Ryšys tarp motinos ir vaiko Japonijoje labai stiprus. Motinos besąlygiškai priima savo vaikus - kad ir kaip vaikas elgtųsi, savo motinos akyse jis yra tobulas. Pagrindinė auklėjimo taisyklė - iki 5-erių metų vaikui leidžiama viskas. Tyrėjų teigimu, pozityvus tėvų elgesys mažina vaikų probleminio elgesio riziką, taip pat gerina vaikų su vystymosi sutrikimais elgesį.
Japonijoje tikima, kad vaiko asmenybė susiformuoja iki 6 metų, todėl šiuo laikotarpiu vaikui skiriama itin daug dėmesio. Vaikų auginimo kultūra Japonijoje formavosi šimtus metų. Kai kurie vaikų auklėjimo principai šalyje stiprūs iki šiol. Vienas jų - tikėjimas, kad pirmi treji vaiko auginimo metai nulemia visą jo ateitį. Todėl daugelis japonių mamų pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus lieka su juo namuose. Japonijoje iki šių dienų tėvai miega kartu su savo mažyliais iki jiems sueina 3-4 m. Tai suprantama kaip meilės išraiška, padedanti kurti stiprų tėvų ir vaikų ryšį. Galbūt todėl mažieji japonai retai verkia.
Pagal garsiąją Japonų auklėjimo sistemą, vaikai yra tobuli iki 5 metų, nuo 5 iki 15 metų su jais elgiamasi lyg su tarnais, o sulaukus 15 metų jie laikomi lygiais tėvams ir kitiems suaugusiems. Šios filosofijos tikslas - užauginti visuomenės narį, kuriam asmeniniai interesai nėra svarbiausias dalykas. Japonai stengiasi užauginti harmoningą asmenybę, kuri sugebės rasti savo tikslą ir nepervertins savo vertės. Pirmu etapu tėvai apsupa vaikus begaline meile ir rūpesčiu. Antru etapu jų meilė nedingsta. Vaikas mokosi gyventi pagal visuomenės taisykles, stengiasi suvokti savo paskirtį šiame pasaulyje. Kadangi vaiko ir motinos ryšys labai stiprus, vaikas stengiasi elgtis tinkamai, kad nenuliūdintų ir nesupykdytų motinos. Trečiu etapu vaikas tampa visateisiu visuomenės nariu.
Vaikus augina motinos. Jie daug laiko praleidžia kartu - japonų manymu, vaikai neturi lankyti darželio iki 3 metų. Įprastai tėvai neprašo senelių prižiūrėti anūkų, nesamdo auklės. Bet vaikai daug laiko praleidžia su seneliais ir kitais giminaičiais. Jų santykiai su šeimos nariais šilti, nuoširdūs. Šeimos nariai visada palaiko, remia vieni kitus.
Japonės neliepia vaikams daryti patiems. Jos pateikia pavyzdį ir parodo, kaip reikia daryti. Pavyzdžiui, su japonėmis ir europietėmis motinomis kartą atliko eksperimentą. Jų paprašė pastatyti piramidę. Japonės pačios pastatė piramides, paskui paprašė savo vaikų pastatyti tokią pačią. Jei kuriam vaikui nepavykdavo, motina imdavo pati statyti piramidę. Europietės motinos paaiškino savo vaikams, kaip statyti piramidę, tada paprašė vaikų pabandyti. Taigi japonės vadovavosi taisykle „daryk taip, kaip aš“, o europietės nepateikė jokio pavyzdžio ir pavedė vaikams viską daryti patiems.
