Valdorfo darželis „Namelis medyje“ - tai vieta, kurioje vaikai auga lydimi natūralumo ir saugaus, puoselėjančio ritmo.
Esame pirmasis Valdorfo darželis Lietuvoje, atvėręs duris šeimoms jau 2007 metais. Įsikūręs Antakalnio rajone, „Namelis medyje“ - miesto darželis, kuriame vaikai mokosi mišraus amžiaus grupėse. Čia kasdienybė kupina kūrybos, judesio, pasakojimų, muzikos ir lauko žaidimų - visko, kas padeda vaikui augti visapusiškai ir autentiškai. Mūsų kuriama atmosfera - kuriame džiugią ir kartu ramią, emociškai stabilią atmosferą. Mes už vaikišką, pilną nuostabos, saugomą nuo medijų ir vartotojiškos visuomenės grimasų vaikystę. „Namelis medyje“ yra ne privatus, o bendruomeninis darželis - viešoji įstaiga, neturinti komercinių savininkų. Susidūrę su Valdorfo pedagogikos vaikų darželių trūkumu, iniciatyvūs tėvai ir profesionalūs pedagogai 2007 m. 2012 metais darželis atvėrė duris erdviose patalpose Vilniuje - Saulės gatvėje Antakalnyje. Mums svarbu, kad kiekvienas bendruomenės narys jaustųsi saugus.
Valdorfo pedagogika-tai vaikystės pedagogika gerbianti ir ginanti vaiką. Tai mokytojų ir tėvų saviugdos pedagogika, teigianti, kad kitame gali matyti tai, ką esi suvokęs savyje. Tai meilės pedagogika, mylinti vaiką tokį, koks jis yra, nes jis dieviškas tvarinys. Valdorfo pedagogika remiasi nuoseklia filosofija- antroposofija. Tai- išsamus žmogaus kūno, sielos ir dvasios pažinimas, kurio pradininkas buvo R.Steineris. Tai - detali amžiaus tarpsnių teorija, teigianti, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir nagrinėjanti vvaikystės amžiaus tarpsnių sąsajas su suaugusio žmogaus gyvenimo laikotarpiais. Remiantis kiekvienam laikotarpiui būdingais dėsningumais, Valdorfo pedagogikoje viskas pateikiama, atsižvelgiant į vaiko amžiaus tarpsnių ypatumus. Ši filosofija akcentuoja tris žmogaus sielos veiklos rūšis - mąstymą, jausmus ir valią. Kiekviena šių sričių reikalauja ypatingo dėmesio skirtingais vaiko vystymosi etapais. Harmoningo žmogaus visi trys sielos aspektai veikia darniai.
Pagrindinis ugdymo metodas - pavyzdys ir pamėgdžiojimas. Todėl pagrindinė suaugusiųjų ( ir ugdytojų, ir tėvų ) užduotis - būti vertu pamėgdžiojimo. Tai galima įgyvendinti tik saviugdos pagalba.
Mums svarbu, kad kiekvienas vaikas būtų kuo savarankiškesnis, ir galėtų patirti „aš pats“ džiaugsmą.
Valdorfo pedagogikos požiūriu, kiekvienas vaikas yra gabus ir unikalus, o pedagogas jam tik padeda atskleisti savo potencijas. Ši pedagogika stengiasi išsaugoti ir puoselėti tokius svarbius „deficitinius“ vaiko sugebėjimus, kaip pasitikėjimas savimi ir aplinkiniais, iniciatyvumas, kūrybingumas, nuoširdus noras pažinti ir prasmingai elgtis su pasauliu. Paisoma vaiko vidinių paskatų, motyvų. Stengiamasi apsaugoti mažą žmogų nuo didėjančio gyvenimo tempo bei su juo susijusio visuotinio nervingumo ir streso. Vaikui leidžiama vystytis savo tempu ir ritmu, neskubinant jo kuo greičiau užaugti, jam sudaromos sąlygos džiaugtis vaikyste. Ypatingai vertinama vaiko fantazija, vaizduotė, individualus, kūrybiškas mąstymas.
