Daugiatautis Šalčininkų rajonas žiniasklaidoje apipintas legendomis ir trileriais apie skraidančius balionus, paplitusią rusišką kultūrą ir be penkių minučių nelojalumą Lietuvai.
Šalia šių įvaizdžių dešimtmetį auga ir kūrybingų ir sąmoningų jaunų žmonių karta, kurie aplink save kuria naują realybę.
„Man patinka, kad čia - lietuvybės židinys, bet prie jo susirenka įvairiakalbiai vaikai. Iš tiesų „zona“ kasmet kvėpuoja laisve ir šiuolaikiškumu. „Mes ne tik kviečiame vaikus ir buriame bendruomenę. Mes parodome pozityvią rajono pusę. Ne kivirčus ar istorijas, kurios kartais atrodo kaip propaganda.“
Liepos gale jau vienuoliktą kartą „Degam“ menininkų V. Kuklytės - Gedvilienės ir Šarūno Gedvilo organizuojama stovykla buria jaunus žmones į savaitės trukmės kelionę į save per meną ir kultūrą.
Stovykla kartu užsiaugino ir meno festivalį.
Virginija ir Šarūnas (apdovanoti Lietuvos respublikos Prezidento premija už prasmingas veiklas regione) gyventojams parodo ir profesionalų šiuolaikinį jauną scenos meną, ir Lietuvoje garsius, publikos mylimus kūrėjus.
Šiemet poezijos vakarą festivalio lankytojams padovanojo viena didžiausių Lietuvos scenos ir televizijos žvaigždžių Rolandas Kazlas.
„Sunku buvo jį įkalbinti, čia Šarūnas padirbėjo,“ - juokiasi Virginija.
„Bet džiaugiuosi, kad R. Kazlas atvažiavo.
Jis pasakė: aš čia išvis esu pirmą kartą.
Pernai lygiai tą patį sakė festivalyje pasirodęs aktorius Dainius Gavenonis.“
Virginija džiaugiasi, kad pavyksta griauti stereotipus apie regioną, o atvykę menininkai sutinka lietuviškai kalbančius, šviesius žmones.
„Vaikų tėvai bendrauja, fotografuojasi su jais, ranką paspaudžia.
Jie jaučiasi šio krašto ambasadoriais“, sako ji.
„R. Kazlas parodė vaikams labai aukštą lygį.
Pavyksta ne visuomet.
Pernai stovykla ir festivalis neįvyko - kultūros rėmimo institucijos neskyrė finansavimo unikaliai ir įvertintai veiklai regione.
Pauzė stovyklos augime nustebino ir vaikų tėvelius, kurie buvo pasiryžę kūrėjus pastiprinti iš savo kišenių.
„Sakau, imkite iš mūsų daugiau,“ - prisimena mama Renata.
Jos vaikai stovyklą lanko jau septintus metus.
Tačiau padaryti pauzę negavus finansavimo buvo ir principingas organizatorių sprendimas.
Jie nori, kad stovyklos veiklos būtų prieinamos visiems.
Be jų čia vyksta ir nemokamas meno festivalis, skirtas visai bendruomenei, bei paskaitos - edukacinės dirbtuvės.
Festivalyje šalia R. Kazlo šiemet pasirodė ir poezijos ir muzikos duetas aktoriai Justas Tertelis ir Vesta Šumilovaitė - Tertelienė bei Rokas Kašėta, nustebinęs koncertu dzūkiškai.
„Tėveliai skambina ir sako - mes galim mokėti dvigubai.
Tai jūs galit, sakau, bet yra tų, kurie negali.
O dabar galime nemokamai pakviesti ir vaikus iš Šeimos ir vaiko gerovės centro.
Regione algos nedidelės.
Kai kurie tėvai už stovyklą turėtų mokėti pusę mėnesio atlyginimo.
Mes nesame komercinė stovykla.
Nedarome penkių stovyklų per metus - tik vieną, ir dėl jos stengiamės.
