Tėvelius dažnai išgąsdina krizių metu atsiradęs neįprastas vaiko elgesys. Jie ima kankinti save mintimis apie tai, kur ir kada jie padarė „auklėjimo klaidas“, kad vaikas taip elgiasi. Tačiau vystymosi krizės atsiradimas nėra tėvų elgesio pasekmė, tai natūralus vaiko raidos procesas, tiesiog liudijantis, kad pereinama iš vieno raidos etapo į kitą.
Vaikystės krizės yra ne „siaubas baubas“, o galimybės vaikui augti ir bręsti. Dažnai mes linkę sakyti, kad vaikystė geriausias laikas, jokių rūpesčių, jokių darbų, tik žaidi ir tiek. Tačiau tai visiškai netiesa. Vaikystė yra sunkus žmogaus gyvenime etapas. Netgi sakyčiau, pats sunkiausias. Ypatingai, jei kalbėsime apie vaiko raidos sunkumus, kurie iškyla įvairiais amžiaus tarpsniais prasidedančių krizių metu. Tam, kad galėtumėm palengvinti vaikui augimą, sukurtumėm šiltus santykius šeimoje, būtume laimingi ir galėtume mėgautis tėvyste, svarbu žinoti ir suvokti kokie sunkumai iškyla vaiko gyvenimo pradžioje.
Krizės - tai ne problema, o raidos ženklas. Jos rodo, kad vaikas auga ir mokosi. Jūsų reakcija - svarbiausias įrankis. Net kai vaiko elgesys vargina, jūsų ramus, supratingas tonas padės jam susivokti savo emocijose. Taisyklės ir ribos - saugumo garantas. Vaikams reikia žinoti, kas leidžiama, o kas ne - tai jiems suteikia stabilumo. Nereikia būti tobulu tėvu. Naujagimio krizė, 1 metų, 2 metų, 3 metų, 7 metų, paauglystės… Atrodo, kad viena krizė ateina po kitos, o tėvams sukandus dantis belieka tik kentėti ir laukti, kol jos pasibaigs. Norėdami lengviau išgyventi bet kokią krizę, turite suprasti, kokia yra krizės esmė, ir pakeisti savo požiūrį į ją.
Amžiaus krizės ir jų ypatumai
Naujagimio krizė (iki 3 mėnesių)
Pati pirmoji krizė žmogaus gyvenime prasideda vos gimus. Tai yra pats trumpiausias kritinis laikotarpis, kuomet vaikas patenka į jam naują ir visiškai kitokią aplinką, kurioje turi išmokti pasitikėti kitais ir jaustis saugiai. Manoma, kad krizė tęsiasi maždaug iki trejų mėnesių. Labai svarbu, kad vaikas pasijustų vėl saugus. Tam yra reikalinga minimali jį prižiūrinčių žmonių kaita, būtinas mamos ar kito pagrindinio prižiūrinčio žmogaus buvimas, supančios aplinkos vienodumas (tie patys namai, ta pati lovytė, ta pati skarelė ar merliukas ir pan.). Ar aplinka saugi vaikas taip pat vertina pagal tai, kiek yra patenkinami jo fiziologiniai poreikiai, todėl teisingai daro mamos, kurios nešioja vaiką tiek, kiek jis nori, maitina taip dažnai, kaip jis nori. Tokiame amžiuje nėra kalbos apie lepinimą, ką neretai tenka išgirsti. Čia kalba eina apie vaiko poreikių tenkinimą.
Šioje raidos stadijoje vaiko artimiausi aplinkiniai žmonės (dažniausiai tai yra mama) turi pasistengti, kad vaikas jaustųsi saugus. Vien mamos buvimo šalia nepakanka, reikia, kad vaikui tai teiktų malonius potyrius. Kūdikis jausis saugus ir bus daug ramesnis, kai jaus tas pačias rankas, užuos tą patį kvapą. Ar aplinka saugi, kūdikis vertina ir pagal tai, kiek yra patenkinami jo fiziologiniai poreikiai. Kūdikio verksmas reiškia pagalbos šauksmą ir nereikia baimintis, kad vaikas išleps, jei bus reaguojama į jo verksmą ir ieškoma priežasties. Mama sako, kad kūdikis verkė, o ji nežinojusi ką daryti, todėl uždarė duris ir paliko jį vieną kambaryje. Tokio amžiaus kūdikiai niekaip kitaip negali suaugusiesiems pranešti apie tai, kad jiems kažkas yra negerai, tik verkimu, todėl privalu besąlygiškai reaguoti, ieškoti priežasties ir stengtis užtikrinti kūdikio saugumo poreikį.
