Prasidėjus varliagyvių migracijai gyventojai ant takų, prie vandens telkinių gali pastebėti daugybę šių šaltakraujų ir net išgirsti neįprastų jų skleidžiamų garsų. Skaitytojas pasidalijo stebinančiais kadrais iš pasivaikščiojimo miške, kur užfiksavo tikrų tikriausią rupūžių kamuolį. „Kas čia darosi?“, - klausė jis. Nuožmi kova dėl patelių.

Roplių žinovas Gerardas Paškevičius paaiškino, kad dabar yra pats varliagyvių poravimosi metas, todėl jų prie vandens telkinių apstu. Šie gyvūnai elgiasi labai įdomiai. „Patelė skleidžia feromonus ir vilioja patinėlius, kurie ją suradę bando užsiropšti ant nugaros. Varliagyvių patinėlių lipimas ant patelių nėra pats poravimasis, taip jie keliauja iki vandens ir užsitikrina, kad bus pirmieji, kurie apvaisins patelės išleistus ikriukus.

Varliagyvių apvaisinimas yra išorinis. Tai reiškia, kad patelė keliauja iki vandens telkinio, dažniausiai nesraunaus (balos, kūdros, pelkės, užlietų pievų ir pan.), ir į vandenį išleidžia ikriukus, juos skuba apvaisinti patinas. Apvaisinti ikriukai vadinami kurkulais. Rupūžių kurkulai primena siūlus, o varlių yra vandenyje sudėti krūvelėmis“, - kalba roplių žinovas.

Kiekvienas patelę, kuri yra gerokai didesnė, radęs patinas bando ant jos užsiropšti ir nustumti konkurentą. Dėl to kartais ir susidaro tokie skaitytojo užfiksuoti „rupūžių kamuoliai“. Patinėliai bando nuspirti vieni kitus, skleidžia įvairius garsus ir taikosi būti pirmieji, kuriuos patelė nuneš iki vandens. Kartais vandenį pasiekusios patelės, sako G. Paškevičius, išsigąsta ir bando nerti gilyn, tačiau patinėliai, kurie į ją įsikabinę, sulaiko orą ir neleidžia joms panerti. Deja, tokiu metu nemažai varliagyvių sulesa paukščiai.

G. Paškevičius primena, kad šiuo metu varliagyvių migracija vyksta intensyviai, todėl jų galima aptikti ant takų, kelių, netoli įvairių vandens telkinių. Jis prašo tokiose vietose būti atsargesniems ir pasaugoti gyvūnus. „Labai norėčiau visų paprašyti, kad vairuojantys pamatę tokį „kupstelį“ ant kelio jį apvažiuotų, o jei yra galimybė sustotų ir patrauktų nuo kelio. Nebijokite, jokia varlytė ar rupūžė jums neįkąs ar kažkaip kitaip nesužeis, o ir palietus rupūžę tikrai ant odos neišaugs karpos. Čia visiškas mitas. Rupūžės ginasi kitaip - išleidžia vandens atsargas paimtos į rankas. Tai ne šlapimas, o tik vanduo. Pėstieji, dviratininkai ir kiti eismo dalyviai, taip pat prisidėkite prie varliagyvių išsaugojimo. Ypač svarbu apsaugoti stambias pateles, kurios netrukus nerš ikriukus“, - apie varliagyvių migraciją rašė jis.

Pašnekovas sako, kad varliagyviai suėda daug žmonių nemėgstamų, kenkėjų: uodų, lervų, musių, šliužų, erkių ir kt., tad juos saugoti labai svarbu. Jis taip pat primena, kad paleidžiant varles, rupūžes ir tritonus svarbu juos nukreipti į tą pačią pusę, į kurią gyvūnai ėjo, antraip jie vėl grįš atgal.

Tai egzoterminiai (šaltakraujai) gyvūnai kurių priskaičiuojama apie 3900 rūšių. Jie kildinami iš riešapelekių žuvų ir evoliucijos eigoje visiškai neatsiskyrė nuo vandens. Varliagyviai kaip ir žuvys priklauso anamnijų grupei, kuriai gemalo vystymuisi reikalingas ir vanduo.

Amfibijos yra skirtalytės. Tačiau nevisų rūšių lytiniai požymiai pakankamai ryškūs. Subrendusios kiaušidės patenka į celomą, iš ten - į išsiplėtusius porinių kiaušintakių piltuvus, o po to - kloaką. Beuodegių amfibijų kiaušiniai išneršiami ir apvaisinami vandenyje (išorinis apvaisinimas). Tupintis ant patelės patinas stipriai ją apkabina priekinėmis galūnėmis, išspaudžia porcijomis ikrus ir tuoj pat juos apvaisina. Daugumai uodeguotųjų ir visoms bekojėms amfibijoms būdingas vidinis apvaisinimas.

