Sausio 21-osios rytą Nojus į darželį atskubėjo su visa savo šeima. Tėtis Valdas, nešinas spragėsių gaminimo aparatu, mama, vežina ant rogučių sėdinčiu broliuku, ir pats Nojus skubėjo į ,,Karlsono mažylių” grupę, kur jo laukė grupės draugai. Nojaus tėveliai dirba tikrų tikriausiame ,,Žaidimų name”, kuriame savo gimtadienius, krikštynas ir kt. Nojaus tėvelių pareigos - švenčių metu pasiūlyti vaikams veiklą, kuri jiems būtų įdomi.

Šiandien veikiantys privatūs ir valstybiniai darželiai turbūt nė patys nenumano, kokie jie panašūs į savo pirmtakus - XX a. pradžios visuomenė į vaikų lavinimą žiūrėjo taip pat atsakingai, kaip ir šių dienų tėvai. Šimt­mečius ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo reikalai Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse buvo palikti šeimai, o konkrečiau - motinoms (išskirtiniais atvejais - guvernantėms). Anksčiau vaikai mokėsi iš tėvų, nes motinos būdavo namuose, todėl jie galėdavo padėti buityje ir, stebėdami ir atkartodami suaugusiųjų veiksmus, lavindavo elementarius įgūdžius.

Prasidėjus modernizacijai, dirbantiems tėvams iškilo naujų socialinių iššūkių, nes jie nebeturėjo galimybių visapusiškai ugdyti vaikų, aktyvesnis gyvenimo ritmas pasiglemždavo didesnę dienos dalį. Kai abu tėvai išėjo į darbą, atžalos liko vienos, todėl teko leistis į vaikų priežiūros ir saugumo garantijos paieškas. Vis dažniau imta diskutuoti, kad ir ikimokyklinio amžiaus vaikams reikalingas profesionalus ugdymas ir priežiūra.

Vaikų darželių atsiradimas XX a. visuomenėje turėjo padėti tėvams spręsti iškilusias vaiko priežiūros problemas, suteikti kokybišką švietimą ir diegti bendrąsias moralės normas. Vaikų darželiai tapo „dirbtine šeima“, kuri nesiekė pakeisti ar išstumti tėvų iš vaikų auklėjimo. Dėl to jų veiklos nereikėtų vertinti kaip neigiamos modernėjančios visuomenės pasekmės, atsiradusios tik dėl išaugusio vartojimo ar emocinio tėvų ir vaikų ryšio trūkinėjimo.

Vaikų ugdymo idėjos Lietuvoje

Tarpukario Lietuvoje populiarūs ir visuotinai pripažinti buvo trys vaikų pedagogikos grandai: Friedrichas Fröbelis (1782-1852), Ovide‘as Decroly (1871-1932) ir Maria Montessori (1870-1952). Būtent jų idėjomis vadovavosi Lietuvoje besikuriantys vaikų darželiai.

Friedrichas Fröbelis

Vaikų darželio idėjos autoriumi laikomas Fröbelis. Jis įsivaizdavo vaikus kaip augalus, kurie savo dienas leidžia sode, yra prižiūrimi ir puoselėjami auklėtojo, atliekančio sodininko vaidmenį. Fröbelis manė, kad mokslas ne tik padeda žmogui tapti mąstančia, protinga asmenybe, bet ir skatina laisvą dieviškąją savimonę. Jo idėjomis tarpukariu rėmėsi „Lietuvos vaiko“ darželiai.

Ovide‘as Decroly

Decroly vaiko ugdymo metodas buvo sukoncentruotas tenkinti vaiko poreikius. Jo pagrindinė mintis: „Gyvenimo mokykla per gyvenimą“. Tokias nuostatas palaikė žydiški vaikų darželiai.

Maria Montessori

Maria Montessori sukūrė visame pasaulyje gerai žinomą vaikų ugdymo sistemą, kurią iki šių dienų taiko privačios ir valstybinės vaikų ugdymo įstaigos. Ji teigė, kad „vaiko atradimas“ yra esminis jo ugdymo proceso veiksnys.

