Pirmieji vaiko gyvenimo metai - patys sparčiausi vystymosi prasme. Kiekvieną dieną su begaliniu susižavėjimu stebiu Gertrūdėlę. Kartais „pagaunu” save tiesiog kvapą užgniaužusią, nes ji taip greitai auga! Prisimenu, kaip pirmaisiais metais vos ne kas mėnesį rašydavau, kad visai nenoriu, jog ji taip skubėtų. Dabar - antraisiais jos gyvenimo metais - tas skubėjimas dar akivaizdesnis, nes iš tiesų apie ją galima rašyti kiekvieną dieną. Galima išprotėti: į lovą, į lopšelį, į ligoninę (taip, teko ir ten apsilankyti), į vonią…valgydama pasideda ant stalo, valgydama pieną pasikiša po pažasčia ir t.t. ir pan. Prieš maždaug savaitę to visai nebuvo… Ir taip gražiai sako: „Ija”. O kas yra tokio amžiaus vaikui „norma”? Kaip bręsta šios mažos - iš tiesų tokios didelės - asmenybės?

Jeigu vienerių neturėdamas jūsų mažylis jau mokėjo žaisti slėpynes ir kartu pasijuokti, kai jūs jį „atrandate“ po skarele, tai virš metų vaikutis jau moka spręsti problemas. Šio amžiaus vaikas jau žino, kad, nustatęs tam tikrą miną, sulauks jūsų dėmesio, o, pasakęs tam tikrus žodžius, bus pamėtytas į viršų arba sugautas. Toks vaikutis jau puikiausiai parodo, kad nori kažko iš šaldytuvo ir netgi gali pasakyti kažką panašaus į „sultys“. Taigi - nors taip ir gali neatrodyti - jūsų vaikas jau sprendžia problemas. Jis išmoksta, kaip reikia gauti tai, ko jis nori, supranta, kaip veikia jį supantis pasaulis (kad po pagalve padėtas žaisliukas neišnyko; taip, kaip ir neišnyko į kitą kambarį išėjusi mama) ir mėgsta linksmybes. Vienerių-pusantrų metų mažylis jau netgi turi humoro jausmą! Pavyzdžiui, toks mažylis gali bandyti užsidėti sijoną ant galvos ir…ims smagiai kvatoti. Ir visa tai vaikelis padarys net niekada nematęs jūsų tai darant. Toks vaikas jau pradeda suprasti, kad jo poreikiai, interesai, elgesys ir kūno dalys sudaro vieną visumą - jį patį.

Net nepatikėsite, tačiau - būtent dėl to, kad šiame amžiuje vyksta tiek daug pasikeitimų - jei kas nors neįvyksta, galima nuspėti artėjančią problemą. Žmonės, nuolat dirbantys su 1-3 metų vaikais gali nustatyti kalbos, mokymosi sutrikimus, autizmą vaikui dar nepradėjus kalbėti. Dauguma tėvų be galo apsižiaugia vaiko išmokimu vaikščioti, kurio normos ribos yra tarp 9 ir 18 mėnesių. Ir negali būti kitaip - juk tiek nedaug vaizdų gali labiau pamaloninti akį, nei pradedantis vaikščioti mažylis! Tačiau tėvai kartais net nepagalvoja, kad jų vaikas jau prasmingai vaikšto (norėdamas kažką pasiimti, pasiekti, kažkur konkrečiai nueiti).

Gebėjimas spręsti problemas priklauso nuo dar paprastesnio gebėjimo - gebėjimo pastebėti ir „iššifruoti“ sekas. Būtent šis sekos supratimas leidžia mažyliui suprasti, kad - jeigu jis žengs du žingsnius į kairę ir du žingsnius į priekį - jis pasieks savo mėgiamiausią žaisliuką. Vaikas puikiai orientuojasi ne tik todėl, kad gerai kontroliuoja raumenis, bet ir todėl, kad jo smegenys supranta seką. Vaikas mokosi pažinti erdvę, orientuotis joje. Kai mažylis ima suprasti sekas, jis vis geriau ima suprasti tai, kaip funkcionuoja jį supantis pasaulis. Pavyzdžiui, vaikas supranta, kad žaisliukas iššoks tik paspaudus mygtuką keletą kartų, o muzika ims groti garsiau tik gerokai pasukus rankenėlę, o foto aparatą ant stalo pasieks tik prisistūmęs kėdę ir ant jos pasilypėjęs. Šio amžiaus vaikas pamažu ima suprasti, kas yra „toli“ ir kas yra „arti“, taigi pamažu susipažįsta su atstumu.

