Vedinis vaikų auklėjimas, remiantis Vaido Arvasevičiaus įžvalgomis, siūlo gilų požiūrį į vaiko raidą, pabrėžiant ryšį su tėvais ir tinkamą vyriškojo ego ugdymą. Ši filosofija, nors ir gali būti ne visiems priimtina, remiasi šiuolaikinės psichologijos principais, ypač kalbant apie vaiko jausmų supratimą ir santykių kūrimą per empatiją.
Ryšys su tėčiu - berniukui būtinas
Po skyrybų dažniausiai vaikai lieka gyventi su mama, tačiau ryšys su tėčiu yra būtinas tiek mergaitei, tiek berniukui. Berniukas, bendraudamas su tėčiu, mokosi vyro akimis žvelgti į pasaulį, spręsti problemas. Moteriškas sprendimo modelis jam gali būti sunkiai suvokiamas, nes vyrų psichika ir požiūris į gyvenimą skiriasi nuo moterų. Kai berniukas neturi iš ko mokytis vyriškų sprendimo būdų, atsiranda vidinis konfliktas.
Idealus variantas - jeigu po skyrybų sūnus ir toliau gali bendrauti su tėčiu, laikyti jį autoritetu. Jeigu tai neįmanoma, būtinas kito vyro pavyzdys: dėdės, vyresniojo brolio, trenerio ar mokytojo. Berniuko aplinkoje vyrų gali būti daug, tačiau svarbu, kurio iš jų elgesį jis kopijuos ir kas taps autoritetu. Vyrai linkę ieškoti autoritetų, kuriuos pasirenka patys.
Motinos vaidmuo ir klaidos
Vyro - tėčio - autoritetą neretai griauna pati mama. Jeigu skyrybos įvyko neseniai, ji vis dar pyksta ant buvusio vyro ir, sūnui girdint, išvadina jį įvairiais epitetais. Nesąžininga vaikus įtraukti į suaugusiųjų konfliktus. Suaugusieji turėtų savo problemas spręsti savarankiškai, o vaikams užtikrinti tėčio ir mamos globą taip, tarsi šeima nebūtų iširusi.
Motina, blogai kalbėdama apie savo sutuoktinį, dažnai daro meškos paslaugą pati sau. Sūnų ji nuteikia ne prieš buvusį vyrą, o prieš save. Berniukas juk myli tėtį, jo ilgisi, nori būti toks, kaip jis. Kai mama visaip koneveikia tėtį, natūralu, kad berniukas supyks ne ant tėčio, o ant mamos. Vaikui girdint išliedama pyktį ir skausmą, pamiršdama gražias akimirkas, motina rizikuoja sugadinti santykius su sūnumi. Bet koks mamos bandymas pažeminti tėtį kartu žeidžia ir sūnų. Jeigu berniukas yra nuteikinėjamas prieš tėtį, kartu nuteikiamas ir pats prieš save.
Hipergloba: meilė ar savanaudiškumas?
Būna situacijų, kai po skyrybų moteris lieka vieniša ir visą savo meilę skiria sūnui. Ši meilė gali būti per didelė, slegianti, neleidžianti atitolti ir tapti laisvu žmogumi. Tokią situaciją vargu ar galima vadinti meile - tai hipergloba, per didelis rūpinimasis, o gal ir savanaudiška meilė. Berniukui tai nenaudinga, nes jis privalo atsiskirti nuo mamos - tokia jo prigimtis.
Žodžiai „Tu mano vienintelė gyvenimo šviesa, nedrįsk taip elgtis su manimi. Aš viską dėl tavęs darau, tik dėl tavęs gyvenu“ užgula ant vaiko pečių didžiulę naštą, kurią nusipurtyti be galo sunku. Berniukas privalo tai padaryti, tačiau dėl auklėjimo klaidų ne visada sugeba. Moteris, pernelyg atsidavusi sūnui, skriaudžia ne tik jį, bet ir pati save, nes praleidžia progą pasirūpinti savimi, kurti naują gyvenimą. Ji tarytum pakimba senajame gyvenime ir negali realizuoti savo svajonių. Po skyrybų moteris turėtų kurti naują gyvenimą, nes sūnus auga, tampa savarankiškesnis ir galiausiai išeina iš namų. Labai sunkūs likimai tų vyrų, kurie vaikystėje susidūrė su mamos hipergloba.