Bet emocijų užtenka visiems metams,“ - paaiškina V.
„Už tai, ką jie daro, reiktų jiems pastatyti paminklą.
Jie nuostabūs žmonės, kurie dirba dėl idėjos,“ - sako šalčininkietė Renata.
Virginija ir Šarūnas, atrodo, mato čia ir savo misiją.
Pati V. Kuklytė kilusi iš Šalčininkų ir jaučia, ko trūksta jos kraštui, ko žmonės ilgisi.
„Kai keliavome po Japoniją, pas Suzuki (V. Kuklytė - Gedvilienė ir Š. Gedvilas dirbo su japonų avangardinio teatro režisieriumi, rašytoju ir filosofu Tadashi Suzuki bei lankėsi jo įkurtame teatre - aut.past.).
Ten jie turi scenas tiesiog lauke.
Jie vaidina naktį, šoka į ežerą, scenoje kepa žuvį ir kvapai tampa veikėjais…
Suzukis kalną, akmenis naudoja kaip dekoracijas.
Čia irgi to norisi.
Mes turim gražią gamtą ir labai norisi tą parodyti.
Kiek kartų jau skaitėme poeziją saulei leidžiantis, kai viskas rausta.
Gaiviu naujos kūrybos gūsiu festivalio žiūrovams ir stovyklos dalyviams šiais metais tapo jaunųjų aktorių profesionalų kūryba spektaklyje „Lygtis - mergaitė“ (rež.
„Spektaklio aptarimo metu viena mergaitė aktorių paklausė: ar jūs nebijojote mums rodyti tokio spektaklio?
Juk Lietuvoje šitos temos yra vis dar tabu,“ - prisimena Virginija Kuklytė - Gedvilienė.
„Bet verta apie tai kalbėti.
Jie - kita karta, ir apie tai jau kalba daug drąsiau.
Be to, vaikai po spektaklio turi galimybę šiomis temomis padiskutuoti ir su tėvais.
Nes jie čia pat, irgi žiūri.
Menininkų organizuojama stovykla vaikams jau žinoma visame regione, o vaikai pasakoja laukiantys, kada prasidės registracija į ją, kad nepraleistų.
Vaikai stovykloje gali dalyvauti iki 18 metų, tačiau ir „peraugę“ atvyksta savanoriauti ir padeda jaunesniems vaikams.
„10 metų čia važiuoju, nuo dvylikos metų,“ - pasakoja buvęs dalyvis, o dabar - savanoris Domantas Kraujutis.
„Pirmosiose stovyklose vadovai patys gamino pusryčius!
O dabar susirinko komanda, kuri padeda išspręsti buitį, o vadovai gali visą savo dėmesį skirti darbui su vaikais.
Bet emocijos visus tuos metus tos pačios.
Šių metų stovykloje su vaikų grupėmis dirbo aktoriai Lukas Auksoraitis, Šarūnas Gedvilas, Artur Svorobovič, Mindaugas Činčys, Kyrylo Kremenchuk, socialinė darbuotoja Evelina Naujokienė, į stovyklą atvykusi iš Didžiosios Britanijos.
Vaikai mokėsi improvizacijos (jas vedė aktorius Oskaras Wyganowskis), klounados, tango, klausėsi psichoterapeutės Radvilės Varanavičiūtės paskaitos apie kūrybiškumą, dalyvavo gongų terapijos užsiėmime (vedė aktorė Raminta Šniaukštaitė), stebėjo ir aptarinėjo spektaklius, reflektavo ir diskutavo.
Ir kasdien su vadovais repetavo pasirodymus, kuriuos žiūrovams parodė paskutinįjį stovyklos vakarą.
Šios stovyklos išskirtinumas yra tai, kad kiekvienas užsiėmimas ir kiekvienas žaidimas yra daugiau nei pramoga, nors paskatinti vaikus mėgautis menu ir kūryba yra vienas stovyklos tikslų.