Augantis erdvės supratimas brandina vaiką ir emociškai. 12 mėnesių vaikelis ne tik nori nuolat jus matyti - jis nori jus liesti ir uosti. Tam, kad jaustųsi artimas, tokio amžiaus vaikelis nori būti laikomas ant rankų. Tačiau 18 mėnesių vaikučiui gali užtekti jūsų šypsenos, kad jis pasijaustų taip, tarsi sėdėtų jums ant kelių. Taip yra todėl, kad šio amžiaus vaikas jau supranta, ką reiškia jūsų šypsena ir jaučia jūsų meilę net nebūdamas ant rankų. Jeigu jūs šypsositės ir pasakysite ką nors malonaus, vaikas jaus jūsų palaikymą. Žinoma, tokio amžiaus vaikelis dar negali suskaičiuoti žingsnių, kiek jums reiktų ateiti, jei jam kas atsitiktų, tačiau intuityviai jaučia, kad esate netoli. Vaiko smegenyse susidaro tam tikras žemėlapis, pasakantis jam, kur jūs esate. Taigi 18 mėnesių vaikas mokosi džiaugtis tuo, kad jau gali pabūti vienas, tačiau jam tuo pačiu metu svarbu žinoti, kad atsisukęs išvys jūsų šypseną ir išgirs malonius žodžius.

Ne vieną dešimtmetį šis tarsi vidinis konfliktas labai domino mokslininkus. Tačiau dabar lyg ir prieita bendros nuomonės, kad vaikas tokiu būdu jaučiasi saugus, nors jūs ir nesate šalia. Ir gali drąsiai tirti jį supantį pasaulį. Vėliau šis gebėjimas įsivaizduoti ir suprasti tai, kas iš tiesų vyksta, leis jam jaustis saugiu net tada, kai jūsų nematys. Mažyliai, kurie turi regėjimo, klausos ar klausymo problemų daug sunkiau susikuria šį saugumą. Pavyzdžiui, vaikas, kuris negirdi arba girdi prastai, ilgiau nori matyti tėvus nei tas, kuris juos girdi. Tokiu atveju tėvams reikia stengtis, kad kūno kalba kompensuotų tai, ką kitu atveju jie pasakytų. Prie tokio vaiko vertėtų dažniau prieiti, apkabinti, pakutenti. Vaiką, kuris nemato, reikia apsupti drąsinančiais žodžiais, lytėjimu ir jūsų kvapu. Su nereginčiu vaiku žaiskite įvairiausius lytėjimo žaidimus, kurie padės jam suprasti supantį pasaulį ir orientuotis namuose, nors jų ir nemato. Pavyzdžiui, pamatęs mėgiamą žaisliuką nepasiekiamoje vietoje, vaikas pasitelks visus savo verbalinius ir neverbalinius gebėjimus, kad jūs jam padėtumėte. Galbūt vaikas jus nustums prie lentynos ir rodys į žaisliuką. Galbūt rodys nepasitenkinimo minas, jei iškart nesuprasite, ką jums rodo, o - gavęs tai, ko norėjo - apdovanos jus pačia didžiausia ir nuoširdžiausia šypsena. Tokie „dialogai“ tik dar kartą patvirtina, kad jūsų mažylis jau puikiai moka išsakyti savo norus ir spręsti problemas.

Visų šių gebėjimų pradžia buvo dar tada, kai jūs - sąmoningai ar ne - nuo gimimo su juo kalbėjote, aiškinote tai, kas jį supa. Dar tada vaikelis suprato, kad jo šypsena sukelia jums šypseną, o jo šnekesiai priversdavo prabilti ir jus. Maždaug sulaukęs pusantrų metų mažylis jau supranta daugiau sekų: ne tik erdvės, bet ir priežasties-pasėkmės. Jis jau gali įsivaizduoti ne tik vieną bučinį, bet ir daug jų, o bučiniai, apsikabinimai, švelnūs kuždesiai jam gali asocijuotis su jumis. Kadangi mažylis supranta jau labai daug ką: jis žino, kad jūs šypsotės ne visada (ir žino, dėl ko nesišypsote), kad yra būdų norų įgyvendinimui. Vaikas jau sieja pavienius veiksmus bendraudamas su jumis. Be to, vaikui dabar itin aktualu išmokti gauti tą žaislą, kurio jis nori, valgyti tą maistą, kuris jam skaniausias ir pan. Taigi nemanykite, kad čia ožiukai: juk vaikas nesupranta, kad ne visada gaus tai, ko nori. Per stebuklingai trumpą laiką vaikas pažengė nuo šypsenos iki 30 žingsnelių reikalaujančio „veiksmo plano“, kuris padeda jam gauti tai, ko nori. Visas vaiko neverbalinis bendravimas - ropojimas, vaikščiojimas, rodymas, griebimas, balso panaudojimas, lipimas - tapo tokie tobuli, kad vaikas gali jais naudotis tikrai efektyviai.

