Dantukų emalis atlieka itin svarbią funkciją saugant mūsų dantų ir bendrą burnos ertmės būklę. Vaikų dantukų dygimo metu labai svarbi nuolatinė tėvų priežiūra. Vaikų dantų ligos. Specialistai sako, kad nuolatinis vaiko lankymasis pas gydytoją odontologą turėtų prasidėti vos išdygus pirmajam dantukui.
Vaisiaus dantukai pradeda formuotis jau antrą moters nėštumo mėnesį, tuomet dantukų užuomazgos praeina keletą vystymosi stadijų. Visų pieninių dantukų bei daugelio pastoviųjų dantų užuomazgos atsiranda dar prieš gimimą. Nuo šeštųjų gyvenimo metų pradeda dygti pastovieji dantys, o apie 12-13 metus visi dantys, išskyrus protinius, jau būna sudygę. Pagal tendenciją, dantukai dygsta poromis, apatiniai pasirodo šiek tiek anksčiau nei viršutiniai, išskyrus viršutinius pieninius šoninius kandžius. Tai yra natūrali dantukų dygimo seka, kuri gali šiek tiek kisti, priklausomai nuo kiekvieno žmogaus. Ortodonto konsultacija reikalinga, jeigu sutrinka dantų dygimo eiliškumas.
Sąkandžio anomalijas nulemia ne tik paveldėjimas, bet ir žalingi aplinkos faktoriai. Tokie kasdieniniai įpročiai kaip netaisyklingas kramtymas yra stiprus, bet pakankamai trumpalaikis rizikos veiksnys. Daug pavojingesni: netaisyklingas kvėpavimas, netinkama liežuvio padėtis ar nečiaupios lūpos. Reikia atkreipti dėmesį, kad dantų padėties anomalijos nėra įgimtos, jos dažniausiai yra įgyjamos. Šiuolaikinėje medicinoje sparčiai plėtojamos diagnostikos sistemos, ieškant priežastinių faktorių, nulemiančių ortodontines anomalijas, gilinamasi į genomą. Atliekami dvynių tyrimai, kurie gali parodyti, kokį poveikį dantų iškrypimams daro paveldėjimas ar aplinka.
Dantų emalio hipoplazija - viena iš dažniausių burnos ertmės ligų su kuria susiduria žmonės. Emalio hipoplazija - tikėtina, ne kiekvienam girdėta, tačiau, analizuojant statistiką, viena dažniausiai pasitaikančių ligų, kuri, dėl įvairių priežasčių, pažeidžiančių už dantų vystymąsi atsakingus audinius, gali būti „užprogramuojama“ mums dar net negimus ar ankstyvoje (maždaug iki 1-erių metų amžiaus) vaikystėje. Priežastys, kurios gali lemti emalio hipoplaziją:
- Besilaukiančios moters būklė nėštumo metu.
- Gimdymo aplinkybės/naujagimio būklė gimdymo metu.
- Vaiko ligos dantų vystymosi laikotarpiu.
Pats rizikingiausias periodas, kalbant apie vaiko dantų vystymąsi - amžius iki 1 metų. Ko gero didžiausias rizikos faktorius yra pačio vaiko turimos ligos jautriuems dantims vystymosi laikotarpiu (iki vienerių metų), ypač tos dėl kurių sutrinka mineralų apykaita organizme. Pieninių dantų traumos ir infekcijos.
Ryškiausias simptomas, kuriam pasireiškus, galima spręsti apie emalio hipoplaziją - įvairaus dydžio baltos, gelsvai rudos ar rudos dėmės (tiksliau - horizontalios linijos ar net duobelės), įprastai atsirandančios simetriškai, tai yra ant dešinės ir kairės pusės dantų. Pirmasis vizitas pas odontologą turi būti dar iki vienerių. Anot specialistų, mitas, kad vaikui pieniniai dantys nesvarbūs, mat jie vis tiek iškris ir tuotuomet bus galima rūpintis nuolatiniais. Pieniniai dantys formuoja žandikaulį, savotiškai paruošia jį nuolatinių dantų augimui, taip pat formuoja sąkandį.
