Vaikų ir tėvų tarpusavio santykiams taikytiną teisę nustato LR CK 1.32 straipsnis. Vaiko teisės apima vaiko kaip individo apsaugą ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimą. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą. Vaikams būtina pastogė, maistas, mokslas, gydymas, meilė bei apsauga nuo prievartos ir aplaidumo.
Vaiko teisinis statusas
Vaiko teisinis statusas - tai vaiko teisių ir pareigų vienovė. Vaiko teisės yra žmogaus teisės. Pasak D. Kabašinskaitės, žmogaus teisių idėja yra tai, jog kiekvienas asmuo vertas pagarbos. Specifinė vaiko padėtis visuomenėje lemia būtinybę aiškiai nustatyti jo teisių turinį, bei sukurti teisines prielaidas vaiko teisių įgyvendinimui. Pagrindiniai vaiko teisių apsaugos principai: Prioritetinis vaiko interesų užtikrinimas, Vaiko nediskriminavimas, Vaiko teisė į nuomonę ir dalyvavimą.
Vaikystės samprata
Vaikystė yra svarbiausias laikotarpis, lemiantis kiekvieno žmogaus likimą. Tai laikotarpis, kuris įtvirtina mumyse pasitikėjimą žmonija arba atstumia nuo jos. Norėdami suprasti, kas tai yra vaiko teisės, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra vaikas, kokie požymiai išskiria vaikus kaip atskirą visuomenės grupę, kada prasideda ir baigiasi vaikystė, ir kodėl jai yra teikiamas ypatingas dėmesys. Požiūris į vaiką yra esminis veiksnys, tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų veiksmais vaiko atžvilgiu ir vaiko padėtimi visuomenėje.
Išsiaiškinti sąvoką "vaikas" daugiausia problemų iškyla dėl šios sąvokos apimties. Pasak J. Žukauskienės ir A. Širinskienės, biologine prasme kiekvienas asmuo yra kažkieno vaikas. Socialine prasme vaikas - tai asmuo, turintis tam tikrus socialinius ryšius su savo tėvais. Psichologų nuomone, sąvokos "Vaikas" apibrėžimo pagrindas - žmogaus amžiaus ir jo raidos būdingų požymių ryšys. Remiantis psichologų atliktais tyrimais ir padarytomis išvadomis, kuomet analizuojamas vaikystės periodas, galime teigti, kad žmogaus "vaiko" tarpsnis apima laikotarpį nuo naujagimystės iki pirmojo brandos tarpsnio, t.y. nuo gimimo iki 12 - 15 metų.
Į sąvoką "vaikas" galime pažvelgti ir iš sociologinės perspektyvos, nes dauguma sociologijos atstovų kritikavo psichologus, dėl tokio riboto vaiko raidos (kaip proceso, kurio tikslas - nuo nesubrendimo iki suaugusiojo kompetencijos) suvokimo. Jie pasisakė ir dėl vaiko, kaip tarpasmeninių ryšių dalyvio, neįvertinimo, nes vaikai raidos psichologijoje buvo matomi kaip negalintys turėti indėlio į vaikas-suaugusysis santykius bei negalintys sukurti savo kultūros.
Sociologijos mokslas pirmasis ėmėsi tikslo apibrėžti vaiko bei vaikystės sąvokas, išskirti būdingus požymius, nustatyti vaiko padėtį visuomenėje. Ši sąvoka kinta kartu su visuomenės išsivystymo lygiu, kultūra, tradicijomis bei socialine struktūra. Pripažįstant, jog vaikystės samprata priklauso nuo skirtingų laiko, vietos bei socialinių dimensijų, svarbu apibrėžti požymius, pagal kuriuos galima atskirti vaiką nuo suaugusio asmens.
Labiausiai mūsų požiūriu, priimtina N. Vuckovic - Sahovic suformuluota teorija, kuria remiasi ir G. Pirmasis, amžiaus kriterijus, atspindi laiką, kada vaikystė prasideda ir kada ji baigiasi. Šie klausimai paprastai yra reguliuojami kiekvienos valstybės įstatymuose. Šio vaiko nuo suaugusiojo, nustatymas atspindi vaiko fizinės ir psichologinės brandos trūkumą bei poreikį apsaugoti vaiką nuo išnaudojimo bei žalingo aplinkos poveikio.