Iš pradžių vaikas siekia gauti tai, ko nori. Tačiau pamažu vis labiau pastebi aplinką, kuri jam atskleidžia naujus gyvenimo tarp žmonių klodus. Visų pirma, vaikas pastebi, kad tam tikras jo elgesys iššaukia jūsų bučinius, apkabinimus, o kitoks elgesys - piktą balsą, surauktus antakius ir net šiurkštumą. Tėvai netgi pastebi, kad - jeigu jie grįžta linksmi iš darbo - vaikas jau krizena iš laimės ir tik ir laukia to momento, kol bus pamėtytas, pakutentas ir pan. Visi šie nauji emociniai ir socialiniai potyriai sąlygoja vaiko savęs supratimą. Visi šie - iš pradžių nesusiję savęs suvokimo pumpurėliai - padeda formuotis vaiko „aš“. Taip, kaip formuojasi vaiko „aš“, formuojasi ir kitų supratimas. Jei mama ir tėtė iš esmės yra šilti ir mylintys žmonės, tai mažylis mano, kad ir kiti žmonės yra jam geranoriški. Jeigu mažylio tėvai neskiria jam dėmesio, nėra jam šilti, vaikas netrunka galvoti, kad jis niekam nerūpi. Toks vaikas arba nutolsta, arba tampa itin prieraišus, nes jis nori įsitikinti, kad bent jau tie, kurie yra jam artimi, visada bus šalia. Tokio amžiaus vaikas dar nesugeba galvoti: Noriu, kad mamytė/tėvelis leistų daugiau laiko su manimi. Tokiam vaikui atrodo, kad taip ir turi būti, kad toks yra pasaulis.

Prieš antrąjį gimtadienį išryškėja ir vaiko charakteris. Ar vaikas yra nutrūktgalvis, ar nedrąsuolis? Ar vaikas nuolat įsikibęs? Ar jis užsispyręs, tylus, švelnus? O gal jis labai greitai užpyksta ir nuolat protestuoja? Gal jūsų dukrelė gimė koketė? Visos pagrindinės emocijos - priklausymas, atkaklumas, artumo siekis, pyktis, smalsumas, noras pažinti, malonumų siekis, gebėjimas išsikelti tikslus ir frustracija - iškyla būtent dabar. Viena svarbiausių užduočių, kurios atitenka tėvams, yra padėti vaikui suprasti ne tik aplinką, bet ir jausmus. Tik jūsų dėka vaikas išmoks (arba ne) naudoti žodžius ir judesius tam tikra logine seka, kad papasakotų apie savo jausmus, norus ir poreikius.

Maždaug sulaukęs pusantrų metų mažylis jau supranta daugiau sekų: ne tik erdvės, bet ir priežasties-pasėkmės. Jis jau gali įsivaizduoti ne tik vieną bučinį, bet ir daug jų, o bučiniai, apsikabinimai, švelnūs kuždesiai jam gali asocijuotis su jumis. Kadangi mažylis supranta jau labai daug ką: jis žino, kad jūs šypsotės ne visada (ir žino, dėl ko nesišypsote), kad yra būdų norų įgyvendinimui. Vaikas jau sieja pavienius veiksmus bendraudamas su jumis. Be to, vaikui dabar itin aktualu išmokti gauti tą žaislą, kurio jis nori, valgyti tą maistą, kuris jam skaniausias ir pan. Taigi nemanykite, kad čia ožiukai: juk vaikas nesupranta, kad ne visada gaus tai, ko nori. Per stebuklingai trumpą laiką vaikas pažengė nuo šypsenos iki 30 žingsnelių reikalaujančio „veiksmo plano“, kuris padeda jam gauti tai, ko nori. Visas vaiko neverbalinis bendravimas - ropojimas, vaikščiojimas, rodymas, griebimas, balso panaudojimas, lipimas - tapo tokie tobuli, kad vaikas gali jais naudotis tikrai efektyviai.