Tritonai veisiasi vandenyje: ilgą laiką patelei asistavęs patinas išskiria ilgą gleivinį spermatoforą su spermatozoidais. Priplaukusi patelė paima prilipusį prie grunto ar augalų paketą kloakos lūpomis ir įsideda į vidų. Dėmėtosios salamandros (Salamandra salamandra) poruojasi sausumoje netoli vandens. Patinas priekinėmis galūnėmis apkabina patelę ir perduoda spermatoforą tiesiog iš kloakos i kloaką. Apvaisinti vienu ar kitu būdu amfibijų kiaušinėliai dažniausiai vystosi be jokios priežiūros vandenyje, tačiau yra ir išimčių.

Celoninės kirmarausos (Ichthyophis glutinosus) patelė į šalia vandens esantį urvelį padeda apie 10 stambių kiaušinių, susiraito apie juos ir saugo, kol išsirita žiaunuotos lervos, kurios slenka vandens link ir ten būna, kol baigiasi metamorfozė. Pietų Amerikos lapsukės medvarlės (Phyllomedusa hypochondrialis) poruojasi virš vandens nukarusiuose medžių šakose. Patelės kojomis sulenkia lapų kraštus ir tarp jų padeda apie 100 kiaušinėlių. Čia pat esantis patinas juos apvaisina. Aukštai medžiuose kabantys ikreliai labiau apsaugoti nuo plėšrių žuvų.

Labai savotiškai veisiasi Brazilijos rupūžė pipa (Pipa pipa). Poruojasi vandenyje. Patelės nugaros srityje oda labai išbrinksta, tampa klampi, o kloaka ištįsta ir užlinksta į viršų. Išspaustus pro kloaką ir apvaisintus apie 100 kiaušinėlių patinas pilvu įspaudžia į susiformavusias patelės nugaroje duobutes. Patelės nugara tuo metu būna panaši į bičių korį. Kiekvienos akutės skersmuo apie 6 mm, o gylis 10 - 15 mm. Tokiose akutėse vystosi po vieną kiaušinėlį. Jos angelę uždaro drebutinis kiaušinio dangalas. Todėl patelės nugara vėl išsilygina. Vystydamiesi gemalai per motinos kraujo kapiliarus gauna netik deguonies bet ir papildomo maisto. Įdomiausia tai kad būtent ant patelės nugaros ir vyksta šių buožgalvių metamorfozės.

Gana įdomi ir Čilėje gyvenančios mažytės ilganosės rinodermos (Rhinoderma darwini) patino elgsena. Jis patelės sudėtus prie šaltų upelių ikrelius saugo. Po to keletą jų liežuviu įsideda į erdvų (per visą papilvę) ryklės maišą, iki tol funkcionavusi kaip balso rezonatorių. Kitų rūšių amfibijų palikuonys, kuriems nekaip pasisekė, auga ir vystosi savarankiškai vandenyje.

Iš varlės ikrelio (kiaušinėlio) išsirita lerva su neišsivysčiusiais judėjimo bei kvėpavimo organais ir nepraplyšusia burnos anga. Ji prikimba prie drebutinės kurkulų liekanos dviem galvos apačioje esančiais siurbtukais. Po kelių dienų varlės lerva susiformuoja (buožgalvis). Buožgalvio metamorfozė trunka 40-100 dienų. Šiuo metu buožgalviai gausiai maitinasi. Skirtinai nuo vabzdžių varliagyviai neutri lėlkiukės stadijos. Buožgalvis - varliagyvių lervinė stadija. Tai vandens gyventojai. Buožgalvis turi organus, kurie svarbūs pristaikant prie aplinkos sąlygų. Tai siurbtukas - apatinėje priekinio kūno galo pusėje specialus organas, kuriuo pristvirtina prie povandeninių substratų.

Metamorfozės metu persitvarko visos organų sistemos: išauga galūnės (pirma galinės paskui priekinės), chordą pakeičia slanksteliai, oda pasidaro ne be tokia pralaidi, akys modifikuojasi geriau matyti atmosferoje, sutrumpėja žarnynas, pakinta maisto ir virškinimo pobūdis nes kinta maistas kuriuo minta, žandų ir visos kaukolės sandara. Susidariusi odos raukšlė uždengia žiaunas ir kvėpavimą žiaunomis pakeičia kvėpavimas plaučiais todėl atsiranda antrasis kraujotakos ratas ir pakinta kraujotakos organų sistema. Paskutinė sutrumpėja ir galiausiai visiškai išnyksta uodega. Su trumpa uodegėle varliukas jau maitinasi kaip suaugusi varlė.

Evoliucijos eigoje kai kurių varliagyvių tarpe susidarė galimybė subręsti ir daugintis ankstyvose ontogenezės stadijose, kuri vadinama - vadinama neotenija (dažnai šis reiškinys vadinamas „pedamorfoze“ ar „progeneze“. Neotenija gali būti pastovi arba fakultatyvinė. Pavyzdžiui paprastojo askolotlio (Ambysotoma mexicanum) lervos lytiškai subręsta be metamorfozės. Jie puikiai dauginasi laisvėje ir nelaisvėje dar būdami lervinėje stadijoje. Jie visa gyvenimą gali gyventi vandenyje, visada turėti išorines žiaunas, neišnykti uodegos pelekas bei kiti lervos požymiai. Tačiau askolotliai nėra praradę metamorfozinių savybių. Pasikeitus gyvenimo sąlygom askolotliui išnyksta lervos požymiai ir jis virsta ambiostoma. Įdomu tai kad sąlygom vėl pasikeitus, aksolotliai geba atsiauginti žiaunas ir grįžti į lervinę stadiją.

