Vaikų lytinis švietimas globos įstaigose yra itin svarbi ir jautri tema, reikalaujanti nuolatinio dėmesio, išsamių tyrimų ir efektyvių sprendimų. Ši sritis apima platų klausimų spektrą, susijusį su vaikų ir paauglių lytiniu ugdymu, informavimu apie lytinę sveikatą, saugumą ir tinkamų santykių formavimą. Globos įstaigose gyvenantys vaikai ir paaugliai dažnai susiduria su specifiniais iššūkiais, susijusiais su lytiniu švietimu. Jiems gali trūkti informacijos apie lytinę sveikatą, kontracepciją, lytiškai plintančias ligas ir saugius santykius.
Paauglystė - tai permainų metas, kelias į suaugusiųjų pasaulį, kuriame kiekvienas turės atsakingai priimti sprendimus, susijusius su savo gyvenimu ir lytine asmens sveikata. Lytiškumas - neatskiriama kiekvieno žmogaus asmenybės dalis, daranti įtaką savivertei, pagarbai aplinkiniams ir sau, bei pagarbių santykių puoselėjimui. Seksualumas, kaip viena iš lytiškumo dalių, taip pat reikalauja tinkamo ugdymo ir aiškinimo, pasitelkiant fiziologiją ir psichologiją.
Lytinio švietimo svarba globos namuose
Globos namuose gyvenantys paaugliai yra ypač pažeidžiama grupė, kuriai reikalingas tinkamas lytinis švietimas. Jiems dažnai trūksta tėvų pavyzdžio ir glaudaus ryšio su jais, todėl jie gali būti mažiau atsparūs neigiamai įtakai, spaudimui, ir anksčiau pradėti lytinius santykius ieškodami artumo. Itin didelė dalis vaikų, priklausančių rizikos grupei, anot G. Kvieskienės ir V. Indrašienės (2008), yra netekę tėvų globos.
Lytinis švietimas globos namuose turėtų būti visapusiškas, apimantis ne tik biologinius aspektus, bet ir emocinius, socialinius bei etinius klausimus. Daugelis tyrimų atskleidė, kad susilaikymu grįstos programos, propaguojančios lytinių santykių riziką ir raginančios nuo jų susilaikyti iki santuokos, neatneša teigiamų pokyčių paauglių seksualinėje elgsenoje. JAV, Dž. Estijoje nuo 1996 metų mokyklose privalomas lytinis ugdymas. Visapusiškai informuojanti lytinio švietimo programa buvo labai greitai parengta ir ištobulinta, o dabar yra pripažinta kaip viena geriausių šios srities programų Europoje. Iki privalomo lytinio ugdymo švietimo įstaigose pradžios geras lytiškumo išmanymas buvo įgyjamas per asmeninę santykių patirtį. Atlikti tyrimai rodo, kad dešimties metų bėgyje (1999-2009m.) pradėjus ugdyti jaunuolių lytiškumą bei seksualumą per metus užfiksuojamas abortų skaičius tarp 15-24 metų jaunuolių sumažėjo 37 proc., naujų lytiškai plintančių ligų atvejų - 55 proc., o ŽIV - 89 proc.
Seksualinė revoliucija nebėra naujiena, tačiau kalbėti su vaikais/paaugliais šia tema vis dar uždrausta teorija. Dauguma vyresnio amžiaus žmonių dar augo laikais, kuomet neištekėjusi nėščia mergina buvo laikoma laisvo elgesio bei smerkiama visuomenės ir bažnyčios, skyrybos šeimose buvo gėda, o apie lytinius santykius bei seksą niekas nekalbėjo. Didelė dalis tėvų vengia atsakyti į intymaus pobūdžio vaikų klausimus pavyzdžiui „Kaip aš gimiau?“. Ignoruojant tokius klausimus vaikai pradeda manyti, jog tai kažkas, apie ką kalbėti nedera, tačiau atžalos auga ir susidomėjimas „uždraustąja“ tema taip pat. Paauglystėje, kai prie šio susidomėjimo prisideda dar ir siaučiantys hormonai bei psichologiniai ir fiziologiniai kūno pokyčiai, atsakymų pradedama ieškoti savarankiškai.