1 metai: savarankiškumo pradžia
Sekanti krizė prasideda mažyliui sulaukus maždaug metukų. Tai antrasis pereinamasis periodas, kuris gali prasidėti tiek 9 mėnesių kūdikiui, tiek 1,5 metų vaikučiui. Pradėjęs laisviau judėti aplinkoje, mažasis jau nėra visiškai priklausomas nuo mamos, jis jau pats gali pasiekti daiktus, nueiti pasiimti dominantį žaislą ar atidaryti stalčių. Šios krizės pabaigoje vaikas žino tris dalykus: kad jis egzistuoja, kad yra atskiras nuo kitų gyvų ir negyvų objektų subjektas ir, svarbiausia, kad yra JO/JOS norai. Vaikas nenori košės, bet nori obuolio, nenori seilinuko ir reikalauja rankšluostuko. Teisingai elgiasi tėvai, kurie palieka vaikui pasirinkimo teisę, kurie leidžia jam tyrinėti aplinką (versti stalčius ir vėl sudėti į juos daiktus, belsti šaukštu į valgymo stalelį, ardyti buteliuką ir vėl jį surinkti).
Šiuo periodu vaikas mokosi pats savimi pasirūpinti: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti arba abejoja savo sugebėjimais ir jaučia gėdą. Šiuo amžiaus tarpsniu (krizė gali prasidėti 2,5-3,5 amžiaus vaikams ir tęstis net iki 6 metų), vaiką užvaldo frazė „aš pats“. Dar vakar buvęs paklusnus mažylis staiga pradeda net isteriškai reikalauti savarankiškumo ir su neįtikėtinu užsispyrimu ginti savo nuomonę. Taip yra todėl, kad tokio amžiaus mažyliui atsiranda stiprus poreikis tirti aplinką jam pageidaujamu būdu. Ir tada vaikas dažnai sulaukia jį erzinančių „neimk“, „negalima“, „neliesk“, „nelįsk“. Dar blogiau, jei už atliekamus aplinkos „tyrimus“ yra baudžiamas. Tėvams reikėtų žinoti, kad trejų metų vaikas dar nepajėgus ramiai nusėdėti nieko neveikdamas. Šio amžiaus vaikas jau skiria žodžius „noriu“ ir „reikia“. Kai norai su galimybėmis nesutampa, pirmenybę atiduoda norams.
3 metai: „Aš pats!“
Trečioji krizė, apie kurią galima rasti daugiausia informacijos ir kuri būna labiausiai aptarinėjama tėvų - trejų metų krizė. Ši krizė gali prasidėti 2,5-3,5 amžiaus vaikams. Vaiką užvaldo frazė „Aš pats“ ir dar vakar buvęs paklusnus mažylis, staiga net prieidamas iki isterijų reikalauja savarankiškumo ir su neįtikėtinu užsispyrimu ir nesukalbamumu gina savo nuomonę. Atsiranda stiprus poreikis tirti aplinką jam pageidaujamu būdu. Ir tuomet vaikai dažnai sulaukia: „Negalima“, „Neliesk“, „Nelįsk“, „Nemesk“. Dar blogiau, jei už atliekamus aplinkos „tyrimus“ yra baudžiami. Tėvams reikėtų žinoti, kad trejų metų vaikas dar nėra pajėgus ramiai pasėdėti ir nieko nedaryti. Tam, kad vaikas vystytųsi, jam reikia judėti ir pažinti aplinką.