Vaikų darželių plėtra ir reguliavimas Tarpukario Lietuvoje

Remiantis šiomis teorinėmis idėjomis, Lietuvoje sistemingas ir kryptingas 3−6 metų vaikų švietimas suaktyvėjo nuo XX a. trečio dešimtmečio, o ketvirtame dešimtmetyje įvyko vaikų darželių tinklo plėtra. Paskutiniais nepriklausomybės metais vaikų darželius lankė daugiau nei 6 tūkst. vaikų, kuriuos prižiūrėjo 214 auklėtojų.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymu užsiėmė įvairios draugijos ir pavieniai asmenys, o nuo ketvirto dešimtmečio prie šios veiklos prisidėjo ir Lietuvos valstybė. 1938 m. Konstitucijoje galime įžvelgti didesnį valstybės dėmesį ateities kartoms. Joje nėra vartojamas terminas „vaikų darželis“, bet, be mokyklų, yra minimos auklėjimo įstaigos, kurias gali steigti atskiri asmenys, draugijos, organizacijos, Bažnyčia ir tikybinės organizacijos, o šių auklėjimo įstaigų darbą prižiūri Lietuvos valstybė.

1936 m. buvo išleistas „Vaikų darželių ir aikštelių įstatymas“, kuris susistemino visą ikimokyklinių įstaigų veiklą. Valstybė pažadėjo savo apsaugą ir rūpestį, bet kartu pateikė taisykles, kurių laikymasis buvo privalomas norint įsteigti ir vadovauti vaikų darželiams. Taip Lietuvos Respublika ėmė kontroliuoti visą vaikų darželių tinklų veikimo mechanizmą. 1939 m. išėjusios „Vaikų darželiams steigti ir laikyti taisyklės“ keitė ankstesnes taisykles. Naujuose nurodymuose buvo pažymėta, kad be Švietimo ministerijos leidimo Lietuvos teritorijoje negali veikti joks vaikų darželis.

Auklėtojų rengimas ir visuomenės požiūris

Ketvirto dešimtmečio antroje pusėje pradėtas ir sistemingas, Švietimo ministerijos taisyklėmis paremtas ikimokyklinio amžiaus vaikų pedagogų ugdymas. Auklėtojų pedagoginiam parengimui skirta daug dėmesio, o darželių savininkai buvo atsakingi už savo darbuotojus, kuriems laiku turėjo mokėti atlyginimus ir suteikti privalomas socialines garantijas.

Po 1936 m. įstatymo išleidimo ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūra galėjo užsiimti tik tie asmenys, kurie išklausydavo mokymo programas. Norint įgyti vaikų darželio auklėtojos specialybę, reikėjo baigti šešias gimnazijos klases. Buvo manoma, kad auklėtoja privalo turėti ne tik gerą išsilavinimą, bet ir puikią sveikatą, mokėti bendrauti su vaikais ir jų tėvais. Vertingiausiomis būdo savybėmis laikytos nuoširdumas, rūpestingumas ir atjauta.

Auklėtojas rengė „Lietuvos vaiko“ draugija, Šv. Vincento Pauliečio draugija, Ronė Rozentalienė ir Marija Varnienė. Per metus kursus vidutiniškai baigdavo apie 60−70 studenčių. Visuomenė ikimokyklines vaikų lavinimo įstaigas priėmė teigiamai − jos tapo reikalingos ir paklausios, pirmiausia tarp miestų gyventojų, ypač dirbančių tėvų.

„Lietuvos vaiko“ draugija ir jos veikla

„Lietuvos vaiko“ draugija buvo didžiausia vaikų darželių sistemos dalis, kuri pirmą darželį atidarė 1925 m. ir savo veiklą plėtė iš centro į periferiją. Draugijos cent­ro valdyba puikiai suprato, kad norint lyderiauti šalyje, vien sunkaus darbo neužteks, todėl naudingų ryšių ieškojimas tapo jos veiklos dalimi. Palaikydama gerus santykius su aukščiausiais valstybės pareigūnais ir jų antrosiomis pusėmis, taip pat puikiai sutardama su to meto verslo elitu, draugija daug lengviau plėtė savo tink­lą visoje Lietuvoje, steigdama darželius ir mažesniuose šalies miesteliuose.

1940 m. „Lietuvos vaiko“ draugija savo įstatuose teigė esanti nepartinė tautinė švietimo ir kultūros draugija, kurios užduotis - rūpintis vaiko fiziniu ir moraliniu auklėjimu. Kaip minėta, šie darželiai daugiausia vadovavosi Fröbelio idėjomis. Apskritai draugijos veikla buvo nukreipta ne tik į vaikų ugdymą, bet ir į labdaros teikimą mažiausiems Lietuvos piliečiams. 1939 m. jos veikloje darbavosi 468 žmonės, o jos valdomas turtas buvo įvertintas daugiau nei puse milijono litų.