Pasitikėjimas ir palaikymas - raktas į vyriškąjį ego
Berniukui, kaip ir kiekvienam vyrui, labai svarbus moters pasitikėjimas. Mama turėtų parodyti, kad pasitiki savo sūnumi, leisti jam imtis iniciatyvos ir pagirti už pastangas. Berniukui, būsimam vyrui, ypač svarbus moters prielankumas ir įvertinimas, mat tai kelia vyriškąjį ego, kuris yra būtinas norint išgyventi.
Girdėdamas nuolatinius mamos priekaištus („neimk į rankas, aš pati geriau padarysiu“, „tu nieko nesugebi“ ir pan.), berniukas pradeda ieškoti būdų įrodyti sau, jog yra vertas. Tuomet jis gali imti mušti bendraamžius, leistis į keistus žygius ar užsiimti neteisėtais veiksmais, kurie tariamai pastiprins jo vyriškumą.
Labai svarbu, kad berniukas jaustųsi reikalingas. Verta leisti jam atlikti namų ruošos darbus, įkalti vinį, ką nors pataisyti, net jeigu visa tai reikia daryti slapčia ir pertvarkyti. Žinojimas, kad jis gali padaryti tai, ko negali mama, berniukui suteikia sparnų. Mamoms kartais gaila sūnaus ir jos pagalvoja: „Geriau pati padarysiu, o vaikas tegul paguli ant sofos.“ Vienas svarbiausių uždavinių - pasitikėti sūnumi, padėkoti jam ir pagirti, taip palaikant augantį vyriškąjį ego.
Tėvo netektis ir vaiko atsakomybė
Skyrybos - ne vienintelė priežastis, kai moteris viena augina vaikus. Kartais miršta tėtis, o tuomet sūnus nejučiomis perima tėčio vaidmenį, imasi globoti mamą, jaunesnius brolius ar seseris. Jeigu kas nors neapdairiai pasako: „Tai dabar likai vienintelis rūpintojėlis. Saugok mamą“, berniukas patiki, kad privalo tai daryti. Tačiau našta gali būti nepakeliamai sunki, nes jis tėra vaikas.
Labai reikia įskiepyti berniukui adekvatų situacijos suvokimą. Jis privalo suvokti, kad yra tik vaikas ir niekas nesitiki, jog jis pakeis tėtį. Pats berniukas gali nesuvokti, kad užsikrovė per didelę naštą, o mama, vis dar kamuojama skausmo, gali nepastebėti sūnaus atsakomybės ir nusivylimo, kad nesugeba būti toks šaunus, kaip tėtis.
Kaip ugdyti sunkius vaikus išvengiant pykčio ir šauksmų
Vedinė filosofija ir šiuolaikinė psichologija
Vaidas Arvasevičius, save pristatantis kaip trijų vaikų tėvą, analizuojantį šiuolaikinę psichologiją, pedagogiką bei Vedinę filosofiją, pabrėžia šių sričių sąsajas. Jis teigia, kad vedų filosofija ir šiuolaikinė psichologija turi daug panašumų, ypač lyginant su prieraišiosios tėvystės filosofija. Abiejų koncepcijų ašis - vaiko jausmų supratimas, santykio konstravimas per supratimą, kodėl vaikas taip daro, o ne per norą, kad jis kitaip elgtųsi. Svarbu mokytis gerbti vaiką tokį, koks jis yra, o ne formuoti jį pagal savo nuožiūrą.
Šiuolaikinėje psichologijoje gausiau patarimų, mokinančių tėvus auklėti taip, kad pačiam būtų patogu. Tuo tarpu Vaido Arvasevičiaus paskaitose auklėjimas yra visiškas atsidavimas procesui, vaiko gerovė visuomet pirmoje vietoje. Pavyzdžiui, anot jo, vaikai neturi tvarkytis, tai turi daryti mama, ir jeigu ji tai daro žaismingai, nesiskųsdama, vaikai su laiku pradeda kopijuoti tokį elgesį.
Šiuolaikinė psichologija, analizuodama vaikus ir pateikdama patarimus, kartais tai daro mechaniškai, be gelmės. Tuo tarpu klausantis Vaido Arvasevičiaus, visada matyti, kad einama gilyn, kol prisikasa iki elgesio priežasčių. Geriausia iliustracija - populiarus mokymas nukreipti vaiko dėmesį, kai jis verkia ar pyksta.
Džiugu, kad šiuo metu yra daug prieinamos informacijos apie vaikų auklėjimą, ir dar labiau džiugu, kad ji ne visada vienoda, kad kartais net prieštarauja viena kitai. Tai leidžia tėvams rinktis tai, kas jiems labiausiai tinka.
tags: #vedinis #vaiku #auklejimas #vaidas #arvasevicius