Valdorfo pedagogikos principai ugdyme
Ši filosofija remiasi XX a. pradžios filosofo Rudolfo Steinerio idėjomis. Jis teigė, kad norint tą pasiekti svarbu atsižvelgti į vaiko amžių, raidos etapą ir pagal tai nuspręsti, ko vaiką mokyti: pavyzdžiui, ankstyvame amžiuje vaikai geriausiai mokosi mėgdžiodami ir žaisdami, nuo maždaug 6 m. R. Steineris taip pat rekomendavo į visą mokymosi procesą integruoti meną ir fizinį ugdymą, suteikti jiems analogišką kaip ir kitoms disciplinoms akademinį statusą.
Veiklos ir ugdymo būdai
- Vaikus lavina net ir patys paprasčiausi žaislai (pavyzdžiui, kūrybos laisvės suteikiantys konstruktoriai), o R. Duokite žaislų, kurie nieko nekainuoja, bet gali padėti atsiskleisti talentams. Tai gamtos turtai (džiovinti medžių lapai, kankorėžiai, gilės, akmenukai, smėlis, , pagaliukai), namų apyvokos priemonės (sagos, siūlai, audinių atraižos, juostelės, popierius, kartonas ir kt.) bei viskas, ką tik galima panaudoti kūrybai.
- Vaikai mėgsta judėti, leisti laiką gamtoje, ją tyrinėti. Kuo dažniau leiskite laiką gryname ore, vykite į skirtingas vietas (miškas, parkas, pajūris, laukai ir t. t.). Leiskite vaikams susipažinti su gamta, kaip jie tą nori daryti: skinti gėles, rinkti lapus, stebėti smilgomis kopiančius vabaliukus, laistyti vandenį, prižiūrėti augaliukus, pajūryje ar prie ežero rinkti kriaukleles ar akmenukus, statyti smėlio pilis ir t.
- R. Steineris buvo įsitikinęs, kad ugdant vaikus itin svarbios pasakos ir įvairios istorijos. Jos padeda užmegzti ryšius, plečia žodyną, lavina vaizduotę.
- Ugdytiniai, ugdomi pagal Valdorfo metodiką, skatinami susiburti ir pabūti drauge. Šią tradiciją perėmė ir tradicinis ugdymas („Ryto ratas“ vaikų darželiuose). Susirinkę vaikai dalijasi įspūdžiais, pabendrauja, padainuoja, pasimankština ir atlieka kitas veiklas. Bent preliminarios dienotvarkės įvedimas svarbus net ir kūdikiams, tad pasistenkite ją sukurti. Tam tikrų ritualų turi turėti net ir paaugę vaikai, o aiškios dienotvarkės sukūrimas palengvina krūvį tėvams.
Daug dėmesio skiriama meninei veiklai, kuri ypatingai gali sustiprinti vaikų pasitikėjimą savo sugebėjimais. Vengiama spalvinimo knygų, šablonų apipiešinėjimo, o ikimokykliniame amžiuje ir rodymo, kaip piešti, nes visa tai verčia vaikus galvoti, kad jų pačių originalios idėjos yra nevertingos ir nepriimtinos. Tokia veikla sumažina vaiko pasitikėjimą, neleidžia jam kurti individualiai prasmingo meno. Vietoje to jis tik kartoja ar užbaiginėja kažkieno kito kūrybą. Grojimui, šokiui, teatrinei vaidybai pper dieną skiriama gana daug laiko. Nemažiau dėmesio skiriama ir amatams. Ištisose pamokos dalyse lavinami audimo, knygrišybos, kalvystės įgūdžiai. Vyresniųjų klasių mokiniai atlieka kelių savaičių praktiką įvairiose srityse: amatų, sodininkystės, žemdirbystės, industrijos, socialinėje ir kitose.
Nuo ankstyvos vaikystės ugdomas vaikų nuabdos, dėkingumo ir pagarbos jausmas. Jie save regi, kaip didesnės visatos dalį. Šios pedagogikos pradininkas austrų mąstytojas Rudolfas Staineris dauge kalbėjo apie nuostabos jausmą vaikystėje ir jo, kaip mąstymo pagrindo ugdymo svarbą: „Yra esminga, kad, prieš pradėdami mąstyti mes išgyventume nuostabos būseną“.