Virginija: “Stovykla trunka septynias naktis ir aštuonias dienas.
Tai ribotas laikas.
Ir per šį laiką jie peržengia savo baimę.
Man atrodo, tiek ir užtenka vasaros stovyklai.
Jie turi pasimėgauti kūryba.
Mes nesame aktorių kalvė.
Tam, kad padėtų vaikams atsiverti ir sukurtų su vaikais ryšį, vadovai ruošėsi, padėdami psichoterapeutės Radvilės Varanavičiūtės.
Radvilė Varanavičiūtė: „Klausiau aktorių: koks pratimo tikslas?
Kokius parinksi būdus tam pasiekti?
Ir kaip tai apmąstysi?
Visąlaik skatinau juos eiti gilyn.
Dvylikametis ir aštuoniolikmetis - koks tarp jų gali būti bendrumas?
Ar jie jau gali šnekėtis rate, pasidalinti?
Tai reikalauja drąsos ir pasitikėjimo.
Trylikametė mergytė sėdi su keturiasdešimčia žmonių, tarp kurių vyresniokai, yra ir bernų - ir reikia pasakyti kažką labai asmeniška.
Yra reikalų.
R.Varanavičiūtė akcentuoja - įsisąmoninimui, kūrybiškumui pažadinti, atvėrimui, gebėjimui būti čia ir dabar ir kartu tyrinėti vaizduotę ir smalsumą teatro metodikos labai tinka.
„Būtina mokytis reflektuoti.
Prie refleksijos mes nelabai pratę, nelabai kas mus moko.
Klausti vaikų: ką galvojai, kaip jauteisi?
Kaip sekėsi dirbti trise?
Ar inicijavai kažką, ar buvai gale?
Kaip jauteisi, kai kitas inicijavo?
Ar tave išklausė, o gal tave „nukirto“?
Ar tavo idėjas priėmė, ar blokavo?
Kaip tada pasijutai?
Svarbu, kad jie mąstytų apie save - kaip įsitraukia į procesą, ką patiria, kas jiems buvo svarbu, ką jie išsinešė, ką atrado.
Kur kažko nepasakė, ką būtų norėję pasakyti, kur žodžiai taip ir liko „pastrigę“?
Psichologė pasakoja, kad šis įgūdis - sąmoningumas ir suvokimas - svarbus ne tik vaikams, bet mums visiems.
„Tai ir yra kritinis mąstymas.
Kuomet galime diferencijuoti, atsirinkti dalykus.
Ir tai nuo asmeninio mastelio paskui pereina į visuomeninį - už ką aš balsuoju, kas ką man šneka?
Tai sąmoningas buvimas.
Nebesu bandos automatizme - visi daro taip, tai ir aš taip „važiuoju“.
Galiu įsivertinti, kaip aš tame esu.
Būtent sąmoningumas, drąsa rodyti pažeidžiamumą ir atvirumas vienas kitam sukuria transformuojančią atmosferą stovykloje ir saugią erdvę būti kartu tokiais.
Suaugę čia savanoriškai „nusikarūnuoja“ savo hierarchinį pranašumą ir vaikams tampa draugais.
Būtent taip jie kartu sukuria autentišką ryšį, kuriame atsiveria ir užauga abi pusės, ir užsitarnauja nuoširdžią vaikų pagarbą ir autoritetą.
„Tai ketvirtoji mano stovykla,“ - pasakoja aktorius Lukas Auksoraitis, vienas iš vadovų.
„Kai atėjau, aštuoniolikmečiai jau autodė kaip aš, kai kurie ir didesni.
Kaip gi jie matys manyje autoritetą?
Ką aš jiems pasakysiu?
Ar jiems išvis bus įdomu?
Buvo jausmas, kad jie manys: kaip tu čia toks, vos ne mūsų metų, bandysi mums kažką aiškinti?
„To autoriteto jiems visiškai nereikėjo.
Supratau, kad man su jais tiesiog reikia būti tokiu, koks esu, ir viskas.
