Vaikų tarpusavio santykiai darželyje - tai sudėtingas, bet itin svarbus procesas, kurio metu mažieji mokosi bendrauti, bendradarbiauti, spręsti konfliktus ir suprasti vienas kitą. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikams itin svarbi suaugusiųjų pagalba, tačiau palaipsniui, mokantis savarankiško konfliktų sprendimo, jų poreikis mažėja.
Vaikų tarpusavio santykių svarba
Ankstyvoji vaikystė - tai ypatingai svarbus etapas žmogaus gyvenime, kai formuojasi vaikų socialiniai ir emociniai įgūdžiai. Šie įgūdžiai yra itin reikalingi, siekiant palaikyti pozityvius tarpusavio santykius ir ryšius. Vaikai ikimokyklinio ugdymo įstaigoje praleidžia daug laiko bendraudami, įvairiais būdais komunikuodami ar žaisdami vienas su kitu.
Brolių ir seserų tarpusavio santykiai yra unikalūs, nes jie yra vieni iš ilgiausiai trunkančių santykių ir tęsiasi visą gyvenimą. Taip pat brolių, seserų santykiai yra vieni iš kompleksiškiausių santykių. Nepaisant to, kad iš brolių, seserų tarpusavio santykių tikimasi stipraus ryšio, grįsto meile ir tarpusavio geranoriškumu, ankstyvaisiais vaikų gyvenimo metais ši sąveika neretai kupina konkurencijos, pavydo ir nesutarimų. Tai yra normalu.
Vieną popietę Emilija ir Aistė darželio kieme statė smėlio pilį. Gerda stebėjo jų žaidimą. Ji paprašė statyti kartu, bet mergaitės atsakė, kad ši pilis yra tik judviejų. Kai Emilija ir Aistė nuėjo ieškoti pagaliukų piliai papuošti, Gerda koja užmynė vieną iš pilies bokštų. Ikimokyklinukai tik pradeda mokytis bendrauti ir draugauti tarpusavyje. Kartu jie mokosi spręsti ir gana dažnai kylančius konfliktus.
Konfliktų prevencija ir sprendimas
Dažna tėvų ar auklėtojų klaida, pastebėjus konfliktinį vaikų elgesį, - jį slopinti: nukreipti dėmesį, nutraukti veiklą, išskirti vaikus. Toks sprendimas gali būti trumpalaikis ir veiksmingas tik konkrečioje situacijoje, tačiau jis nepadės vaikams išmokti spręsti konfliktus savarankiškai.
Svarbu paminėti ir tai, kad ne kiekvienas vaikų konfliktas yra didžiulis blogis. Vaikų tarpusavio konfliktai gali būti konstruktyvūs ir nekonstruktyvūs. Konstruktyvūs brolių, seserų tarpusavio konfliktai netgi yra svarbūs vaikų raidai, jie gali stiprinti vaiko socialines, emocines kompetencijas. Konstruktyviai konfliktuodami vaikai mokosi toleruoti negatyvų afektą, mokosi nustatyti asmenines ribas, apginti savo idėjas. Dar daugiau, konstruktyviai konfliktuodami vaikai lavina problemų sprendimo įgūdžius.
Aišku, dažnos situacijos, kuomet vaikai, ypač jaunesnio amžiaus, konfliktuoja nekonstruktyviai. Neturėdami išlavėjusių problemų sprendimų įgūdžių, prastai kontroliuodami savo emocijas ir elgesį, atsidūrę konfliktinėje situacijoje vaikai gana dažnai reaguoja impulsyviai, reaktyviai. Neretai brolių, seserų tarpusavio nekonstruktyvūs konfliktai pasibaigia fizine agresija vienas kito atžvilgiu, savižala, daiktų laužymu.
Tėvams reaguoti reikėtų tik tais atvejais, jei pastebite, kad brolių, seserų konfliktinės situacijos tampa pavojingos vaikams, kitiems asmenims, ar atsiranda rizika, kad bus sulaužyti daiktai. Visais kitais atvejais vaikai turėtų spręsti konfliktus tarpusavyje. Tokiomis akimirkomis galvokite apie tai, kad spręsdami konfliktus vaikai mokosi svarbių socialinių-emocinių įgūdžių, kurie ateityje jiems padės bendradarbiauti su kitais vaikais, suaugusiais.