Norint išmokyti vaikus gyventi kolektyve, visuomenėje, svarbu mokyti juos pastebėti ir gerbti žmonių jausmus ir interesus. Japonės gerbia savo vaikų jausmus - nespaudžia jų, neskatina jausti gėdos, sutrikimo. Jos moko vaikus suprasti aplinkinių emocijas, netgi suasmeninti daiktus. Pavyzdžiui, jei berniukas nori sulaužyti savo žaislinę mašinėlę, japonė pasakys: „Vargšė mašinėlė, ji verks“. Europietė greičiausiai pasakys: „Baik, taip negalima.“
Japonijoje retai pamatysi verkiantį kūdikį. Mama stengiasi padaryti taip, kad tam nebūtų priežasčių. Pirmaisiais metais kūdikis laikomas mamos kūno dalimi - mama ištisas dienas nešioja jį prisirišusi prie nugaros, naktį migdo kartu su savimi ir maitina bet kada, kai tik mažylis nori. Japonų pramonė net yra sukūrusi specialias striukes su papildomu užtrauktuku, kuris leidžia nešioti mažylį iš priekio. Mažam vaikui nieko nedraudžiama, iš suaugusiųjų jis tik girdi įspėjimus: „pavojinga“, „purvina“, „blogai“. Bet jei mažylis užsigauna ar nusidegina, mama laiko save dėl to kalta ir prašo mažylio atleidimo už tai, kad jo nenusaugojo. Pradėję vaikščioti vaikai taip pat nepaliekami vieni, mama visur iš paskos sekioja.
Maždaug nuo 3 m. daugelis japonų pradeda leisti savo atžalas į darželį. Šioje šalyje darželių sistema gerokai skiriasi nuo lietuviškos sistemos. Japonijoje yra dviejų tipų darželiai. „Japonai gali rinktis arba pusę dienos veikiantį darželį, kuriame vaikai yra ugdomi, arba visą dieną veikiantį darželį, kuriame vaikai tiesiog prižiūrimi. Pastarasis darželis labiau panašus į žaidimų kambarį, jame ugdymo nevyksta. Net skirtingos ministerijos atsakingos už šiuos darželius.“
Nuo ankstyvos vaikystės vaikai skatinami gerbti tėvus, draugus ir mylėti tėvynę. Kadangi tikima, kad vaiko asmenybė susiformuoja iki 6 m., vaikams daug kas leidžiama ir atleidžiama. Tačiau, pradėję lankyti mokyklą, vaikai labai greitai išmoksta disciplinos ir yra supažindinami su griežtomis taisyklėmis. Galbūt iki to laiko išugdyta pagarba suaugusiesiems leidžia nesunkiai vaikams prisitaikyti prie visiškai pasikeitusių elgesio ir paklusnumo taisyklių.
Kaip ir viso pasaulio vaikai, mažieji japonai mėgsta žaisti. Žaislai ir žaidimai japoniškoje vaikų auklėjimo tradicijoje užima svarbią vietą. Bent iki trejų metų pildomas vaiko sveikatos dienoraštis leidžia įvertinti ir vaiko raidą bei atskirų gebėjimų vystymąsi. Taip mamos gali parinkti konkrečiam amžiaus tarpsniui ir vaiko gebėjimams tinkamiausius žaislus. „Japonijoje kūdikiams skirti žaislai labai aiškiai nukreipti į konkrečiam amžiaus tarpsniui būdingų gebėjimų ugdymą. Jeigu mes renkamės žaislus kūdikiams iki 6 mėn., ar vaikučiams nuo 6 mėn. iki 1,5 m., tai Japonijoje galime rasti žaislų, skirtų konkrečiam vaiko gyvenimo mėnesiui. Pvz., keturių mėnesių mažylis pradeda griebti rankutėmis, stengiasi ką nors suimti, todėl jam sukurtas specialus, maloniai čežantis kūdikio laikraštis.“
Paprastai japonės su vaiku būna namuose, kol jam sueis treji metai. Japonijoje esama ir lopšelių, bet mažylio auklėjimas juose nėra pageidaujamas. Dauguma yra įsitikinę, kad vaiką prižiūrėti turi mama. Jei moteris veda vaiką į lopšelį, o pati išeina dirbti, jos elgesys neretai vertinamas kaip egoistiškas. Apie tokias moteris sakoma, kad jos nepakankamai atsidavusios savo šeimai ir į pirmą vietą iškelia asmeninius interesus.
Japonijoje vaikai nelyginami vieni su kitais. Auklėtojas niekada neišskirs geriausių ir nebars blogiausių, niekada nepasakys tėvams, kad jų vaikas nemoka piešti ar geriausiai iš visų bėga. Kažką išskirti iš kitų nepriimta. Konkurencijos nėra net sportiniuose žaidimuose - nugali draugystė ar, blogiausiu atveju, viena iš komandų. „Neišsiskirk“ - vienas japonų gyvenimo principų.