Išlaikyti vieną darželį draugijai kainavo apie 19 tūkst. litų per metus, o vieną vaiką - 27 litus per mėnesį. Finansinį aprūpinimą draugijos darželiai gaudavo iš narių mokesčio, loterijų, rinkliavų, knygų leidimo, pramogų (šventinių renginių, pokylių), subsidijų iš miesto valdybos ir verslo bendrovių paramos. Švietimo ministerija skirdavo lėšų darželių auklėtojų algoms, taip pat sumokėdavo už vaikų mokslo priemones.

Montessori sistema Lietuvoje

Tarpukariu oficialus ir licencijuotas Montessori idėjomis paremtas ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėjimas prasidėjo 1931 m., kai asmenine iniciatyva ir mažai kieno suprasta Marija Varnienė Kauno Trakų gatvėje buvusiame savo bute atidarė pirmą oficialų montesorišką vaikų darželį. Tam reikėjo gauti pačios idėjos autorės Montessori leidimą, nes ji kontroliavo savo sukurtos sistemos sklaidą pasaulyje.

Norėdama dirbti pagal šią vaiko ugdymo metodiką, Varnienė 1930 m. išklausė pedagoginius kursus Romoje, kur dėstė pati Maria Montessori. Prieš tapdama diplomuota montesorininke, Varnienė 1927 m. vadovavo vaikų darželiui, kuris buvo įkurtas Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karių šeimų moterų draugijos iniciatyva. Jame Varnienė taikė montesoriškus vaikų lavinimo metodus vaikams nuo 4 iki 7 m. amžiaus. Neįprastas vaikų ugdymo stilius nesužavėjo draugijos valdybos, todėl Varnienei teko palikti darželio vedėjos pareigas su nuosprendžiu - netinkama auklėjimo darbui. To meto visuomenė sunkiai suprato vaikams suteiktą laisvę veikti tai, kas jiems įdomu, ir griežtos drausmės atsisakymą.

Nuosprendis „netinkama pedagoginiam darbui“ Varnienės nesustabdė - ji ir toliau dirbo su vaikais. 1927 m. moteris įsteigė savo privatų vaikų darželį šeimos bute Kaune, Kęstučio gatvėje. Jos ikimokyklinę lavinimo įstaigą lankė tarpukario inteligentijos atžalos, nemažai karininkų vaikų. 1930 m. Varnienė laikinai sustabdė darželio veiklą, nes išvyko į Romą mokytis tarptautiniuose Montessori dėstomuose kursuose, kurie truko pusmetį.

Pamažu populiarėjanti ir visas nusistovėjusias tradicijas laužanti vaikų auklėjimo sistema sudomino nemažai žmonių, bet tik keletas galėjo sau leisti dirbti pagal montesorišką vaiko ugdymo programą, nes už kursus reikėjo sumokėti 1000 litų. Prie šios sumos reikėtų pridėti kelionės bilietus, gyvenamosios vietos išlaikymą ir kitas išlaidas užsienyje.

1935 m. buvo įkurta „Lietuvos Montessoriška Pedagoginė draugija“, kuri turėjo teisę veikti visoje Lietuvos teritorijoje. Įstatuose buvo nurodyta, kad draugija „turi pilną M. Montessori pasitikėjimą“. Draugijos tikslas - „ginti normalaus vaiko vystymosi teises, rūpintis tautiniu ir tikybiniu vaikų auklėjimu Dr. M. Montessori metodo pagrindais“. Montesorinė draugija taip pat atliko kontrolės funkciją. Jai buvo suteikta teisė tikrinti diplomuotų montesorininkių darbo kokybę ir uždrausti veikti tiems vaikų darželiams, kurių auklėtojos ir vedėjos neturėjo kvalifikaciją liudijančio, pačios Montessori išduoto diplomo.

Be Varnienės įstaigos buvo dar du vaikų darželiai, kurie vadovavosi montesoriška vaiko auklėjimo sistema, − katalikiškas Šv. Vincento Pauliečio draugijos darželis, vadovaujamas seserų benediktinių, ir taip pat Kaune veikęs M. Galpernaitės vaikų darželis. Ketvirto dešimtmečio pirmoje pusėje Montessori planavo aplankyti Baltijos šalis, o Kauną įsivaizdavo kaip centrą, iš kurio būtų koordinuojama visa montesoriška pedagoginė veikla Baltijos šalyse. Lietuvių montesorininkų veiklą Montessori sūnus Mario įvertino kaip pionierišką darbą nuošalioje tyloje.

