Konfliktai yra natūralus ir neišvengiamas bendravimo procesas, ypač aktyvus vaikų tarpusavio santykiuose. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dar tik mokosi bendrauti, suprasti save ir kitus, todėl natūralu, kad jų tarpusavio nesutarimai dažnai perauga į konfliktus. Tai yra priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar pažiūrų susidūrimas, sukeliantis stiprius išgyvenimus. Vaikų konfliktai pasivaikščiojimų metu neretai nurodo socialinį statusą.
Vaikų konfliktai yra natūralus reiškinys, juk vaikai negimsta mokėdami tinkamo elgesio sprendžiant konfliktus. Ankstyvuoju gyvenimo periodu - vaikystėje - konfliktų tikrai netrūksta. Paprasti vaikiški žaidimai virsta kova už būvį, kasdieniai pasivaikščiojimai - isterikomis, išbandymu tiek vaikui, tiek jo tėveliams. Dažnas tėvelis, kuris augina mažamečius vaikus, kiekvieną dieną susiduria su vaikų tarpusavio konfliktu. Ypač, konfliktai kyla tarp 5-6 metų amžiaus vaikų.
Susipykti, susibarti šeimoje yra daugybė priežasčių - nuo neišplautos lėkštės iki išsiskiriančių politinių pažiūrų. O konfliktuoti su vaikais, ypač paaugliais - daugelio tėvų kasdienybė. Vaiko teisių gynėja G. N. Ar konfliktas įvyks, priklauso nuo tėvų ir vaikų gebėjimo save reguliuoti. Tėvai yra pirmieji vaiko mokytojai ir pavyzdžiai to, kaip pora gali tarpusavyje sutarti. Maža to, matydami tėvų pavyzdį, vaikai mokosi ir konfliktų sprendimo būdų. Destruktyvūs, smurtiniai, nepagarbūs tėvų tarpusavio konfliktų sprendimo būdai tampa pirmuoju automatiniu vaiko pasirinkimu, jam patekus į panašią situaciją.
Vaikų konfliktų priežastys ikimokyklinio amžiaus grupėje
Vaikai patys dar negeba nei atpažinti juntamas emocijas, nei yra išmokę būdų kaip nusiraminti ar išreikšti emocijas socialiai priimtinu būdu. Vaikai labai emocionalūs. Jeigu suaugęs žmogus į nuoskaudą ar įžeidimą gali sureaguoti tiesiog nutylėdamas, tai vaikų tarpusavio nesutarimas lengvai virsta konfliktu. Kiekvienas ikimokyklinio amžiaus mažylis - didelis egoistas! Vaikas pradeda suvokti savąjį “Aš” - savo poreikius, norus ir siekius. Suprantama, reikalauti iš mažylio mandagaus “Atleiskite, gal būtumėte toks malonus ir grąžintumėte mano mašinėlę?” - beprasmiška. Tačiau mokyti vaiką nesuirzti dėl smulkmenų tikrai verta, nes šio amžiaus vaikai labai jaučia suaugusiojo reakcijas į tam tikras situacijas ir patys prisiderina prie jų elgesio. Taigi jei mama pradės barti skriaudiką ar akivaizdžiai piktintis tuo, kas įvyko, tai ir vaikas ne iš karto užmirš “skriaudą”.
Viena iš dažniausiai pasitaikančių vaikų tarpusavio konfliktų priežasčių - žaislų ar daiktų dalybos. Jeigu tavo kieme yra sūpynės, tikriausiai esi pastebėjusi, kad vaikai dažnai nesutaria, kas pirmas eis pasisupti. Būna ir taip, kad tavo sūnelis ar dukrytė supasi, o kitas vaikas trepsi kojyte ir reikalauja, kad jam užleistų vietą. Jeigu kuris nors vaikas paėmė tavo mažylio žaisliuką, bet negavo leidimo taip pasielgti, lauk bėdos - konflikto išvengti nepavyks. Mažylis labai supyks ir greičiausiai pamėgins atsiimti SAVO žaislą. Tokios agresijos priežastis yra nesuvokimas, kad žaisliukas vis dėlto bus sugrąžintas.