Istorinis kontekstas ir plėtra Lietuvoje
Pirmojo Valdorfo darželio atsiradimas susijęs su pirmąja Valdorfo mokykla, kurią 1919 mmetais Štutgarte įkūrė pats R.Šteineris drauge su Emiliu Moltu, firmos „Valdorf - Astorija“ direktoriumi. Iš šios motininės mokyklos ir paplito pavadinimas „Valdorfo pedagogika“. Žlugus senoms socialinėms santvarkos, besirūpinantys Europos ateitimi jie ieškojo naujovių. 1919 m. rugsėjo mėnesį, buvo atidaryta pirmoji VValdorfo mokykla, kurioje pradėjo dirbti 12 mokytojų, aštuoniose klasėse mokėsi 256 vaikai. Šalia šios mokyklos Štutgarte 1925 metais buvo įkurtas pirmasis Valdorfo vaikų darželis (įkūrėja - E.M.Grunelius). Po to buvo įsteigta dar eilė panašių mokyklų bei darželių kituose Vokietijos miestuose ir užsienyje (1923m. Olandijoje, 1925 m. Anglijoje ir JAV, 1926 m. Šveicarijoje, Norvegijoje, Portugalijoje ir Vengrijoje). Daugiau nei 80 metų Valdorfo programa natūraliai skleidėsi ir buvo pritaikoma prie besikeičiančių kultūrinių bei geografinių kiekvienos skirtingose šalyse besikuriančios Valdorfo ugdymo įstaigos aplinkybių. Nacionalsocialistų valdymo metais Vokietijoje šios pedagogikos įstaigos buvo uždraustos, o po karo vėl atidarytos, jų skaičius pasaulyje vis intensyviau augo. Buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje per visą komunistų valdymo laikotarpį ši pedagogika taipogi buvo uždrausta.
Valdorfo pedagogikos idėjos į Lietuvą atkeliavo tik paskutinėje XX a. dekadoje, nors R.Steinerio filosofinėmis idėjomis dar amžiaus pradžioje domėjosi tokie lietuvių kultūros atstovai, kaip Vydūnas, J.Baltrušaitis. Pusšimtį metų Lietuvoje vyravusiai tarybinei materialistinei ideologijai Valdorfo pedagogika, visame pasaulyje ttraktuota kaip viena iš laisvojo ugdymo krypčių, nebuvo priimtina.Lietuvoje Valdorfo darželių grupės ėmė kurtis nuo 1993 m. Pačia pradžia galima būtų laikyti 1992 - 1993 m. laikotarpį - naujovių alkio, entuziazmo, ieškojimų, domėjimosi metą. Dalies auklėtojų susidomėjo jau pirmaisiais R.Steinerio pedagogikos seminarais, nors jie ir nebuvo skirti specialiai ikimokykliniam ugdymui: nuo 1992 m. Valdorfo pedagogikos seminarus mokytojams LPKI pradėjo vesti danas, pedagogas - praktikas J.Nielsenas, o nuo 1993 m. sausio mėn. R.Steinerio suaugusiųjų pedagogikos (socialinės ekologijos) seminarus ėmė vesti šios srities specialistas iš Danijos E.Lemcke. 1993 m. pavasarį LPKI buvo suorganizuotas pirmasis ikimokyklinis Valdorfo pedagogikos seminaras, kurį vedė iš Lietuvos kilę vokiečiai Rūta ir Archibaldas Bajoratai drauge su M.Schoultze - darželio auklėtoja iš Vokietijos. Šis seminaras sukėlė didelį auklėtojų susidomėjimą (jame dalyvavo apie 100 klausytojų), ir po metų buvo dar kartą pakartotas. Vėliau šie lektoriai tęsė seminarus savo gimtajame mieste Šilutėje, taip pat Klaipėdoje, Panevėžyje. Tuo metu - 1991-1992 m., Lietuvos vyriausybei orientuojantis į galimybę atsisakyti valstybinių lopšelių - darželių ir imtis stiprinti šeimų ugdymą, kūdikių priežiūros namuose svertai lėmė motinystės atostogų sąlygas ir tėvų apsisprendimą auginti vaikus iki 3 metų tik namuose.