Varnienė ir jos kolegos dažnai pečiais susiremdavo su to meto Lietuvos pedagogikos žvaigždėmis. Pagrindinis montesorinės sistemos kritikas Jonas Gudaitis-Vabalas buvo „Lietuvos vaiko“ šalininkas. Jis teigė, kad, be gražių idėjų, montesorinė sistema daugiau nieko pasiūlyti negali, o „Lietuvos vaiko“ draugijos auklėtojos nėra pavergtos vieno „neklaidingo“ darželio tipo ir nepavirsta aklomis fanatikėmis. Nemažai pedagogikos specialistų papiktino tai, kad montesorinė vaikų ugdymo sistema yra ne Lietuvoje „pagaminta“ prekė. Vaikų darželio tinklo kūrimosi pradžioje bandyta diskutuoti ir atrasti geriausiai lietuviško charakterio ugdymui tinkančią pedagoginę sistemą, bet kompromisas nebuvo rastas. Gilėjantys pedagoginiai tarpusavio prieštaravimai galiausiai privedė prie konkurencijos ir abipusių priekaištų. Krikščioniškomis filosofinėmis mintimis paremtas požiūris į netradicinį vaiko ugdymą pripažinimo sulaukė ne iš karto ir tik tam tikrame visuomenės sluoksnyje.

Vaikų darželių interjeras ir aplinka

Vaikų darželių interjeras - ne ką mažiau svarbus vaiko ugdymo elementas nei pedagoginės koncepcijos. Manyta, kad harmoninga ir neperkrauta daiktais aplinka gali prisidėti prie mažo vaiko pasaulėžiūros kūrimo, formuoti ir lavinti jo estetinį skonį, net turėti įtakos jo vaizduotei. Tarpukariu vyravę architektūros ir interjero dizaino sprendimai darė įtaką ikimokyklinėms vaikų ugdymo įstaigoms. Įkvėpimo ir minčių, kaip galėtų atrodyti vaikams skirtos erdvės, ieškota užsienyje.

Visuomenininkė Honorata Ivanauskienė, garsaus gamtininko Tado Ivanausko žmona, iš Italijos ir Belgijos parsivežė vaikų darželių nuotraukų ir taip prisidėjo prie ikimokyklinių įstaigų aplinkos kūrimo. Šios fotografijos tapo pirmu pavyzdžiu, kaip įrengti patrauklias, higieniškas ir modernias vaikų ugdymo, poilsio ir žaidimų erdves. Vizualinių pavyzdžių, kaip turi atrodyti montesoriškas vaikų darželis, buvo galima rasti ir 1927 m. į lietuvių kalbą išverstoje Montessori knygoje Mokslinės pedagogikos metodas pritaikytas vaikų auklėjimui „vaikų namuose“.

Įrenginėjant vaikų darželio patalpas, buvo atsižvelgiama į baldo funkcionalumą. Todėl buvo populiarios medinės sieninės spintos, komodos, staliukai, kėdutės, taburetės ir įvairios spintelės. Vaikų darželių baldų formos buvo paprastos, dizainas - be didelių puošybos elementų. Šiuose balduose nerasime ornamentikos ar išskirtinio dekoro užuominų - tai lygūs stačiakampiai tūriai, šiek tiek primenantys dėžes. Vis dėlto baldai pasižymėjo estetiškumu, apdailos kuklumu, ergonomiškomis proporcijomis, nesudėtinga gamyba, lengva priežiūra ir paprastu naudojimu. Populiarūs buvo pinti baldai. Jie buvo nebrangūs ir patogūs, nes vasaros metu buvo galima išnešti į lauką.

Siekta efektyviai ir taupiai išnaudoti nedidelę erdvę, todėl kiekvienas daiktas turėjo atlikti tam tikrą funkciją ir tarnauti šeimininkui. Dažnai miestuose veikę vaikų darželiai būdavo įkuriami butuose, todėl taupyti vietą kambariuose buvo būtina. Dėl šios priežasties naudoti tik reikalingiausi baldai. Tik 1939 m. pasirodė Onos Narušytės knyga Priešmokykliniai metai vaikų darželyje, kurioje pažymima, kad mažam vaikui reikia sukurti komfortabilią aplinką: „Aplinkos sąvoka apima visus asmenis, su kuriais vaikas susitinka, daiktus, kuriuos vartoja, kambarius, kuriuose gyvena […]. Aplinka sudaro jo išgyvenimų turinį“.

