Vida Bandis - tai moteris, kurios gyvenimo kelias driekiasi per kelis žemynus, kupinas patirties, iššūkių ir neblėstančios meilės Lietuvai. Jos istorija - tai pasakojimas apie ryžtą, atkaklumą ir nuolatinį ryšio su savo šaknimis ieškojimą.
Vida Bandis gimė 1934 m. Molėtuose. Antrojo pasaulinio karo metai pakeitė daugelio lietuvių likimus, ne išimtis ir Vidos šeima. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Austriją, vėliau - į Vokietiją. Tai buvo vienas iš daugelio jos gyvenimo posūkių, pakeitusių įprastą gyvenimo tėkmę.
„Antrasis pasaulinis karas padalino pasaulį į naujas gėrio ir blogio imperijas, išskaidydamas tautas, ištrindamas miestus ir kaimus, išskirdamas šeimas į savų ir priešų stovyklas“, - rašoma apie karo meto realijas. Lietuvos, kaip karo kryžkelės, likimas buvo itin sunkus.
Baigiantis karui, kai viltis, kad Lietuva bus nepriklausoma, blėso, Vidos tėvai, kartu su dviem broliais, pasiėmė ją ir nešini pora lagaminų pėsčiomis leidosi į Vakarus. Lietuvoje, dėl saugumo, liko kiti du, dar kūdikiai, vaikai su šeimos tarnaite. Į karo pabaigą radikaliai keičiantis valdžiai Lietuvoje, stambių laisvųjų ūkininkų šeimos buvo priverstos trauktis - skubiai, bekompromisiškai ir žiauriai save „ketvirčiuodamos“. Kito pasirinkimo nebuvo.
Vokietijoje šeima laukė sugrįžimo į Lietuvą, tačiau rytojus neišaušo. Ryšys su tėvyne nutrūko. Šeimos tėvą Lietuvoje paskelbė „žuvusiu kare“. Vidos šeima, netekusi vilties grįžti, išplaukė į kitą „Itakę“ - lietuvių bendruomenę Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje. Čia Vida baigė gimnaziją, Ilinojaus universitete (University of Illinois) įgijo bakalauro laipsnį, Bolo valstybiniame universitete (Ball State University) - magistro laipsnį, o Merilando universitete (University of Maryland) baigė doktorantūros studijas.
Tačiau likimas lėmė kitaip. Vidos vyras norėjo įgyti mediko diplomą vokiškame Alma Mater, ir jauna pora išvyko atgal į Vokietiją. Šalyje jie praleido du dešimtmečius - didžiąją savo profesinio gyvenimo dalį. Vida daug metų dirbo Heidelberge, europiniame JAV Merilando universiteto (University of Maryland) padalinyje. Po karo Merilando universitetas laimėjo JAV skelbtą konkursą amerikiečiams kareiviams užsienyje mokyti. Pirmąjį savo skyrių universitetas atidarė Berlyne, vėliau - Heidelberge, kuris 1960 metais ir priėmė į savo gretas Vidą. Ji kuravo kursus, jų finansavimą ir kartu su dėstytojais daug važinėjo po įvairiausias šalis tuo metu, kai kelionės po pasaulį dar nebuvo plačiai prieinamos. Universitetas turėjo skyrius Turkijoje, Libijoje, Maroke, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Anglijoje ir kt. Vida nutarė ne dėstyti, o imtis administravimo. Šis pasirinkimas atvedė ją prie prorektorės pareigų, kurios aprėpė ir universiteto plėtros naujuose regionuose, pirmiausia - Azijoje, planus.
Vida turi 40 metų finansų bei vadybinio darbo aukštojo mokslo srityje patirtį. Ji buvo Merilando universiteto koledžo (University of Maryland University College) vykdomoji viceprezidentė (executive vice president).
„Žinote, kai manęs klausia, kokia mano pagrindinė misija, atsakau vienu žodžiu - jungti. Pačioje PLB esybėje yra užkoduotos jungtys, kurių svarbiausia - su Lietuva. Visa mano gyvenimo istorija yra tarsi viena nenutrūkstama jungčių grandinė, atvedusi mane atgal į Lietuvą“, - sako Vida Bandis.
Savo sesę, likusią Lietuvoje, Vida pirmą kartą sutiko jau suaugusią, po gerų dviejų dešimčių metų Prahoje. Susirašinėjimas su Lietuva buvo toks sudėtingas, kad laiškuose reikėjo ne tik pasirašinėti slapyvardžiu, bet ir viską šifruoti. Komandiruotė į užsienį Lietuvos laiške galėjo vadintis, pavyzdžiui, „studentų sąskrydžiu tokiu ir tokiu laiku“, susitikimo vieta - kokiu nors „gaila, kad nebūsiu ten ir ten“.