Nelaisvėje laikant askolotlius galima dirbtinai paskatinti šią metamorfozę. Pastovus vandens sekimas, kol galiausiai vandens lieka tiek, kad vos apsemia gyvūną. Askolotlis pradeda dažniau keltis, išnyksta jo išorinės žiaunos, uodegos pelekas, sutvirtėja galūnės. Metamorfozė vyksta dar greičiau, jei gyvūnai veikiami tireoidino hormonu. Jauniems askolotliams reiktų kas antrą dieną sumaitinti po 0,2 - 0,5 g tireoidino. Gaudamas porciją hormono, ir iki soties maisto , askolotlis maždaug per mėnesį virsta ambiostoma. Tai graži, liekna, ryškių spalvų salamandra. Tiesa ambiostomos virsta iš jaunų askolotlių. Kuo ilgiau askolotlis užsibūna lervinėje stadijoje tuo sunkiau jam virsti ambiostoma. Laisvėje gyvenantys aksolotliai labai retai virsta ambiostomomis. Kita uodeguotoji amfibija - didysis sirėnas (Siren lacertina) visiškai prarado galimybe galutinai virsti suaugusiu varliagyviu ir lytiškai visada subręsta lervos stadijoje. Varliagyviai priešingai nei vabzdžiai neturi lėliukės stadijos. Lerva palaipsniui panašėja i suaugusį organizmą. Kai kurių rūšių varliagyvių metamorfozes galiam reguliuoti. T.y. pagreitinti ar sulėtinti. Buožgalvių metamorfozė trunka nuo 40 iki 100 dienų, priklausomai nuo aplinkos temperatūros.

Absoliuti dauguma gyvūnų gyvena daugeliui žmonių nepažystamą ir paslaptingą gyvenimą. Tokį tolimą, savitą, nepakartojamą, kad mes net neįsivaizduojame. Nevisi gyvūnai visuomet būna tokie patys ir gyvena tokiose pačiose sąlygose. Dauguma žino kad iš buožgalvių išsivysto varlytes tačiau neretam net neateina į galvą, kad kiekvienas drugys kažkada buvo vikšras. Organizmai evoliucijos eigoje prisitaikė išlikti. Kai kurios rūšys deda labai daug kiaušinėlių nes tik maža dalis jų palikuonių pasiekia lytinę brandą. Lervinės organizmų stadijos gali vystytis, o kai kurių varliagyvių ir daugintis, visiškai skirtingose terpėse nei suaugę organizmai. Taip jie nesivaržo dėl maisto ir gyvenamosios vietos.

Varliagyvių apsauga ir svarba gamtai

Varliagyviai yra itin svarbi ekosistemų dalis, tačiau net trečdaliui jų rūšių pasaulio mastu gresia išnykimas. Lietuvoje iš viso gyvena 13 varliagyvių rūšių, iš kurių 5 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Tai skiauterėtasis tritonas, europinė medvarlė, raudonpilvė kūmutė, žalioji rupūžė, nendrinė rupūžė. Pagrindinė varliagyvių nykimo priežastis - jiems tinkamų buveinių trūkumas.

Gamtos ekosistemoje varlės užima ypatingai svarbią vietą. Tai sekliuose vandens telkiniuose ir sausumoje prisitaikę gyventi stuburiniai gyvūnai - varlės, rupūžės ir uodeguotieji tritonai. Varlių oda plona, lygi ir visada drėgna, rupūžių - šiurkšti ir karpota, o tritonai išilgai nugaros turi odos skiauterę. Varliagyvių oda, kaip ir plaučiai, yra kvėpavimo organas. Varliagyviai veisiasi tik vandenyje, nes sausumoje jų kiaušinėliai išdžiūtų. Iš kiaušinėlių išsiritę buožgalviai labai panašūs į mažas žuvytes. Vėliau jiems išauga kojytės, išsivysto plaučiai, uodega pamažu trumpėja, ir jie persikelia į sausumą.

Varliagyviai yra plėšrūs - minta smulkiais vabzdžiais ir jų lervomis, moliuskais.

Kiekvieną pavasarį, kovo-balandžio mėnesiais, tūkstančiai varlių migruoja į neršto vietas. Varlės yra šaltakraujai gyvūnai, todėl jų aktyvumas labai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Orams atšilus iki 10 laipsnių Celsijaus, jos greitai reaguoja į temperatūros pokyčius. Subrendusios, paprastai ne jaunesnės kaip 4-5 metų varlės naktimis, kai daugiau drėgmės ir mažiau plėšrūnų, energingai šokuoja ir skuba. Jos pilnos ikrų, sunkios, joms būtina suspėti, kol vandens temperatūra yra tinkamiausia. Anksčiausiai neršti pradeda pievinės varlės, kurios susiporuoja jau keliaudamos į nerštavietes ir, esant apie 10 laipsnių temperatūrai, išneršia apie 1000 ikrelių. Ši varliagyvių grupė dar vadinama rudosiomis varlėmis.