Iš pradžių vaikas siekia gauti tai, ko nori. Tačiau pamažu vis labiau pastebi aplinką, kuri jam atskleidžia naujus gyvenimo tarp žmonių klodus. Visų pirma, vaikas pastebi, kad tam tikras jo elgesys iššaukia jūsų bučinius, apkabinimus, o kitoks elgesys - piktą balsą, surauktus antakius ir net šiurkštumą. Tėvai netgi pastebi, kad - jeigu jie grįžta linksmi iš darbo - vaikas jau krizena iš laimės ir tik ir laukia to momento, kol bus pamėtytas, pakutentas ir pan. Visi šie nauji emociniai ir socialiniai potyriai sąlygoja vaiko savęs supratimą. Visi šie - iš pradžių nesusiję savęs suvokimo pumpurėliai - padeda formuotis vaiko „aš“. Taip, kaip formuojasi vaiko „aš“, formuojasi ir kitų supratimas. Jei mama ir tėtė iš esmės yra šilti ir mylintys žmonės, tai mažylis mano, kad ir kiti žmonės yra jam geranoriški. Jeigu mažylio tėvai neskiria jam dėmesio, nėra jam šilti, vaikas netrunka galvoti, kad jis niekam nerūpi. Toks vaikas arba nutolsta, arba tampa itin prieraišus, nes jis nori įsitikinti, kad bent jau tie, kurie yra jam artimi, visada bus šalia.

Pirmieji vaiko gyvenimo metai ypatingai svarbūs kalbos vystymui, taip pat fizinei raidai. Mažieji atlieka pirmuosius judesius, mokosi pirmuosius veiksmus. Vaikų kalbą tyrinėjantys mokslininkai pabrėžia, kad pirmojo pusmečio pabaigoje kūdikiai pradeda vapėti ir čiauškėti. Kūdikiai atpažįsta girdimus garsus ir į juos atsako. Išgirdę artimųjų balsus, jie pradeda guviau čiauškėti, judina rankas ir kojas, nori atkreipti į save dėmesį. Pirmaisiais gyvenimo metais vaikai gali būti labai užsispyrę, nori, kad viskas būtų pagal juos. Tokio amžiaus vaikai supranta ir veiksmu atsako į savo vardą, vykdo paprastus nurodymus, tačiau reikalauja ir daug dėmesio.

Šiame etape keičiasi vaiko žaidimas. Kol buvo kūdikis, žaisdamas vaikas daiktus kratydavo, daužydavo, mėtydavo, o dabar jis jau supranta daiktų paskirtį, jis pradeda statyti iš kaladėlių, kalbėti žaisliniu telefonu, stumdyti mašinėles. Tokio amžiaus vaikai jau pradeda žaisti įsivaizdavimo žaidimus - jūsų mažylis gali vaizduoti, kad geria iš tuščio puodelio, bananą naudoti kaip telefoną, kaladėlę - kaip mašiną. Šio amžiaus vaikai džiaugiasi žaisdami su kitais vaikais, tačiau jie dar nemoka žaisti bendrų žaidimų ar dalintis žaislais. Būkite pasiruošę, kad visiems turi užtekti žaislų, ir nenustebkite, jei teks įsikišti, kai vaikai jais nepasidalins. Vaikams patinka žaisti slėpynes, gaudynes, „kepti bandutes“, „joti į turgų“. Taip pat, jiems patinka mėgdžioti suaugusiuosius ir užsiimti buities darbais. Svarbu, kad jūs irgi dalyvautumėte vaiko žaidimuose, tokiu būdu jis galės mokytis iš jūsų laimėjimo ir pralaimėjimo, sąžiningumo, taisyklių laikymosi, konkuravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių.

12-15 mėnesių amžiaus vaikams pradeda patikti kalbos žaidimai, todėl galite jų klausinėti „Kur yra tavo ausytė?“, „Kur mama?“. Vaiko žodynas greitai plėsis, tačiau tarimas kis lėčiau. Šio amžiaus vaikai jau dabar gali geriau suprasti, kas jiems sakoma ir išreikšti, ko jie nori. Jie džiaugiasi, kai gali suprasti sudėtingesnius nurodymus, ir nesivaržo patys nurodinėti. Kartais gali būti sunku pasiekti, kad vaikas darytų tai, ko jūs reikalaujate. Vaikai gali tiesiog ignoruoti tai, ką jūs sakote, ar rėkti protestuodami. Šio amžiaus vaikai yra linkę išbandyti, kur yra ribos - kiek jie gali kontroliuoti situaciją, o kiek tai priklauso nuo jūsų.