Dinamiškasis Merilando universitetas parvedė Vidą iš Vokietijos atgal į Ameriką, kurioje ji gyveno kitus dvidešimt metų, kol nepalaidojo tėvų ir vyro. Įpėdinių Vida neturėjo, todėl dažnai kartu su vyru pasvajodavo, jog, sulaukę pensijos, jei Lietuva bus laisva, važiuos ten gyventi. Vyras iškeliavo iš šio pasaulio, nespėjęs sugrįžti į laisvąją Lietuvą, kaip ir Vidos tėvai, kurie mirė vienas po kito.
Po motinos laidotuvių Vidos brolis, kuris dirbo Lietuvoje prezidento Valdo Adamkaus patarėju, pasiūlė seseriai vykti Lietuvon - toliau nuo vienatvės, arčiau savų. Tada Vida ir priėmė gyvenimą išlauktą sprendimą - sugrįžti Lietuvon.
Turėdama įspūdingą akademinio administravimo patirtį, ji nesunkiai rado darbą Švietimo ir mokslo ministerijoje, kur jai patikėjo vadovauti Finansų politikos skyriui. Ji ėmėsi vieno pirmųjų naujai atkurtos valstybės švietimo projektų, susijusių su vidurinio išsilavinimo sistemos tobulinimu. Reikėjo rašyti niekam Lietuvoje neregėtus projektus paskolai iš Pasaulio Banko gauti, reikėjo aukšto lygio anglų kalbos. Vida skraidė į Vašingtoną deryboms, telkė Švietimo ministerijos darbuotojus projekto vykdymui, ir kai viskas ėmė sklandžiai veikti, ji, išdirbusi ministerijoje ketverius tūkstantmečio lūžio metus (1999-2003), apsisprendė pasitraukti ir leisti žmonėms ramiai ir savarankiškai įgyvendinti savo idėjas. Vida iki šiol užsuka į ministeriją pasikalbėti su buvusiais projekto bičiuliais.
Po nedidelės pertraukos Vidai pasiūlė vadovauti Baltijos vadybos institutui, penkių Europos aukštųjų mokyklų konsorciumui, kuriame dėstoma verslo vadovams pagal aukščiausius tarptautinius standartus anglų kalba. Vida buvo žmogus, kuris padėjo institutui gauti tarptautinę akreditaciją ir, paruošusi tinkamą pamainą į savo vietą, išėjo.
Taip Vidą surado Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. Prieš aštuonerius metus Bendruomenei reikėjo atstovo Lietuvoje ir valdybos pirmininkė Regina Narušienė pakvietė Vidą Bandis darbuotis Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovybei Lietuvoje. Vida neatstovauja jokiam kraštui, ir jos pagrindinis vaidmuo yra atstovauti lietuvių bendruomenei palaikant ryšius su Lietuvos Vyriausybe. Vida dalyvauja su švietimu susijusiose diskusijose, Užsienio reikalų ministerijos susitikimuose, Lietuvos valstybingumo 100-mečio programose, aktyviai kartu su kitais ruošia X pasaulio lietuvių sporto žaidynes. Vida Bandis atstovauja Pasaulio Lietuvių Bendruomenei Lietuvoje jau aštuoneri metai ir gerai žino, su kokiomis problemomis ir dilemomis susiduria Bendruomenė.
Vida Bandis yra Almos Adamkienės labdaros fondo, „International Rotary Club of Vilnius“ ir „Baltic Management Institute“ valdybos narė, aktyvi visuomenininkė.
Vidos Bandis istorija verta epinio romano, juk jai teko laimė sugrįžti iš savo įstabios ir spalvingos odisėjos namo, į savo Itakę - į Lietuvą. Tik nedaugeliui drąsuolių tai pavyksta! Skirtingai nei klasikinio Odisėjo, jos kelionė atgal truko trigubai ilgiau. Galima sakyti, ji išgyveno tris odisėjas - Lietuvos, Vokietijos ir Amerikos - ir sugrįžo į gimtąjį kraštą kaip nusipelniusi žmogus, kosmopolitas, niekados nepamiršusi, kad jos laukiama namie. Vida Bandis įsiliejo į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės istoriją kaip ilgiausiai dirbusi Bendruomenės atstovė Vilniuje, Seime, kaip žmogus, besąlygiškai mylintis Lietuvą ir Bendruomenės žmones ir pasiaukojančiai, nuosekliai atliekantis savo pilietinę pareigą.
Vida Bandis: „Darau tik tai, ką myliu. Myliu Lietuvą. Ir man tai nebanalu. Myliu, todėl čia esu, kitaip nebūčiau. Myliu savo darbus, kitaip jų nedaryčiau.“