Lytinis bei seksualumo ugdymas galėtų būti integruotas į kitų pamokų temas arba vykti kaip atskira pamoka.
Lytinio švietimo programų tikslai globos namuose
Pagrindiniai lytinio švietimo programų tikslai globos namuose yra šie:
- Suteikti paaugliams tikslią ir objektyvią informaciją apie seksualumą, lytinę sveikatą ir santykius.
- Padėti paaugliams suprasti savo kūną ir jo pokyčius brendimo metu.
- Ugdyti paauglių gebėjimą priimti atsakingus sprendimus dėl savo lytinės sveikatos.
- Skatinti pagarbą sau ir kitiems, nepriklausomai nuo jų lytinės orientacijos ar tapatybės.
- Sumažinti neplanuoto nėštumo, lytiškai plintančių infekcijų ir seksualinės prievartos riziką.
Programos turinys ir įgyvendinimas
Lytinio švietimo programa globos namuose turėtų apimti šias temas:
- Brendimas ir kūno pokyčiai.
- Reprodukcinė sistema ir nėštumas.
- Kontracepcija ir šeimos planavimas.
- Lytiškai plintančios infekcijos (LPI) ir ŽIV/AIDS.
- Sveiki santykiai ir komunikacija.
- Seksualinė prievarta ir jos prevencija.
- Lytinė orientacija ir tapatybė.
- Seksualinė teisė ir atsakomybė.
Svarbu, kad lytinio švietimo programa būtų įgyvendinama kvalifikuotų specialistų, turinčių patirties dirbant su paaugliais. Programos turėtų būti interaktyvios ir įtraukiančios, naudojant įvairius metodus, pavyzdžiui, diskusijas, vaidmenų žaidimus, filmus ir kitas vizualines priemones. Taip pat svarbu užtikrinti, kad paaugliai turėtų galimybę užduoti klausimus ir gauti atsakymus saugioje ir konfidencialioje aplinkoje.
Rekomendacijos ir visuomenės nuomonė
Rekomenduojama įtraukti globos namų darbuotojus į lytinio švietimo procesą ir bendradarbiauti su tėvais ar globėjais, jei tai įmanoma. Programą reikėtų pritaikyti pagal paauglių amžių, brandą ir kultūrines vertybes. Svarbu periodiškai kalbėtis, atsakyti į vaikui kylančius klausimus, neslopinti jo smalsumo ir vengti pertekliaus informacijos. Mažiems vaikams dažniausiai pakanka lakoniškų, konkrečių atsakymų. Nereikėtų skatinti gėdos jausmo, o ugdyti privatumo supratimą ir nustatyti asmenines ribas. Vaikui jo lytis ir lytiniai organai neturėtų kelti gėdos, tačiau jis turi žinoti taisykles, kurių laikosi visi žmonės. Lytiškumo ugdymą reikėtų remti savo vertybėmis, pasitelkiant knygeles, filmukus.
Dauguma (69 proc.) lietuvių mano, kad lytinis švietimas mokymo įstaigose turėtų būti privalomas, tačiau 46,4 proc. įsitikinę, kad informaciją apie lytinį švietimą vaikai turėtų gauti iš tėvų. Tai rodo reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa, kurią DELFI užsakymu atliko rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“. 39,2 proc. respondentų įsitikinę, kad vaikų lytinis švietimas turėtų būti pradedamas nuo 10-15 metų, 30,7 proc. mano, kad nuo 7-9 metų. 14,5 proc. apklaustųjų pasisakė už lytinį švietimą nuo 5-6 metų. 46,4 proc. respondentų mano, kad vaikai turėtų gauti lytinį švietimą iš tėvų, 35,1 proc. pirmenybę teikia pedagogams.