Kai tėvai nuolat laikosi neutralios pozicijos ir nesikiša į vaikų konfliktines situacijas, tai vaikų konfliktai retėja ir pagaliau liaujasi.
Taip pat labai svarbu mokyti vaikus problemų sprendimo įgūdžių. Būkite tinkamais elgesio modeliais savo vaikams. Jei tėvai moka ramiai ir konstruktyviai spręsti savo konfliktus, tuomet tikėtina, kad ir jų vaikai panašiai elgsis konfliktinėse situacijose.
Taip pat galite pabandyti vaikus mokyti identifikuoti jų sunkumus, problemas. Kai vaikai išmoks įvardinti savo sunkumus, galite drauge svarstyti apie tai, o ką gi vaikams su savo sunkumais daryti. Drauge galite pateikti įvairias problemų sprendimų alternatyvas, aptarti kiekvienos alternatyvos stiprybes ir silpnybes. Alternatyvių stiprybių ir silpnybių aptarimas gali padėti vaikučiams suprasti savo elgesio padarinius.
Aptarus problemų sprendimo alternatyvas vaikai gali priimti labiausiai jiems tinkantį sprendimą. Taip pat galite sugalvoti įvairiausių konfliktinių situacijų, drauge visi aptarti jas ir pagalvoti apie problemų sprendimų alternatyvas. Tikėtina, kad ištikus aptartai konfliktinei situacijai realybėje, vaikai jau gebės pritaikyti ir aptartus problemų sprendimų variantus.
Stenkitės nelyginti savo vaikų. Vienas iš pagrindinių veiksnių, kuris daro neigiamą įtaką santykiams, tai yra vaikų tarpusavio lyginimas. Tokie palyginimai verčia vaiką jaustis nuvertintu ir sukelia priešiškumo jausmus, silpnina pozityvias brolių-seserų, vaikų-tėvų tarpusavio sąveikas. Vaikai yra labai jautrūs palyginimams, pasistenkite vertinti savo vaikus tokius, kokie jie yra.
Galite kiekvienam vaikui skirti savo individualaus dėmesio užsiimant vaikui patinkančia veikla. Taip pat galite pastebėti ir įvardinti vaiko stiprybes, taip padėsite savo vaikui pasijusti ypatingu ir mylimu už tai, koks ji yra.
Taip pat svarbu neakcentuoti vaikų tarpusavio nesutarimų, skatinkite pageidaujamą vaikų elgesį. Pastebėkite, kai vaikai ramiai ir gražiai žaidžia. Pabandykite prisiminti, kad palaikomas, skatinamas elgesys ateityje linkęs kartotis, o ignoruojamas - silpnėti ir išnykti.
Drauge su vaikais susikurkite kelias elgesio taisykles. Jos turėtų būti tikslios, aiškios, pateikiamos naudojant vaizdines priemones. Aiškias, ryškias, informatyvias vaizdines priemones patartina išdėstyti namuose, kad jos primintų savireguliacijos būtinumą, stabdytų ar mažintų netinkamą vaikų elgesį. Taip pat pastebėjus pageidaujamą elgesį, labai svarbu nedelsiant vaikus nuoširdžiai padrąsinti, pasidžiaugti jų pasiekimais ir pastangomis.
Visi kartu leiskite smagiai laiką. Galite žaisti stalo žaidimus, organizuoti įvairias išvykas ir kt. Kartais tokios smagios veiklos šeimas labai suartina. Visgi svarbu sudaryti sąlygas ir pabūti vaikams atskirai vienas nuo kito.
