Vaiko gimimas - tai didžiulis pokytis visai šeimai, atnešantis ne tik džiaugsmą, bet ir daugybę naujų iššūkių. Šis reikšmingas įvykis gali smarkiai paveikti kiekvieno šeimos nario psichologinę būseną, šeimos dinamiką ir tarpusavio santykius. Susidūrimas su naujomis pareigomis, pasikeitusi rutina ir emociniai išgyvenimai gali sukelti įtampą, nerimą, o kartais ir depresiją.
Tėvų psichologinė būsena gimus naujam šeimos nariui
Nors visuomenės supratimas apie psichikos ligas, tokias kaip moterų pogimdyminė depresija, didėja, tačiau vyrų depresija kūdikiui gimus daug mažiau atpažįstamas reiškinys. Nustatyta, kad maždaug 25 proc. vyrų pirmaisiais metais po kūdikio gimimo patiria lengvus depresijos simptomus, o maždaug 10-12 proc. tėčių yra diagnozuojama depresija. Tyrimai taip pat perspėja, kad maždaug 3 iš 100 šeimų abu tėvai, motina ir tėvas, gali patirti pogimdyminę depresiją vienu metu. Tuo tarpu tinkamos ir savalaikės pagalbos nesuteikimas sergančiam depresija tėvui ar motinai gali sukelti skaudžių pasekmių, tokių kaip savižudybė, santykių šeimoje sunkumai ir / ar smurtas, nepakankama kūdikio priežiūra ar net apleidimas.
Kodėl vyrams sunku kreiptis pagalbos?
Įvairios apklausos ir tyrimai teigia, kad vyrai dažniau vengia medicininės priežiūros nei moterys. Šios žinutės suaktyvina vyrišką stereotipą „apsaugoti, aprūpinti“, pamirštant, kad tėčiai turi ne tik palaikyti motinas, tačiau jiems taip pat reikia paramos. Todėl daugelis vyrų tai priima, kaip skatinimą išlikti stipriu ir nesiskųsti. Jei tikimasi, kad vyrai tapę tėčiais bus stiprūs ir palaikantys, tuomet, kas jie, jei suserga depresija? Šis klausimas neretai atima ryžtą vyrams kreiptis pagalbos į psichologą ar psichiatrą. Užsisklendę savyje tėčiai dažnai nesupranta, kad rūpintis kūdikiu nėra lengva ir kad kūdikių elgesys (pvz., dažnas prabudimas, verksmas) yra natūralus, susijęs su jų išgyvenimo instinktais. Ir kad tėčiai (ir mamos taip pat) gali pervargti ir / ar patirti nuotaikos pablogėjimo periodų.
Nustatyta, kad didesnė rizika patirti pogimdyminės depresijos epizodą yra vyrams, kurie yra jaunesni nei 25 metų bei gimus jų pirmam vaikui. Vienas iš pogimdyminės depresijos rizikos veiksnių yra vyrų partnerės psichinė sveikata; rizika, kad tėvas susirgs depresija po vaiko gimimo, yra daugiau nei penkis kartus didesnė, jei depresija serga vaiko mama (ir priešingai, jei vyras serga pogimdymine depresija, didesnė tikimybė susirgti ir jo žmonai / partnerei).
Naujausi tyrimai atskleidė, kad tėčių hormonai taip pat kinta dar iki kūdikio gimimo. Be fiziologinių pokyčių, tiek mamos, tiek tėčiai, gimus kūdikiui, susiduria su daugybe kitų pokyčių: keičiasi kasdienė rutina ir tenka prisitaikyti prie kūdikio režimo, atsiranda santykių pokyčiai, poros seksualinio gyvenimo pokyčiai, naujos pareigos, tenka tvarkytis su partnerio stresu bei padidėjusiais finansiniais rūpesčiais. Visi šie veiksniai gali kelti įtampą vyrams dėl padidėjusios atsakomybės. Tų pačių bei kitų sunkumų gali kilti ir moteriai, todėl poros santykiuose gali trūkti emocinės paramos ir padažnėti konfliktų.