Raudonpilvė kūmutė paprastai neužauga didesnė nei 4 cm ilgio. Ji puikiai prisitaikiusi slėptis gamtoje - nugaros oda šviesiai ar tamsiai ruda, kartais žalia, dažnai su tamsesnėmis dėmelėmis. Pilvinė pusė išmarginta juodais ornamentais su baltomis dėmelėmis, tarp kurių įsiterpia ryškios raudonos arba oranžinės dėmės. Gąsdindama plėšrūnus kūmutė stengiasi parodyti savo ryškiaspalvį pilvą. Išsiriesdama lanku kūmutė užkelia priekines bei užpakalines letenėles ant nugaros parodydama jų vidinę ryškią pusę. Kūmučių, kaip ir tritonų, gyvenimo ciklas skirstomas į sausumos, t. y. nesiveisimio, bei veisimosi periodą. Atšilus orui, balandžio mėnesį, kūmutės išlenda iš žiemojimo slėptuvių ir patraukia į vandens telkinius. Juose jos pirmiausia maitinasi, o vandeniui sušilus iki 13 - 14 oC prasideda kūmučių nerštas. Tuo metu tinkamuose vandens telkiniuose, kuriuose gyvena didelė kūmučių populiacija, patinai suformuoja ištisus chorus. Kūmučių patinų kūmavimas - tai specifinis garsas, primenantis gegutės kukavimą „uu uu uu“. Už tai kūmutės kartais vadinamos balų gegutėmis. Šitas garsas skirtas privilioti patelėms ir pažymėti teritoriją. Patelės sugeba atskirti kūmučių patinus nuo kitos rūšies patinų pagal balsą. Be to, jos atpažįsta atskirus individus iš savos rūšies patinų ir įsidėmi juos. Auginant kūmutes dirbtinėje aplinkoje buvo pastebėta, kad kai kurios patelės iš karto žino, kurį patiną jos nori pasirinkti, jam nė nereikia rodyti savo vokalinių sugebėjimų. Labiausiai šios varlės rupūžės kūmuoja temperatūrai pasiekus 20 - 25 oC . Kūmučių kaip ir kitų beuodegių varliagyvių, tai yra varlių ir rupūžių, apvaisinimas yra išorinis. Tuo jos skiriasi nuo tritonų, kurių apvaisinimas - vidinis. Patinui priviliojus patelę, pora kurį laiką plaukioja apsikabinusi. Vėliau sekliose, žolėmis apaugusiose vietose porcijomis išneršiami ikreliai. Jie pritvirtinami prie povandeninių augalų.

Vienos patelės padėtų ikrelių skaičius priklauso nuo jos amžiaus ir dydžio. Paprastai patelė tą pačią vasarą išneršia 2 - 3 kartus. Tokiu būdu padidinama tikimybė populiacijai išlikti, nes skirtingu metu išsivystę buožgalviai pergyvena kintančias vandens telkinių sąlygas. Nustatyta, kad per visą vasarą viena patelė gali padėti 35 - 1236 kiaušinių. Esant palankioms sąlygoms kiaušiniai išsivysto per 5-7 dienas. Augantys buožgalviai didžiąją laiko dalį praleidžia besimaitindami. Prieš prasidedant metamorfozei jie užauga iki 3,8 - 4,8 cm.

Raudonpilvės kūmutės gyvena panašiose vietose kaip ir skiauterėtieji tritonai. Europoje šios kūmutės gyvena žoline augalija apaugusiose žemumose esančiuose mažuose, sekliuose, kartais ir išdžiūstančiuose ežerėliuose ar kūdrose. Lietuvoje šie varliagyviai aptinkami kūdrose, uždumblėjusiose senvagėse, kanaluose, žemapelkių balose, žuvininkystės telkiniuose, kuriuose yra gausu vandens augalijos. Raudonpilvės kūmutės apsigyvena vandens telkiniuose, kurie yra uždari, t. y. neturi intakų ar ištakų, o krantai pavasarį yra plačiai užliejami. Ši rūšis aptinkama rytų ir centrinėje Europoje bei rytų ir centrinėje Azijoje.