Kasdieniai konfliktų sprendimo įgūdžiai vaikams | Išmokite paprastų konfliktų sprendimo strategijų
Bendradarbiavimas tarp tėvų ir pedagogų
Pasitaiko, kad pedagogai ir tėvai labai prieštaringai ir skirtingai atsiliepia apie vienas kitą. Pedagogas gali piktintis: tėvai dedasi apie savo vaiko rūpesčius „žinantys viską“ arba nenori žinoti apie juos nieko; nepriima pedagogo įžvalgų; visas problemas linkę palikti ugdymo įstaigai; yra pernelyg nutolę nuo ugdymo įstaigos (ir deda pastangas šią „distanciją“ išlaikyti); kelia pedagogui perdėtai aukštus reikalavimus, patys neįsitraukdami į ugdymo procesą; elgiasi gynybiškai, neigia problemas, kaltina, grasina skundais ar žiniasklaida; atmeta pedagogo geranoriškumą, rekomendacijas, neįsiklauso į jo pastabas; vengia susirinkimų ir individualių susitikimų, į juos neateina; neatsiliepia telefonu, kai auklėtojas ar švietimo pagalbos specialistas bando paskambinti, norėdamas aptarti vaiko sunkumus.
Paradoksalu, tačiau vaiko tėvai gali jaustis dar blogiau, nebenorėti eiti į tėvų susirinkimus, bendrauti su pedagogu asmeniškai ar net svarstyti apie ugdymo įstaigos keitimą, jei: individualių pokalbių ir susirinkimų metu pasijaučia nuvertinti, apkaltinti, sukritikuoti, neišgirsti; nesužino nieko apie vaiko daromą pažangą, jo stipriąsias savybes, naujai įgytus įgūdžius; neišgirsta, kuo jų vaiko buvimas grupėje svarbus, reikalingas kitiems vaikams; stebint kitiems tėvams (ar net vaikams) išklauso sunkiai aprėpiamą nusiskundimų, priekaištų ir kritikos laviną, nesulaukdami rekomendacijų ar pagalbos.
Tokie visiško nesusikalbėjimo atvejai neatsiranda staiga. Jie „atsėlina“ pamažu, juos nulemia tam tikros tėvų ir pedagogų bendravimo klaidos. Šias klaidas, vengiant didaktinės atmosferos straipsnyje, toliau vadinsime tiesiog veiksniais, kurie gali atvesti sunkumų turinčio vaiko tėvus ir pedagogus į aklavietę.
Pirmasis veiksnys: susirinkimai ir susitikimai su tėvais pradedami išsakant tėvams pastabas ir nusiskundimus. Neįmanoma padėti vaikui ar suaugusiajam remiantis jo silpnybėmis, priešingai - pagalba asmeniui yra galima tik remiantis jo stipriosiomis savybėmis. Įtraukti tėvus į bendradarbiavimą yra kur kas daugiau šansų, jei kalbėtis pradedama nuo pozityvo: įvardijant, kuo vaikų grupė, kuriai vadovauja pedagogas, yra stipri ir unikali.
Antrasis veiksnys: tėvams pateikiama nepakeliamai daug negatyvaus turinio. Daugelis tėvų vaiko nesėkmę priima kaip savo pačių nesėkmę, todėl kalbėti apie vaiko sunkumus reikia labai jautriai ir atsargiai. Jei pedagogas tėvams sako, kad jų vaikas yra „blogas“, jie akimirksniu pasijunta „blogais“ tėvais, o tada paprastai ginasi, o ne imasi veikti. Tačiau jeigu tėvai gauna iš pedagogo žinią, kad jų vaikas yra geras ir normalus, tačiau turi šiek tiek sunkumų, dėl kurių Jums reikia jų pagalbos, tėvai linkę įsiklausyti į auklėtojo ar mokytojo žodžius ir suvienyti jėgas, siekdami padėti vaikui.
Trečiasis veiksnys: apie itin sunkaus elgesio vaiko rūpesčius kalbama dalyvaujant kitiems tėvams (o kartais - net vaikams). Kartais galvojama, kad tėvų susirinkimas yra vienintelė vieta ir laikas, kai galima produktyviai pasikalbėti su tėvais apie vaiko bėdas, ypač jei tai - užsiėmę, retai ateinantys tėvai, kurių vaikus iš darželio paima auklės ar giminaičiai, o jie patys vos atranda laiko atvykti į susirinkimą.
Ketvirtasis veiksnys: besitęsianti formalaus bendravimo istorija vietoje asmeniško kvietimo įsitraukti į vaiko ugdymą. Kartais pedagogai mano, kad informavimas apie tėvų susirinkimus bei renginius ir kvietimas dalyvauti vaikų ugdyme yra vienas ir tas pats. Jie susitelkia į elektroninių laiškų rašymą, skelbimus darželio interneto svetainėje, tačiau tyrimų duomenys rodo, kad tėvai vangiai reaguoja į tokius dalykus, nesuvokia to kaip raginimo prisidėti prie savo vaikų ugdymo.