1993 m. buvo įkurtas LLietuvos Valdorfo pedagogikos centras, apjungęs kylančias Valdorfo pedagogikos iniciatyvas iš įvairių Lietuvos miestų. Per šį Centrą tiek mokytojai, tiek ir darželių auklėtojos iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Alytaus, Kazlų Rūdos, Šilutės ir kitur galėjo daugiau sužinoti vieni apie kitus. Atsirado daugiau galimybių susitikti, bendradarbiauti, keistis informacija. Valdorfo pedagogikos centras, įsikūręs prie LPKI (Lietuvos pedagogų kvalifikacijos instituto), ėmėsi platinti Valdorfo pedagoginę literatūrą ir organizuoti 3 krypčių respublikinius seminarus: mokytojų seminarą, ikimokyklinį seminarą ir socialinės ekologijos seminarą. 1994 - 1998 metais ikimokyklinį Valdorfo pedagogikos seminarą kuravo danė I.Brochmann. Tai buvo patyrusi specialistė, kuri padėjo Lietuvoje suformuoti Valdorfo pedagogikos kriterijus, atskaitos sistemą. Buvo ieškoma būdų suteikti LLietuvos auklėtojoms, norinčioms taikyti šią pedagogiką, išsilavinimą, kuris būtų pakankamai gilus ir atitiktų pasaulinį lygį. Nuo 1995 m. auklėtojos iš Lietuvos ėmė vis dažniau vykti į stažuotes Valdorfo darželiuose užsienyje, parsiveždamos drąsių idėjų ir pasyrižimo keisti ne tik darželio aplinką ar darbo būdus, bet ir aplinkinių žmonių, tėvų požiūrį į vaiką. Pradedant 1997 m. pradėjo atsirasti diplomuotų Valdorfo auklėtojų, baigusių studijas užsienyje - Maskvos arba Talino Valdorfo pedagogikos seminaruose. Tos pedagogės, kurios dalyvavo socialinės ekologijos seminaruose, įgudo dirbti suaugusių žmonių grupėje, įgijo pasitikėjimo, bendraudamos su tėvais, kolegomis, vadovais, visuomene.
Šviesos slėnis - privatus darželis, įsikūręs nuostabioje Vilniaus vietoje - prie Verkių regioninio parko, apsuptas pavasarį pražystančių vyšnių ir kupinas vaikų klegesio. Čia mūsų vaikai su pasauliu susipažįsta taip, kaip kadaise susipažindavo mūsų seneliai: per gamtą, mylinčius ir rūpestingus žmones, kurie atneša ką tik pagaminto valgio lėkštę, paglosto plaukus, moko padėkoti, pastebėti, pasidžiaugti. Čia gyvenimas eina savo tėkme - nei per greitai, nei per lėtai, vaikai mokosi natūraliai ir su džiaugsmu, su jiems įgimtu smalsumu, daug būna lauke, žaidžia, susipyksta, susidraugauja ir vėl nebeišsiskiria. Darželyje Šviesos slėnis taip pat vyksta priešmokyklinis ugdymas, kurį rengia ir kiti privatūs vaikų darželiai Vilniuje. Čia galite sužinoti, kaip priešmokyklinis ugdymas siejamas su Valdorfo pedagogika, taip pat apie mūsų vaikų grupes, kokios šventės ir kaip jos švenčiamos. Kas yra Šviesos slėnis ir kokia mūsų šeima? Kokios vertybės mus sieja ir ką siekiame perduoti vaikams? Ar tikrai privatus darželis gali priminti jaukius namus? Čia taip pat sužinosite, ką apie mus rašo spauda, kad Valdorfo darželis skirtas ne tik vaikams, bet ir nuoširdžiai tėvų bendruomenei. Na, ir, žinoma, naujienos, kontaktai, informacija apie 2 proc. Tad jei pasiklydote tarp to, ką siūlo privatūs darželiai Vilniuje, jei neapsisprendėte, kas geriau: privatus darželis ar valstybinis darželis, galų gale - kuo skiriasi įvairūs darželiai Baltupiuose, kviečiame paskaityti mūsų tinklalapį.