Raudonpilvės kūmutės saugomos Berno konvencijos II ir ES Buveinių direktyvos II ir IV prieduose. Į Lietuvos Raudonąją Knygą ši rūšis įrašyta nuo 1989 metų. Šiuo metu kūmutė priskirta 5 (Rs) kategorijai, į kurią įrašomos atkurtos rūšys. Raudonpilvės kūmutės paprastai gyvena seklesniuose vandens telkiniuose negu skiauterėtieji tritonai. Be to, joms nėra būtinas netoliese augantis lapuočių miškas. Kūmutės žiemoja tokiose vietose, kuriose aplinkos temperatūra žiemą būna teigiama. Jos įsikuria po akmenimis ar jų krūvomis, medžių šaknimis, kitų gyvūnų išraustuose urveliuose. Kartais žiemoti atšokuoja netgi pas žmones ir nuo šalčio slepiasi giliuose rūsiuose. Žiemavietes kūmutės įsirengia susiranda per kelis šimtus metrų nuo vandens telkinio. Raudonpilvių kūmučių populiacijos nyksta, nes mažėja joms tinkamų gamtinių buveinių.

Išilgai nugaros einanti ryški geltona juosta padeda atskirti šią rupūžę nuo kitų rūšių. Ji užauga iki 7 cm ilgio, minta skruzdėmis bei kitais žeme bėgiojančiais bestuburiais. Nendrinės rupūžės gyvena smėlingų dirvožemių buveinėse ten, kur yra seklių, saulės įšildomų, augmenija neapaugusių vandens telkinių. Todėl dažniausiai aptinkamos pajūryje, nors gyvena ir kitose Lietuvos dalyse. Ši rūšis priskiriama Lietuvos Raudonosios knygos 5 kategorijai. Nendrinės rupūžės gyvena nedideliu tankumu, todėl pavasarį pateles kviečiančių patinų balsas yra labai stiprus, girdimas net už kelių kilometrų. Patinų prikviestos patelės sekliuose vandens telkiniuose išneršia 2800 - 4000 kiaušinių. Nendrinės rupūžės aktyvios būna naktimis, dieną jos praleidžia urveliuose. Žiemoja taip pat giliai urveliuose, kuriuos dažniausiai išsikasa pačios. Šiaurinė nendrinės rupūžės paplitimo riba eina per Estiją.

Šios rupūžės nugara išmarginta marmurinėmis žaliomis dėmėmis. Ji užauga 6 - 10 cm ilgio, didžiąją jos mitybos dalį sudaro vabzdžiai. Veisiasi sekliuose vandens telkiniuose. Patelės deda 1000 - 30000 kiaušinių. Žaliosios rupūžės poravimosi periodas yra ilgesnis negu kitų varliagyvių, o nuo tada, kai jos sudeda kiaušinius, iki tada, kai jaunos rupūžaitės išlipa į krantą, praeina tik 3 savaitės. Šios rupūžės yra aktyvios naktį, tada jos medžioja bestuburius augmenija pernelyg neapaugusiose vietovėse. Žalioji rupūžė yra vienas iš įvairiausius biotopus apgyvendinančių Palearktikos varliagyvių. Ji gyvena miškų, miškingų stepių, stepių, pusdykumių ir dykumų juostose. Ši rūšis ganėtinai atspari aukštoms temperatūroms ir vandens trūkumui. Miškų juostoje ji gyvena atvirose vietovėse ar krūmynuose, kartais netgi gana toli nuo vandens telkinių. Iš Lietuvos retųjų varliagyvių ji geriausiai prisitaikiusi gyventi netoli žmonių - kartais šios rupūžės nemažais kiekiais aptinkamos kūdrose, soduose, daržuose, pastebima netgi šiltnamiuose. Paplitusi Europoje, Azijoje ir šiaurės Afrikoje, šiaurinė paplitimo riba mūsų kraštuose eina per Estiją. Europoje aptinkama žemumose, o Azijoje - kalnuotose vietovėse. Savo paplitimo pakraščiuose (įskaitant Lietuvą) ši rūšis nyksta. Lietuvos Raudonojoje knygoje ji saugoma 4 kategorijoje.

Česnakės oda ne kaip kitų rupūžių, o lygi, su marmuriniais pamarginimais. Jos vyzdys vertikalus kaip katės, o ant užpakalinių kojų yra mentelės įsirausimui į dirvą. Česnakė yra įdomus gyvūnas, tačiau daugelis žmonių nėra jos matę, kadangi ji yra labai slapi. Česnakės aktyvios būna tik naktimis, dieną jos tūno įsiraususios į dirvą, iškilus pavojui, net ir naktį gali labai greitai giliai įsirausti į žemę. Pavasarį, tuoktuvių metu, patinai tūno po vandeniu, jų balsai panašūs į švelnų ir tylų tuksenimą, kurį retai nugirsta ne žinovo ausis. Lengviausia pastebėti yra buožgalvius, kurie užauga didžiausi iš visų Lietuvoje gyvenančių varliagyvių - net iki 17 cm - ir plaukioja atviro vandens plotuose. Pavasarį patelės išneršia 400 - 1000 kiaušinėlių. Po poravimosi periodo suaugusios česnakės palieka vandens telkinį ir į jį sugrįžta tik kitą pavasarį. Jos žiemoja sausumoje, įsiraususios į dirvą. Česnakės gyvena vietovėse su lengvomis dirvomis. Jos veisiasi vandens telkiniuose, kuriuose yra saulės šildomų seklių plotelių, gana gausiai žolinės augmenijos, šiek tiek atviro vandens plotų ir gilių vietų. Česnakės yra itin jautrios veisimosi telkinių vandens kokybei, užterštuose vandens telkiniuose jos nesiveisia. Taip pat joms reikia atvirų sausumos buveinių. Krūmais ir miškais užaugančios vandens telkinių apylinkės kelia grėsmę šios rūšies išlikimui. Šie varliagyviai yra bene jautriausi žuvų buvimui vandens telkinyje iš Lietuvoje aptinkamų varliagyvių rūšių. Ši rūšis aptinkama centro Europoje ir vakarų Azijoje.