Todėl vaikų darželiai daugeliui juos lankančių vaikų tapo iš esmės vienintele vieta, kuri buvo sukurta ir pritaikyta išskirtinai jų poreikiams. Narušytės knygoje pateikiami išsamūs nurodymai, kaip įrengti vaikų žaidimo kambarius. Pavyzdžiui, sukurti tinkamą aplinką turėjo tam tikros sienų spalvos: oranžinė, gelsva, balta, rausva, žalia ir panašios švelnios spalvos, o sienas dažyti rekomenduota aliejiniais dažais. Kaip nurodo autorė, „vengtina buvo išdažyti nevaikiškai atrodančiomis gėlėmis arba lipdyti labai margais neva vaikų kambariams (su scenomis iš vaikų gyvenimo) skiriamais popieriais“. Kambario puošybos elementais turėjo tapti gėlės, nedidelis akvariumas arba narvelis su paukščiais. Paveikslai - taip pat svarbi interjero detalė. Jie turėjo būti kabinami neaukštai, o juose turėjo atsispindėti vaikų kasdienio gyvenimo motyvai. Grindis patarta iškloti linoleumu arba kilimėliais.

Vaikų darželiams gaminantiems baldžiams reikėjo žinoti tinkamus kiekvieno baldo išmatavimus: stalo dydis turėjo būti 70×80 cm, kėdutės aukštis - 29 cm.

Šeimos ir šeimos medžio kūrimas darželyje

Sužinos, ką reiškia žodis ŠEIMA. Aiškinsis, kalbės apie savo šeimos giminystės ryšius. Suvoks, kad priklauso šeimai, kad yra jos narys. Aiškinsis, kaip susidaro giminės medis. Suvoks, kuo skiriasi giminė ir šeima. Supras, kad šeima ir giminė - skirtingos sąvokos. Aiškinsis šeimos tradicijas, pomėgius. Supras, kad šeimos nariai turi pareigas. Aptars, ką šeimoje galima veikti laisvalaikiu.

Užduotėlės vaikams

3-4 metų vaikams

• Pasigaminkite savo šeimos medį. 1 būdas: guašu nudažykite savo ranką ir padarykite jos anspaudą, tai bus medžio kamienas, iškirpkite žalius lapelius ant jų surašydami visų šeimos narių vardus. 2 būdas: apibrėžkite visų šeimos narių rankas ir jas iškirpkite, ant lapo nupieškite kamieną ir suklijuokite rankas su vardais.
• Nupiešk savo šeimą, o į pagalbą pasitelk geometrines figūras: stačiakampį, trikampį ir skritulį. Liks nupiešti veidus, rankas, kojas ir plaukus.
• Vadovaujantis filmuko instrukcijomis pasigaminkite savo šeimos namus.
• Nupieškite savo šeimą ir visus šeimos narius. Jums reikės: tualetinio popieriaus ritinėlių, spalvoto guašo, klijų ir siūlų. Ant rulonėlio nupieškite veiduką, guašu nupieškite rūbus ir iš siūlų suformuokite plaukus. Taip padarykite visą savo šeimą.

4-5 metų vaikams

• Jums reikės vienkartinių šaukštų, įvairios spalvos storesnių siūlų, spalvoto popieriaus, klijų, juodo markerio. Iš siūlų pagaminkite plaukus, juos priklijuokite klijais, iš spalvoto popieriaus išsikirpkite ir priklijuokite rūbelius. Ant šaukštelių nupieškite akytes, nosytę ir burnytę. Pagaminkite visus savo šeimos narius.
• Reikės: palto popieriaus lapo, akvarelinių dažų, šiaudelio. Ant balto popieriaus lapo nupieškite veiduką, žinoma nepamirškite akių, nosies, ausų, burnos. Sukurkite savo šeimos nariams įvairias šukuosenas. Įlašinkite dažų ir puskite per šiaudelį.
• Reikės: dažų ir rankyčių švarių :) Ištepkite delną įvairiomis spalvomis ir padarykite 2 antspaudus. Nupieškite akis, nosį, plaukus.
• Apsibrėžk savo ir visų šeimos narių rankytes ir jas iškirpk. Kieno didžiausia?