Vyrų pogimdyminės depresijos pikas yra nuo trijų iki šešių mėnesių po gimdymo. Kaip ir mamų pogimdyminė depresija, ji dažnai nediagnozuojama. Pogimdyminė depresija tėčiams gali pasireikšti skirtingais požymiais nei mamų. Depresija gali turėti įtakos tėvo santykiams su vaiku. Jie gali mažiau domėtis kūdikiu, rečiau žaisti ir bendrauti su juo ir / ar savo kitais vaikais bei atsiliepti apie juos neigiamai ar kaltinti dėl savo sunkumų. Pogimdyminė tėčių depresija gali turėti įtakos jų vaiko raidai. Pavyzdžiui, nustatyta, kad tėčių depresija yra susijusi su jų vaikų emocinėmis, socialinėmis ir elgesio problemomis, taip pat su vaikų raidos vėlavimu. Šios sąsajos stipresnės, kai tėvas patiria depresiją dar motinos nėštumo metu ir ji tęsiasi po gimdymo, depresijos simptomai yra ypač sunkūs.
Tėvų pogimdyminė depresija iš esmės yra toks pat sutrikimas kaip ir mamų pogimdyminė depresija. Rekomenduojama pradėti kuo ankstyvesnėje stadijoje. Šiuo metu gydymo galimybės yra tokios pačios, kaip ir motinoms, kurioms taikoma psichoterapija ir / ar gydymas psichotropiniais vaistais. Svarbiausia! Tėčiai turėtų kuo anksčiau išsakyti, kaip jaučiasi, o žmonos / partnerės (ir kiti artimi asmenys) skatinti juos kreiptis pagalbos. Tai ne Jūsų kaltė, kad patiriate tokią būseną.
Naujo šeimos nario įtaka vaiko savijautai
Naujo žmogaus atsiradimas šeimoje sukelia vaikui daug įvairių jausmų, visų pirma, tai nerimas dėl ateities ir jį laukiančių pokyčių, baimė prarasti mamos ar tėčio dėmesį ir meilę. Vaikas išgyvena lojalumo konfliktą tarp savo biologinių tėvų ir jų naujų partnerių. Sudūžta vaiko viltis, kad tėvai bus kažkada kartu, o tai sukelia pyktį, liūdesį, bejėgiškumą. Vaikas gali jausti ir kaltę, jei naujas partneris jam patinka, arba pavydą ir pyktį jam už atimtą galimybę tėvams būti kartu.
Vaikai gali tvarkytis su šiais jausmais labai skirtingai. Vieni vaikai gali regresuoti ir elgtis tarsi būdami jaunesnio amžiaus. Šie vaikai tarsi grįžta į tokį raidos amžių, kuriame jaučiasi saugūs. Gali pasireikšti toks vaiko elgesys, kaip piršto čiulpimas, šlapinimasis į lovą, arba vaikas gali prisiklijuoti prie mamos (ar tėčio), nepaleisti jos nė per žingsnio, jaustis taip tarsi negalėtų be jos apsieiti. Kiti vaikai, išreikšdami savo pyktį ir baimę, gali elgtis agresyviai. Neretai jie demonstruoja atvirą priešiškumą mamos draugui (arba tėčio draugei). Kartais įsitraukia į subtilesnę kovą, pvz., pradeda skųsti partnerę (partnerį) kitiems šeimos nariams.
Vaikas gali tvarkytis su šiais jausmais labai skirtingai. Vienas iš pogimdyminės depresijos rizikos veiksnių yra vyrų partnerės psichinė sveikata; rizika, kad tėvas susirgs depresija po vaiko gimimo, yra daugiau nei penkis kartus didesnė, jei depresija serga vaiko mama (ir priešingai, jei vyras serga pogimdymine depresija, didesnė tikimybė susirgti ir jo žmonai / partnerei). Vaikas gali tvarkytis su šiais jausmais labai skirtingai. Vienas iš pogimdyminės depresijos rizikos veiksnių yra vyrų partnerės psichinė sveikata; rizika, kad tėvas susirgs depresija po vaiko gimimo, yra daugiau nei penkis kartus didesnė, jei depresija serga vaiko mama (ir priešingai, jei vyras serga pogimdymine depresija, didesnė tikimybė susirgti ir jo žmonai / partnerei).