Vystymosi etapai ir gebėjimai

Antrieji vaiko gyvenimo metai yra svarbus laikotarpis jūsų gyvenime - kūdikis toliau intensyviai auga ir mokosi naujo elgesio. Nors kiekvienas vaikas vystosi savo tempu, yra tam tikrų įgūdžių, kuriuos 12-24 mėnesių vaikai įgyja panašiu metu. Tai, kaip vaikas žaidžia, mokosi ir bendrauja su aplinka, yra svarbi užuomina jums apie jo raidos etapus.

Fiziniai gebėjimai

• Du trečdaliai 12 mėnesių vaikų jau vaikšto, bet jų eisena gali būti dar šiek tiek netvirta.
• Jis pradeda eksperimentuoti su skirtingais daiktais ir bando daug ką išsiaiškinti.
• Apie 50 proc. vaikų šiuo amžiaus tarpsniu antklodės ir minkšti žaislai - tikras nusiraminimo šaltinis jūsų vaikui.
• Būdamas 20 mėnesių, jūsų vaikas bus įgijęs daug naujų fizinių įgūdžių.

Kognityviniai ir socialiniai gebėjimai

Sulaukęs maždaug 18 mėnesių, jūsų vaikas pradeda suprasti, jei nutinka kas nors neįprasta. Pradeda formuotis kalbos gebėjimai. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas norės žaisti greta kitų vaikų, bet nebūtinai drauge su jais.

Šiuo metu jūsų vaikas jausis saugus tik tada, kai būsite šalia, ir nusimins, jei susiruošite išeiti. Kandžiojimasis, mušimasis ir stumdymasis - tai dažnai pasitaikantis elgesys. Mokykitės nereaguoti į agresyvų elgesį per stipriai ir netrinktelėkite jam atsilygindama.

Jums turėtų patikti šis vaiko amžius, nes mažylis greičiausiai susidomės namų ruošos darbais. Jis vis labiau pasitikės savimi ir domėsis, kaip ką nors padaryti jam priimtinu būdu. Nustatykite įprastą tvarką, kas ir kada turi būti daroma, pavyzdžiui, kada rytais keltis, o vakarais gultis. Tai padės jūsų vaikui jaustis saugesniam ir atsakingesniam už savo gyvenimą.

Būdamas 22 mėnesių, vaikas vis labiau koncentruojasi į konkrečius dalykus, kurių siekia, jam labai svarbus jo pastangų rezultatas. Vaikas gali vis labiau bijoti įvairių dalykų gyvenime, tokių kaip pabaisos ar nepažįstami žmonės. Šiuo metu jūsų vaikas gali pratintis miegoti didelėje lovoje - vadinasi, naktimis jis gali dažnai atkeliauti pas jus į lovą. Būkite kantrūs ir neleiskite jam įprasti miegoti jūsų lovoje.

Vaikas pakaitomis norės jūsų artumo ir savarankiškumo. Svarbu tokio jo elgesio nepalaikyti asmeniniu atstūmimu. Vaiką labai domina supantis pasaulis, ir jūs dažnai girdite klausimą „kodėl?“. Neatstumkite vaiko ir neatsakykite atsainiai, jei nežinote atsakymo į jo klausimą. Žinokite, kad jūsų mažylį dažnai glumina jį supančio pasaulio dydis.

Vaiko vystymasis nuo gimimo iki vienerių metų

Pirmųjų 12 mėnesių vaiko raida apima daugybę svarbių etapų. Vaikas mokosi pažinti pasaulį per savo pojūčius, jam svarbi aplinkos stimuliacija, bendravimas su tėvais ir globėjais.

Regos ir klausos lavinimas

Vos tik gimusį kūdikį pasaulis pasitinka spalvų, garsų, skonių ir judesių įvairove - jis ją jaučia, tačiau kiekvienu iš šių jutimų jam dar reikės išmokti naudotis pačiam. Pirmosiomis savaitėmis naujagimiai dar neskiria spalvų, o neryškus apšvietimas jiems dažniausiai netrukdo miegoti. Tiesa, jiems gali kilti sunkumų fokusuojant žvilgsnį ir suvokiant erdvę. Geriausiai naujagimiai įžiūri arti esančių žmonių veidus, nutolusius iki 15-20 cm. Viso to yra išmokstama, todėl labai svarbu padėti mažyliui ir teisingai stimuliuoti jo regą. Pirmąjį mėnesį nereikia jokių žaislų, svarbiausias objektas yra žmogaus veidas: kuo dažniau iš arti žiūrėkite į naujagimį, šypsokitės jam ir kalbinkite. Vėliau rodykite skirtingų spalvų ir formų objektus, kuo dažniau duokite vaiko akims juos sekti į skirtingas puses. Dar vyresnių mažylių jau galima prašyti knygutėse parodyti pažįstamus objektus, rasti skirtumus tarp dviejų panašių, kartu piešti kontrastingomis spalvomis.

