Konfliktai tarp vaikų darželyje yra natūrali ir neišvengiama bendravimo dalis. Tai procesas, kurio metu vaikai mokosi atpažinti savo ir kitų jausmus, suprasti skirtingas perspektyvas bei ieškoti kompromisų. Nors kartais tai gali atrodyti sudėtinga, tinkamai reaguodami suaugusieji gali padėti vaikams išsiugdyti svarbius socialinius ir emocinius įgūdžius.

Vaikų konfliktų prigimtis ir amžiaus ypatumai

Vaikai, ypač ikimokyklinio amžiaus, yra linkę į egoizmą, nes jie tik pradeda suvokti savo „Aš“, savo poreikius ir norus. Todėl reikalauti iš mažylio mandagaus elgesio, pvz., prašyti grąžinti žaislą, gali būti beprasmiška. Tačiau mokyti vaiką nesuirzti dėl smulkmenų yra labai vertinga, nes jie jautriai reaguoja į suaugusiųjų elgesį ir prisitaiko prie jo. Jei suaugęs pradeda barte skriaudiką ar piktintis, vaikas ilgai neužmirš „skriaudos“. Priešingai, jei su šypsena pasakys: „Ir ko gi tu raudi?“, vaikas greičiau pamirš situaciją.

Vyresni nei 3-jų metų vaikai aktyviai dalyvauja socialinėje aplinkoje, lanko darželį ar žaidimų aikšteles, kur mokosi bendrauti ir konfliktuoti su bendraamžiais. Šiame amžiuje formuojasi supratimas apie tai, kas yra „gerai“ ir „blogai“, „teisinga“ ir „neteisinga“. Todėl svarbu pasinaudoti realios situacijos pavyzdžiu paaiškinti vaikui, kas teisus, o kas kaltas, net jei vaikiško konflikto metu kaltas bus jis pats. Pavyzdžiui, paaiškinti, kad „Tu neatsiklausęs paėmei Petriuko mašinėlę, todėl jis sugriovė tavo smėlio pilį.“ Taip pat reikėtų pasiūlyti galimus kitus veiksmingus konflikto sprendimo kelius: atsiprašyti, įrodyti savo teisingumą pašnekovui arba sugalvoti kompromisinį sprendimą. Ikimokyklinukas jau geba suprasti tokį paaiškinimą ir iš to pasidaryti bendrą išvadą: „Neskriausk kitų - tada ir tavęs neskriaus“.

Šešerių metų vaikas, pradėdamas eiti į mokyklą, patenka į naują kolektyvą su savais įstatymais ir taisyklėmis. Vaikų tarpusavio konfliktai darželyje neretai tampa socialinio statuso ir bendravimo įgūdžių išraiška. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių vaikų tarpusavio konfliktų darželyje priežasčių yra konkurencija dėl daiktų ar dėmesio. 99% atvejų vaikai geba savarankiškai susidoroti su jais.

Paauglystėje konfliktai tampa sudėtingesni - tai ne tik trumpalaikis suirzimas dėl atimto žaisliuko, bet ir klausimai, liečiantys asmeninio teigiamo įvaizdžio ir autoriteto bendraamžių tarpe susikūrimą, draugų susiradimo problemas, o galbūt ir pirmos išdavystės potyrį. Papildomų sunkumų tėvams ir pedagogams kyla dėl to, kad paauglys, skirtingai nei jaunesnio amžiaus vaikas, mažiau linkęs atvirauti ir pasakoti apie konfliktus tarp bendraamžių.

Kaip suaugusieji gali padėti spręsti vaikų konfliktus?

Suaugusieji turėtų būti šalia, atidžiai stebėti vaikų elgesį ir parodyti kryptį, kaip elgtis kilus konfliktui. Tinkamai spręsti konfliktus vaikai mokosi iš suaugusiųjų, todėl labai svarbu, kaip tėvai ir mokytojai reaguoja, kai susipyksta broliai sesės, kiemo ar darželio draugai. Vos kilus konfliktui tarp vaikų, suaugusiems reikėtų neskubėti ir pirmiausia stebėti, ar jiems pavyksta išspręsti situaciją patiems. Kai problema nėra didelė, labai dažnai vaikai patys randa kūrybiškų sprendimo būdų. Tačiau jeigu konfliktas įsisiautėja, kol vaikai dar neturi reikalingų įgūdžių, reikėtų įsiterpti ir mokyti juos, kaip išsakyti savo norus ir jausmus, atsižvelgti į kito situaciją, rasti abiem tinkamą sprendimą.