Labai svarbu nedrausti vaikams reikšti emocijų, nors dažnu atveju tėvai neleidžia vaikui pykti, tuo pačiu momentu patys reikšdami pyktį dėl jo tokio elgesio. Reikia mokyti atpažinti savo jausmus ir juos įvardinti: „Tu pyksti, kad neleidžiu tau valgyti saldainio, taip?“. Kai vaikas yra verčiamas užgniaužti savo jausmus, gali atsirasti tuštinimosi problemų, mikčiojimas, alergijos ar kitos psichosomatinės ligos.
Kad išvengtumėte trimečio krizei būdingo prieštaravimo, geriausia visada jam siūlyti pasirinkti vieną iš dviejų ir būtinai pavartoti žodį „nori“: „Ar pirmiau nori autis batukus, ar užsirišti šaliką?“ Arba jeigu vaikas nenori rengtis, bet nori į darželį: „Šiandien darželyje galėsi žaisti su draugais, bus įdomi diena. Nori pas draugus? Gerai, bet prieš tai turime apsirengti“. Svarbu parodyti vaikui, kad mums svarbūs jo norai, ir jis galės juos išpildyti, bet prieš tai turi padaryti tai, ką reikia, ko nemėgsta, turi pasistengti.
6-7 metai: „mokyklinė“ krizė
Ketvirtoji vaiko gyvenimo krizė prasideda apie 5-6 vaiko gyvenimo metus. Vienas iš pagrindinių šios krizės požymių, jog vaiko nebeveikia ankščiau tikę auklėjimo metodai, atsiranda daugiau konfliktų bei emocinių iškrovų. Ši krizė prasideda dėl galvos smegenų struktūros pokyčių. Vaiko mąstymas kinta, sugeba labiau valdyti savo emocijas, jo vidinis pasaulis tampa daug sudėtingesnis, lavėja vaizduotė. Taigi šiuo laiku kylantys vaiko kaprizai tėra negebėjimas suvaldyti savo emocijų, vaikui dar trūksta patirties kaip tinkamai parodyti nuovargį ar išreikšti nepasitenkinimą veikla, kurios daryti nenori.
Kitas svarbus etapas vaiko gyvenime - mokykla. O naujas etapas - nauja priežastis krizei. Ši krizė dažnai prasideda būtent nuo suaugusiųjų - tėvai, seneliai, mokytojai tikisi, kad vaikas staiga pasikeis. Jis taps savarankiškesnis, atsakingesnis, jis gerai mokysis, susiras draugų ir pan. Taigi vaikui iškyla reikalavimų, iš aplinkinių. Šiuo metu formuojasi moralinės vaiko nuostatos. Stengiasi visur rasti teisybę, gėrį, todėl neretai atsisako draugauti su tais, kurie nesidalina, o ir tėvus neretai pastato į keblią padėtį. Šiuo metu reikia labai apgalvoti, ką prie vaiko galima sakyti ir ko ne. Šiuo metu reikia ne tik galvoti ką sakote prie vaikų apie kitus, bet ir ką patys darote. Ar jūsų veiksmai ir žodžiai neprieštarauja moralinėms normoms.
Kaip tėvai galėtų padėti vaikui? Nesmerkti jo už patiriamus jausmus, negėdinti, nebausti. Parodyti supratimą vaiko išgyvenimams. Kadangi atsiranda daug naujų reikalavimų, gerai yra suteikti daugiau laisvės laisvu nuo pamokų metu. Dar prieš leidžiant į mokyklą reikėtų vengti vaiką „gąsdinti mokykla“: „Nueisi į mokyklą, tai išmokys tėvų tvarkos“ ir pan.
Paauglystė (11-18 metų)
Sakoma: „Yra normalu, jei paauglystėje kas nors vyksta nenormaliai, ir yra nenormalu, jei viskas vyksta normaliai“. Paauglystė - padidinto emocionalumo periodas. Emocijos gali keistis labai greitai nuo begalinio liūdesio iki juoko pro ašaras be jokios tėvams aiškiai suvokiamos priežasties. Net 40 % paauglių išgyvena nereikalingumo jausmą. Todėl labai svarbu neatsitolinti nuo vaiko, nemanyti, kad jei jis nekalba ar užsidaro kambaryje, tai jam nereikia dėmesio, meilės ir švelnumo. Tą galima prodyti padarant jam arbatos ar pakviečiant kartu pažiūrėti filmą. Paaugliai labai jautriai reaguoja į savo išvaizdą. Veidrodis tampa geriausiu draugu ir didžiausiu priešu.