Gydymo priemonės priklauso nuo paciento amžiaus. Renkantis gydymo priemones ortodontas pirmiausia įvertina gydymo reikalingumą ir galimus problemos sprendimo būdus. Geriausias laikas ortodonto konsultacijai - mokyklinis amžius iki aštuonerių metų. „Kuomet pacientai kreipiasi dėl estetikos problemų, gydymas daugiau koncentruotas į dantukų ištiesinimą. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad vaikams bei paaugliams galima koreguoti ir žandikaulių augimo sutrikimus. Suaugusiam žmogui tokio pasirinkimo jau nėra, šiuo atveju prireikia ne tik ortodontinio gydymo, bet ir chirurginių žandikaulių operacijų“, - teigia ortodontas Arūnas Vasiliauskas.
Hipoplazijos gydymas - kompleksinis, kurio ypatybės priklausys nuo paciento amžiaus, dantų pažeidimo lygio ir kitų faktorių. Gydymo metu gali būti atkuriami pažeisti dantų audiniai, atstatoma dantų struktūra, jų forma ir spalva. Kaip žinia, itin dažna hipoplazijos komplikacija yra kariesas, atsirandantis tose dantų vietose kur yra dėmės. Priešingai nei mano daugelis žmonių, hipoplazija nėra vien estetinė dantų problema. Norint išvengti su šia liga susijusių sveikatos rizikų, labai svarbu gydymo imtis kaip įmanoma anksčiau, vos pastebėjus pirmuosius hipoplazijos simptomus. Dantų emalio hipoplazija yra gydoma, pasitelkus metodą, kurį, kaip efektyviausią, parenka odontologas, atsižvelgdamas į paciento amžių, dantų pažeidimo lygį ir įvairius kitus faktorius. Šios burnos ertmės problemos sprendimo tikslas - atstatyti pažeistus danties audinius, taip atkuriant jų spalvą bei formą. Ignoruojant dantų hipoplazijos simptomus ir vengiant vizito pas odontologą, visų pirma, dėl estetikos stokojančių dantų, gali būti patiriamas psichologinis diskomfortas. Pažeidimams progresuojant, emalio hipoplazijai būdingos dėmės gali tapti kariesu. O tai - dantų būklė, reikalaujanti sudėtingesnio, ilgesnio, kartu, kas, suprantame, aktualu daugeliui, brangesnio gydymo. Reikia pabrėžti, jog hipoplazija - burnos ertmės liga, kuri gali būti visiškai pagydoma. Tiesa, tai tikrai neįvyks savaime.
Dažniausia vaikų dantų liga - ėduonis (kitaip - kariesas). Pasak statistikos, kas antras trejų metų vaikas mūsų šalyje jau turi sugedusių dantų, o 7-8 metų amžiaus grupėje beveik 90 proc. Ėduonis dažniausiai pažeidžia dantų paviršiuje esančias vageles ir duobeles. Dažniausi ėduonies simptomai - dėmės ant dantų, trupantis emalis, nemalonus dantų jautrumas, skausmas. Tačiau specialistai įspėja, kad esant pradinei dantų ėduonies stadijai, plika akimi sunku pastebėti jo požymius. Todėl tik reguliarus lankymasis pas gydytoją odontologą gali apsaugoti nuo dantų ėduonies ir jo komplikacijų. Negydomas pieninio danties ėduonis gali sukelti ne tik skausmą ar tinimą - viršūniniai pūliniai, susidarantys ant pieninio danties šaknų, gali pažeisti ir nuolatinio danties užuomazgą. Siekiant to išvengti, vaikų dantis būtina tikrinti profilaktiškai ir, esant poreikiui, gydyti, nelaukiant, kol juos pradės skaudėti. Remiantis moksliniais tyrimais, apie 50 proc. dantų ėduonies atvejų nulemia genetiniai veiksniai, kitus 50 proc. atvejų - netinkama dantų priežiūra.