Kai kuriuos garsus naujagimis net gali atsiminti, pavyzdžiui, nėštumo metu dažnai girdėtų dainų melodijas. Būtent dėl to jiems toks jaukus yra mamos balsas, juk jį būna pažinęs geriausiai. Jei naujagimis neramus, mamos gali pabandyti su juo kalbėtis prislopinusios balsą, tai turėtų sukurti raminantį įsčių prisiminimą. Tačiau aštresnė klausa ir jau susiformavęs fizinis gebėjimas išgirsti, nereiškia garsų supratimo. Tėvai ir globėjai turėtų padėti kūdikiui lengviau atskirti prasmingus žodžius. Klausos lavinimui naudingas dažnas kalbėjimasis su vaiku, dainavimas jam ar kartu su juo, garsus skleidžiantys žaislai. Klausą taip pat ugdo gamtos ar klasikinės muzikos garsai.

Sensorimotorinis žaidimas ir patirtis

Iki vienerių metų vaikas žaidžia sensomotorinį žaidimą. Naudodamasis juslėmis jis kaupia patirtį apie jį supantį pasaulį. Jeigu vaikas vangiai domisi žaislais, turi per mažą patirtį tarp įvairių aplinkų, žmonių, žaidimų, tikėtina, kad tai turės neigiamos įtakos mokymosi gebėjimams ateityje. Patirčių stoka gali apsunkinti ir adaptaciją naujoje vietoje ar draugijoje - vaikams vėliau gali būti sunku greitai ir lanksčiai prisitaikyti prie kintančios ar nepažįstamos aplinkos.

Viso to, kas mums atrodo suprantama, kūdikis turi mokytis. Smegenims iš pradžių reikia patyrimo, tuomet jo pakartojimų ir tik tada jos užfiksuoja informaciją, kurią gali vėliau panaudoti. Tai reiškia, kad tik po daugelio bandymų mažyliui įsitvirtins suvokimas, kad žaisliukas yra minkštas, o kilimas - šiurkštus, kad vanduo gali būti ir karštas, ir šaltas, o citrina - visada rūgšti. Norint lavinti minėtus įgūdžius, tėvams siūlau stengtis į kiekvieną veiklą ar daiktą žvelgti kaip žvelgia kūdikis - kaip į savaime nesuprantamą. Leiskite jam liesti kuo įvairesnių tekstūrų bei temperatūrų paviršius, duokite pauostyti skirtingų prieskonių, pradėjus primaitinimą - pažindinkite su skonių ir tekstūrų įvairove. Žaisdami, vartykite kūdikį, siūbuokite, darykite masažus ir mankštas - juk jam reikia pažinti ne tik išorinį pasaulį, bet ir savo kūną, judesius.

Pirmieji savarankiško mąstymo žingsniai

7-12 mėn. „Nuostabu, kai ant gerai suręstų pasaulio pažinimo pamatų: klausos, regos, jutimų, emocijų raiškos - smegenyse pradedamas statyti, tarsi, pirmasis savarankiško mąstymo aukštas. Tai sudėtingas procesas, kai mažylis pradeda pastebėti įvykių eigą ir ritmą, suprasti, kad veiksmas turi rezultatą. Paleistas žaisliukas krenta ir sukelia garsą! Tėvams reikėtų tapti akylais, jautriais, visada šalia esančiais stebėtojais, o tai kartais daug sunkiau nei tiesiog stengtis nuo visko apsaugoti. Tačiau vaikams reikia laisvės mokytis nukristi, kad galėtų atsistoti, daug kartų ištaškyti košę, kad suprastų, kaip pakreipti šaukštą, kad pagaliau ją pasemtų.

Skatinkite vaiką tyrinėti, mokykite įvairių žaidimų net su tais pačiais objektais. Artėjant pirmajam gimtadieniui, pasiekiamas dar vienas svarbus kūdikio raidos žingsnis - kalba. Apie pirmuosius metus vaikų smegenys moka jau tiek daug: atpažįsta objektus, geba į juos parodyti, ne tik skiria garsus, žodžius, bet ir supranta jų reikšmę. Taigi, metų pabaigoje ateina laikas bandyti juos pakartoti patiems.