Japonijos metro pamatyti vienus keliaujančius vos 5-6 metų vaikus visiškai įprasta. Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. 12-metis Kaito Tokijo metro traukiniais vienas važinėja jau kelerius metus. „Iš pradžių kiek jaudindavausi, ar sugebėsiu vienas keliauti metro. „Aš pati traukiniais po Tokiją pradėjau važinėti būdama dar mažesnė nei jis, - prisimena Kaito pamotė. - Tada neturėjome mobiliųjų telefonų, bet vis tiek sugebėdavome susiorientuoti. Vis dėlto berniuko globėja patikino, kad jo niekada neišleistų vieno važinėti Niujorko ar Londono metro.“ Tačiau kodėl mažieji japonai, palyginti su kitų išsivysčiusių šalių vaikais, yra tokie savarankiški?
Japonai niekada nepakelia balso prieš vaikus, neskaito jiems moralų, nekalbant jau apie fizines bausmes. Plačiai paplitęs metodas, kurį galima būtų pavadinti „nusavinimo grėsme“. Pačia sunkiausia moraline bausme laikomas atskyrimas nuo namų ar vaiko priešpriešinimas kažkokiai grupei. „Jei tu taip elgsies, visi iš tavęs juoksis“, - sakoma nepaklusniam vaikui. Ir vaikui tai iš tiesų baisu, nes japonai nesuvokia savęs ne kolektyve. Japonų visuomenė - tai grupių visuomenė. „Susirask grupę, kuriai priklausysi, - sako japoniška moralė. - Būk ištikimas jai ir pasikliauk ja.“
Japonų kalboje nėra žodžio „brolis“ ar „sesuo“. Vietoj jų sako ani (vyresnis brolis) ir otooto (jaunesnis brolis), ane (vyresnė sesuo) ir imooto (jaunesnė sesuo). Vyriausią vaiką visada išskiria iš kitų, jis laikomas „sosto įpėdiniu“, nors tas sostas - viso labo tėvų namas.
Japonų pramonė net yra sukūrusi specialias striukes su papildomu užtrauktuku, kuris leidžia nešioti mažylį iš priekio.
Tokijo metro traukiniais vienas važinėja jau kelerius metus 12-metis Kaito.
Vaikų auklėjimo sistema Japonijoje remiasi principu: iki 3 m. auga vaiko širdis; iki 6 m. formuojasi vaiko kūnas; iki 9 m. vaikai išmoksta naudotis kalba ir reikšti mintis; iki 12 m. vaikai turėtų išmokti rašyti rašinėlius; iki 15 m. vaikas turi suprasti, kaip tapti geru ir tinkamu visuomenės nariu.
Lietuvoje 2020 m. gimė 25,1 tūkst. kūdikių, o tai 2,3 tūkst. (8,1 proc.) mažiau negu 2019 m. Svarbu suvokti ir bendrą Lietuvos gimstamumo situaciją, kuri tikrai nėra gera. Per pastaruosius beveik 30 metų gimusiųjų skaičius per metus sumažėjo daugiau nei per pusę (56 proc.). Vidutinis moters amžius, gimdant pirmą vaiką nuo 23,0 metų 1994 m. didėjo ir 2020 m. pasiekė net 28,2 metus. Tuo tarpu Japonijoje gimstamumo situacija yra kitokia, nors ir susidurianti su savomis problemomis.