Taip pat konfliktai kyla dėl tarpusavio nesusipratimų, skirtingų nuomonių ar norų. Vyresni nei 3-jų metų amžiaus vaikai jau aktyviai dalyvauja socialinėje aplinkoje. Šio amžiaus mažyliai pradeda lankyti darželį, o “naminukai” tampa pastovūs žaidimų aikštelių lankytojai. Atitinkamai, vaikas mokosi bendrauti (tuo pačiu ir konfliktuoti) su bendraamžiais. Šio amžiaus vaikams formuojasi supratimas kas yra “gerai”, o kas “blogai”, kas “teisinga”, o kas “neteisinga”.
Kaip padėti vaikams spręsti konfliktus?
Paramos vaikams centro socialinių emocinių įgūdžių programos „Antras žingsnis“ vadovė, psichologė Ieva Dulinskaitė sako, kad suaugusieji turėtų būti šalia, atidžiai stebėti vaikų elgesį ir parodyti kryptį, kaip elgtis kilus konfliktui. „Tinkamai spręsti konfliktus vaikai mokosi iš suaugusiųjų, todėl labai svarbu, kaip tėvai ir mokytojai reaguoja, kai susipyksta broliai sesės, kiemo ar darželio draugai. Ikimokyklinukai turi išmokti ne tik draugauti, susitarti, bet ir tinkamų būdų rodyti savo jausmams, atidėti impulsyvius veiksmus ir kitų socialinių emocinių įgūdžių“, - pabrėžia psichologė.
Pasak I.Dulinskaitės, vos kilus konfliktui tarp vaikų, suaugusiems reikėtų neskubėti ir pirmiausia stebėti, ar jiems pavyksta išspręsti situaciją patiems. Kai problema nėra didelė, labai dažnai vaikai patys randa kūrybiškų sprendimo būdų. Tačiau jeigu konfliktas įsisiautėja, kol vaikai dar neturi reikalingų įgūdžių, reikėtų įsiterpti ir mokyti juos, kaip išsakyti savo norus ir jausmus, atsižvelgti į kito situaciją, rasti abiem tinkamą sprendimą.
Kai reikia padėti spręsti konfliktą, suaugusiems labai svarbu elgtis ir kalbėti ramiai. Tėvų ar mokytojų susitvardymas, ramus nusiteikimas ir reagavimas, moko to paties ir vaikus. Taip pat labai svarbu nedaryti skubotų išvadų, nepradėti kaltinti ar moralizuoti. „Pradžioje geriausia įvardinti, ką išgirdote ar pamatėte ir tuomet leisti pasisakyti po vieną. Pavyzdžiui: „Girdžiu riksmus, kas nutiko?“, - pataria Paramos vaikams centro psichologė. - Abiems konflikto pusėms papasakojus situaciją iš savo perspektyvos, svarbu parodyti, kad visi buvo išgirsti. Pavyzdžiui: „Sesė užmynė tavo statomą pilį ir dėl to tu labai supykai“, „Supykęs brolis tave pastūmė, dėl to tu labai nuliūdai“.
Atslūgus konflikto įkarščiui, vyresnius vaikus reikėtų mokyti suprasti vienas kito jausmus ir ieškoti galimų sprendimo būdų. Galima paklausti: „Kaip manai, kaip jautėsi brolis, kai užmynei jo pilį?, „Kaip manai, kaip jautėsi sesė, kai ją pastūmei?“. Tai padeda kiekvienam vaikui jaustis išgirstam, suprasti, kad abiejų veiksmai privedė prie esamos situacijos, o išgirdus kito pusę, stiprėja empatijos jausmas. Tada vertėtų vaikų klausti, ką kiekvienas galėjo padaryti kitaip, kad konfliktas nebūtų kilęs. O paskui paprašyti, kad išvardintų sprendimo būdus, kurie padės susitarti ateityje. Ir pasiūlyti išbandyti tą, kuris atrodo saugiausias bei padės visiems jaustis gerai.
Kaip mokyti vaikus konfliktų sprendimo?
Vaikų tarpusavio konfliktai tėvams dažnai atrodo nereikšmingi. Tačiau, patikėk, tai, kas suaugusiam atrodo savaime suprantama, vaikui gali sukelti daug neaiškumų. Geriausias vaikų konfliktinių situacijų sprendimo mokymo būdas- asmeninis pavyzdys. Jeigu mes patys sugebame socialiais būdais, nežeminant kitų ir savęs išspręsti konfliktines situacijas - vaikai tai matydami, perima šį elgesį iš mūsų.