Vaiko prisitaikymas prie naujų pokyčių yra sklandesnis, jei jautriai reaguojama į jo jausmus, suteikiama galimybė juos išreikšti ir kalbėtis apie juos, užtikrinama struktūra ir nusistovėjusios dienotvarkės pastovumas.
Patarimai tėvams, laukiantiems naujo šeimos nario
Kai naujojoje šeimoje pradedama laukti gandrų, patartina šią naujieną pasakyti patiems tėvams, kurie laukiasi kūdikio. Nereikėtų permesti šios atsakomybės buvusiam sutuoktiniui. Svarbu, kad tėvai būtų atviri ir nuoširdūs su vaikais ir užtikrintų, kad ir gimus naujam šeimos nariui, jo meilė ir dėmesys vaikui nepasikeis, vaikas liks toks pat svarbus. Nepaisant to, kaip gerai paruoštas vaikas, jam kils daug įvairių jausmų. Jis gali jausti nesaugumą ir nerimą, ar tėtis nenustos jo mylėti, kai gims broliukas ar sesutė, ar turės jam laiko. Vaikas gali jausti pavydą dar negimusiam broliui ar sesei. Tokie jausmai yra būdingi net ir neišsiskyrusios šeimos vaikui, kuriam tėvai praneša žinią apie naują šeimos narį. O vaikas iš išsiskyrusios šeimos išgyvena dar daugiau sumišimo ir nerimo. Tokia žinia gali išprovokuoti itin stiprią vaiko baimę prarasti tėvą. Prisiminkime, kad vaikas jau išgyveno milžinišką netektį, kai tėvai išsiskyrė gyventi į skirtingas vietas. Kitą netektį jis išgyveno, kai tėvas pradėjo gyventi su nauja drauge. Be to, vaikui gali būti liūdna dėl mamos, kuri negali turėti kito vaiko, o tėtis gali. Vaikas gali jausti, kad tėčiui palaikys kompaniją gimęs kūdikis, kai jo nebus šalia, tačiau mama jausis visiškai vieniša, kai vaikas važiuos aplankyti tėčio. Arba vaikui gali patikti idėja turėti broliuką arba sesutę, tačiau jis gali dėl to jaustis kaltas, nes ši žinia gali skaudinti mamą.
Naujo partnerio pristatymas vaikui po skyrybų
Naujas motinos ar tėvo partnerio atsiradimas įneša į skyrybas išgyvenančio vaiko gyvenimą dar daugiau sumaišties ir nerimo. Jei iširusią santuoką išgyvenančiai motinai ar tėvui atėjęs į jų gyvenimą partneris gali atnešti daug džiaugsmo ir palengvėjimo po skausmingų skyrybų išgyvenimų, vaikui, atvirkščiai, šie pokyčiai gali dar sustiprinti netekties skausmą. Pristatant naują partnerį vaikui, labai svarbu atsižvelgti į jo emocinius poreikius, neskubinti šio proceso, net jei tėvams labai norisi pasidalinti savo laime dėl naujo gyvenimo draugo su vaiku arba kuo greičiau įtraukti partnerį į bendrą gyvenimą kartu.
