Visi vaikai gimsta nekalti ir geri, nepakartojami ir ypatingi. Į šį pasaulį jie atsineša ir savo likimą. Iš obuolio sėklos išauga obelis. Tėvų pagrindinis vaidmuo yra pastebėti, gerbti ir puoselėti natūralų, nepakartojamą savo vaiko augimą.
Vaiko auklėjimas - tai ne tik ribų nustatymas ar taisyklių laikymasis, bet ir kasdienis santykių kūrimas. Šiandien vis daugiau tėvų atsigręžia į pozityvų auklėjimą - ugdymo kryptį, kuri grindžiama pagarba, empatija ir bendradarbiavimu, o ne bausmėmis ar jėga. Pozityvus auklėjimas puikiai veikia ir realiame gyvenime, jei remiamės aiškiomis, praktiškomis taisyklėmis.
Vaikų mokymosi ir elgesio ypatumai
Vaikai mokosi nevienodai. Svarbu tai suprasti ir nelyginti vaikus vieną su kitu. Galima išskirti tris vaikų mokymąsi rūšis: bėgikai, ėjikai ir šokliai. Bėgikai išmoksta labai greitai. Ėjikai mokosi ramiai, galima aiškiai matyti jų daroma pažangą. Šokliai yra lyg vėlai pražystantys augalai.
Pagal elgesio ypatumus galima išskirti kelis tipus:
- Jautrusis: Jautrų vaiką reikia suprasti ir išklausyti. Tada jie būna kurį laiką linksmesni ir džiugesni.
- Aktyvusis: Aktyviems vaikams labai reikalinga veiklos struktūra. Tai stiprios valios, mėgstantys rizikuoti ir norintys būti dėmesio centre vaikai. Jiems labai reikalinga priežiūra, taisyklės, vadovai ir veiksmai.
- Reaktyvusis: Tokiems vaikams reikia veiklos įvairovės.
- Imlusis: Imliems vaikams reikia kasdienybės pastovumo, kad jaustųsi saugūs, galintys rizikuoti imdamiesi naujovių. Tai gero elgesio ir paslaugūs vaikai.
Kaip ugdyti vaiką: praktiniai patarimai
Siūlome remtis šiais devyniais paprastais žingsniais, kurie padės susidaryti oraus auklėjimo vaizdą:
1. Ugdykite vaiko pasitikėjimą savimi
Vaikai pradeda suvokti savo kaip vaiko poziciją, kai mato save tėvų akimis. Jūsų vaikai sugeria jūsų balso toną, kūno kalbą ir kiekvieną išraišką. Pagyrimas, kad ir koks mažas būtų pasiekimas, privers juos didžiuotis. Galėdami būti savarankiški - daryti tam tikrus darbus ar priimti sprendimus - jie jausis pajėgūs ir stiprūs. Venkite dėstyti kažkokius pareiškimus ar naudoti žodžius kaip ginklus. Tokie komentarai kaip „kaip kvailai čia pasielgei!“ arba „elgiesi kaip kūdikis, o ne kaip mažasis brolis!“ daro lygiai tokią pačią žalą, kaip ir fiziniai smūgiai. Atidžiau rinkitės žodžius ir būkite atjaučiantys.
2. Pastebėkite ir paskatinkite gerą elgesį
Kiek kartų per dieną neigiamai reaguojate į savo vaikus? Pastebite, kad kritikuojate kur kas dažniau nei sakote komplimentus ir motyvuojate? Nesunku įsivaizduoti situaciją: ir jūs turbūt nelabai gerai jaustumėtės, jei, pavyzdžiui, vadovas darbe taikytų negatyvius principus, nuolat kritikuotų, nors jo ketinimai, atrodytų, ir patys geriausi. Kur kas veiksmingesnis būdas nei kritikuoti - pastebėti, kai vaikai kažką daro gerai ir tai pasakyti: „Paklojai lovą neprašytas - nuostabu!“ arba „Stebėjau, kaip žaidi su sesera, ir pastebėjau, kad buvai labai kantri“. Kiekvieną dieną pastebėkite situacijų, už kurias galėtumėte vaiką pagirti. Būkite dosnus „apdovanojimų“ - jūsų meilė, apkabinimai ir komplimentai gali daryti stebuklus ir dažnai tokio paskatinimo visiškai pakanka.