Paprastai valstybės nustato žemutinę ir aukštutinę vaiko teisių ribas, t. y. įstatymiškai įtvirtina, koks žmogaus vystymosi momentas yra laikomas gyvybės pradžia ir iki kada valstybė pripažįsta žmogui vaiko statusą. Kaip matyti, teoriniame lygmenyje visuotinio susitarimo dėl to, ką laikyti gyvybės pradžia, o kartu ir žemutine vaiko teisių riba, nėra. Žvelgiant tarptautiniu mastu, pirmą kartą vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijus, atribojantys vaiką nuo suaugusiojo buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje. Šiau bet kuriuo atveju prie Konvencijos prisijungusios valstybės turi garantuoti joje įtvirtintas teises visiems asmenims bent iki 18 metų.
Vaiko amžiaus kriterijus apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių pagrindų įstatyme. Šioje vaikystėje, kuomet vaikystė skirstoma į atskiras kategorijas. Taigi vaikystės skirstymas į stadijas yra išlikęs iki šių dienų ir būdingas daugeliui nacionalinės teisės aktų, ir yra pagrįstas asmens veiksnumu, t. y. galėjimu savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas.
Šiau jie skirstomi į dvi grupes: iki 14 metų (neturintys veiksnumo) ir nuo 14 iki 18 metų (turintys dalinį veiksnumą). Šiau CK yra numatytos ir kelios išimtys, kada asmuo gali tapti visiškai veiksniu dar nebūdamas reikiamo amžiaus. Šiau, nei sueis aštuoniolika metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs ašis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento teigiama CK 2.5 straipsnio 2 dalyje. Kitas būdas tapti visiškai veiksniu iki pilnametystės - emancipacija. Šiame įstatyme dažniausiai yra nurodomas konkretus vaiko amžius. Kitais atvejais vaiko amžius nurodomas įstatymo komentaruose arba yra remiamasi nusistovėjusiomis teismų praktikos normomis.
Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau - BK), kalbant apie vaikus, vartojamos tokios sąvokos kaip "kūdikis", "mažametis", "nepilnametis". Šio sąvoks. Yra apibrėžtos tik amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, ribos. Šiais vadinami asmenys nuo 14 iki 18 metų. Šiais. Šiais asmenys iki 18 metų taip pat yra vadinami ir Lietuvos Respublikos darbo kodekse.
Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą vaikai iki 6 metų vadinami "ikimokyklinio amžiaus vaikais", o vaikai nuo 6 iki 18 metų vadinami "mokyklinio amžiaus vaikais". Šiasis kriterijus apibrėžiantis vaikystę - vaikystės turinys. Jis apibrėžia požymius, kurie vaiką atskiria nuo suaugusiojo. Pagrindiniu skiriamuoju požymiu dažniausiai yra nurodoma asmens branda. Suaugęs asmuo savaime yra brandus, tuo tarbu vaikas toks dar nėra arba yra tik iš dalies.
Socialinės brandos sąvoka minima ir BK 81 ir 91 straipsniuose. Šis straipsnis komentare, socialinė branda aiškinama fizinio, psichinio asmens brandumo pakopa, kurią skirtingi asmenys pasiekia skirtingo amžiaus. Šioje aplinkoje, gebėjimas numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritiškam, atkaklus užsibrėžtų tikslų siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose.
Remiantis analizuotų autorių teorijomis, galime teigti, jog "vaiko samprata negali būti radikaliai atskirta nuo bendrosios žmogaus sampratos.
Ką iš tikrųjų reiškia teisinė sąvoka ,,tėvų atsakomybė“?
Vaikų ir tėvų tarpusavio teises ir pareigas reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) III Knygos IV dalis. LR CK 3.155 straipsnis nustato, kad vaikus iki pilnametystės ar emancipacijos prižiūri tėvai. Tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata ir, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. LR CK 3.156 straipsnis nustato, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios.