Pagrindinis reikalavimas vaikui - paklusimas, suaugusiajam - iniciatyvumas ir savarankiškumas. Paauglystės metu vaikas atsiduria tarp šių prieštaraujančių vienas kitam reikalavimų lyg tarp dviejų ugnių: viena vertus, jis nebenori paklusti, nes turi savo nuomonę, tuo pačiu bendraamžių nuomonę laiko svarbesne nei tėvų, antra vertus, jis dar nemoka būti savarankišku ir neturi tam galimybių, o ir tėvai jam neleidžia pilnai tokiu būti. Todėl manoma, kad pats optimaliausias tarpusavio su vaiku santykių variantas yra tuomet, kai paauglys laisvai dalyvauja diskusijose, kurios jį liečia tiesiogiai, ir kai stengiamasi jo nuomonę suderinti su tėvų nuomone. Gaila vaikų, kurie auga autoritarinio režimo sąlygomis: „pasakiau - padaryk“, „patylėk, tavęs niekas neklausia“. Tokiu atveju tėvai trukdo vaiko brendimui, gilina jo krizę ir verčia jaustis nesuprastu, nesvarbiu ir nemylimu. Paauglys nori laisvės - reikia jos duoti, tačiau nubrėžti ribas. Nori į diskoteką? Gerai, tačiau turi grįžti iki 22 val.
Kaip man išlikti? Paaugliai
Kaip tėvai galėtų padėti vaikui?
Nepulkite kankinti savęs mintimis apie tai, kur ir kada padarėte „auklėjimo klaidų“. Vaikų amžiaus krizės nėra tėvų elgesio ar auklėjimo pasekmė. Tai - natūralus vaiko raidos procesas, liudijantis, kad pereinama iš vieno etapo į kitą. Kiekvieno amžiaus tarpsnio pabaigoje atsiranda naujų poreikių (mokytis, užsiimti kokia nors veikla, būti savarankiškam ir nepriklausomam). Kuo šie poreikiai yra mažiau patenkinami, tuo krizė būna aštresnė, skausmingesnė ir vaikui, ir tėvams.
Priešingai, ramiu tonu tėvai turėtų padėti vaikui suvokti savo emocijas, mokyti atpažinti savo jausmus ir juos įvardinti: „Tu pyksti, kad neleidžiu tau valgyti saldainio, taip?“ Ir reikėtų paaiškinti, kodėl to saldainio dabar valgyti negalima. Kai vaikas yra verčiamas užgniaužti savo jausmus, gali atsirasti tuštinimosi problemų, mikčiojimas, alergija ar kitos psichosomatinės ligos.
Svarbu nedrausti vaikui reikšti emocijų ir jausmų, bet dera stabdyti netinkamą vaiko elgesį ir parodyti, kaip jis gali elgtis kitaip apimtas emocijų. Tėvai ramiu tonu turėtų padėti vaikui suvokti savo emocijas, mokyti atpažinti savo jausmus ir juos įvardinti: „Tu pyksti, kad neleidžiu žaisti su kompiuteriu?“ Reikia paaiškinti, kodėl dabar negalima žaisti su kompiuteriu.
Kaip tėvai galėtų padėti vaikui? Nesmerkti jo už patiriamus jausmus, negėdinti, nebausti. Kadangi atsiranda daug naujų reikalavimų, šiuo metu neapkraukite vaiko papildomomis užduotimis, reikalavimais. Vaikui bus lengviau susidoroti su naujomis pareigomis, jeigu prie jų pratinsite nuo mažens, įtrauksite į namų ruošos darbus.
Kiekvienas vaikas savaip įveikia amžiaus tarpsnių krizes, o tai lemia jo temperamentas ir suaugusiųjų elgesys su juo. Vaikui išsprendus kiekvieną raidos dilemą, randasi vis nauja asmenybės savybė, formuojasi vis labiau integruotas, brandesnis pojūtis, kad „AŠ“ esu ir kas „AŠ“ esu.