Nepaisant skirtingų nuomonių, akivaizdu, kad lytinis švietimas globos įstaigose yra būtinas ir turėtų būti visapusiškas, įtraukiantis ir pritaikytas prie vaikų poreikių. Jis padeda suprasti savo kūną, santykius ir priimti atsakingus sprendimus dėl savo lytinės sveikatos.
Vilnietės Katerinos (vardas pakeistas) istorijoje nėra kelionės pakeleivinga mašina, pažinties socialiniame tinkle, pagrobimo, netinkamos vietos ar netinkamo laiko. 32-erių pašnekovė pasakoja, jog dėl psichologinio partnerio smurto ji neteko darbo, draugų ir orumo. „Kai susipažinome, buvau stipri ir pasitikinti savimi. Santykiams einant į pabaigą, jaučiausi silpna ir kalta, nes dariau viską, kad tik jis, būdamas vyru, jaustųsi stipresnis“, - apie penkerius metus trukusią draugystę pasakojo ji. Partneris nuolat tikrindavo Katerinos telefoną, skaitydavo elektroninius laiškus ir pokalbius internete, šaukdavo, trankydavo durimis ir kumščiais į sieną, versdavo dėvėti seksualius rūbus.
Su smurto aukomis dirbanti psichologė Kristina Navickienė patvirtina, jog smurtą šeimoje patiriančios moterys dažnai apskritai to nesuvokia. „Svarbu, jog valstybė pabrėžtų, kad žmonės šeimą turi kurti kaip lygiaverčiai partneriai. „Kai tėvai tikrina telefoną, šaukia dėl drabužių, neduoda pinigų, neleidžia į šokius, vadina negražiais žodžiais, šaiposi ar žemina namuose - ar daugelis vaikų supranta, jog tai smurtas? 2014 m. ES pagrindinių teisių agentūros Europos Parlamente didžiausias kada nors atliktas tyrimas atskleidė, jog smurtą ES šalyse patyrė 33 proc. moterų. Tai - net 62 milijonai persekiotų, išžagintų, kentusių priekabiavimą, draudimus ir apribojimus ES piliečių. Lietuva tyrime išsiskyrė psichologinio smurto mastais - jį patyrė net 50-59 proc. Lietuvos moterų. Ne mažiau šiurpiai atrodo ir nacionalinė statistika, rodanti, jog praėjus trejiems metams po Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimo, net 10 proc. visų Lietuvoje užregistruotų nusikaltimų - smurtavimas artimoje aplinkoje. Policijos departamento duomenimis, 2012 m. policija gavo 18 tūkst. tokių pranešimų, 2013 m. - 21,6 tūkst. pranešimų, o per šių metų 11 mėnesių - jau net 25 tūkst. Neaiškūs lieka seksualinio smurto mastai, kuris Lietuvoje nėra priskiriamas atskirai kategorijai. Tačiau tyrimai skelbia, jog net 80 proc.
Žmogaus teisių gynėjai neabejoja: tinkamos rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos - prevencinės priemonės smurtui ir seksualinei prievartai prieš moteris pažaboti. Kol net 90,2 proc. visuomenės mano, kad lytiškumo ugdymo dalis lytinis švietimas mokymo įstaigose turi būti privalomas, lytinis gyvenimas pradedamas ne tik stokojant kompetentingos informacijos apie lytinę patirtį, bet ir apie lytinę tapatybę. 746 abiturientų iš 15-os mokyklų apklausiusios „Socialios sociologijos“ duomenimis, daugiausiai moksleivių lytinį gyvenimą pradeda būdami 16-17 metų (13,2-13,5 proc.). 4,6 proc. į lytinius santykius įsitraukia būdami 15-os, 2,2 proc.