Kai reikia padėti spręsti konfliktą, suaugusiems labai svarbu elgtis ir kalbėti ramiai. Tėvų ar mokytojų susitvardymas, ramus nusiteikimas ir reagavimas moko to paties ir vaikus. Taip pat labai svarbu nedaryti skubotų išvadų, nepradėti kaltinti ar moralizuoti. Pradžioje geriausia įvardinti, ką išgirdote ar pamatėte, ir tuomet leisti pasisakyti po vieną. Pavyzdžiui: „Girdžiu riksmus, kas nutiko?“

Abiem konflikto pusėms papasakojus situaciją iš savo perspektyvos, svarbu parodyti, kad visi buvo išgirsti. Pavyzdžiui: „Sesė užmynė tavo statomą pilį ir dėl to tu labai supykai“, „Supykęs brolis tave pastūmė, dėl to tu labai nuliūdai“. Atslūgus konflikto įkarščiui, vyresnius vaikus reikėtų mokyti suprasti vienas kito jausmus ir ieškoti galimų sprendimo būdų. Galima paklausti: „Kaip manai, kaip jautėsi brolis, kai užmynei jo pilį?“, „Kaip manai, kaip jautėsi sesė, kai ją pastūmei?“ Tai padeda kiekvienam vaikui jaustis išgirstam, suprasti, kad abiejų veiksmai privedė prie esamos situacijos, o išgirdus kito pusę, stiprėja empatijos jausmas.

Tada vertėtų vaikų klausti, ką kiekvienas galėjo padaryti kitaip, kad konfliktas nebūtų kilęs. O paskui paprašyti, kad išvardintų sprendimo būdus, kurie padės susitarti ateityje. Ir pasiūlyti išbandyti tą, kuris atrodo saugiausias bei padės visiems jaustis gerai.

Ko reikėtų vengti suaugusiems sprendžiant vaikų konfliktus?

Norint, kad vaikai mokytųsi tinkamo konfliktų sprendimo, atpažinti ir įvardinti jausmus, labai svarbu konfliktinėje situacijoje suaugusiems neprimesti savo sprendimo ir nestoti į vieno iš vaikų pusę. Primesdami vaikams savo sprendimą, mes nieko jų nemokome; jie praranda galimybę bandyti išsakyti savo jausmus, poreikius, įsigilinti į kito poziciją. Tėvų ar mokytojų buvimas kurioje nors vienoje pusėje gali turėti neigiamos įtakos vaikų santykiams ir požiūriui vienas į kitą, sustiprinti konkurenciją, norą keršyti, pamokyti brolį, sesę ar darželio draugą.

Taip pat nereikėtų vaikų versti iš karto po konflikto vienas kito atsiprašyti. Dažnai jiems reikia laiko, kad nurimtų jausmai ir jie galėtų apmąstyti situaciją. Atsiprašymas bus tikresnis ir nuoširdesnis, jei bus išsakomas ne verčiant suaugusiems, mechaniškai, o pasakytas apgalvotai ir tuomet, kai pats vaikas jaučiasi pasiruošęs atsiprašyti.

Dažna tėvų ar auklėtojų klaida, pastebėjus konfliktinį vaikų elgesį, yra jį slopinti: nukreipti dėmesį, nutraukti veiklą, išskirti vaikus. Toks sprendimas gali būti trumpalaikis ir veiksmingas tik konkrečioje situacijoje, tačiau jis nepadės vaikams išmokti spręsti konfliktus savarankiškai. Svarbu įsikišti nedelsiant ir apsaugoti vaikus nuo pavojingo elgesio, jei pastebima, kad taip gali atsitikti, pavyzdžiui - muštynių, psichologinio smurto. Neįsikišti per anksti, kai konfliktas tik prasideda, o stebėti vaikų tarpusavio bendravimą ir tai, kaip jie sprendžia nesutarimus, kokiais būdais tai daro.

Konstruktyvus konfliktų sprendimas darželyje

Konfliktai darželyje yra neišvengiami bendraujant, tai natūralus, dažnai būtinas ir normalus bendravimo procesas. Pagal apibrėžimą, tai yra priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar pažiūrų susidūrimas, sukeliantis stiprius išgyvenimus. Kadangi vaikai ir auklėtojai yra skirtingi, neišvengiamai reikės rasti būdų, kaip su tuo gyventi. Taigi, ar konflikto pasekmės bus teigiamos, ar neigiamos, priklauso nuo to, kaip pavyks konfliktą išspręsti.

Konstruktyviai reaguoti į konfliktus gali padėti ir supratimas, kad bet koks vaiko elgesys slepia tam tikrą vaiko poreikį, pavyzdžiui: jaustis svarbiam, gerbiamam, mylimam, saugiam ir pan. Taigi, kai vaikas demonstruoja tam tikrą elgesį - tinkamai arba netinkamai, jis siekia patenkinti kokį nors savo poreikį arba kelis. Svarbu to nepamiršti bandant suprasti konfliktą ir jo priežastis.

Probleminių ir konfliktinių situacijų sprendimas yra kasdienio auklėtojų darbo dalis. Tik pati nebijodama ir suprasdama konflikto prasmę, auklėtoja gali padėti vaikui kiekvieną dieną bendraujant išmokti ko nors naujo ir tapti vis savarankiškesniam kuriant santykius su bendraamžiais ir suaugusiaisiais.

tags: #vaiku #konfliktai #darzelyje

• Vaiko grožis
• Receptas: Avokado užtepėlė
• Vaikiškų prekių parduotuvės patirtis
• Kiek kalorijų reikia 13 metų vaikui
• Motinystės atostogų raida