Artėjant didžiosioms metų šventėms, daugelis vaikų stengiasi pradžiuginti Kalėdų Senelį ir pradeda ruošti jam eilėraštukus. Tai puiki proga ne tik pasitikrinti savo atmintį, bet ir pajusti šventinę nuotaiką.
Vis garsiau ir garsiau aidi žingsniai. Jis artėja. Tu pasveikink atgimimo sielą, Susikibęs rankom su žvaigždynu, Palinkėki žemei gero derliaus, Artojėliui pilną svirną, Našlaitėliui motiniškų rankų, Tyro juoko ir gyvent be baimės. Pabučiuoki motinėlei ranką, Daug sveikatos palinkėk ir laimės.
Dabar tas laikas, kai turime padėkoti, atsiprašyti ir susitaikyti… Kviečiu atverti širdis Gerumui ir Meilei… Apglėbkime vieni kitus Draugyste, Tikėjimu, Meile ir Viltimi. Stebėkime aplink esančius žmones, pajauskime juos, galbūt jiems kažko iš tikrųjų reikia, ką galime duoti mes.
Tą naktį- Tą ilgą vienintelę naktį- Net medžiai vaikams Gali pasakas sekti. Nes žvaigždės padangėj Dainuodamos žaidžia Ir žaisdamos Net ant šakų nusileidžia! Kai medžiuose žvaigždės Ir pasakos tviska, Ateina Naujieji Per žėrintį mišką.
Balto miško vidury Tarp baltų baltų pusnų Stovi eglė nuostabi Padabinta sidabru. O, kai šalta ir nyku Tarp baltų žiemos pusnų, Čia susirenka visi, Ir maži ir dideli. Lapė snapė ir lapiukas Vilkas pilkas ir vilkiukas Voverytės atšuoliuoja Ir ežiukai atpuškuoja Susirinkę jie visi Traukia dainą lig naktų Apie Eglę sidabrinę Ir jos grožį begalinį.
Apšerkšniję mūsų žiemos, Balta, balta - kur dairais. - Ilgas pasakas mažiemus Seka pirkioj vakarais. Apie klaidžią sniego pūgą, Saulės nukirptas kasas. - Apie žąsiną moliūgą, Kur išskrido į dausas. - Apie vilką, baltą mešką, Burtus, išdaigas velnių, - Apie vandenis, kur teška Iš sidabro šulinių. Apie trečią brolį Joną - Koks jis raitelis puikus. Apie Eglę - žalčio žmoną, Medžiais paverstus vaikus. Kaip našlaitė nusiminus Grįžo tuščiomis atgal... Brenda pušys per pusnynus Ir išbrist niekaip negal. - Pusnynuos nykštukai miega. - Aukso žuvys po ledu. - Bėga ragana per sniegą, Nepalikdama pėdų. Našlaitėlė gero būdo.
Matot senį? Jo ledinė lazda ir šerkšnota barzda. Akiniai dideli - Šaltis mato toli... Kaip ten žaidžia vaikai, ar geri jie draugai. Ar jie prausias švariai, ar jie mokos gerai. Jei gerai - linksmas jis pasibels į duris. Dovanėlių atneš...
Vos juntamas Kalėdų nerimas.. Karaliaus baimė. Ant stalo ir šaligatvių. O kur žvaigždė, Betliejaus Žvaigždė? Kur vyks inauguracija karaliaus, kur kiekvienas krūptels, Nujydamas gurkšnelį šalčio. Kur Kalėdos?
Kalėdinis angelas, vedinas stirna, Ateina per sniegą - ledėja ir tirpsta Viduržiemio eglės, o polaidžio upė Jau semia krantus, vėl klampiu ir klaidžiu Taku į vaikystę, į šventąją naktį, Kur spindi Betliejaus žvaigždė į vienatinį Aptirpusį langą - prasideda metai, Ir eglės jau žalią šešėlį tau meta.
Kalėdų rytą už lango balta Balti varvekliai kabo po langais Nusilaužiu vieną, nors ir šalta, Juo mėgaujuos tartum ledais Kalėdų popietę žiūriu pro langą Prisiminimai grįžta pamažu Ir rodos, kad kažko vėl laukiu Kažko sugrįžtant į namus Užmerkiu aš lėtai akis Jaučiu kaip snaigės veidą glosto Ir rodos kad čionai vėl jis Ir negaliu sudėti bluosto Prisiminimai blėsta ir staiga Aš pabundu.
Pėdutės ant sniego - tai angelas baltas nuėjo Į mėlyną žvaigždę, į tavo ir mano namus… Už lango siūbuoja sparnai marmuriniai nuo vėjo - Nejaugi jis žvakę tikėjimo stygium užpūs?❄ Sniege numesta balta lyg viltis pirštinaitė - Pelenė nubėgo? Ar sniego karaliaus pati? Kiek daug paslapčių sudėta į šventinę kraitę! Kiek norų sudėta! Kokie jie šįvakar šventi!❄
Kai vynas raudonas kriokliais į taures nuputoja, Kai snaigė delne pavirsta džiaugsmų moneta, Mes meldžiamės tyliai, prašydami žemėje rojaus, Kad ji nors šią naktį pabūtų šilta ir šventa…❄ Taurioji naktis prisiglaudė meiliai prie sniego, Tamsos karalystė dabar jau visai nebaisi… Nes juodumos nykios jau šventišką žemę palieka Ir beldžia į širdį vilties kibirkštėlė šviesi…
Eglutę papuošti skuba visi. Kas pratęs? Pabandysiu aš pridurti. Tau, kaip pradininkei, siūlau patobulinti, paredaguoti mano eiles.
Jau žara. Lauke žvarbu. Ir tuščia. Valdas Kukulas. Kalėdos. Ir plėšo kiemas šitą vištos užkandą: nuo šalčio įsijungia Signalizacijos, kaimynai keliasi: nejaugi Šis nugremžtas šaligatvis kur nors nuves? Vos juntamas Kalėdų nerimas..
Už to sapno - laukas plynas, už to lauko - upės vingis, o už vingio amžiams dingę susapnuotas vynuogynas; už kurio - vėl plynas laukas, už kurio - vėl vingis upės, supas angelas, nutūpęs nakčiai mirštančiai į plaukus; sek toliau? Nuogam lauke žara. „Eime“, - Mane už rankos veda vėjas, Kur miega kaimas po žeme, Rankas visiems gražiai sudėjęs. Tenai pažįstami visi, Mane sūpavę, ugdę, glostę. Kelintą, o kelintąsyk Aš kniaubiuosi į juodą klostę Ir atleidimo to prašau, Kurio jau niekad neišgirsiu. Kažką kelionėj pamiršau… Kaip girnos mala? Svirtys girkši? Kažką, kas jau nebesvarbu, O gal kaip tik dabar svarbiausia?
Nuo obels
Arbatos ir Kalėdų Senelio laukimas - neatsiejama švenčių dalis.
Štai keletas eilėraščių, kuriuos vaikai gali skaityti Kalėdų Seneliui:
- Ramutė Skučaitė "Naujųjų metų naktį"
- Eilėraštis apie eglutę ir žvėrelius
- Eilėraštis apie žiemos pasakas
Vaikai gali parašyti savo eilėraštį arba pasirinkti vieną iš jau žinomų. Svarbiausia - nuoširdumas ir šventinė nuotaika.
tags: #vaiku #eilerasciai #kaledu #seneliui