Populiariausias šaltinis apie lytinius santykius abiturientams - internetas (69,3), kuriame informacija ne visuomet yra paremta mokslais. Antroje vietoje - draugai (54 proc.), trečioje - televizijos laidos (34,2 proc.). Žinių apie lytinį gyvenimą abiturientams suteikia 18,5 tėvų ir vos 14,2 proc. „Lietuvoje šeima susiduria su daugybe problemų, todėl svarbu stiprinti jos funkcionalumą vykdant priklausomybių, smurto, seksualinės prievartos, socialinės atskirties, savižudybių, psichinių ir fizinių sutrikimų bei ligų prevenciją“, - skelbiama 2007 m. Kilnūs Programos tikslai kol kas lieka ministerijos stalčiuose. Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) tyrimų grupės Programos įgyvendinimo analizė, atlikta ŠMM užsakymu dar 2008 m. parodė, jog lytiškumo programa įgyvendinama nenuosekliai ir nesistemingai. Po ilgų raginimų, ŠMM ėmėsi peržiūrėti ir atkurti Programą - formuoja darbo grupę. Tačiau jau dabar neapsieinama be abejones keliančių ministerijos pareigūnų veiksmų. Aplink darbo grupę buriasi atstovaujantys skirtingas puses. Lytiškumo ugdymo problemą pusantrės metų aktyviai kelia jaunimo organizacijos.
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) š.m. vasarį suformavo darbo grupę Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektui parengti, kuri paskutinį posėdį surengė rugsėjį. O Švietimo ir mokslo ministerija klausimą sprendė vangiai. 2013 m. balandžio 13-14 d. Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT), vienijanti per 200 tūkst. jaunų žmonių, priėmė rezoliuciją „Dėl lytiškumo ugdymo kokybės gerinimo Lietuvoje“. „Iš ŠMM gavome atsakymą, jog lytiškumo programa yra vykdoma ir naujos programos nereikia. Keisti lytiškumo ugdymo politiką atsakingos institucijos, įskaitant ŠMM, taip pat ragintos 2014 m. balandžio 2 d. išplėstiniame Jaunimo reikalų tarybos (JRT) posėdyje, balandžio 9 d. Dar labiau jaunimas suaktyvėjo po to, kai spalio 7 d. Seimas atmetė parlamentarės Marijos Aušrinės Pavilionienės siūlytą Švietimo įstatymo pataisą, kurioje siūlyta numatyti mokinio teisę į lytinį ugdymą bei įtvirtinti šio ugdymo organizavimą, išbraukdamas įstatymo projektą iš darbotvarkės. Spalio 20 d. Po LMS rašto ŠMM ėmėsi formuoti darbo grupę.
ŠMM pavedimu Ugdymo plėtotės centras iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo įpareigotas parengti Sveikatos ugdymo bendrosios programos, integruojant į ją Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos nuostatas, projektą. Viceministrės teigimu, būsimos darbo grupės tikslas - aptarti ir tobulinti projektą. Remiantis ŠMM komunikacijos skyriumi, planuojama darbo grupę sudaryti šių metų sausį. Tačiau kol kas ŠMM darbo grupės narių pasirinkimo kriterijai kelia abejonių dėl būsimos grupės įvairiapusiškumo. Dar spalio 14 d. konferencijoje „Jaunimo reprodukcinės sveikata ir teisės“ buvo priimta rezoliucija, skatinanti atsakingas institucijas keisti lytiškumo ugdymo politiką. Konferenciją organizavo Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija (SPA). Spalio 21 d. rezoliucija buvo išsiųsta viceministrei N.Istominai. „Prašome gerbiamą viceministrę atkreipti dėmesį į jaunimo poreikius ir inicijuoti naujos, mokslu grįstos lytinio ugdymo programos rengimą“, - rašė rezoliucijos autoriai.