Tėvai turi saugoti savo vaiko interesus bet kokioje su vaiku susijusioje veikloje ir augindami vaiką gerbti jo asmenį, individualumą ir orumą. Tėvai visų kitų asmenų atžvilgiu turi pirmenybę globoti vaiką ir atsakingai siekti vaiko interesų. Tėvams tenka pagrindinė ir vienoda atsakomybė už vaiko globą, jo ugdymą ir lavinimą.
Tėvų pareigos apima tėvų teises ir pareigas, susijusias su vaiko gyvenimu ir sveikata, ugdymu, apsauga, globa, priežiūra ir lavinimu, taip pat jų teises ir pareigas, susijusias su atstovavimu vaikui, jo išlaikymu ir vaiko turto valdymu. Tėvai turi rūpintis savo vaiko gyvybe ir sveikata ir jį saugoti, auklėti, auginti ir prižiūrėti.
Tėvų teisinės prievolės savo vaikui nustatytos Prievolių kodekso (Obligacijski zakonik) 142 straipsnyje. Tėvai privalo atlyginti jaunesnio nei septynerių metų amžiaus vaiko padarytą žalą trečiajai šaliai, neatsižvelgiant į tai, ar jie atsakingi už padarytą žalą.
Šeimos kodekso 145 straipsniu reglamentuojamas atstovavimas vaikui jam palaikant ryšius su išoriniu pasauliu. Jeigu teisės aktuose nenustatyta kitaip (pavyzdžiui, jeigu vaikui nėra paskirta globa), vaikui atstovauja jo tėvai. Jei reikia nepilnamečiam vaikui pristatyti tam tikrą daiktą arba jam suteikti tam tikrą informaciją, daiktą priimti arba informaciją suteikti gali bet kuris iš tėvų. Vaiko turtą valdo vaiko tėvai, gindami vaiko interesus.
Tėvams tenka pagrindinė ir vienoda atsakomybė už vaiko globą, jo ugdymą ir lavinimą. Tėvai tėvų valdžią vykdo bendru sutarimu, atsižvelgdami į vaiko interesus. Jeigu jie negali patys susitarti kuriuo nors klausimu, socialinių paslaugų centras (slovėn. center za socialno delo) jiems padeda tai padaryti. Jie savo pageidavimu taip pat gali naudotis mediatoriaus paslaugomis.
Jeigu tėvai negyvena kartu ir jiems nenustatyta bendra vaiko globa, jie bendru sutarimu ir atsižvelgdami į vaiko interesus priima sprendimą klausimais, turinčiais didelę reikšmę vaiko vystymuisi. Jeigu jie negali patys susitarti kuriuo nors klausimu, socialinių paslaugų centras jiems padeda tai padaryti. Jie savo pageidavimu taip pat gali naudotis mediatoriaus paslaugomis.
Tėvai visų kitų asmenų atžvilgiu turi pirmenybę globoti vaiką ir atsakingai siekti vaiko interesų. Jeigu tėvai nesinaudoja šiomis teisėmis ar nevykdo šių pareigų arba negina vaiko interesų, valstybė imasi priemonių vaiko teisėms ir interesams apsaugoti (toliau - priemonės vaiko interesams apsaugoti).
Jeigu santuoka nutraukiama abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, jie turi pateikti teismui sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (turto padalijimo, vaikų išlaikymo ir t. t.). Remiantis LR CK 3.53 straipsnio 3 dalimi teismas, savo sprendimu nutraukdamas santuoką, patvirtina sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje sutuoktiniai turi aptarti savo nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir dalyvavimo juos auklėjant klausimus bei kitas savo turtines teises ir pareigas. Sutarties turinys įtraukiamas į teismo sprendimą. Kai santuoka nutraukiama vieno sutuoktinio prašymu, teismui pateiktame prašyme taip pat privalo būti nurodyta, kaip pareiškėjas įvykdys savo pareigas kitam sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams. Kai santuoka nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės, toks santuokos nutraukimas turi tokias pačias pasekmes kaip ir santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (LR CK 3.51 - 3.54 straipsniai).