Pasistenkite apgalvoti, kada ir kaip jūs norite pristatyti savo partnerį vaikui. Visų pirma, jei nesate tikri dėl santykių su partneriu rimtumo, geriau kol kas vaiko su juo nepažindinkite. Tuo labiau nedarykite to, jei susitikinėjate su keliais partneriais ar jie dažnai keičiasi. Pristatydami savo partnerį, atsižvelkite į vaiko amžių ir galimybes susitaikyti su naujais pokyčiais. Daugeliui vaikų gali būti didelis iššūkis susidoroti su keliais stipriais pokyčiais vienu metu. Pasikliaukite auksine taisykle: vienas žingsnis vienu metu. Geriausia naują partnerį vaikui pristatyti tuomet, kai jūs patys naujuose santykiuose jaučiatės komfortiškai ir vertinate juos kaip rimtus. Tik jūs galite nuspręsti, kada jau santykiai yra rimti. Tikrai nedera supažindinti vaiko su kiekvienu partneriu, su kuriuo susitikinėjate po savo skyrybų. Juk vaikas prisiriša prie suaugusiųjų, kurie ateina į jo gyvenimą. Ir kiekvieną kartą nutrūkę santykiai įskaudins jį.
Kai jaučiate, kad yra tinkamas laikas papasakoti vaikui apie partnerį, su kuriuo susitikinėjate, būkite nuoširdūs ir paprasti su vaiku. Jei ruošiatės į pasimatymą su nauju partneriu, priešmokyklinukams pakanka to, kad pasakysite, jog einate susitikti su savo geru draugu. Pradinio mokyklinio amžiaus vaikams jau galite suteikti daugiau informacijos, pvz., pasakyti, kad einate susitikti su ypatingu draugu, su kuriuo jums gera leisti laiką kartu. Kalbėdami su 11-14 metų vaikais jau galite vartoti žodį „pasimatymas“. Paprastai jie jau žino šio žodžio reikšmę. Be abejo, ši naujiena gali sukelti jiems įvairių jausmų, todėl pasikalbėkite apie šiuos jausmus su vaiku. Paaugliams ypač svarbus tėvų atvirumas. Jie gali jaustis sumišę ir sutrikę dėl to, kad jų tėvai eina į pasimatymus tuo pačiu metu, kai ir jie tai daro. Svarbu kalbėti apie šiuos jausmus su paaugliais, tačiau nereikėtų prašyti paauglio leidimo ar pritarimo su kuo nors susitikti arba pradėti aptarinėti su paaugliu jūsų partnerio elgesį ar asmenybę. Pristatant naują partnerį, svarbu pabrėžti, kad jūsų jausmai vaikui nepasikeitė, o jo poreikiai jums yra svarbiausi.
Pirmasis susitikimas neturėtų būti sutelktas vien į vaiko dialogą su nauju partneriu, pvz., nėra labai gera idėja pirmą susitikimą organizuoti kavinėje ar restorane.
Kada turėtumėte supažindinti savo vaikus su nauju partneriu?
Naujo partnerio vaidmuo šeimoje
Visų pirma, užtikrinti, kad rutina ir elgesio ribos, prie kurių yra pripratęs vaikas, kuo mažiau pasikeistų po to, kai į šeimą ateina naujas šeimos narys, t. y. pamotė ar patėvis. Antra, nereikėtų iškart pulti griežtai auklėti ir bausti vaiko. Griežtumas, nors ir teisingas, gali įskaudinti ir atstumti vaiką. Geriau iš pradžių daugiau dėmesio sutelkti į santykių su vaiku kūrimą nei į jo elgesio korekciją. Svarbi ir trečia taisyklė - laikytis tų pačių elgesio taisyklių ir ribų, kurių laikosi sutuoktinis (-ė) (t. y. vaiko motina ar tėvas). Besibaiminant pažeisti užmegztą kontaktą su vaiku, sukelti jam neigiamų jausmų, kartais gali kilti pagunda leisti ilgiau vaikui pažaisti kompiuteriu, nei yra sutarta, arba neatlikti tam tikrų įsipareigojimų, kitais būdais jį palepinti. Tačiau toks suaugusiųjų elgesys nepadės užsitarnauti vaiko meilės. Atvirkščiai, gali sukelti vaikui nesaugumo jausmą ir nepasitikėjimą suaugusiais, sudaryti sąlygas manipuliuoti jais.