Pasak SPA vadovės Esmeraldos Kuliešytės, spalio 22 d. viceministrė atsiuntė padėką už laišką ir pažadėjo informuoti apie tolimesnius veiksmus po savaitės. Paklausta, kaip siūlytų keisti dabartinę Programą, E.Kuliešytė ŠMM kviečia įvertinti realią moksleivių situaciją. „Dabartinėje programoje nėra nieko, kas būtų naudinga jaunimui susidūrus su realiomis problemomis - ką daryti užsikrėtus lytiškai plintančiomis ligomis, kaip išvengti neplanuoto nėštumo. „Tendencingai skatinama abstinencija. Bet ką žmogus žinos santuokoje, jei jis nieko nežinojo iki santuokos sudarymo? Pasak E.Kuliešytės, į Programą įtraukti lyčių lygybės principus - būtina. „Programa turi parodyti ją skaitančiam, kad yra šiuolaikinė, laiko žmogaus teises ir lyčių lygybę vertybe, parodyti, ką ji atneša individui, asmeniui, šeimai ir valstybei. Kur kas malonesnės reakcijos iš ŠMM sulaukė SPA oponuojančios šeimų organizacijos.
ŠMM oficialiai patvirtino darbo grupės formavimo faktą. Viceministrė N.Istomina pakvietė savo atstovus deleguoti: minėtas jaunimo organizacijas - LiJOT, LMS ir LMP, taip pat Lietuvos studentų sąjungą, SAM, LEU, PSO biurą Lietuvoje, Nacionalinę šeimų ir tėvų asociaciją (NŠTA), Lietuvos vyskupų konferenciją, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistoriją, biudžetines įstaigas Etninės kultūros globos tarybą ir Nacionalinės sveikatos tarybos sekretoriatą ir ŠMM pavaldžias įstaigas: Ugdymo plėtotės bei Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centrus. Kita žinoma šeimų organizacija, „Lietuvos tėvų forumas“ (LTF) kvietimo į darbo grupę iš pradžių buvo negavusi, tačiau pasiprašiusi būti įtraukta, sulaukė teigiamo ŠMM atsakymo. „Kadangi mes siuntėme raštus, tai galbūt jie (ŠMM - Red. „Kvietimo negavome, bet apie darbo grupę sužinojome per tuos, kurie jį gavo, pasisiūlėme patys ir mus priėmė. Susitikome su viceministre (N.Istomina - Red. Past.) ir maloniai pabendravome. Taigi skųstis negalime“, - pasakojo LTF atstovu darbo grupėje paskirtas Renaldas Jančiauskas.
R.Jančiauską neramina tai, jog naująja Programa gali būti propaguojami ankstyvi lytiniai santykiai, reklamuojami prezervatyvai ir kontraceptinės priemonės. „Norinčių keisti programą tikslas - kalbėti tik apie aną galą. „Visa tai labiau panašu į paleistuvavimą su vienu tikslu - svarbu neprisidaryti vaikų. R.Jančiausko nuomone, lyčių lygybės principų į Programą įtraukti nebūtina, nes tokiu būdu gali būti skatinama nelygybė ir kilti grėsmė šeimai. „Apie lyčių lygybę mūsų įstatymuose ir taip daug kalbama. Siūlyčiau kalbėti apie pagarbą žmogui, nesvarbu, koks jis būtų. Kai viena seksualinių mažumų grupė bando save sureikšminti, tai panašu ne į lygybę, o į susireikšminimą“, - sakė R.Jančiauskas. „Pagrindinis radikalių feminisčių priešas yra vyrai ir šeima.
Vienintelė iš šių organizacijų nepakviesta į darbo grupę liko Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras (LŽTKC). ŠMM kvietimo nematyti moterų teises atstovaujančių organizacijų. Įtraukti moterų teises ginančias organizacijas į sprendimų priėmimą valstybiniu lygmeniu Lietuvai 2014 m. liepos mėn. Anot JTO atstovo, formuojant darbo grupes valstybėms siūloma remtis gerosiomis JTO praktikomis. „Smurtas ir lytiškumas yra susiję. Pavyzdžiui, Moldovos Švietimo ministerija patvirtino nevyriausybinės organizacijos sukurtą Harmoningų poros santykių programą. J.Šeduikienė yra LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Moterų ir vyrų lygių galimybių komisijos (toliau - Komisijos), sudarytos iš įvairių ministerijų ir NVO atstovų, narė. „2014 m. lapkričio 25 d. kaip tik vyko Komisijos posėdis, tačiau apie darbo grupę dėl Programos posėdžio metu ŠMM atstovai neužsiminė“, - teigė ji. „Komitetas gali iškelti šį klausimą per kitą periodinį rekomendacijų teikimą.