Norėjau su jais atrasti dialogą.
Norėjau, kad jie nebijotų prie manęs išsakyti savo minčių, sakyti, ką jie galvoja iš tikrųjų, o ne tiesiog mandagiai klausytųsi.
Su jais pasikalbėti, paklausyti, ką jie galvoja apie gyvenimą, ką veiks toliau buvo tikrai įdomu.
Tai mane nustebino.
Šita stovykla tikrai ypatinga.
Čia negaila savęs atiduoti,“ - pasakoja L.
„Pirminis dalykas, kurio reikia paaugliams, yra saugumas,“ - pasakoja aktorius Mindaugas Činčys, stovykloje dirbantis pirmą kartą.
„Kai prieini prie vaiko per žaidimą, jis pajaučia: aha, čia saugu, jis žaismingas, jis tikrai gali būti kaip vyresnis brolis.
Kai nespaudi, neverti, nepersistengi.
M.Činčys, prieš atvykdamas dėstyti į stovyklą „Kultūros zona“, klounados meną lavino teatro profesoriaus, pedagogo ir meistro klouno Philippe’as Gaulier mokykloje Prancūzijoje.
Klounada - tai teatro, sceninės improvizacijos ir giliai humanistinės pasaulėžiūros derinys.
„Žaidimai ėmė gimti natūraliai, iš pačių vaikų, jų vardų, vietovardžių.
Jie juokėsi, jiems labai patiko.
Supratau, kad kai tiesiog klausai, tie žaidimai gimsta ir kuriasi čia ir dabar.
Būtent ryšyje.“
Mindaugas su vaikais draugystę kūrė vos jiems atvykus.
„Berniukas Maksimas atėjo užsiregistruoti su futbolo kamuoliu.
Bandžiau jį pakalbinti.
Bet paskui pastebėjau jį spardant tą kamuolį.
Man labai patinka futbolas.
Paspyriau jam kamuolį.
Mes pradėjom žaisti ir aš nuo pat pradžių pajaučiau, kad ir jis „užsikabino“, ir aš.
M.Činčys sako, kad būtent klounados mokykloje Prancūzijoje atrado tokį vertingą gebėjimą klausytis kito, išgirsti, ko jam ar jai reikia.
Kūrėjas šį gebėjimą integravo į savo kuriamą meną ir atvežė Šalčininkų vaikams.
„Tai labai intuityvūs dalykai, per kuriuos suprantu, ko vaikams, paaugliams iš tiesų reikia.“
„Žmonės čia labai atviri pokalbiams,“ - pasakoja šiose stovyklose jau anksčiau dalyvavusi Elvita.
„Jie tikrai niekada neteisia.
Yra temų, apie kurias galima kalbėtis ir rusiškai, lenkiškai, ir lietuvių kalba.
Ką tik buvau kitoje stovykloje.
Ten viskas lietuvių kalba.
Ir buvo žmonių, kurie net šiek tiek kabinėjosi prie rusų kalbos.
O čia visi kalba atviriau.
Ir man labai patinka, kad vadovai mus priima kaip suaugusius.
Nemenkina, nežemina, kalba laisvai.
„Aš visą laiką stengiuosi su jais būti tikras, neapsimetinėti, nemeluoti jiems.
Nebandau jų įspausti į rėmus - čia gerai, čia blogai, čia taip negali būti ar panašiai.
Neatstumti jų, „nenurašyti“.
Aišku, yra dalykų, tokių kaip alkoholis, rūkymas ir taip toliau.
Tai yra griežtas „ne“.
Bet ir čia norisi su jais vystyti dialogą, kalbėtis ir apie nelabai malonius dalykus.
Klausti, o kodėl tau taip norisi?
Kas vyksta?
Oke, o man buvo taip ir taip.
Norisi su jais dalintis ir kalbėtis.
Kad jie pamatytų, kad aš nuo jų nelabai kuo skiriuosi,“ - atskleidžia L.