Kitas kraštutinumas - kai naujieji partneriai beveik nesikiša į vaikų gyvenimą, lieka tarsi nuošaly. Toks partnerių elgesys taip pat nepadeda megztis ryšiui su vaiku. Vaikas turi jausti, kad nauji suaugusieji dalyvauja jo gyvenime, t. y. rūpinasi jo fiziniais ir emociniais poreikiais, o tai apima ir elgesio ribų apibrėžimą ir pagalbą veikiant šių ribų rėmuose. Jei suaugusieji nedalyvauja vaiko gyvenime, pastarasis jaučiasi jiems nesvarbus, paliktas, atstumtas. Vaikui sunku užmegzti saugų prieraišumo ryšį ir išmokti pasitikėti nauju suaugusiuoju, kuris atrodo nusišalinęs ir laikosi nesikišimo pozicijos. Tik tai toli gražu nereiškia, kad reikėtų pradėti kontroliuoti kiekvieną vaiko gyvenimo sritį. Naujieji partneriai irgi neturi stengtis dalyvauti kiekvienoje vaiko laisvalaikio veikloje. Vaikui be galo svarbu turėti laiką, kurį jis leidžia tik su savo biologine motina ar tėvu. Labai svarbu gerbti vaiko privatumą (pvz., neįeiti į jo kambarį be leidimo), neklausinėti ir netardyti vaiko, jei jis nenori kažkuo dalintis ar pasakoti, neduoti nepageidaujamų patarimų. Svarbu gerbti ir vaiko fizinio kontakto ribas: nedera liesti vaiko arba bendrauti su juo taip, kad jis jaustųsi nepatogiai.
Kuo vaikas vyresnis, tuo situacija sudėtingesnė, ypač tai aktualu, jeigu šeimoje, kur ateina gyventi naujas partneris, gyvena paaugliai, nes jie jau yra asmenybės ir turi ne tik gana stipriai susiformavusias pažiūras ir nuomonę, bet ir baimes, nusivylimus ir lūkesčius. Pamotės ar patėvio santykiai su partnerio vaikais yra vieni sudėtingesnių, juos kurti tikrai nėra lengva ir paprasta. Bendram gyvenimui naujoje šeimoje reikia ruoštis atsakingai, tačiau neišsikeliant sau pernelyg didelių tikslų. Svarbu stebėti, kalbėtis, išklausyti, išgirsti vieniems kitus. Laikui bėgant naujos šeimos nariai susigyvena ir pasijunta artimesni. Suaugusiems būtina stengtis neskubėti, reikia duoti ir sau laiko ir, žinoma, turėti kantrybės išlaukti.
Pasak psichologės, šį klausimą pirmiausia pats su savimi turi aptarti suaugęs žmogus, kuris pasirinko naują partnerį. Tik jis geriausiai pažįsta savo vaikus, gali bandyti nuspėti jų reakcijas. Tačiau svarbiausia šių apmąstymų dalis turi prasidėti nuo dviejų suaugusių žmonių santykių aptarimo ar analizės. „Jeigu vaiko mama ar tėvas turi naują draugę (draugą), bet santykio perspektyvos nėra aiškios, o vaikai vis dažniau mato porą kartu, tai vaikams, kokio amžiaus jie bebūtų, reikia pasakyti, kad tai tėra graži draugystė, vengti tokių naujojo partnerio įvardijimų, kaip „nauja mama“ ar „naujas tėtis“. Dar vienas akcentas - partneriai tarpusavyje turi aptarti, koks galimas ateinančiojo į šeimą santykis su vaikais, kokie jo lūkesčiai ir savo vaidmens ar pozicijos įvertinimas. Reikėtų aptarti ir finansinius klausimus, tokius kaip, kas mokės už butą, už bendrus pirkinius tiek porai, tiek kartu gyvenantiems vieno iš partnerių vaikams, rūpesčio vaikais pasidalijimą - ar naujasis šeimos narys prisiims atsakomybę nuvesti naujojo partnerio vaikus pas gydytoją, parsivežti iš būrelių, nueiti į tėvų susirinkimą ir pan.“
Kitas klausimas, kaip sako psichologė, ar biologiniai vaikų tėvai išsiskyrė, ar vienas iš jų mirė. Vaikai gali skirtingai vertinti šias situacijas. Jeigu pakankamai paaugęs vaikas suvokia, kad vienas iš tėvų mirė, naują santykį gali priimti lengviau, ypač, jeigu trūksta tėviškos ar motiniškos gyvenimo pusės. Praktika rodo, kad tėvams esant gyviems, bet išsiskyrus, vaikų, ypač paauglių reakcija į naują šeimos narį būna kitokia. Vėlgi, tai priklauso nuo tikrųjų tėvų skyrybų priežasties ir jų buvusių santykių visavertiškumo - kokia buvo ankstesnės šeimos gyvenimo kokybė ir kiek harmoningas buvo tėvų santykis su vaikais.