Viena iš pagrindinių sumažėjusio gimstamumo priežasčių pandeminiu laikotarpiu, gydytoja rezidentė akušerė-ginekologė, įvardija didesnę grėsmę nėščiosioms susirgti sunkia ligos forma. Nėščiosios turi didesnę riziką sirgti sunkia COVID-19 ligos forma, infekcija gali lemti blogesnes nėštumo išeitis - didėja preeklampsijos, priešlaikinio gimdymo, vaisiaus augimo sulėtėjimo ar net vaisiaus žūties rizika. Kita galima priežastis, gydytojos rezidentės akušerės-ginekologės teigimu, yra pandemijos nulemta nežinomybė dėl ateities. Moterys dažnai nerimauja, ar dėl pandeminės situacijos galės pasirinkti, kokioje gydymo įstaigoje bus sekamas jų nėštumas ir prižiūrimas gimdymas, ar gimdyme galės dalyvauti partneris. Tikėtina, jog poras neramina ir nestabili ekonominė situacija - daug žmonių praranda darbus, nėra užtikrinti dėl ateities. S. Starkauskaitė taip pat pastebi, kad nuolat augantys nevaisingumo rodikliai tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje tampa vis aktualesne problema. Pasak PSO, net 15 proc. reprodukcinio amžiaus porų yra nevaisingos. Apie 10-30 proc. atvejų būklę nulemia vyro vaisingumo sutrikimai, sąlygoti spermos formavimosi patologijos ar vėlgi anatominės kliūtys. Likusiais atvejais nevaisingi būna abu partneriai, o dalis nevaisingumo priežasčių lieka neišaiškintos.
Visgi gimstamumo pokyčiai yra nulemti gana kompleksiškos veiksnių visumos. Naujausiuose tyrimuose vis dažniau pabrėžiama galimas poveikis tokių veiksnių kaip visapusiškos gerovės užtikrinimo, dviejų dirbančiųjų partnerių šeimoms užtikrinimas, tėvo įsitraukimo į šeimos gyvenimą - vaikų priežiūrą ir namų ruošą, lygis, ekonominio ir socialinio neužtikrintumo, kultūriniai veiksnių, susijusių su vertybėmis bei nuostatomis - apsisprendimu likti bevaikiais, siekiant savirealizacijos kitose gyvenimo srityse. Bendraujant su žmonėmis ne kartą teko girdėti pasvarstymus, kad labai svarbu, ar gimus vaikui šeima galės gauti vietą darželyje, kokia bus ugdymo kokybė mokykloje, ar ji bus patogiai pasiekiama ir t. t. Daliai šeimų yra aktualus ir finansinis klausimas. Vienkartinė išmoka turbūt labai nedaug kam yra tiesioginė paskata susilaukti vaikų, bet ji kartu su vaiko pinigais yra tam tikro finansinio saugumo ir stabilumo garantas.
Lietuvos situacija pagal suminį gimstamumo rodiklį yra geresnė lyginant su ES šalių vidurkiu. Lietuvoje šis rodiklis 2019 m. buvo 1,61, o ES šalių vidurkis, buvo 1,53. Suminis gimstamumo rodiklis 2019 m. buvo didžiausias Prancūzijoje, kur siekė 1,86, vieni žemiausių rodiklių - Pietų Europos šalyse, kurios išsiskiria tuo, kad vaikų auginimas ir priežiūra yra sutelkti šeimoje ir vyraujant gana patriarchalinėms nuostatoms, dėl kurių didžioji dalis šių atsakomybių tenka moterims. Šiose šalyse šeimos politika gana silpnai išvystyta. Prancūzijos šeimos politikos priemonių komplektas yra subalansuotas taip, kad priemonės yra viena kitą papildančios. Prancūzijoje sukurta šeimos politika teikia prioritetą ir atliepia abiejų dirbančių tėvų poreikius bei lūkesčius nukreiptus į darbo, šeimos ir vaikų auginimo derinimą. Sukurtas priemonių ir paslaugų tinklas orientuotas į skirtingo amžiaus vaikus, paslaugos prieinamos net vaikams nuo 2 mėnesių amžiaus, nuo šių metų pradžios ikimokyklinis ugdymas vaikams nuo 3 metų tapo privalomu. Tai reikšminga dėl ilgų, bet mažai apmokamų vaiko priežiūros atostogų.
Šio šimtmečio pirmojo dešimtmečio viduryje, kai būdamos jau vyresnio amžiaus ėmė susilaukti vaikų ir kurti šeimas tos moterys, kurios prieš tai atidėjo šiuos procesus, prasidėjo gimstamumo kompensacinis periodas, dėl kurio susidarė gimstamumo didėjimo įspūdis. Nepaisant tuo metu buvusio trumpalaikio atsigavimo ir kai kurių gimstamumo rodiklių svyravimo, gimstamumas iki šiol išlieka žemas ir neužtikrinantis kartų kaitos.