„Aš dabar nebijau kalbėti prieš žmonės,“ - sako stovyklautoja Magdalena, paklausta, ką brangiausio jai davė stovykloje praleistas laikas.
„Turėjau šitą baimę prieš stovyklą.
Bet jie sakė: nereikia bijoti.
Čia tu turi savo grupę žmonių, kurie visada palaiko.
Čia įvyko ir mano pirmas pasirodymas.
Grojau su vadovu Artūru ir tai buvo vau.
Jis visą savaitę dirbo su manimi, padėdavo viskuo, ko reikėjo.
Stovykloje vaikai turi laisvę saviraiškai.
Artur Svorobovič dalinasi stovyklautojos Darijos istorija.
Talentinga mergina eilėraštį parašė per kelias minutes.
„Ji rašo: gyvenimas tai kinas.
Einu kadru.
Mane vis filmuoja.
O aš savim nebetikiu.
Koks eilėraštis!
Tai šekspyriška mintis.
Aš nežinau, ar ji skaitė Šekspyrą.
Bet parašė tokį eilėraštį.
Man plyšo smegenys, kaip ji parašė.
Tai trys posmai - rusų kalba.
Vadovas matė, kad mergaitei lengviau rašyti kalba, kuria daugiau kalba, tačiau lietuvių kultūrą puoselėjančioje stovykloje šiuo klausimu norėjo sutarti ir su kitais.
Taip pat - ir su vienu iš vadovų, aktoriumi Kyrylo Kremenčiuk, atvykusiu į Lietuvą iš okupuotų Ukrainos teritorijų.
Tačiau klausimų jam nekilo.
Ar būtų buvę keista, jei kiltų diskusija?
Ar stovykla tuomet save išduotų kaip laisvės, saviraiškos sala?
„O aš neprieštaraučiau tokiems pokalbiams,“ - atsako A. Svorobovič.
„Džiaugiuosi, kad turime komandą, su kuria vis dar galime kalbėtis.
Kitur pasitaiko atvejų, kai diskusijos komandose tarsi vyksta, bet vis tiek pasielgiama savaip.
Tai formalios diskusijos, kai sprendimas jau priimtas.
Ukrainietis menininkas Kyrylo atskleidžia, kad kalbos barjeras net tapo priemone rasti bendrą kalbą su vaikais.
„Man stovykla tapo galimybe susipažinti su lietuvių kalba.
Vaikams Šalčininkuose ji taip pat yra antroji, trečioji kalba, jie irgi kalba su akcentu, jiems sunku.
Aš norėjau jiems parodyti, kad štai ir aš mokausi.
Kad mes turim daug bendro, nes man irgi sunku kalbėti lietuviškai.“
Akimirkos iš stovyklos Jaunimas - Jaunimui 2016
Šį tekstą rašome kaip tik tuo metu, kai Lietuvą sukrėtė Vilniuje paauglių įvykdytas žiaurus nusikaltimas.
Ir nors statistika rodo, kad vaikų nusikalstamumas kiekvienais metais nuosekliai mažėja, tokie įvykiai išgąsdina visuomenę ir vėl pakelia jau atsakytus klausimus.
Smurtas tarp vaikų turi būti matomas ne kaip atsitiktinumas, o kaip signalas, kad jų gyvenimuose kažkuriuo metu pritrūko dėmesio, empatijos jiems, supratimo ar žmonių, pastebinčių jų patiriamus sunkumus.
Itin svarbu domėtis ir suprasti vaikų ir paauglių pasaulį.
„Aš jų klausiau, kas jiems įdomu, kas rezonuoja“, - pasakoja psichologė R. Varanavičiūtė.
„Jo jo, grynai, atsako jie.
Jiems patiems dienos pabaigoje žiauriai gaila ir apmaudu, kad taip tuščiai praleido tas valandas.
Kad nepadarė to, ką būtų norėjęs padaryti.
Tie svetimi vaizdiniai (images, vizualinis turinys socialiniuose tinkluose - aut. past.) jiems numuša norą kurti.