Anot teisininkų ir politologų, ŠMM įsitraukia į ideologijų kovą bei pamiršta, jog darbo grupės - skirtos diskusijoms. „Darbo grupės yra diskusinės, tad ministras į jas organizacijas įtraukia savo nuožiūra. Buvęs Socialinės apsaugos ir darbo viceministras nemato priežasties neįtraukti oponuojančių organizacijų, pažymėdamas, jog teisė priimti oficialius sprendimus vis tiek lieka Vyriausybei ir Seimui. „Darbo grupių tikslas yra rinkti idėjas, derinti tam tikrą informaciją. „Jeigu tendencingai stengiamasi kažko neįtraukti, tai kokia darbo grupės prasmė? Kaip tik kuo jis bus atviresnė, tuo naudingiau bus ministerijai.
Paklausta apie tai, ko iš naujos Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos tikisi ministerija, viceministrė N.Istomina kalbėjo abstrakčiai, pabrėždama, jog svarbiausia - tinkamų vertybių ugdymas. „Programos paskirtis yra išugdyti įgūdžius, kad pirmiausia būna meilė ir po to tik galima formuoti santykius. N.Istomina sutiko, jog Programa galėtų tapti prevencija smurtui ir seksualiniams nusikaltimams prieš moteris, tačiau nedetalizavo. „Mano nuomone, nusikaltimai seksualiniais pagrindais atsiranda dėl problemų šeimoje, ne dėl švietimo stokos. Tačiau programa turi apimti visus sluoksnius. Ir tėvai turi gauti informacijos, kaip apie tai kalbėtis su vaikais“, - kalbėjo ji. Viceministrė skeptiškai žiūri į jaunimo organizacijų raginimą į Programą įtraukti PSO rekomendacijas. „PSO yra didelė organizacija, kuri formuoja politiką sveikatos klausimas. Tačiau toks dokumentas egzistuoja. Programą „Lytinio švietimo standartai Europoje“ dar 2010 m. „Rengiant Programą atsižvelgsime ne tik į rekomendacijas, bet į mokslinius tyrimus. Norime, kad ji būtų gyva, nepadėta į stalčius, kaip ankstesniu atveju. Pamiršo, ką kvietė?
Viceministrė pripažino, jog lytiškumo ugdymo klausimas kelia diskusijų, tad siekiama, jog „būtų atstovaujamos visos visuomenės nuomonės“. N.Istominą nustebino, jog narių paskyrimą į darbo grupę patvirtino dvi dešiniųjų pažiūrų tėvų organizacijos - NŠTA ir LTF. „Dvi tėvų organizacijos yra įtrauktos? Kol ministras nepatvirtino darbo grupės, negaliu pasakyti, kiek bus tėvų organizacijų. Bus tiek, kiek turėtų būti“, - teigė viceministrė. Viceministrė pripažino, jog apie galimybę į darbo grupę pakviesti moterų teises atstovaujančią organizaciją nebuvo susimąsčiusi. „Gera mintis. Galėtume įtraukti NVO vaikams konfederaciją, vienijančią daug organizacijų, įskaitant ir moterų“, - samprotavo N.Istomina. Paklausta, kodėl į darbo grupę kvietimo nesulaukė SPA, N.Istomina tikino, jog nespėjo išsiųsti pakvietimo. „Darbo grupė dar nesudaryta ir vis pildoma. „Manome, jog darbo grupei reikia švietimo specialistų, kurie kurtų, sveikatos specialistų, kurie atsižvelgtų, religijos atstovų, čia būtų moralinė pusė, reikia tėvų ir vaikų atstovų“, - kalbėjo viceministrė.
Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) atstovės M. Kuraitės teigimu, šiuolaikinio lytiškumo ugdymo samprata yra per siaura. „Per pamokas su mokiniais kalbama apie šeimą, vertybes, fiziologinius kūno pokyčius. Tačiau mokytoja nesako: „Šiandien mokysimės lytiškumo ugdymo“. „Lytiškumo ugdymas - tai nuoseklus asmens ugdymas atsakingai lytinei elgsenai, apimantis individualios asmenybės raidą ir savo lytinio tapatumo suvokimą, formuojant vertybes nuostatas apie žmogaus kūną, brandžius tarpusavio santykius bei fizinę, socialinę ir emocinę brandą. M.Kuraitė siūlo į Programą įtraukti tėvų ir kvalifikuotų specialistų sąrašą, kuriuos mokyklos galėtų pasikviesti lytiškumo ugdymo pamokoms.
Pasak mokslininkės, XXI a. visuomenėje lytiškumo tema vis dar yra stigmatizuojama: „Dažniausiai, kai mokomės apie lytiškumą, mes pirmiausia išmokstame iš šios temos šaipytis, dergtis, raukytis arba klausiame, kodėl mums ištriangleleft apie tai reikėtų kalbėti.“ Kodėl suaugusieji nenori su jaunimu kalbėtis lytiškumo temomis? Lytiškumo ekspertė sako, kad suaugusieji su vaikais apie lytiškumą pradeda kalbėti per vėlai: „Raidos tyrimai rodo, kad vaikai apie lytiškumą tarpusavyje pradeda kalbėtis pirmoje arba antroje klasėje. Suaugusieji susirūpina vaikų lytiškumo ugdymu maždaug šeštoje klasėje. Tyrimai atskleidžia, kad būtent šiuo laikotarpiu paaugliai labiausiai jaučia gėdą kalbėti apie lytiškumą, o tai daryti su suaugusiais tarp kitų berniukų ir mergaičių jiems yra labai sudėtinga.“
Dėstytoja įsitikinusi, kad pagrindinė priežastis, kodėl suaugusieji nenori su jaunimu kalbėtis lytiškumo temomis, yra baimė: „Suaugusieji bijo traumuoti vaikus, bijo „suteršti“ vaikystę. Nes kaip mes matome vaikystę? Mums ji siejasi su naivumu, tyrumu, angeliškumu, bejėgiškumu, pažeidžiamumu. Mes manome, kad vaikus reikia saugoti. Anksčiau saugojome, kad jie neįkristų į šulinį ar nenukristų nuo skardžio, o šiais laikais vaikai yra saugomi nuo žinių. Vaikai kasdien eina į mokyklą tam, kad sužinotų daug informacijos apie pasaulį, apie save, bet ne apie lytiškumą.“
VU tyrėjos nuomone, dabartinis lytiškumo ugdymas neatsako į jaunimui aktualius klausimus: „Ar jums yra buvę taip, kad nežinojote, kaip prisipažinti, kad mylite? Kaip pakviesti į pasimatymą? Arba kaip gražiai išsiskirti? Bet gavote lytiškumo ugdymą apie tai, kaip nepastoti?“ Dr. A. Giniotaitė pabrėžia, kad lytiškumo ugdymas turėtų būti orientuotas ne tik į apsaugą nuo pavojų, bet ir į gebėjimą gyventi visavertį, orų, savimi pasitikinčio žmogaus gyvenimą. „Didžioji dalis lytiškumo ugdymo, kuris yra suteikiamas jauniems žmonėms, viso labo yra rizikos prevencija: kaip neužsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis, kaip nepastoti ne laiku ir kaip išvengti seksualinio smurto.
