Vaiko globos institucija - tai įstaiga, kurioje auginami ir ugdomi našlaičiai, beglobiai vaikai. Vaiko globos tikslas - užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai, tinkamai augti, vystytis ir tobulėti. Veikia valstybinės ir privačios vaikų globos institucijos.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, priimta 1989 m., nustato, kad vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ir paramą.
Pirmosios vaikų globos institucijos pradėtos kurti 17-18 amžiuje. 19 a. pradžioje vaikų globos institucijos veikė didžiausiuose Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose.
Lietuvoje našlaičių ir pamestinukų globa pirmoji susirūpino Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė ir 1786 m. įkūrė pirmąją vaikų ugdymo įstaigą - kūdikių prieglaudą. 1791 m. Jadvygos Oginskienės iniciatyva Vilniuje atidaryti Vaikelio Jėzaus auklėjimo namai, kuriuose vaikus, kurių būdavo apie 400, prižiūrėdavo vienuolės.
Kaune 1848 m. įsteigtas lopšelis pamestinukams (vėliau paverstas nuolatine vaikų prieglauda), o 1864 m. - kūdikių auklėjimo namai, kuriuose gyvendavo apie 40 pamestinukų. Gruzdžiuose grafas Georgijus Naryškinas 1890 m. įsteigė prieglaudą neįgaliems vaikams.
19 amžiaus pabaigoje Vilniuje, Kaune, Zarasuose, Šiauliuose, Raseiniuose ir kitur susikūrusios labdaros draugijos rūpinosi beglobiais vaikais. Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti Vitebske, Voroneže ir kituose Rusijos miestuose įsteigė vaikų globos institucijas lietuvių vaikams.
1918-1940 m. vaikų globos institucijos daugiausia buvo išlaikomos bažnytinės labdaros organizacijų, pavyzdžiui, Vaikelio Jėzaus draugijos, Šv. Kazimiero draugijos. 1922 m. Kūdikių gelbėjimo draugijos iniciatyva Kaune įsteigta kūdikių prieglauda, vadinama „Lopšeliu“. Juose buvo apie 160 pamestinukų iki 3-4 metų amžiaus. 1931 m. pastatyti nauji 200 vietų namai, kuriuose pradėjo dirbti gydytojai ir medicinos seserys.
Nuo 1928 m. pradėta vaikus patronuoti, t. y., už tam tikrą atlyginimą atiduoti auklėti šeimoms. 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą visų labdaros organizacijų veikla nutraukta, vaikų globos institucijos suvalstybintos. 1941 m. vaikų prieglaudos pertvarkytos į vaikų namus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ypač padaugėjo našlaičių ir nuo tėvų pasimetusių vaikų.
1949 m. veikė 48 vaikų globos institucijos, kuriose buvo 7000 vaikų. Į vaikų namus būdavo perkeliami 3 metų sulaukę vaikai iš kūdikių namų. Veikė ikimokykliniai (3-7 metų vaikams) ir mokykliniai (7-18 metų vaikams) vaikų namai. Mokyklinio amžiaus vaikai mokėsi bendrojo lavinimo pradinėse, septynmetėse, vėliau - aštuonmetėse, vidurinėse ir specialiosiose mokyklose.
20 amžiaus 6 dešimtmetyje dauguma vaikų namų pertvarkyta į internatines mokyklas, vėliau kai kurios iš jų - į pensionus. Atkūrus nepriklausomybę vaikų ir kūdikių namai pertvarkyti į vaikų ir kūdikių globos namus.
2015 m. pradėta visos vaikų globos sistemos reforma, kuria siekiama sumažinti institucinės globos priklausomybę, didinti bendruomenines ir šeimos (šeimyna) pagrindu kuriamas paslaugas ir kartu apsaugoti vaikus, kad jie nebūtų atskirti nuo šeimos, teikiant pakankamą ir tinkamą paramą vaikams, jų tėvams ir bendruomenei. Vaiko globos sistemos deinstitucionalizacija nuo 2015 m. yra viena iš prioritetinių Lietuvos socialinės politikos sričių.
Perėjimas nuo institucinės prie bendruomenėje ir šeimoje teikiamos globos yra laipsniškas, reikalaujantis daug laiko ir išteklių. Įgyvendinant valstybės tikslą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad vaikas augtų šeimoje, buvo priimti Civilinio kodekso (2000 m., įsigaliojo 2001 m.) pakeitimai (įsigaliojo 2018 m. liepos 1 d.), pagal kuriuos vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtiniais atvejais.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, lyginant 2016-2018 m. duomenis, bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius mažėja. 2017 m. pabaigoje institucijose globojamų (rūpinamų) vaikų dalis (2 872 vaikai) sudarė 32 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus, o 2016 m. pabaigoje - 35 %. 2018 m. pabaigoje didžioji dalis, t. y. 5249 vaikai (64 %), tėvų globos netekusių vaikų (8 177 vaikai) buvo globojami (rūpinami) šeimose, 394 vaikai (5 %) - šeimynoje, 2 419 vaikų (30 %) - globos įstaigose ir 115 vaikų (1 %) - globos centruose. Bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius sumažėjo 2 %. 2018 m. globa institucijoje dažniausiai nustatyta 10-14 metų vaikams (278 vaikai iš 869, tai sudaro 32 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose) bei vaikams iki 3 metų amžiaus (176 vaikams iš 869, tai sudaro 20 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose).
2018 m. pabaigoje (kaip ir 2017 m. pabaigoje) globos įstaigose didžioji dalis globojamų (rūpinamų) vaikų sudarė 15-17 metų amžiaus grupę (2017 m. - 36 %) ir 10-14 metų amžiaus grupę (2017 m. - 34 %).
| Globos forma | Vaikų skaičius | Procentinė dalis |
|---|---|---|
| Šeimose | 5249 | 64 % |
| Šeimynoje | 394 | 5 % |
| Globos įstaigose | 2419 | 30 % |
| Globos centruose | 115 | 1 % |