Jie nebenori ir draugauti.
Psichologė kviečia pažvelgti į tai vaikų akimis.
Domėtis socialiniais tinklais vaikams svarbu, nes tai - būdas pažinti pasaulį, matyti, kuo domisi vaikai kitose šalyse, būti pasaulio dalimi, netapti provincialiais.
Vaizdų vartojimas neišvengiamas, nes šiandiena - vizualinio turinio laikas.
Todėl labai svarbu mokytis būti vizualiai raštingais, atsirinkti gerus, kokybiškus vaizdus ir istorijas.
„Klausiu vaikų, ką jie daro, kai juos pagauna aistra, smalsumas kažkokiam dalykui?
Jie googlina, žiūri laidas - juk viskas dabar taip prieinama.
Aš bandžiau juos padrąsinti, įkvėpti, priminti, kad jie yra labai kūrybingi.
Ką gi daryti, kad autentiškas vaikų kūrybiškumas „nenusimuštų“?
„Reikia burtis patiems,“ - atsako R. Varanavičiūtė.
„Paaugliui ypatingai svarbus bendruomeniškumas.
Reikia turėti savo draugų, su kuriais galėtų kurti, filmuoti, fotografuoti, pa...
„Jau jaunystėje labai aiškiai pajutau - folkloras yra modernu.
Dėl to dalis mūsų jautėmės lyg undergroundininkai.
Buvo tas jausmas - kad tai, ką darom, yra netradiciška ir net moderniai stipru, tikra ir pasipriešinančiai prasminga“, - „Skamba skamba kankliai“ parengtoje publikacijoje sako muzikologė, muzikos pedagogė Dalia Vaicenavičienė.
- Man muzika atrodė labai natūralus dalykas - toks, kuris tiesiog turi būti šalia.
Mama labai mėgo dainuoti ir viena, ir kartu su tėčiu.
Jie dainuodavo savo krašto, savo laiko dainas - tokias bendruomeniškas.
Man, vaikui, ji taip pat dainuodavo įvairiausių dainelių - tai namuose, tai daržuose, tai keliaujant.
Močiutė, jos mama, buvo labai gera giedotoja.
Giedojo šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, o jauna būdama - Tauragnuose.
Jos balsas buvo tikrai toks... operinis.
Ji dalyvavo pavasarininkių chore ir su juo dainavo 1930 m.
Mama man daug pasakodavo apie jaunystę, gegužines ir visur buvo dėmesys muzikai - kas grojo, kas gražiai dainavo, kaip skambėjo laukuose vyrų balsai.
Mama Genovaitė Babrauskienė buvo pradinių klasių mokytoja, mokytojavusi kaimuose, Utenoje ir Vilniuje.
Anksčiau pradinukų mokytojas pats mokė muzikos: skambėjo liaudies dainelės, žaidimai, šokeliai - visko, o ypač dainavimo, kiek pamenu, buvo daugiau nei kartais šiandien per muzikos pamokas.
Pati išsiprašiau į Balio Dvariono muzikos mokyklą.
Nuo septynerių ją lankiau.
- Muzikos mokykloje iš pradžių choras, vėliau chorinis dirigavimas.
Buvo labai geri mokytojai, ypatingu autoritetu buvo Žyginta Barauskienė, atrodė, kad chore smagu - visada esi muzikuojančioje bendruomenėje.
Bet vėliau man pradėjo rūpėti daug įvairesnė muzika.
Pradėjo patikti rokas, džiazas, o iš rimtosios - labiau modernioji.
Didelę įtaką padarė muzikos istorijos mokytoja Kristina Kuzmaitė.
Išties daug laiko skyriau muzikai, tad supratau, kad tiksliųjų mokslų nepavysiu, tai geriau jau nesiblaškyti.
Įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, į muzikologiją.
Ir tada, dar pirmo kurso rudenį, pasiekė gandas, kad yra kažkokių įdomių, liaudies dainas dainuojančių, keliaujančių studentų.