„Teko girdėti, kad pradedant vaiką ruošti naujam santykiui, su vaiku gyvenantis tėvas (mama) ima klausinėti: „Ar norėtum, kad turėtume naują tėtį?“; „Ar tau patinka ta moteris, kurią mes vakar pavežėme?“; „Ar norėtum, kad jis / ji gyventų kartu?“. Net paaugliui tokia atsakomybė yra per didelė. Pasak Z. Aleksandravičienės, susipažinimo pokalbiui, o gal ir gyvenimo kartu aptarimui, būtų geriau surasti jaukią, visiems patogią akimirką, kai su nauju partneriu supažindinama susitikus prie arbatos puodelio, pasivaikščiojimo metu ar panašiai. Tėvai gali susidurti su tokiais klausimais: „Ar nekils vaiko priešiškumas naujam partneriui?“; „Kaip rasti bendravimo aukso vidurį?“. Mažesnieji, kurie pasakose skaitė apie piktosios pamotės kerus, gali sutrikti.
„Naująjį tėvų partnerį paaugliai dažniausiai vadina vardu, o kreipinys „tu“ ar „jūs“ - vėlgi, šeimos sprendimas. Nėra gerai vaikus versti naują šeimos narį vadinti mama ar tėčiu, nebent vaikai patys to nori. „Taip jau įprasta, kad sprendžiant svarbius vaikui klausimus (kokią mokyklą vaikui lankyti, kokios krypties būrelius rinktis, planuoti brangius pirkinius) lemiamą žodį taria biologiniai tėvai. Tačiau tai nėra neginčijama tiesa, nes gyvenimo įvairovė - beribė“, - sako Z. Pasak psichologės, būna, kad biologinis tėvas išvyksta ilgesniam laikui, suserga ir visa vaiko auklėjimo našta tenka patėviui ar pamotei. Ir nėra taisyklės, kad vieno ar kito sprendimai yra geri arba blogi. Jeigu tai atitinka ir tenkina geriausius vaiko interesus bei poreikius, nežaloja jo asmenybės atsižvelgiant į amžiaus tarpsnius - nesvarbu, kas tėvas, mama, pamotė ar patėvis nuspręs, kaip vaikui geriau.