5-6 metų vaikams

• Prisirinkite išsišakojusių medžio šakelių, kaip parodyta paveikslėlyje. Horizontaliai einančią šakelę priklijuokite karštais klijais (jei jų neturime, sutvirtinkite plastilinu). Tada pasirinkite norimos spalvos siūlų ir aprenkite šakelę siūlus sukdami ant jos. Viršuje priklijuokite plaukus (karštais klijais arba plastilinu), nupieškite ant popieriaus akis, nosį, burną, iškirpkite ir priklijuokite. Taip pagaminkite visą savo šeimą.
• Padovanok draugui šypseną. Iš jūsų pasirinktų medžiagų padarykite savo šypseną (pavyzdžiai paveikslėlyje). Būkite kūrybingi, naudokite įvairias turimas ar rastas lauke medžiagas.
• Tada imame tikrus indus: lėkštę, stiklinę taip pat apibrėžiame ir iškerpame. Jei viską darote iš spalvoto popieriaus tai nebereikia spalvinti, o jei ant balto lapo, tai indus nuspalvinkite, papuoškite. Spausdintinėmis raidėmis nukopijuokite indų ir įrankių pavadinimus. Tada iš sukurtų indų paserviruokite stalą. Padėkite mamai paserviruoti pietus ar vakarienę.
• Nupiešk ir suskaičiuok šeimos narius. Jums duota lentelė, kurioje nupiešti šeimos nariai. Jūsų užduotis patiems pasidaryti tokią lentelę, joje nupiešti šeimos narį, parašyti koks tai šeimos narys pvz. mama ir skaičių, kiek tu turi mamų, tėčių, brolių, sesių ir t.t.

6-7 metų vaikams

• Pagaminkite kiekvienam šeimos nariui po puodelį. Reikės: balto popieriaus, spalvotų pieštukų arba flomasterių. Būtinai parašykite visų vardus ir pasikvieskite vakarą šeimos narius kartu pasimėgauti šilta arbata ir gražiais puodeliais :) Kieno puodelis gražiausias? :)
• Parašykite kokius darbus atlieka jūsų mama, kokiose darbuose jus padedate mamai.
• Reikės: spalvoto popieriaus, klijų. Padarykite savo šeimos 3D portretus.
• Pagamink šeimos nuotraukai rėmelį.
• Nupiešk savo šeimos portretą.
• Užrašyk kiekvieno šeimos nario vardą.
• Sukurk, nupiešk savo šeimos medį. Nepamirškite pasidalinti nuotrukomis su mumis.

Vaiko diena darželyje: skirtingi ugdymo metodai

Atrodo paprasta: iš ryto „pridavėme“ savo vaiką į darželio pedagogų rankas, ir ramu. Sotus, prižiūrėtas, ugdomas. Tačiau ką iš tiesų jis veikia už darželio sienų? Na taip, vakare plaudamos indus lyg girdėjome, kad vakar piešė šeimą, o štai šiandien parsinešė iš plastilino nulipdytą ąsotį. Tikriausiai visi darželinuką auginantys tėvai yra „prisirankioję“ nemažai darželio kasdienybės nuotrupų. O kaip atrodo vaiko diena darželyje iš arti? O skirtingus ugdymo metodus - „Vėrinėlį“, Montessori ar Valdorfą - taikančiuose darželiuose?

„Vėrinėlio“ grupė

Įprasta akiai aplinka - linksmais tapetais išklijuotos sienos, linoleumas su kilimu, keletas vaikiškų staliukų su oranžinėmis kėdėmis, daug spalvingų žaislų, knygelių. Yra net didelė žaislinė virtuvė mergaitėms ir kartu su vaikais auklėtojų pagaminta scena vaidinti su lėlėmis. Taip prasideda darželinukų „darbo diena“ vienoje iš Vilniaus vaikų darželio „Gandriukas“ grupių. Pasak auklėtojos Zofijos Ceslevičienės, kiekviena diena grupėje prasideda „Ryto rato“, kuriame vaikai aptaria būsimosios dienos naujienas, dalijasi šviežiausiais įspūdžiais. O kartais, pavyzdžiui, tiesiog paliūdi dėl to, kad jų grupiokė Gabija susižeidė ranką ir šiandien negali būti kartu. Auklėtoja pripažįsta, kad kartais vis dėlto nutinka taip, kad kurią nors dieną svarbesnė tampa kokia nors kita tema. Pavyzdžiui, kartą eidamas į darželį Justas pamatė negyvą paukštį, tad vaikai tiesiog privalėjo išsiaiškinti, kodėl taip nutiko. Po 15-30 minučių „ugdomųjų intelektualinių pokalbių“ vaikai patys renkasi veiklą - vieni piešia, kiti lipdo, treti dėlioja dėliones. Dažniausiai ši veikla irgi būna susijusi su savaitės tema. Štai kartą pagal temą „Aš - kūrėjas“ visi gamino burtininko skraistę, lazdeles, o vėliau mokėsi burtažodžius bei vaidino pasaką. „Kai vaikai labai įsitraukia į kokią nors veiklą, visai pamirštame laikrodį ir tai, kad jau, tarkime, turim būti salėje“, - pasakojo auklėtoja Zofija. Po veiklos ir priešpiečių - kelionė į lauką. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad kieme vaikai tik dūksta ar su kastuvėliais darbuojasi smėlio dėžėse, tai nėra visai tiesa. „Į kiemą vaikai visuomet traukia su kokiu nors tikslu“, - pastebi auklėtoja Zofija. Pavyzdžiui, dažnai mažieji stebi vabalėlius, paukštelius, skaičiuoja praskrendančius lėktuvus, aptaria praeivių nuotaikas. Galiausiai po geros gryno oro dozės, prabudinusios apetitą net ir didžiausiems „nevalgytojams“, mažieji sėda pietauti. Po to „šventas reikalas“ - pietų miegas. Tiesa, jei nenori, vaikas šią miego valandą gali tiesiog pagulėti. „Niekas negraso, miegok arba bus blogai. Išsimiegoję ir pavakarieniavę mažyliai renkasi „laisvą programą“: piešia, spalvoja, burzgia mašinėlėmis. O štai kampe veikia tikras grožio salonas. Kaip patyrusi manikiūrininkė Gunda kruopščiai lakuoja savo „klientėms“ nagus, šalia guli vaikiški šešėliai ir net lūpų dažai. Kelios mergaitės nekantriai laukia eilėje, o spėjusios išbandyti visas grožio procedūras, patenkintos lekia pasirodyti jų pasiimti atėjusioms mamoms: „Mama, pažiūrėk kaip blizga mano nagai, o lūpos kokios, rooooožinesnės nei tavo!“.