Netoli J. Tallat-Kelpšos mokyklos tuo metu buvo vienas iš VISI (Vilniaus inžinierinio statybos instituto) fakultetų - ten vėliau buvo įsikūręs ISM universitetas, dabar „Taškiaus“ mokykla.
Tuomečiam „visiukų“ ansambliui vadovavo labai geras muzikantas, altistas Evaldas Vyčinas.
Jis, manau, apsidžiaugė, kad atkeliavo keletas muzikuojančių merginų iš Kelpšos, nors ir labai jaunų, vos 15-16 metų.
Ne tik daug dainavom, bet ir noriai ėmėm į rankas instrumentus - kankles, lumzdelius - ir pradėjom groti.
Šalia ansamblio koncertinės veiklos, žemaičių dainų rinkimo ekspedicijų buvo organizuojami ir nuolatiniai žygiai po Lietuvą.
Tarp mūsų buvo studentų istorikų - Vytautas Musteikis, Audrius Astraukas - jie mums pasakojo apie istorines vietas.
Aišku, visur lydėjo jaunatviška kikenimo, krizenimo žygeiviška nuotaika.
- Taip, gūdūs laikai, bet mes jautėmės labai gerai, jautėmės tokiais kultūriniais pogrindininkais.
- Tuo metu atsivėrė labai daug autentiško folkloro - nuolat dainavome, ieškojome mums negirdėtų melodijų, gilinomės, lakstėm į koncertus, paskaitas, visur, kur tik galima buvo plėsti žinias.
Ir kartu su tuo atėjo suvokimas, kad muzika tokia plati ir įvairi.
Pradėjo labiau rūpėti ir pasaulio muzikos spalvos, ir kaip save išreiškia 20 a. pabaigos žmogus - tai dainuojamoji poezija, autorinė daina, moderni muzika, postfolkloro stiliai, džiazas ir t. t.
Greta tokio aktyvaus domėjimosi norėjosi pažinti ir kuo natūralesnę muzikos raišką: dainuoju - buriuosi į grupę - niekas manęs nešukuoja iki muzikinio tobulumo - tai mūsų daina, tai mūsų laikas ir formatas - noriu dainuoju troleibuse, noriu - aikštėje ar vakare prie Vilnelės.
Buvo didelis noras plėsti muzikos skambėjimo ribas ir mieste.
Tai savotiškas folklorinis „pankavimas“.
Ir folkloras tada atrodė kaip pats gaiviausias kultūros gurkšnis mūsų pačių gyvavimui, augimui.
- Dar ne visiškai atėjo, bet Atgimimo nuotaika jau sklandė.
Gal dar neįvardyta kaip tvirtas nepriklausomybės siekis, bet nuotaika mums jautėsi jau nuo pat devintojo dešimtmečio pradžios.
Nedaug kas himną mokėjo, nors aš jį mokėjau ir tada - bet liaudies dainą dainuodavom kaip himnišką gyvastį ir savastį, kurios nieks negali atimti.
- O ar buvo kokių įvykių, primenančių disidentinę veiklą?
- Taip, taip.
Ir vėl - daina.
Mes vis eidavom per Vėlines, per lapkričio pirmąsias į Rasų kapines.
Prisimenu, prie Čiurlionio kapo padainavom dzūkišką dainą.
Tuo metu buvau Muzikos ir teatro akademijos muzikologijos pirmakursė.
Apėjom kapus, jautėmės, kad darome kažką labai gražaus, prasmingo, jungiančio.
Ir tada - prie mūsų prisistato vyrai su lietpalčiais: „Kodėl jaunimėlis trinasi kapuose?
Mus visus susodino į furgoną ir nuvežė į milicijos komisariatą prie buvusio „Aušros“ kino teatro.
Surašė protokolus, išsiaiškino, kas kur mokosi.