„Buteliuko kariesas apima pirmus keturis dantukus, arba nuo ilties iki ilties. Kaip tai atrodo? Aplink dantį pirmiausia susidaro baltos spalvos žiedas - tai mineralai, karieso pradžia. Ten kaupiasi apnašos, bakterijos, kurios minta laktoze, išskiria rūgštį ir danties emalis pradeda nykti. Arba dantukai taip sugenda, kad visiškai pajuoduoja. Kaip bebūtų prižiūrimi dantys dieną, daugiausiai įtakos buteliuko karieso susiformavimui turi naktinis maitinimas. Žinoma, ne visada tai pavyksta, juk neretai vaikas žindomas norint jį nuraminti, dažnai jis taip migdomas.“
Dėl prastos dantų priežiūros neretai 5-6 metų vaikai jau turi ir dantenų uždegimo (kitaip - gingivito) požymių: dantenos apie dantukus tampa paburkusios, raudonos, su minkštos apnašos plėvele, valantis dantis, jaučiamas skausmas, jos gali kraujuoti. Dantys tampa jautrūs saldžiam, šaltam maistui. Kartais dantenos pradeda pūliuoti, gleivinėje matosi atviros žaizdos. Vos pastebėjus šiuos simptomus, reikia nedelsti ir kreiptis į gydytoją odontologą.
Kaip teisingai valyti dantis
Renkantis dantų šepetėlį svarbu pasirinkti tokį, kuris atitinka vaiko amžių, bei kuo minkštesniais šereliais. Dantų pastą taip pat reikia rinktis pagal amžių, bet ji neturi būti be fluoro. Pastos be jo tiesiog neatlieka savo dantų stiprinimo funkcijos. Įprastu atveju vaikams iki 6 metų užtenka dantų pastos, kurioje nurodytas fluoro kiekis - 500 ppm. Visiškai normalu, kad tokiais atvejais net trimečiui bus skirta dantų pasta, kurioje fluoro ar hidroksiapatito kiekis sieks 1000 ppm. Svarbu suprasti ir tai, kad mažam vaikui išvalyti dantis turi tėvai, netgi rekomenduojama, kad iki pat 11 metų amžiaus tėvai patikrintų, ar vaikų dantys išvalyti gerai. Be to, vaikams galima naudoti ir elektrinius dantų šepetėlius. Tik ir jais reikia dantis valyti, neužteks palaikyti įsidėjus į burną.
Tiek pieninių, tiek nuolatinių dantų traumos yra gana dažnos. Tyrimai rodo, kad net kas dešimtas vaikas patiria kokią nors dantų traumą. O pačios traumos gali būti įvairios - nuo nuskilimo iki danties išmušimo, kuris traktuojamas kaip sudėtingiausia danties trauma. Priežastys taip pat pačios įvairiausios. Mažesniame amžiuje vaikas gali nukristi, atsimušti į vonios, lovos kraštą ir pan., o kai vaikai pradeda eiti į mokyklą, pastebima, kad dantys gali nukentėti kontaktiniame sporte, įvairiuose fizinio lavinimo užsiėmimuose, konfliktinėse situacijose. Dažnesnės dantų traumos gresia tiems, kurie turi netaisyklingą sąkandį. Kai dantys atsikišę į priekį, dantų traumų tikimybė padidėja net iki 40 proc.
| Traumos tipas | Tikimybė padidėti (esant atsikišusiems dantims) |
|---|---|
| Bet kokia dantų trauma | Net iki 40% |
Dantų traumos gali būti labai įvairios - tai danties kraštelio, kandamojo krašto nuskilimas, danties išmušimas, panirimas, lūžusi šaknis, lūžęs vainikas ir daugelis kitų. Visais atvejais reikėtų skubiai kreiptis į odontologą ir atlikti klinikinius tyrimus, padaryti rentgeno nuotrauką, kad pamatytume visus galimus pažeidimus. Nesvarbu, kokie dantys, nuolatiniai ar pieniniai, patyrė traumą, reikėtų visuomet kreiptis į specialistus. Jeigu vos nuskilo danties kraštelis, gal ir nereikia skubėti tą pačią akimirką pas odontologą, tačiau kitą dieną jau rekomenduočiau apsilankyti tam, kad gydytojas apžiūrėtų ir patartų, ką daryti toliau. Reikia nepamiršti, kad pažeistų ir traumuotų dantų stebėjimas yra visai kitoks nei sveikų dantų, remiamasi kitokiomis priežiūros rekomendacijomis.