Gyvenimo skyrium (separacijos) atveju vienas sutuoktinis gali kreiptis su prašymu į teismą dėl gyvenimo skyrium nustatymo, jeigu dėl tam tikrų aplinkybių, nors ir nepriklausančių nuo kito sutuoktinio, bendras jų gyvenimas tapo netoleruotinas (neįmanomas) arba gali iš esmės pakenkti jų nepilnamečių vaikų interesams, arba sutuoktiniai nesuinteresuoti tęsti bendrą gyvenimą. Teismas, priimdamas sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos), privalo nustatyti, su kuriuo iš jų lieka gyventi jų nepilnamečiai vaikai, taip pat išspręsti vaikų išlaikymo ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimo auklėjant vaikus klausimus. Abu sutuoktiniai gali kreiptis su bendru prašymu į teismą dėl gyvenimo skyrium patvirtinimo, jeigu dėl gyvenimo skyrium pasekmių jie yra sudarę sutartį, kurioje numato nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, jų išlaikymo ir auklėjimo, taip pat sutuoktinių turto padalijimo ir tarpusavio išlaikymo klausimus. Kai sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl gyvenimo skyrium pasekmių, teismas šią sutartį patvirtina, jeigu sutartis neprieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės nepažeidžia nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų.
Kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo. Laikiną ar neterminuotą tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimą teismas taiko atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, dėl kurių prašoma apriboti tėvų valdžią. Tačiau tėvai išlaiko teisę matytis su vaiku, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams. Visus klausimus, susijusius su vaiko auklėjimu ir tėvų atsakomybe, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu. Kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos gali vaiko tėvas ar motina, neveiksnių nepilnamečių tėvų tėvai (globėjai / rūpintojai). Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką.
Globa ir įvaikinimas
Vaiko, likusio be tėvų globos, priėmimas į šeimą, rūpinimasis juo, jo poreikių tenkinimas, saugios aplinkos užtikinimas - labai kilnus ir būtinas. Globa ir įvaikinimas suteikia galimybę dalytis meile bei namų šiluma su tais, kuriems to labiausiai reikia. Vaikams yra suteikiami namai, saugi aplinka, kurioje jie gali augti. Vaikai į šią sistemą patenka dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai tai - tėvų priklausomybės, negebėjimas rūpintis vaikais, tėvų ligos ar netektys.
Tiek globos, tiek įvaikinimo atveju šeima yra parenkama vaikui, o ne vaikas šeimai. Todėl galimybės pasirinkti globotinį ar įvaikį nėra. Ketinantys globoti ar įvaikinti asmenys turi atitikti panašius reikalavimus, kurie numatyti CK 3.269 str., išklausyti mokymus pagal GIMK programą.
Tačiau esminiai skirtumai tarp globos ir įvaikinimo - įsipareigojimo trukmė ir įgyjamos teisės. Įvaikinimas yra baigtinis procesas. Globos atveju vaiko ryšiai su biologine šeima ar kitais šeimos nariais nenutrūksta, vaikas turi teisę palaikyti ryšius su biologine šeima ar artimaisiais, jeigu tai neprieštarauja jo interesams. Ar vaikas gali matytis su savo biologiniais tėvais, kaip dažnai jis gali matytis, kiek tai yra saugu vaikui ir kaip atitinka jo interesus, paprastai nustato VVTAĮT (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba) prie SADM (Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) teritorinis vaiko teisių apsaugos skyrius arba teismas. Susitikimai su vaiko biologine šeima gali vykti globos centro patalpose, prireikus, gali būti stebimi specialistų. O įvaikinimo atveju įtėviai turi teisę neatskleisti informacijos apie įvaikinimą, gali keisti vaiko vardą, pavardę.
Globos ir įvaikinimo atvejais vaiko įgyjamos teisės skiriasi. Globos atveju vaikas neįgyja paveldėjimo teisės į globėjų šeimos turtą, o įvaikintas vaikas turi tokias pat juridines teises, kaip ir biologinis vaikas. Jis įgyja paveldėjimo teisę į šeimos turtą taip pat, kaip ir biologiniai vaikai. Įvaikis turi ne tik visas teises, bet ir pareigas, kokias turi vaikai savo tėvams. Įtėviai įgyja visas pareigas, kokias turi biologinius vaikus auginančios šeimos, o vaiko globa juridiškai suvokiama kaip paslauga vaikui, netekusiam biologinių tėvų priežiūros.