Valdorfo grupė

Vienas didelis, šviesus kambarys. Medinės grindys ir ant jų besimėtantys vilnoniai siūlų kamuoliukai. Kampe - „skudurinės Onutės“ ir medinės mašinėlės, o ant didelio medinio stalo akvarele piešiantys vaikai. Toks vaizdas atsivėrė po pusryčių užsukus į Vilniaus lopšelio - darželio „Pasaka“ Valdorfo metodus taikančią grupę. Tiesa, pusryčiai čia kiek vėliau nei kitur - 10 valandą. Be to, tai - tikras ritualas, kurio nevalia trukdyti pašaliniams žmonėms. Kol iki pusryčių atkeliauja didžiausi grupės pelėdžiukai, jau susirinkę vaikai patys renkasi veiklą. Vieniems įdomu kartu su auklėtoja vyti virveles, kitiems - statyti iš baldų, pertvarų ir medžiagos atraižų namus, mašiną ar laivą, o štai Julius jau trečią dieną piešia kreidelėmis. „Nė vienam vaikui nesiūloma: daryk tą ar kitą. Jei įdomu, jis prieis prie auklėtojos ir prisijungs. Jei ne, susiras kuo užsiimti pats“,- taip apie rytinius „valdorfiečių“ užsiėmimus pasakoja auklėtoja Rasa Kabailaitė. Pasak auklėtojos Rasos, Valdorfo grupėje labai svarbūs perėjimai nuo vienos veiklos į kitą. „Vaikai niekada neskubinami. Visomis prasmėmis. Jei mažieji labai įsitraukę į žaidimą, tai susitvarkyti žaislus ar nueiti į lauką galima ir vėliau. Šioje grupėje labai svarbus ritmas. Būtent todėl kiekvieną savaitės dieną vaikams siūloma ta pati veikla. Pavyzdžiui, pirmadieniais liejama akvarele, ketvirtadieniais mažieji mala miltus ir kepa ką nors skanaus bei įdomaus, dirba medžio darbus su drožėju Pauliumi, o penktadieniais eina į tolimus žygius. Be to, vaikams prieš miegą keletą dienų sekama vis ta pati pasaka, o prie stalo žaidžiami tie patys pirštukų žaidimai. Po pusryčių - žygis į lauką ir dažniausiai - bet kokiu oru. Beje, Valdorfo žaidimų aikštelė, kaip ir pati grupė, kiek kitokia. Čia specialiai supiltas kalniukas, auga medis su žemom šakom, ant kurio vaikai gali karstytis ir kabarotis. Žiemą čia mažieji kasa sniegą, vasarą - prižiūri savo darželyje augančius augalus. Na, o po gryno oro porcijos laukia pietūs. Susėdę prie padengto stalo ir laukdami su garuojančiais puodais grįžtančios šeimininkės, mažieji visuomet žaidžia pirštukų žaidimus. Galiausiai po miego ir vakarienės darželinukų laukia laisvas laikas. Jei geras oras - mažieji skuba į lauką, jei ne - grupėje užsiima įprasta veikla: daro kamuoliukus, audžia, kedena vilnas ar siuva.