Kūdikis kaupia savo žodyną jau nuo pirmųjų mėnesių. Tačiau tam, kad prabiltų - jam reikia daug stimulų ir atsako į jo pastangas. Tai reiškia, kad tėvai ar globėjai turėtų sureaguoti į pirmuosius jo gugavimus, nerišlius pirmuosius skiemenis ir garsus, taip pat kuo daugiau su juo kalbėtis, dainuoti ir skaityti.

Vienerių metų vaiko raidos ypatumai ir "krizės"

Daugelis yra girdėję apie vaikų trejų metų krizę, tačiau gana dažnai vaikams pasireiškia ir vienerių metukų krizė. Tiesa, šis pavadinimas - sąlyginis, nes krizė gali pasireikšti ir nuo 9 mėn. Ši krizė susijusi su naujais didžiuliais besibaigiančių pirmųjų gyvenimo metų laimėjimais - gebėjimu vaikščioti, tarti pirmuosius garsus, didėjančiu savarankiškumu. Nesvarbu, kad tie gebėjimai - tai neretai tik pirmieji nedrąsūs žingsneliai ir aplinkiniams nesuprantamos frazės.

Savarankiškumo ir savęs suvokimo augimas

• Savarankiškai pajudėti nuo taško A iki taško B. Vieni 1 m. sulaukę vaikai jau žingsniuoja, kitiems dar drąsiau ropoti. Bet kuriuo atveju mažyliui atsiveria naujas pasaulis. Iki šiol ramiai gulėjęs lovytėje ar vežimėlyje, jis staiga suvokia, kad galima pačiam išlandžioti atokiausias kambario kerteles.
• Sąmoningai reikšti savo jausmus ir poreikius. Neskani košė? Vaikas jau moka ne tik nusisukti nuo šaukšto - jis žino, kad per jį galima trinktelėti ranka. Nepatinka kepurytė? Juk nuo galvos ją galima nusitraukti! O jei ko nors labai norisi, galima išsireikalauti bandant tai mamai ar tėčiui... pasakyti.
• „Manipuliuoti“ žmonėmis. Taip, gebėjimo paveikti kitus žmones meno kūdikiai išmoksta dažnai dar iki savo pirmojo gimtadienio.
• Suprasti priežasties ir pasekmės sąsają. Jau 3 mėn. sulaukęs kūdikis, pastebėjęs, kad pradėjus verkti kažkas prieina, pradeda suprasti priežasties ir pasekmės ryšį.
• Baimė atsiskirti nuo mamos. Vienerių metų vaiko savarankiškumą neretai lydi ir jam tarsi prieštaraujantis stipriai išaugęs poreikis visą laiką būti su mama (ar kitu jį daugiausiai prižiūrinčiu suaugusiuoju), t.y.

Visi šie mažylio gebėjimai - ne problema, jie savaime krizės nesukelia. Didžiausia bėda - faktas, jog tėvai paprastai būna dar nepasirengę tokiam staigiam vaiko raidos šuoliui. Už kiekvieno „netinkamo“ poelgio slypi kai kas labai svarbaus pačiam mažyliui.