Jeigu pieninis dantukas išmuštas, jo atgal nereplantuojame (neįsodiname į burnos ertmę), tačiau reikėtų apžiūrėti, ar neliko lūžgalio, ar nebėga kraujas, ar nėra žaizdelių ir pan., kitaip tariant - įvertinti situaciją. Jeigu nuskeltas tik kraštelis, trauma maža, gali prireikti fluoro lako aplikacijos, pakeisti dantų priežiūros priemones švelnesnėmis, stebėti situaciją, padaryti rentgeno nuotrauką. Nulūžus didesniam danties fragmentui reikėtų apžiūrėti, ar nėra apnuoginta pulpa, ar nėra reikalingas endodontinis gydymas - tokiu atveju pas odontologą reikėtų kreiptis skubiau. Net ir nuskilus pieniniam dantukui, galima dantį atkurti ir suplombuoti, tačiau visos situacijos individualios. Kai kuriais sudėtingais atvejais, kai bendra danties prognozė bloga, tenka šalinti traumuotą dantį ir laukti, kol išdygs nuolatiniai dantys. Pieniniai dantys yra svarbūs, kadangi užlaiko vietą nuolatiniams dantims ir ateityje gali turėti įtakos sąkandžiui, todėl jeigu tik galima atstatyti pieninius dantis, odontologas būtinai taip ir padarys.
Jeigu vaikas patyrė nuolatinio danties traumą, reikėtų kuo skubiau kreiptis į odontologą, geriausia - per valandą, ką įrodo ir atlikti tyrimai. Jeigu mes uždelsiame, laiko tarpas didėja, mažėja tikimybė, kad dantis prigis. Išmuštą dantį ar jo fragmentą tinka įdėti į pieną, kontaktinių lęšių skystį, kartais tam gali pasitarnauti ir kiaušinio baltymas. Išmuštą dantį, danties fragmentą (lūžgalį) reikėtų laikyti atitinkamoje terpėje, jokiu būdu ne sausai ir ne vandenyje. Geriausia terpė - seilės. Jeigu vaikas jau tokio amžiaus, kad supranta, kas nutiko, geriausia dantuką laikyti burnoje, užkištą už skruosto. Taip pat tinka įdėti į pieną, kontaktinių lęšių skystį, fiziologinį tirpalą, kartais tam gali pasitarnauti ir kiaušinio baltymas.
Jeigu danties fragmentas yra nulūžęs be smulkesnių dalelių, jis gali būti priklijuojamas plombine medžiaga. Visiškai išmuštas dantis ar paslankus, paniręs dantis yra replantuojamas - įsodinamas į burnos gleivinę. Jis įstatomas į buvusią vietą ir įtveriamas specialaus įtvaro pagalba, kuris tvirtinamas prie gretimų dantų. Priklausomai nuo traumos sudėtingumo, jis nešiojamas tam tikrą laiko tarpą, o situaciją stebi odontologas. Nuskilusį dantį galima atstatyti estetiniu plombavimu, parenkant tinkamą spalvą, visiškai atkuriant formą. Žinoma, tai reiškia, kad reikės reguliariai lankytis pas odontologą, poliruoti plombas, atėjus tam tikram metui ir persiplombuoti dantis, nes vaikai auga, keičiasi ir dantys, jų forma. Jeigu dantyje matosi įskilimai, tai nebūtinai reiškia, kad jis nutrupės, - tai turėtų įvertinti odontologas.
Tai jau įspėjimas, kad vaikas traumą gali patirti ir antrą kartą, tad reikėtų tam būti pasiruošus, kad žinotumėte, ką daryti. Tiek tėvai, tiek vaikas ar jį prižiūrintis asmuo turėtų nesutrikti ir žinoti, kur laikyti dantuką, ką daryti toliau ir kur kreiptis. Taip pat reikia naudoti profilaktines priemones, pavyzdžiui, vaikui, kuris lanko sportą, patarčiau nešioti specialias apsaugines kapas, kurias galima įsigyti sporto prekių parduotuvėje arba pasigaminti individualiai pas odontologą, - tai geriausias pasirinkimas. Taip pat būtinai reikėtų koreguoti netaisyklingą sąkandį, nes kaip minėjau, traumų rizika tokiems dantims yra didesnė.