Valdorfo mokyklos kūrėsi ir tolimose Rytų bei Afrikos valstybėse, Pietų ir Vidurio Amerikoje: Japonijoje - 1, Indijoje - 2, Naujojoje Zelandijoje - 4, Izraelyje - 1, Egipte - 1, PAR - 6, Urugvajuje, Peru, Ekvadore - po 1. Kūrėsi ir kitose valstybėse. Tarptautinės Valdorfo darželių asociacijos duomenimis, 1996 metais pasaulyje buvo 1169 Valdorfo vaikų darželiai. 2000 metų pradžioje 50 - tyje pasaulio šalių buvo 804 Valdorfo mokyklos ir 1434 vaikų darželiai. Šiandien Valdorfo mokyklos daugelyje šalių yra įteisintos. Todėl iš valstybės, kaip ir, pavyzdžiui, bažnyčių mokyklos, jos gauna nemažą finansinę paramą, nors iš esmės išsilaiko pačios. Kitas lėšas suneša tėvai, taip pat ir patys mokytojai, atsisakydami dalies savo atlyginimo. Mokesčio už mokslą ddydis priklauso nuo tėvų atlyginimo. Visos mokyklos yra privačios, organizuotos draugijų arba susivienijimų pagrindu ir teisiškai nepriklausomos (todėl ir skirtingos). Toms organizacijoms vadovauja mokytojų bei tėvų bendruomenės atstovai. Tačiau sprendžiant pedagoginius klausimus tėvai balso neturi. Taip pat nėra renkama ir tam tikras teises bei pareigas turinti tėvų taryba.Įskirtinę funkciją visose mokyklos gyvenimo srityse atlieka mokytojų kolegija. Ji ir vadovauja mokyklai, nes direktoriaus pareigybės čia nėra. Pagal organizacijos (draugijos ar susivienijimo) įstatus, šios kolegijos balsas dažnai būna viršesnis netgi už pačios organizacijos vadovų balsą. Valdorfo mokyklų mokytojai savo specialų išsilavinimą gauna Laisvųjų Valdorfo mokyklų sąjungos mokytojų rengimo seminaruose. Pasirengimo laikas trunka nuo vienų iki dvejų metų. Šių seminarų lankytojų išsilavinimas būna gana skirtingas. Ateina žmonės, turintys tik vidurinį išsilavinimą arba net ir be jo; jau turintys kokį nors profesinį pasirengimą arba baigę universitetą.
Iššūkiai ir ypatumai
Vienas iš ugdymo programos uždavinių yra sudaryti vaikui sąlygas susidurti su jo brandą atitinkančiais sunkumais, („mesti jam tinkamą iššūkį“), tuo stimuliuojant jo vidinių galių skleidimąsi. Kitas uždavinys yra palaikyti, stiprinti, įtvirtinti besiformuojančius vaiko gebėjimus, sudaryti sąlygas saugiai vystytis jjo vidiniam gyvenimui. Dviejų pastarųjų uždavinių pusiausvyra leidžia išplėsti vaiko „artimiausio vystymosi zoną“, kaip ją įvardijo rusas psichologas Levas Vygotskis.