Apskritai jos aptinkamos vietovėse, ne aukštesnėse nei 100m.v.j.l. Viena iš taip vadinamų „žaliųjų“ varlių, kurių Lietuvoje gyvena 3 rūšys. Šios varlės - mažioji ir didžioji kūdrinės bei ežerinė varlės - didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia vandenyje. Mažoji kūdrinė varlė, kaip ir sako pavadinimas, iš „žaliųjų“ varlių yra mažiausia, bet pastebėjus kūdroje nuo kitų dviejų rūšių atskirti ją sunku. Poravimosi laikotarpiu galima atskirti pagal balsą ir rezonatorių spalvą - mažųjų kūdrinių varlių jie balti, o kitų panašių rūšių (didžiųjų kūdrinių ir ežerinių varlių) pilki. Yra dar keletas nežymių skirtumų, kuriuos neįgudusiai akiai pastebėti sunku - pavyzdžiui, mažųjų kūdrinių varlių akys yra geltonesnės spalvos nei kitų „žaliųjų“ varlių, taip pat daugiau geltonos spalvos pasitaiko ir viso kūno raštuose. Šios varlės gyvena ir neršia saulės šildomose, žoline augmenija apaugusiose, neišdžiūstančiose kūdrose.

Lietuvoje aptinkamos dvi tritonų rūšys: paprastasis (Triturus vulgaris) ir skiauterėtasis (T. cristatus) tritonas. Tarp Europoje gyvenančių tritonų skiauterėtasis tritonas yra didžiausias - suaugėliai gali siekti 16 - 17 cm su uodega, bet dažniau jie būna 12 - 14 cm ilgio. Paprastasis tritonas yra gerokai mažesnis - paprastai užauga iki 9 cm ilgio. Skiauterėtojo tritono oda karpota. Žiūrint į gyvūną iš viršaus matyti juodame ar tamsiai rudame fone tamsesnės juodos dėmės, tik šonų apačioje pastebimi smulkūs balti taškeliai. Pilvinė pusė ryški - geltona ar oranžinė su juodomis dėmėmis. Pagal ant pilvo esančias asimetriškas dėmes skiauterėtuosius tritonus lengva atskirti nuo paprastųjų, kurių pilvinės dėmės simetriškos. Šiems gyvūnams būdinga sudėtinga tuoktuvių elgsena. Patinai, viliodami pateles paimti jų padėtą spermatoforą, šoka tuoktuvių šokius. Skiauterėtojo tritono patelės padeda apie 200 - 300 kiaušinių. Kiekvienas kiaušinis atskirai suvyniojamas į augalų lapus ir prilipdomas prie vandens augalų. Lervos išsirita maždaug po trijų savaičių. Tik išsiritusios jos būna 10 - 12 mm ilgio. Vystymosi pradžioje lervos prisikabina prie kietų objektų ir būna nejudrios, kol nesuvartoja vidinius maisto resursus. Skiauterėtojo tritono lervos yra pelaginės ir maitinasi mažais vandens bestuburiais. Priklausomai nuo vandens temperatūros lervų metamorfozė prasideda po 7,5 - 10,5 savaičių, o baigiasi sulaukus 10 - 14 savaičių amžiaus. Paprastai liepą ar rugpjūtį maži tritoniukai išlipa iš vandens. Tačiau lervos gali pasilikti žiemoti vandens telkinyje ir metamorfozę baigti pavasarį, jei vandens temperatūra buvo žema ir jos nespėjo užaugti. Tik perėję metamorfozę jauni skiauterėtieji tritonai būna 65 - 78 mm ilgio. Sausumoje jaunikliai praleidžia 3-5 metus, kol sulaukia lytinės brandos.