Bendri auklėjimo principai
Nustatykite dienotvarkę. Nustačius dienos tvarką savo namuose, išvengti chaoso ir konfliktų bus paprasčiau.
Nubrėžkite aiškias ribas. Ribų nustatymas - svarbi auklėjimo proceso dalis. Jūsų nubrėžtos ribos turi atitikti jūsų šeimos vertybes bei būti realios ir racionalios, tokios, kurių vaikas iš tiesų galėtų laikytis.
Taisyklės yra būtinos. Nustačius taisykles, laikytis jų reikia nuosekliai. Jeigu įvesite taisyklę, o kitą dieną ją atšauksite, vaikas jausis nesaugiai, pasimetęs.
Atidžiai klausykitės, ką sako jūsų vaikas. Pokalbiai apie tai, kaip sekėsi darželyje ar mokykloje, žinoma, yra gerai, tačiau vien to nepakanka. Domėkitės vaiko jausmais. Daugelis tėvų domisi vaiko veikla ir jos rezultatais, pavyzdžiui, nori išgirsti išmoktą eilėraštį ar pamatyti į vartus įspiriamą kamuolį, tačiau tarpusavio ryšį sutvirtinsite ir pasitikėjimą auginsite kalbėdami apie jausmus.
Nebijokite pasakyti „atsiprašau“. Jei pasielgėte netinkamai ir sąžinė dėl to neduoda jums ramybės, pripažinkite savo klaidas, pasakykite, kad gailitės.
Nemeluokite vaikams. Mes galime juos apgauti, tačiau už tai teks brangiai sumokėti prarastu pasitikėjimu arba bauginančio pasaulio paveikslo sukūrimu.
Nepamirškite pažadų. Užmaršumas - tai apgaulės atmaina. Vaikas prisimins ir įsižeis. Jei žadate - laikykitės savo žodžio. Jei nežinote, ką atsakyti, geriau patylėkite ir pamąstykite. Nieko baisaus, jei atsakymą vaikui duosite ne tą pačią, o kitą dieną.
Jei nenorite atsakyti, pagalvokite, kodėl: ar jūs bijote dėl vaiko, ar baiminatės, kad tiesa sugriaus jūsų pačių gyvenimą? Atminkite, kad vaikai gali priimti bet kurią tiesą, jei ją normaliai priima suaugusysis.
Pažvelkite į pasaulį vaiko akimis. Tai - raktas, leisiantis geriau pažinti savo sūnelį ar dukrytę bei suprasti vaiko elgesį. Prisiminkite, kaip jautėtės, kai buvote maži.
Suderinkite auklėjimo principus - nekonkuruokite ir prie vaiko neabejokite vienas kito sprendimais. Vaikams reikia aiškumo ir saugumo, todėl svarbu, kad abu tėvai laikytųsi vieningos linijos ir gerbtų vienas kito autoritetą.
Nepamirškite savęs ir savo asmeninių poreikių! Suprantama, vaikas - turbūt brangiausia, ką turite, tačiau jei viską atiduosite tik jam, jums neliks nieko. Jeigu vaiko priežiūra tampa labai sunkiu ir varginančiu darbu, o kantrybė pamažu senka ir jaučiatės vis irzlesni, skirkite šiek tiek laiko vien tik sau.
| Veiksniai, vedantys į sunkumus | Veiksniai, skatinantys bendradarbiavimą |
|---|---|
| Susirinkimai pradedami nuo nusiskundimų | Pokalbiai pradedami nuo pozityvių pastebėjimų apie vaikų grupę |
| Pateikiama per daug negatyvaus turinio | Kalbos apie vaiko sunkumus jautrios ir atsargios, akcentuojant vaiko stiprybes |
| Sunkaus elgesio aptarimas viešai | Diskretiški ir asmeniški pokalbiai su tėvais apie vaiko sunkumus |
| Formalus bendravimas vietoje asmeninio kvietimo | Glaudus bendravimas, grįstas pažinimu ir pagarba, kvietimas įsitraukti į ugdymą |