Dažniausi elgesio ypatumai ir kaip juos suprasti

• Griovimas. Nesvarbu, kad jūs labai stengėtės pastatyti kaladėlių bokštą - mažasis jį tikrai sugriaus. Ir ne dėl to, kad nevertina jūsų pastangų, o tiesiog todėl, kad jam smagu žiūrėti, kaip įvairiausi daiktai išlaksto į šalis.
• Šniukštinėjimas. Tikriausiai būtų sunku būtų rasti geresnį užmestų daiktų ieškotoją nei 1-1,5 m. mažylis. Jis būtinai suras viską, kas ilgą laiką gulėjo kokioje pakampėje.
• Priešinimasis. Užuot atkakliai ir per pykčius darius tai, kas vaikui nepatinka, gal verčiau pagalvoti, ar nebūtų įmanoma į šį procesą pažvelgti kūrybiškiau? Dabar nenori košės? Tai gal vietoje jos duokite pakramsnoti duonos? Plėšiasi nuo galvos kepuraitę? Pamėginkite pasiūlyti pačiam išsirinkti, kurią iš dviejų kepuraičių mautis - gal suveiks?
• Ribų tikrinimas. Anksčiau, atrodytų, neblogai veikusios taisyklės ir draudimai staiga ėmė ir „sulūžo“. Šiame amžiaus etape ribų brėžimas ir draudimai yra labai svarbūs, tik jų turėtų būti nedaug, kad vaikas sugebėtų įsiminti pačius draudimus, o ne faktą, kad jam VISKAS draudžiama.
• Irklumas. Kartais vaiko fiziniai gebėjimai „nespėja“ su staiga išaugusiais savarankiškumo ir tyrinėjimo poreikiais. Ir toliau tobulinti vaiko gebėjimus, padėti ištikus krizei ir kuo labiau įgalinti vaiką. Šiame raidos etape labai svarbu visko nedaryti už vaiką (nes tai gali iššaukti tik dar audringesnę reakciją), tačiau padėti jam tiek, kiek reikia arba palengvinti jo kasdienybę.
• Pavydas ir savininkiškumas. Draugiškas ir visiems žaisliukus tiesiantis kūdikis staiga persimainė ir tapo tikru gobšuoliu, kuris kitiems nė pažiūrėti į jo daiktus neleidžia? Tai normalu. Gebėjimas dalintis yra šaunu, tačiau reikėtų suprasti, kad vaikui svarbu turėti daiktų, kurie yra tik jo ir tame nėra nieko smerktino.
• Noras ir nenoras būti su mama. Supraskite vaiko raidos etapus. Brėžkite ribas ir nepamirškite draudimų. Toliau intensyviai bendraukite su vaiku, patenkinkite jo emocinius poreikius ir fizinį kontaktą.

Vieneri metai - nuostabus amžius. Jūsų vaikas labai keičiasi: darosi išrankesnis maistui, kitaip elgiasi su aplinkiniais, kitoks jo požiūris į save ir į kitus. Kai buvo visai mažas ir bejėgis, jūs galėjote su juo daryti viską, ką panorėjote: guldėte jį ten, kur jums reikia, davėte jam tinkamus žaisliukus, valgydinote tuo, kas jam naudinga. Didesniąją laiko dalį jis jums geraširdiškai paklusdavo. Bet su metinuku jau sunkiau. Jis tarsi supranta, kad nesutvertas būti tėvų žaislu iki amžiaus pabaigos, kad jis yra žmogus, asmenybė, turi savo norus ir mintis. Paprašytas padaryti ką nors, kas jam nepatinka, būtinai nori padaryti savaip. Tokia yra jo prigimtis. Jis sako „ne" žodžiais arba poelgiais net ir daiktams, kurie jam patinka. Psichologai tai vadina „negatyvizmu", motinos sako: „Jis užsispyręs kaip asilas". Bet įsivaizduokite minutėlę, kas būtų, jeigu vaikui niekuomet nekiltų noras pasakyti „ne". Jis pasidarytų robotu, mechaniniu žmogumi, jūs jam visą laiką komanduotumėte. Vaikas nustotų vystytis ir negalėtų pažinti nauja. Kai jis išaugs ir pradės eiti į mokyklą, o vėliau - dirbti, aplinkiniai naudosis tuo, kad jis nemoka pasakyti „ne", ir liks jis visų stumdomas žmogus.

Vienerių metų vaikas - aistringas tyrinėtojas. Jis lenda į kiekvieną skylę, kiša pirštelį į kiekvieną plyšį, stumdo stalą ir visa, kas nestipriai prikalta, traukia knygas iš lentynos, lipa visur, kur tik jam pavyksta, kiša mažus daiktus į didelius, o paskui stengiasi įkišti didelius daiktus į mažus. Nukamuota ir susierzinusi motina sako: „Jis visur kiša savo nosį". Ji nesupranta, kokį svarbų laikotarpį gyvena jos mažylis. Vaikui tiesiog būtina perprasti visų jį supančių daiktų dydį, formą ir judrumą, išbandyti savo jėgas, prieš pereinant į kitą vystymosi stadiją, lygiai taip, kaip vėliau jis kops iš klasės į klasę. Tai, kad jis „visur kiša savo nosį", rodo jo sumanumą ir gerą nuotaiką. Jau tikriausiai įsitikinote, kad jis nė minutės nesėdi vietoje, jeigu nemiega. Tai ne nervingumas, o siekimas viską pažinti. Judėti jam būtinai reikia, kad galėtų nepavargdamas praktikuotis ir išmokti naujo.

tags: #vieneriu #metu #vaikas

• Testai anglų kalbos mokymui
• Ką daro darželio ugdytojai?
• Ugdymas "Rūtoje"
• Kaip pasirinkti lovytės apsaugėlę
• Vaikiskas Karinis Dzipas