Vaikų konfliktinėse situacijose, suaugusiųjų vaidmuo yra - padėti vaikams mokytis apsiraminti ir tinkamais būdais susitarti. Tačiau tai ne visiems vaikams pavyksta iš karto. Psichologė Eglė Kuraitė-Žičkė(2014-03-18) teigia, kad padedant vaikams mokytis spręsti konfliktus, pradžioje reikia padėti jiems išmokti suvaldyti savo emocijas, kadangi emocijos ir yra konflikto pagrindas. Jas suvaldžius būtina surasti problemą. Dėl ko kilo konfliktas? Kokia yra pagrindinė problema? Ją suradus privalu išklausyti abiejų konfliktuojančių pusių. Tik viską sužinojus ir išklausius galima adekvačiai viską apgalvoti ir suvokti. Tuomet reikia ieškoti bendradarbiavimo būdų, kurie tenkintų abi puses. Dažnai tai būna pats ilgiausias žingsnis. Kadangi yra ganėtinai sunku surasti sprendimą, kuris tenkintų abi konfliktuojančias puses. Paskutinis žingsnis - susitarimas dėl veiksmų plano.
Patarimas: neskubėk savo mažylio gelbėti iš visų vaikiškų konfliktinių situacijų! Nors kartelį jis turi įsitikinti, ar tėvų pamokymai veikia ir kokia bus reakcija į jo paties veiksmus.
Ko nedaryti suaugusiems sprendžiant vaikų konfliktus?
Norint, kad vaikai mokytųsi tinkamo konfliktų sprendimo, atpažinti ir įvardinti jausmus, labai svarbu konfliktinėje situacijoje suaugusiems neprimesti savo sprendimo ir nestoti į vieno iš vaikų pusę. „Primesdami vaikams savo sprendimą, mes vaikų nieko nemokome, jie praranda galimybę bandyti išsakyti savo jausmus, poreikius, įsigilinti į kito poziciją. O tėvų ar mokytojų buvimas kurioje nors vienoje pusėje gali turėti neigiamos įtakos vaikų santykiams ir požiūriui vienas į kitą, sustiprinti konkurenciją, norą keršyti, pamokyti brolį, sesę ar darželio draugą“, - atkreipia dėmesį I. Dulinskaitė.
Ir priduria, kad nereikėtų vaikų versti iš karto po konflikto vienas kito atsiprašyti. Dažnai jiems reikia laiko, kad nurimtų jausmai ir jie galėtų apmąstyti situaciją. Atsiprašymas bus tikresnis ir nuoširdesnis, jei bus išsakomas ne verčiant suaugusiems, mechaniškai, o pasakytas apgalvotai ir tuomet, kai pats vaikas jaučiasi pasiruošęs atsiprašyti.
Dažna tėvų ar auklėtojų klaida, pastebėjus konfliktinį vaikų elgesį, - jį slopinti: nukreipti dėmesį, nutraukti veiklą, išskirti vaikus. Toks sprendimas gali būti trumpalaikis ir veiksmingas tik konkrečioje situacijoje, tačiau jis nepadės vaikams išmokti spręsti konfliktus savarankiškai.
Grįžtamasis ryšys: kelias į augimą ar konfliktą?
Nemaža dalis tėvelių nemano, kad darydami pastabą svetimam vaikui elgiasi neteisingai. Beje, moralų priežastimi gali tapti ne tik vaikų konfliktai, bet ir tai, kad tavo vaikutis parkrito, išsitepė ir panašiai. Ką daryti: ginčai - tuščias laiko gaišimas. Geriau apsimesk, kad nieko negirdėjai. Būtų gerai, jei dar ir nusišypsotum.
Vaikų konfliktai yra neišvengiami bendraujant, tai natūralus, dažnai būtinas ir normalus bendravimo procesas. Taigi, ar konflikto pasekmės bus teigiamos, ar neigiamos, priklauso nuo to, kaip pavyks konfliktą išspręsti. Konstruktyviai reaguoti į konfliktus gali padėti ir supratimas, kad bet koks vaiko elgesys slepia tam tikrą vaiko poreikį, pavyzdžiui: jaustis svarbiam, gerbiamam, mylimam, saugiam ir pan. Taigi, kai vaikas demonstruoja tam tikrą elgesį - tinkamai arba netinkamai, jis siekia patenkinti kokį nors savo poreikį arba kelis. Svarbu to nepamiršti bandant suprasti konfliktą ir jo priežastis.
tags: #vaiku #konfliktai #ikimokyklinis