Valdorfo mokykloje paisoma, kad vaikas mokytųsi ne dėl išorinių paskatų - pažymio, noro įtikti mokytojams, tėvams, bet dėl vidinių - įkvepiančių, jaudinančių, stebinančių žinių. Todėl pažymiai čia nerašomi, o stengiamasi, kad mokymo turinys ir ugdymo būdai būtų vaikams įdomūs ir aktualūs, atitiktų amžių. Mokiniai nepaliekami toje pačioje klasėje. Dėl šitokios, kai kuriems mokiniams ypač patogios tvarkos, Valdorfo mokyklose nėra akademinio lenktyniavimo, kuris dažniausiai nneišvengiamas valstybinėse mokyklose. Bet tai tik viena medalio pusė. Svarbiausia priežastis, dėl kurios blogai besimokantis mokinys nepaliekamas toje pačioje klasėje, yra amžiaus tarpsnių psichologija. Pagal ją kiekvienam žmogui jo vystymosi eigoje tam tikra medžiaga ar tam tikra forma ir t.t. gali būti pateikta tik tam tikru metu. Šią mintį pagrindžia Rudolfo Steinerio mokymas apie žmogų. Tačiau pažymių atsisakymas nereiškia bet kokio vertinimo atsisakymo. Pasiekimai moksle vertinami taip pat, tačiau svarbesnis yra mokinio vystymosi, jo bendravimo, viso jo charakterio, viso jo kkaip esybės įvertinimas. Tai atsispindi Valdorfo mokyklos pažymėjimo bei atskirų dalykų vertinimo leksikoje. Visas vertinimas pateikiamas aprašomuoju būdu. Tačiau reiktų sutikti su tais, kurie teigia, jog toks visapusiška asmens analizė yra tiesiog per didelis kišimasis į pačią asmenybę, nei įvertinant pažymiais.
Klasės mokytojas vadovauja savo klasei aštuonerius metus, nuo pirmos iki aštuntos klasės, ir pats moko visų pagrindinių dalykų. Šitoks būdas geras gali būti tik tuomet, kai vaikas su mokytoju gerai sutaria, bet kas tada, jei atsitinka priešingai? Aukštesnėje pakopoje (9-12 klasės) klasės mokytojo vietą užima du auklėtojai.
Valdorfo mokyklos dvyliktoje klasėje mokiniai atlieka „baigiamąjį projektą“. Padedant mokytojui, jie laisvai pasirenka ir išanalizuoja kokią nors temą, daro kūrybinį darbą ir pan. Tačiau valstybiniame lygmenyje „baigiamasis projektas“ dažniausiai nėra laikomas adekvačiu abitūros egzaminams, ir mokiniai privalo mokytis papildomus metus, kad įvykdytų Švietimo ministerijos keliamus reikalavimus ir gautų atestatą. Tie ppapildomi metai (dažniausiai dveji) neįeina į Valdorfo mokyklų programas ir nesusiję su Valdorfo pedagogika. Tai būna išties labai sunkus, be jokių ypatingų laisvių ir pasirinkimų, tiesiog gryno „kalimo“ laikas, per kurį reikia įveikti viską, ko reikalauja valstybė. Neneigiant ir nemenkinant teigiamų pusių, deja, reikia pabrėžti, jog Valdorfo mokyklos nėra vien oazės be problemų. Ir šiose mokyklose yra pakankamai žmogiškų klaidų, nesutarimų, nesėkmių, pavydo ir intrigų. Dėl mokymo programų ypatumų labai sunku iš Valdorfo mokyklos pereiti į kitą, pvz., valstybinę mokyklą. Beveik visuomet tokiu atveju prarandami bent vieni mokslo metai, o tai mokiniams sukuria problemų, nes jie būna vyresni už savo bendraklasius. Nepaisant to, kad nėra hierarchijos, vis vien ir čia atsiranda galimybių piktnaudžiauti valdžia.Be to, kalbant apie Valdorfo mokyklas, negalima pamiršti, kad visuomenėje įsitvirtinęs geras jų įvaizdis yra ne kas kita, kaip puikiai paskleista propaganda, sukurta save priešstatyti visa kuo blogai ir ydingai valstybinei mokyklai. Iš tiesų tarp propagandinės savireklamos ir tikrovės mylių mylios.
Valdorfo pedagogikos požiūriu, ugdymas remiasi trimis pagrindiniais principais:
- Sveikam vaiko asmenybės vystymuisi, amžiaus tarpsnių dėsningumams, kitaip tariant, sveiko individo raidos archetipui.
- Vaiko individualumui, vaiko stebėjimui, pedagoginiams - psichologiniams tyrimams ir jų analizei.
- Harmoningos socialinio klimato tarp suaugusiųjų ir tarp vaikų sukūrimui.
tags: #valstybinis #valdorfo #darzelis