Montessori grupė

Pirmą kartą užėjus į Montessori grupę, tikriausiai ne vienam kyla klausimas, ką čia veikia vietoj žaislų įsikūręs lygintuvas ir lyginimo lenta ar skalbimo reikmenys ir dubuo su užmerktomis servetėlėmis? Arba kam reikalingos lentynoje sukabintos raudonų ir mėlynų rutuliukų grandinėlės, o netoliese - tų pačių spalvų tik skirtingų ilgių lazdos? Visus atsakymus į šiuos klausimus netrukus išgirdome iš vaikų lopšelio - darželio „Varpelis“ Motessori grupės auklėtojų Rasos Pučienės ir Odetos Labanauskienės lūpų. „Montessori metodo pagrindas - pagarba vaikui. Grupės vaikai patys gali pasirinkti, ką jie nori veikti, tačiau svarbiausia, kad jo veikla neturi trukdyti kitiems“, - pabrėžė auklėtoja Rasa. Kaip ir kituose darželiuose, diena Montessori grupėje prasideda maždaug septintą valandą. Po rytinės mankštos salėje ir pusryčių, vaikai renkasi prie specialios linijos, kur dar kartą visi pasisveikina, aptaria dienos darbelius ir įspūdžius. „Čia vaikai mokosi kalbėti po vieną ir išklausyti kalbantį draugą. O kad nebūtų „turgaus“, norėdamas pasisakyti, vaikas paprasčiausiai pakelia ranką“, - pasakojo auklėtoja Rasa. Panašiai kaip ir „Vėrinėlio“ grupėse, kiekviena savaitė čia turi savo temą, kuri irgi aptariama rytinių pokalbių metu. „Bet kartais vaikai sujaukia mūsų planus ir tos dienos ar savaitės tema pasikeičia“, - juokiasi auklėtojos. Po 15-25 minučių trunkančios „Rytinės linijos“ vaikai patys renkasi užsiėmimus, tačiau auklėtojos, stebėdamos vaikus, stengiasi, kad jie išbandytų kuo įvairesnę veiklą. Pavyzdžiui, Karolina visą savaitę karpė, tad tai pastebėjusios auklėtojos, pasiūlė jai sudėtingesnę karpymo priemonę. Maždaug pusę vienuoliktos grupės auklėtojos įjungia ramią muziką ir viena iš jų basa pradeda lėtai eiti linija. Rankose ji neša stiklinę su vandeniu arba žvakę. Pamažu vienas po kito prie auklėtojos prisijungia visi grupės vaikai. Tokių ėjimų linija metu lavinama ne tik vaiko judesių koordinacija, bet ir formuojasi taisyklinga kūno laikysena, gebėjimas susikaupti. Vėliau vaikai rate atlieka įvairius tylos pratimus - užsimerkę klausosi garsų ir bando atspėti, kas juos skleidžia: kaip teka vanduo, kaip krenta popieriaus lapas ar koks paukštis ką tik sučirškė už lango. Po pratimų - pasivaikščiojimas lauke. Šios Montessori grupės vaikai turi savo gėlyną, kurį patys prižiūri. Jei geras oras, rengiamos tolesnės iškylos ir už darželio ribų. Pietūs čia - apie pusę pirmos. Tačiau prieš juos - ypatingas ritualas. Budintieji sukviečia savo draugus specialia „tylos kalba“, t.y. tyliai pasako kiekvieno iš jų vardą ir pakviečia prie stalo. Po sotaus maisto - visuose darželiuose įprastas miegas. Ypatinga tik tai, kad čia vaikai miega ne lovelėse, o ant čiužinių. Be to, vaikai patys pasikloja patalėlius, o mažiausiems, kurie dar nemoka to padaryti, padeda vyresnieji. Po poilsio ir vakarienės vaikai toliau tęsia ryte pradėtus žaidimus arba laukdami iš darbo parskubančių tėvelių užsiima nauja veikla: didaktiniais žaidimais ar menine veikla. Beje, daugelis savaitės dienų čia irgi skirtos tam tikrai veiklos sričiai.

Metodikų palyginimas

Iš viso Lietuvoje veikia daugiau kaip 780 vaikų darželių. Iš jų per 55 darželius ar atskiras jų grupes dirba pagal Valdorfo metodiką ir 83 grupės, kuriose dirbama arba iš dalies taikoma Montessori ugdymo sistema.

tags: #vaiku #darzelis #paveiksliukai #su #seima

• Žaidimai 11 mėnesių kūdikiui
• Kaip atpažinti kūdikių spuogelius
• Sužinokite, kaip gydyti dubens skausmą nėštumo metu
• Kaip rinktis maudymukus nėštumo metu
• Filmo „Auklė naktį“ recenzija