Įprasta manyti, kad tritonai, kaip ir kiti varliagyviai, yra blogai prisitaikę gyventi sausumoje. Tačiau išskirtinės biologinės savybės šiems gyvūnams leidžia įsikurti labai specifinėse ekologinėse nišose. Skiauterėtieji tritonai sugeba savo dviejų fazių gyvenimo ciklą priderinti prie vandens telkinių periodiškų išdžiūvimo laikotarpių. Jie netgi dažniau randami tuose vandens telkiniuose, kurie išdžiūsta sausringais metais, negu tuose, kurie niekuomet neišdžiūsta. Optimalus vandens telkinio išdžiūvimo dažnis yra vieneri metai per dešimtmetį. Nepastovi kūno temperatūra taip pat turi privalumų. Lyginant su paukščiais, žinduoliais ir netgi kai kuriais ropliais, varliagyvių maisto poreikiai yra maži. Tipiškos skiauterėtojo tritono vandens buveinės plotas yra 25 - 1500 m2. Tritonai gali gyventi ir šiek tiek didesniuose stovinčio vandens telkiniuose, tačiau tokiuose telkiniuose jie dažniausiai neatlaiko ten gyvenančių žuvų konkurencijos. Žuvys suėda tritonų lervutes ir populiacija nebegali atsinaujinti. Skiauterėtasis tritonas, būdamas ganėtinai didelis gyvūnas, dažniau mėgsta gyventi vandens telkiniuose, gilesniuose nei 0,5 m. Tačiau nemažiau svarbūs seklūs, pusės metro gylio, su negausia dugno augalija vandens plotai. Skiauterėtųjų tritonų paplitimo tyrimai rodo žymų prieraišumą vandens telkinio dugnui, padengtam smėliu arba moliu, tačiau ne dumblu ar durpėmis. Nors tritonai ir neėda veisimosi kūdrose esančios augmenijos, tačiau kūdrų dugno augalai gelbsti tritonus nuo plėšrūnų, ant jų taip pat sudedami kiaušiniai. Dažniausiai kiaušinėliai prilipinami ant paprastosios monažolės, praujenės, mėtos, plūduriuojančiosios plūdės, pelkinės neužmirštuolės ir įvairių vėdrynų rūšių augalų. Svarbu tik, kad augmenijos nebūtų pernelyg tanki ir vešli.

Tritonams svarbu ne tik vandens buveinių sąlygos, bet ir šias buveines supanti aplinka. Paprastai tritonai nuo veisimosi kūdros nenutolsta toliau negu 500 m, taigi tokiu spinduliu nuo vandens telkinio jie turi susirasti vietą žiemojimui. Lietuvoje gyvenantiems skiauterėtiesiems tritonams ypač reikšmingas šalia kūdrų augantis brandus lapuočių miškas. Tai ir svarbus maisto šaltinis, ir jame lengviau rasti tinkamą žiemavietę. Kuo miškas arčiau kūdros, tuo didesnė tikimybė, kad tritonai tokioje kūdroje apsigyvens. Tačiau vandens telkinį iš visų pusių supantis miškas trukdo tritonams veistis. Nuo medžių krintantys šešėliai pernelyg užtemdo vandens telkinį.

Tritonų kūno temperatūra tiesiogiai priklauso nuo aplinkos. Nenorėdami sušalti šie gyviai žiemojimui renkasi tas vietas, kurių temperatūra yra teigiama. Jie gali žiemoti po senais kelmais ar nuvirtusiais medžiais, nes pūvanti mediena išskiria šilumą. Kartais tritonai susiranda kitų gyvūnų po žeme išraustus ir nebenaudojamus urvelius. Retkarčiais prieglobsčio nuo šalčio jie ieško žmonių gyvenamose patalpose, rūsiuose ar po namų pamatais. Tačiau skiauterėtasis tritonas itin retai ieško žmogaus prieglobsčio. Ši rūšis nuo paprastųjų tritonų skiriasi tuo, kad jiems reikia natūralios žmogaus mažai pakeistos aplinkos. Daug priežasčių lemia varliagyvių nykimą visame pasaulyje, tačiau buveinių pokyčiai yra geriausiai išaiškinta varliagyvių po...

Pirmieji varliagyviai išsivystė devono periode maždaug prieš 370 mln. Primityviausi keturkojai, kurie dauginasi gėlame vandenyje.

Didžioji kūdrinė varlė (Pelophylax kl. Varliagyvių oda plika, tačiau epidermyje esančios liaukos išskiria gleives ir drėkina odą, tuo apsaugodamos nuo išdžiuvimo, arba yra labai svarbios reguliuojant osmosinį slėgį. Kai kurie varliagyviai odoje išskiria nuodingas medžiagas, kurias gamina serozinės liaukos. Paprastai tie nuodai nėra labai veiksmingi, tačiau medlaipinių (Dendrobatidae) kai kurios rūšys (pvz., Dendrobates azureus) yra labai nuodingos, ir vietos indėnai odos išskyromis tepa strėlių antgalius. Varliagyvių odos spalva priklauso nuo sugeriamų spindulių spektro. Jei sugeriamos visos spektro spalvos, gyvūnas būna tamsus, jei tik kai kurios - gyvūnas atrodo šviesus. Be to, odoje gali būti ir chromatoforų - pigmentų turinčių ląstelių. Nuo jų priklauso varliagyvių odos, įvairių joje esančių dėmelių spalva. Kartais dėl pigmentų nevienodo pasiskirstymo chromatoforo spalva pakinta.