Situacija neretai komplikuojasi, kai su vaiku negyvenantis ar pasisvečiuoti vaiką išleidžiantis biologinis tėvas ar mama ima prieštarauti naujos vaiko šeimos taisyklėms, nuteikinėja vaiką prieš patėvį ar pamotę, nors tuo tarpu patys biologiniai tėvai prisiima mažiau atsakomybės. Tokiu atveju reikia vaiko teisių apsaugos specialisto ar psichologo pagalbos, kuri visada yra prieinama. „Problemos dažniausiai paaštrėja, kai tenka spręsti rimtesnes šeimos problemas, ypač paauglių. Gali būti, kad patėvis ar pamotė taria griežtesnį žodį ar taiko griežtesnes taisykles. Kai biologinis tėvas teisina savo vaiką, tuomet atsiranda įtampa tarp suaugusiųjų šeimos narių ir paauglys gali imti manipuliuoti jais. Paauglių priešiškumas viskam apskritai - normalus reiškinys, nes paauglystė yra savojo Aš paieškos, pasaulio ir taisyklių, ribų kūrimo metas. „Nereikia išsigąsti, jeigu paauglys į naują tėvo ar motinos partnerę (partnerį) sureaguos priešiškai, atstumiančiai ar piktai, ypač, jeigu turi priekaištų savo biologiniams tėvams (dėl neištikimybės, finansinių dalykų, įžeistos savimeilės, emocijų). Kam malonu dalintis artimu žmogumi su kitu, svetimu? Normalu, kad paaugliams gali ,nepatikti naujas tėvų dėmesio ir simpatijų objektas. Z. Aleksandravičienė atkreipia dėmesį tai, kad svarbiausia, jog vaikas šeimoje jaustųsi saugus: „Čia negali būti nei kalbos apie tai, kad naujas tėvo ar motinos gyvenimo draugas (draugė) vaikus skriaudžia, terorizuoja psichologiškai, smurtauja, išnaudoja, pažeidžia jų privatumą ar intymumą. Esant normaliems, pagarbiems ir visaverčiams dviejų suaugusių žmonių santykiams ir empatijai vaikas prisitaiko. Reikia suprasti, kad tam reikia laiko. Kiek? Galima būtų dalintis informacija apie adaptacijos laikotarpius, užtrunkančius nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, gedėjimą, bet gyvenime viskas yra individualu ir savita. Užsitęsus vaiko priešiškumui arba jam stiprėjant, reikia apsilankyti pas psichologą. Kada kyla įtampa, nesusipratimai, barniai, priešiškumas? Psichologė sako, kad reikia suprasti, ką išgyvena paauglys, matydamas, kad šalia mamos ar tėčio vietą užima jam svetimas žmogus ir mama (tėtis) meile dalijasi ne tik su vaikais, bet ir su tuo svetimu žmogumi: „Paauglys patenka į užburtą baimių ratą - bijo prarasti tikrąją mamą ir tėtį, demonstruoja atvirą priešiškumą naujiems tėvų partneriams, tuo tarpu kovoja su savimi bandydamas pritapti naujoje šeimoje ir sukurti darnius santykius su patėviu ar pamote, o taip pat ir neišduoti jausmuose tikrųjų tėvų. Pasak tarnybos atstovės, kitaip adaptacija gali klostytis, kai iš šeimos išėjęs vaiko biologinis tėvas ar mama buvo problematiškas: smurtavo, terorizavo, girtavo, valkatavo, lošė ir kitaip traumavo šeimos narius. Tuomet paauglys greičiausiai tikėsis, kad nuo šiol „nauja mama“ ar „naujas tėtis“ įneš santarvės, finansinės gerovės, užtikrins geresnes buitines sąlygas, geresnius santykius. „Kada kyla įtampa, nesusipratimai, barniai, priešiškumas? Z. Aleksandravičienė sako, kad tikėtis, jog partnerio vaikai iš ankstesnių santykių bus mieli, tobulai tvarkingi, paklusnūs, būtų naivu: „Jie yra vaikai su savo įpročiais, tvarkos ir drausmės supratimu, į naują santykį su pamote ar patėviu atsinešantys savo gyvenimo patirtį, kuri ne visada pamotei ar patėviui yra priimtina. Tokia šeima pradėjusi gyventi kartu, be abejo, patirs sunkumų ir iššūkių, kaip kurti darną šeimoje, o tai teks daryti visiems - kartu gyvenantiems suaugusiems ir vaikams. Svarbiausia užduotis suaugusiems, pasak psichologės, - priimti vaiką kaip sau lygų. Vaikas daug ką gali suprasti, teikti pagalbą, pasitikėjimą, atidumą ir dėmesį. Būtina tobulinti savo naujos šeimos gyvenimą, daugiau reikia skirti dėmesio vaikams, daugiau praleisti laiko kartu, domėtis vaiko savijauta ir pomėgiais, atsižvelgti ir į vaiko nuomonę ir visiems kartu leidžiant laiką mėgautis gyvenimu. Atvirai bendraujant lieka mažiau vietos nesusipratimams ir nuoskaudoms. - sukurkite šeimos taisykles, galiojančias visiems: pvz.