Taigi globėjas, atlikdama savo pareigas, įsipareigoja ne tik rūpintis vaiku, jo fiziniu, psichiniu vystymusi, jo sveikata ir ugdymu. Visuomenėje vis daugiau kalbama apie globą ir įvaikinimą, dalijamasi gerosiomis patirtimis. Taip yra išsklaidomi vyraujantys mitai, žmonės gauna daugiau informacijos.
Laikinoji ir nuolatinė globa: pagrindiniai skirtumai
Yra du pagrindiniai globos tipai: laikinoji ir nuolatinė.
- Laikinosios globos tikslas - sugrąžinti vaiką į šeimą. Dažniausiai vaikas į šeimą grąžinamas, kai šeima išsprendžia iškilusias problemas. Šio pobūdžio globa gali būti suteikta šeimoje, šeimynoje ar vaikų socialinės globos institucijoje. Laikinąją globą vaikui nustato savivaldybė, kurios teritorijoje vaikas gyvena su šeima, administracijos direktoriaus įsakymu. Įsakyme dažniausiai nurodomi pagrindiniai dalykai: Paskiriamas vaiko teisėtas atstovas. Nustatoma gyvenamoji vieta. Įrašoma data, nuo kada įsigalioja globa (rūpyba). Laikinoji globa dažniausiai trunka apie 1 metus.
- Nuolatinės globos tikslas - užtikrinti vaikui saugią aplinką, kurioje būtų tenkinami jo pagrindiniai poreikiai ir jis jaustųsi saugus. Nuolatinė globa skiriama teismo nutartimi. Tėvų valdžia (vaiko atžvilgiu). Nustatomi vaiko globėjai. Gyvenamoji vieta. Skiriamas vaiko turto administratorius.
Be to, teismo sprendime yra nustatomas terminuotas arba neterminuotas tėvų valdžios apribojimas bei tėvų prievolė finansiškai prisidėti prie vaiko išlaikymo.
Teismo procesas ir vaiko interesai
Teismus pasiekiančios bylos dėl globos yra išskirtinės tuo, kad visu procesu siekiama užtikrinti vaiko interesus. Labai skaudu pripažinti, kad kartais ir finansiniai dalykai lemia vaikų likimus.
Aktuali išlieka ir globėjų asmens duomenų apsauga - ne visada globėjai sutinka, kad tėvai, kuriems apribota tėvų valdžia, žinotų jų duomenis, adresą. Su kuriuo iš tėvų liks gyventi nepilnametis vaikas (t. y., su kuriuo iš tėvų bus nustatyta vaiko gyvenamoji vieta)? Kokia bus nustatyta skyriumi gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarka? Ar gali tėvai susitarti, jog kiekvienas iš tėvų su vaiku praleidžia po 50 procentų viso laiko, bendravimo tvarką paskirstant tolygiai tarp abiejų tėvų („50:50“ procentų laiko)?
Ilgainiui buvo nusistovėjusi tokia teismų praktika dėl vaiko gyvenamosios nustatymo, jog nustatant gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, kitam skyrium gyvenančiam tėvui numatant bendravimo tvarką savaitgaliais, švenčių dienomis ar panašiai, iš esmės vaikui yra užtikrinamas stabilumas, kuris yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, padedantis vaikui geriau vystytis. Kitaip tariant, teismai, siekdami užtikrinti stabilumą vaikui, netenkindavo ginčo šalių prašymų bendravimo su vaiku laiką paskirstyti tarp tėvų po lygiai - pagal principą „50:50 procentų laiko“.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija
Viena iš nutarčių, tinkamai iliustruojančių išdėstytą mintį - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, kurioje teismas išaiškino, kad:
Tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas.
Pažymėtina, kad tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą.
Tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principai nereiškia, kad pagal teismo nustatytą skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką vaikas turėtų kas antrą dieną pakaitomis gyventi su kiekvienu iš skyrium gyvenančių tėvų. Nors tokios skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo galimybė iš esmės negali būti absoliučiai paneigta, pažymėtina, kad ji teismo sprendimu galėtų būti nustatoma tik išskirtiniais atvejais, kai, pirma, dėl jos sutaria abu tėvai, antra, teismas nustato, kad būtent tokia tvarka geriausiai atitiks vaiko interesus, trečia, su tokia tvarka sutinka vaikas, sugebantis išreikšti savo pažiūras.
Praktikos pokyčiai
Tačiau keičiantis visuomenės požiūriui ir poreikiui dėl platesnių galimybių nustatant vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką, keitėsi bei plėtojosi ir Lietuvos teismų praktika. Svarbu paminėti ir analizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019, kurioje teismas iš esmės pasisakė dėl galimybės ištuokos atveju vaiką tėvams globoti kartu, bendravimo su vaiku tvarką paskirstant tolygiai, pakaitomis („50:50 procentų laiko“):
Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad teismai nepagrįstai nustatė tokią bendravimo tvarką, pagal kurią vaikas realiai pakaitomis gyvena su kiekvienu iš tėvų po savaitę...
10 Į kokį teismą reikia kreiptis, jeigu norima pateikti pareiškimą dėl tėvų atsakomybės?
Jeigu asmuo nori pateikti prašymą dėl tėvų atsakomybės, jis turi kreiptis į apylinkės teismą.
11 Kokia tvarka yra taikoma šiais atvejais?
Nemokamą teisinę pagalbą galima gauti remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu.
14 Tam tikrais atvejais, kad būtų įvykdytas sprendimas dėl tėvų atsakomybės, gali prireikti kreiptis į teismą.
Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 (1 ) dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo taikomas be specialios procedūros pripažįstant kitos ES valstybės teismo sprendimą Lietuvoje. Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 15 straipsnyje (bei 1996 m. spalio 19 d. Šie prašymai nagrinėjami LR CPK 39 skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003, nenustato kitaip. Lietuvos apeliaciniam teismui teikiami prašymai turi atitikti bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus (LR CPK 111 straipsnis). Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 15 straipsnio nuostatomis teikiamas prašymas ir jo priedai turi būti pateikti valstybine kalba arba turi būti pridėti šių dokumentų vertimai į lietuvių kalbą. Jeigu pareiškėjas gyvena ne Lietuvos Respublikoje ir nepaskyrė atstovo byloje arba įgalioto asmens procesiniams dokumentams gauti, gyvenančio (turinčio profesinės veiklos buveinę) Lietuvos Respublikoje (LR CPK 805 straipsnis), prašyme turi būti nurodytas adresas Lietuvos Respublikoje arba telekomunikacijų galinio įrenginio adresas, kuriuo pareiškėjui būtų įteikiami procesiniai dokumentai. Lietuvos apeliacinis teismas, kai tai tikslinga, gali pavesti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikti išvadą dėl jurisdikcijos perėmimo ar jurisdikcijos perdavimo tikslingumo. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs prašymą dėl jurisdikcijos perėmimo iš užsienio valstybės teismo ir priėmęs sprendimą šį prašymą patenkinti, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes nustato kompetentingą Lietuvos Respublikos teismą, kuris nagrinės bylą Lietuvos Respublikoje. Užsienio valstybės teisme iškelta byla perduodama kompetentingam Lietuvos Respublikos teismui nagrinėti iš esmės. Šiuo atveju mutatis mutandis taikomos LR CPK 35 straipsnio nuostatos ir bylos nagrinėjimas tęsiamas kompetentingame Lietuvos Respublikos teisme.
16Į kurį šios valstybės narės teismą reikia kreiptis norint užginčyti kitos valstybės narės teismo sprendimo dėl tėvų atsakomybės pripažinimą?
Skundas turi būti pateikiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Vaikų ir tėvų asmeniniams ir turtiniams santykiams taikoma vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Kompetentingas teismas dėl tėvų atsakomybės nustatomas remiantis 1996 m. spalio 19 d. Klausimams, susijusiems su nepilnamečių apsauga, globa ir rūpyba taikytina teisė nustatoma pagal 1961 m. spalio 5 d. Šeimos narių išlaikymo pareigas (alimentus) reglamentuoja 1973 m. spalio 2 d.