Nors paskutiniais metais gimstamumo sumažėjimas buvo ypač ryškus, tačiau daugelyje išsivysčiusių šalių šis kritimas stebimas jau keletą dešimtmečių. Tokia pati tendencija stebima ir Lietuvoje. Spėjama, jog pasibaigus pandemijai gimstamumo rodikliai trumpam šoktels į viršų, tačiau bendrai ši tendencija turėtų išlikti - daugiavaikių šeimų mažėja, daug žmonių yra nusiteikę neturėti vaikų ar turėti jų mažiau dėl klimato pokyčių.
Mokslininkų visuotinai pripažinta, kad kuriant efektyvią šeimos politiką svarbiausia yra ne siekis didinti gimstamumą, tačiau užtikrinti vaikų bei šeimų gerovę, sutelkiant dėmesį į darbo ir šeimos derinimui palankių sąlygų kūrimą. Verta pastebėti, kad Lietuvoje jau yra atkreipiamas dėmesys į šį faktorių, o tai patvirtina Seimo pirmininkės siūlomas sutrumpintos 32 valandų darbo savaitės vienam iš tėvų, jei jis grįžta į darbą nepasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, taikymas. Manau, kad iniciatyva tikrai gera. Dalį šeimų manau paskatintų gimdyti. Tik labai svarbu, kad tai nesuveiktų priešingai, jog neatsitiktų taip, kad darbdaviai pradės vengti tokių žmonių, - svarsto A. Veryga, priurdamas, kad dabartiniu metu, trūkstant darbuotojų, tokia situacija yra mažai tikėtina.
Nors neretai dvejonės skiepytis yra siejamos su nevaisingumu, S. Starkauskaitė ragina pasitikėti mokslu. Manau, jog žmonių nerimas dėl vakcinų yra suprantamas - liga nauja, vakcina sukurta neseniai. Tačiau reikia pasitikėti profesionalais - visos svarbiausios pasaulio akušerijos ir ginekologijos organizacijos pataria skiepytis COVID-19 vakcina tiek planuojant nėštumą, tiek pastojus. Tikiu, jog praėjus šiek tiek laiko ir turint daugiau mokslinių įrodymų bei informacijos apie vakcinas, žmonės skiepysis drąsiau ir labiau pasitikės medicinos mokslu. Seimo sveikatos reikalų komiteto narys teigia, kad sklando labai daug mitų, susijusių tiek su COVID-19, tiek ir su kitomis vakcinomis. Tai, kad tokia dezinformacija išlieka gyvybinga ir plinta rodo, jog valstybės komunikacija yra nepakankama ar nekokybiška. Ne kartą esu sakęs, kad ji yra per daug moksliška ir per mažai emocionali. Negalima labai racionaliais argumentais „permušti“ emocinių argumentų. Dezinformacijos plitimas yra ženklas, kad reikia rimčiau žiūrėti į sveikatos raštingumo didinimą ir profesionalią komunikaciją iš valstybės pusės.
Japonės mamos - tikros supermamytės. Vaikų auginimo kultūra Japonijoje formavosi šimtus metų. Kai kurie vaikų auklėjimo principai šalyje stiprūs iki šiol. Vienas jų - tikėjimas, kad pirmi treji vaiko auginimo metai nulemia visą jo ateitį. Todėl daugelis japonių mamų pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus lieka su juo namuose. Natūralu, kad tada nesunku išsaugoti dar vieną seną vaikų auginimo tradiciją - pildyti Motinystės ir vaiko sveikatos vadovą. Jame mamų prašoma stebėti ir fiksuoti tiek savo kūno pokyčius ir savijautą nėštumo metu, tiek vaiko sveikatą ir savijautą, iki kol mažylis pradės lankyti pradinę mokyklą. Šį dienoraštį mamos paprastai visada pasiima, vykdamos su vaiku pas gydytoją. Tai leidžia geriau įvertinti vaiko būklę ir paskirti efektyvesnį gydymą, stebėti mažylio raidą.