Mane Akademijoje irgi išsikvietė ant kilimėlio, pabarė - „dainavot, suprask, ne vietoj.“
Keista - kai mokaisi muzikos, o tau sako nedainuoti…
Sako: „Geriau dainuokit koncertų salėse.“
Bet aš turėjau argumentą: „Mes gi Čiurlioniui dainavom!“
- Kokia buvo jūsų disertacijos tema Muzikos ir teatro akademijoje?
- Disertacijos tema - „Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamaisiais intarpais.
Jų funkcijos ir melodika.“
Prieš tai buvau rašiusi diplominį darbą, ir tai buvo toks pirmas didelis žingsnis į šią sritį - į tarpžanrinį pasaulį.
Nes juk tai nei daina, nei grynas pasakojimas.
O daug kas ir mūsų tradicijoje, ir kitų tautų iš tiesų yra sinkretiška - čia šoku, čia dainuoju, čia pavaidinu.
Mus pasiekusiose senosiose pasakose išlikę dainuojamieji intarpai būtini.
Yra situacijų, kai veikėjas negali tiesiog pasakyti - jis turi dainuoti.
Pavyzdžiui, gegutė - ji juk neperspėja paprastai, ji iškukuoja su perspėjančiais žodžiais.
Eglė, kai šaukia brolius - ji negali rėkti nuo kranto, ji turi išdainuoti.
Tai yra unikalus žodžio ir dainavimo dermės, prasmių pasaulis, kalbinių frazių virtimo melodijomis funkciškai pagrįsta erdvė.
Vaikai, klausydamiesi tokių pasakojimų, iš tikrųjų gaudavo veiksmingą muzikinę edukaciją.
Kaip?
Per kartojimus.
Per pasakos sekėjo išdainuojamą motyvą, kuris vis pasikartoja, talpina veiksmui svarbų tekstą.
Koks nors herojai rečituoja, eilučių pradžiose ar pabaigose nuolat skamba svarbūs formuliški refrenai, o vaikas klausosi ir po truputį pats kartoja.
Tos pačios pasakos vaikams juk būdavo sekamos daug kartų.
Tos dainuojamųjų intarpų melodijos dažnai yra lyg melodizuotos kalbinės intonacijos.
O temų ratas šiose pasakose - didžiulis, pasakose ypatingas pasaulis.
Aš visaip apžvelgiau lietuviškąsias pasakas su dainuojamaisiais intarpais, nes jos labai menkai tyrinėtos.
Ir štai - dainuoja tik senosiose - būtent gyvulinėse ir stebuklinėse.
Dainuoja tada, kai vyksta rimti reikalai.
Kai susiduriama su toteminiais gyvūnais.
Kai reikia perspėti, kad herojai, ypač dažnai tai našlaičiai, nepražūtų ar gautų pagalbą iš mirusių artimųjų.
- Kaip jūs darėte tokį tyrimą?
- Labiausiai rėmiausi užrašytomis archyvuose, spausdintomis pasakomis.
Kaip muzikologė tyrinėjau daugiau melodijas.
- Mūsų tautosakos fondai labai turtingi, turime nemažai užrašytų ir publikuotų tokių pasakų.
Verta paminėti atkaklaus šių pasakų rinkėjo Jurgio Dovydaičio rinkinius.
Jų yra ir „Lietuvių tautosakos“ penkiatomyje, pasakų rinkinyje „Stebuklingas žodis“.
Turi ukrainiečiai, rusai, estai, o latvių ir lenkų palikime - tai retenybė.
Tai jau lyginamieji dalykai.
- Aš dar nepaklausiau, kokio regiono dainos jums artimiausios.
Ar nėra taip, kad kažką galit išskirti?
Jūs, visų pirma, aukštaitė.
- Man patinka visų regionų dainos, jos skirtingos, jas dainuodama nuklystu į tą Lietuvos dalį, kur jos užgimė, skambėjo.
Esame dabar jau vilniečiai, šeimose susipynęs skirtingų regionų paveldas, bet man norisi...