Varliagyvių stubure skiriama kaklinė, krūtininė, juosmeninė, kryžmeninė ir uodeginė dalys. Pirmasis kaklo slankstelis vadinamas atlantu. Kryžmens slanksteliai jungiasi su dubeniu. Už jo yra uodeguotųjų varliagyvių uodegos slanksteliai. Beuodegių varliagyvių jie suaugę. Slanksteliai beveik visų varliagyvių yra gerai sukaulėję. Šonkauliai sunykę ar labai trumpi, todėl nėra krūtinės ląstos. Kaukoklės kaulų yra mažai. Pečių juosta ir dubuo tapo tvirtesni, kad galėtų išlaikyti kūno svorį. Dubuo susideda iš klubakaulio, gaktikaulio ir sėdynkaulio, kurie kartu sudaro gūžduobę, į kurią remiasi šlaunikaulio galvutė. Priekinės ir užpakalinės galūnės gerai išsivysčiusios. Priekinės galūnės sudarytos iš trijų dalių: žasto, dilbio ir plaštakos. Plaštaka baigiasi keturiais pirštais (penktasis neišsivystęs). Užpakalines galūnes sudaro šios dalys: šlaunis, blauzda ir letena, kuri penkiapirštė ir su plaukiojamąja plėve. Galūnių dalys paslankiai sujungtos sąnariais. Užpakalinės kojos gerokai ilgesnės ir stipresnės už priekines, jos yra svarbiausios judant. Tupėdamas gyvūnas remiasi truputį sulenktomis priekinėmis kojomis, o užpakalinės tada būna sudėtos kūno šonuose. Greitai ištiesdama jas, varlė šokuoja, o priekinės kojos apsaugo gyvūną, kad šis nesusitrenktų į žemę.

Varliagyvių priekinės smegenys stambesnės negu žuvų ir turi 2 pusrutulius. Varliagyvių kūnas priplotas prie žemės, ir jiems nereikia išlaikyti pusiausvyros. Judesius reguliuoja smegenėlės. Varliagyviai turi dvi dideles iššokusias akis, pridengtas vokais: odiniu - viršutiniu ir judriu - apatiniu. Dažnai mirksi, todėl drėgni vokai sudrėkina akių paviršių ir jis neišdžiūsta bei pašalina prilipusias dulkeles. Galvoje prieš akis yra pora šnervių. Tai ne tik uoslės organų angos, pro jas patenka atmosferos oras kai gyvūnas kvėpuoja sausumoje. Akys ir šnervės yra viršutinėje galvos dalyje, todėl slėpdamasis vandenyje, varliagyvis iškiša iš jo tik akis ir šnerves. Dėl to gyvūnas gali kvėpuoti atmosferos oru ir matyti kas vyksta virš vandens. Už abiejų akių yra po nedidelį ratuką, aptrauktą oda. Tai išorinė klausos organo dalis - būgnelis. Nuo jo garsiniai svyravimai per klausos kaulelį perduodami į vidinę ausį. Varliagyviai turi vidurinę ir vidinę ausį, kuri glūdi kaukolės kauluose. Vidinėje ausyje pailgasis maišelis sudaro pusratinius kanalus.

Virškinimo sistema prasideda burna, kurioje yra stambūs dantys (išskyrus rupūžes) ir minkštas lipnus liežuvis. Į burną atsiveria seilių liaukos. Toliau yra ryklė, stemplė, skrandis, nuo kurios prasideda plonoji žarna (dvylikapirštė, klubinė). Į dvylikapirštę žarną atsiveria kepenų tulžies ir kasos latakai. Užpakalinė žarna atsiveria ne tiesiai laukan, o į tam tikrą užpakalinės žarnos paplatėjimą, vadinamą kloaką. Suaugę kvėpuoja plaučiais bei visu kūno paviršiumi, lervos - žiaunomis ir per odą. Būdingos porinės šnervės, burnos ertmė, gerklos (garso skleidimo organas), trachėja, du bronchai ir poriniai plaučiai. Plaučiai panašūs į maišelius. Jų sienelėse gausu kraujagyslių, kuriose vyksta dujų apykaita. Varles gerklė kelis kartus per sekundę nutįsta žemyn, todėl burnos ertmėje oras praretėja, ir pro šnerves čia skverbiasi šviežias oras, kuris eina į plaučius. Atgal jį išstumia kūno sienelių raumenys. Kad varliagyviai galėtų kvėpuoti per odą, ši turi būti nuolat drėkinama.

Varliagyvių dauginimosi organai, patelių - kiaušidės, patinų - sėklidės. Beveik visų beuodegių ir daugumos uodegotųjų varliagyvių apvaisinimas išorinis, daugumos bekojų varliagyvių - vidinis. Varliagyviai dauginasi vandenyje. Nedidelė dalis varliagyvių rūšių yra gyvavedės. Dauguma jų išleidžia ikrus ir spermatozoidus į vandenį, kur vyksta išorinis apvaisinimas. Kiaušialąstę dengia drebutinis dangalas.

tags: #varles #apvaisinimas #vbe

• Suknelės mažosioms princesėms
• Rudens darbeliai iš kaštonų
• Ugdymo svarba ikimokykliniame amžiuje
• Mažųjų entuziastų motociklai
• Sapnuoti anties kiaušinį