Japonės jaučia gana didelį visuomenės spaudimą prižiūrėti vaikus bent iki 3 m. Jos tampa tikromis supermamytėmis, kurios, rodos, visada viskam pasiruošusios. Net ir nedidelėje rankinėje jos visada ras viską, ko tik gali prireikti netikėčiausiose vaikams nutinkančiose situacijose. Beje, beveik visi japonų vaikai auga nešynėse, nes namuose vežimėliui tiesiog nėra vietos”, - japoniškos motinystės ypatumus pristato G.Kaunelienė.
Japonijoje iki šių dienų tėvai miega kartu su savo mažyliais iki jiems sueina 3-4 m. Tai suprantama kaip meilės išraiška, padedanti kurti stiprų tėvų ir vaikų ryšį. Galbūt todėl mažieji japonai retai verkia.
Japonijoje kūdikiams skirti žaislai labai aiškiai nukreipti į konkrečiam amžiaus tarpsniui būdingų gebėjimų ugdymą. Jeigu mes renkamės žaislus kūdikiams iki 6 mėn., ar vaikučiams nuo 6 mėn. iki 1,5 m., tai Japonijoje galime rasti žaislų, skirtų konkrečiam vaiko gyvenimo mėnesiui. Pvz., keturių mėnesių mažylis pradeda griebti rankutėmis, stengiasi ką nors suimti, todėl jam sukurtas specialus, maloniai čežantis kūdikio laikraštis. Kai kurie japonų žaislų gamintojai, kurdami žaislus mažiems vaikams, net vadovaujasi mamų pildytais dienoraščiais apie vaiko sveikatą ir raidą įvairiais gyvenimo tarpsniais. Nuo 3 iki 5 m. vaikams daugiausiai duodami vaizduotės ir vaidmenų žaidimai ir žaislai. Taip pat šiame amžiuje mažieji japonai pradeda žaisti anglų kalbos mokančiais žaislais. Mamos dažnai ieško pusiausvyros tarp paprastų, pramogai skirtų, ir edukacinių bei anglų kalbos mokančių žaislų. Nuo 5 iki 9 m. pereinama prie įvairių konstruktorių ir edukacinių žaislų. Tarp japonų vaikų, net ir paauglių, labai populiarūs įvairūs personažai, tokie kaip Pikachu, Totoro, Hello Kitty, Gudetama, Doraemon, Anpanman ir pan. Vaikai ypač mėgsta mylimus personažus vaizduojančius žaislus ar aksesuarus. „Visiškai įprasta keturiolikmečiui savo rankinę ar kuprinę padabinti net keliais pakabučiais su populiariais herojais.“
Auklėjimo skirtumai atsispindi ir mokykloje. Po pamokų berniukai būtinai eina į įvairius būrelius, kuriuose tęsiamas ugdymas, o mergaitės gali sau ramiai pasėdėti kavinėje ir paplepėti apie drabužius.
Japonijoje labai vertinamas išsilavinimas ir stengiamasi vaikams jį suteikti. Raštingumas šioje šalyje siekia 100 proc. Taip pat visi vaikai mokosi privalomoje vidurinėje mokykloje.
Paprastai bent kartą per mėnesį visas darželis išsirengia visai dienai į išvyką po apylinkes. Lankomos vietos gali būti pačios įvairiausios: artimiausia kalva, zoologijos ar botanikos sodas.
Svarbiausia japonų pedagogikos užduotis - auklėti žmogų, kuris sugebėtų lanksčiai dirbti kolektyve. Gyvenimui japoniškoje visuomenėje - grupių visuomenėje - tai būtina. Tačiau kai dėmesys kreipiamas vien į grupinę sąmonę, atsiranda nesugebėjimas mąstyti savarankiškai. Šis reiškinys šiandien ypač paplitęs japonų mokyklose ir yra gavęs idzime pavadinimą. Nestandartinį mokinį pjudo, dažnai net sumuša. Japonai ir patys puikiai mato negatyvias savo pedagogikos sistemos ypatybes. Šiandien spaudoje daug kalbama apie „kūrybingos asmenybės ugdymo būtinybę“ ir poreikį atskleisti gabius vaikus jau ankstyvajame amžiuje. Tekančios saulės šalyje pastebimi ir tokie reiškiniai: didėja paauglių infantilizmas, jaunimas nebesugeba priimti kritikos iš suaugusiųjų, atsiranda agresija prieš vyresniuosius, taip pat ir prieš tėvus.