3. Nustatykite aiškias ribas ir taisykles
Drausmė yra būtina kiekvienoje šeimoje. Drausmės tikslas - padėti vaikams tinkamai elgtis ir išmokti susivaldyti. Jie gali bandyti jūsų kantrybės ribas, testuoti jus, tikrinti nustatytas namų taisykles, tačiau iš tiesų tėvai ribas apibrėžia ir siekia drausmės, norėdami, kad vaikai išaugtų atsakingais suaugusiaisiais. Namų taisyklių nustatymas padeda vaikams suprasti tėvų lūkesčius ir išsiugdyti savikontrolę. Reikėtų turėti ir poelgių sistemą: vieną įspėjimą, po kurio atsiras tokių pasekmių, kaip „laiko limitas“ ar privilegijų (naudų) praradimas. Dažna tėvų klaida yra nesugebėjimas paisyti pasekmių. Negalite vieną dieną drausminti vaikų už spyriojimąsi ar atsikalbinėjimą, o kitą dieną to nepaisyti.
4. Skirkite kokybiško laiko vaikams
Tėvams ir vaikams dažnai būna sunku susiburti, pavyzdžiui, kartu papietauti ar pavakarieniauti, jau nekalbant apie kokybišką laiką kartu. Tačiau tikriausiai nėra nieko, ko vaikai norėtų labiau negu pabūti ilgėliau kartu su tėvais. Kelkitės 10 minučių anksčiau ryte, kad galėtumėte pavalgyti pusryčius kartu su vaiku arba tiesiog palikite indus kriauklėje ir pasivaikščiokite kartu po vakarienės. Naudinga planuoti laiką kartu su vaikais. Kiekvieną savaitę suplanuokite „ypatingą vakarą“ ir leiskite laiką drauge, o ką veiksite ir kaip leisite laiką tegu nusprendžia vaikai. Panašu, kad paaugliams reikia mažiau tėvų dėmesio nei mažesniems vaikams. Kadangi tėvams ir paaugliams yra mažiau galimybių susiburti, tėvai turėtų rasti laiko vos paaugliui vaikui prireikus. Sutelkite visą dėmesį, atidėkite darbus, jei jūsų paauglys paprašys pasikalbėti ar išreikš norą įsitraukti į kasdienes šeimos veiklas. Tokios paauglio užuominos gali būti ir tam tikros pagalbos signalas. Nesijauskite kalti, jei esate dirbantys tėvai. Įskaitytini ir net visai maži pasibuvimai.
5. Būkite geras pavyzdys
Kaip elgtis tam tikrose situacijose maži vaikai mokosi stebėdami savo tėvus. Kuo jie mažesni, tuo daugiau elgsenos būdų perima iš jūsų. Prieš pradėdami niršti, šaukti ar rėkti ant savo vaiko, pagalvokite, ar tikrai norite, kad taip jūsų vaikas elgtųsi supykęs? Prisiminkite: jus nuolat stebi jūsų vaikai. Modeliuokite savo elgseną taip, ką norėtumėte matyti savo vaikuose: pagarba, draugiškumas, sąžiningumas, gerumas, tolerancija. Rodykite nesavanaudišką elgesį. Darykite tam tikrus dalykus už kitus žmones nesitikėdami atlygio, padėkite, užjauskite. Nepamirškite padėkoti ir pasakyti komplimento.
6. Aiškiai komunikuokite ir paaiškinkite
Nesitikėkite, kad vaikai viską padarys vien dėl to, kad jūs „taip sakote“. Jie nori ir nusipelno paaiškinimų, kaip ir suaugusieji. Jei neskirsime laiko paaiškinti, vaikai pradės abejoti mūsų diegiamomis vertybėmis ir motyvais, ims svarstyti, ar jie apskritai svarbūs. Aiškiai išsakykite savo lūkesčius. Jei yra problema, apibūdinkite ją, išsakykite savo jausmus ir paprašykite vaiko sprendimo ieškoti kartu. Būtinai įtraukite pasekmes. Duokite patarimų, pateikite pasiūlymų. Būkite atviri ir savo vaiko pasiūlymams. Derėkitės.
7. Pritaikykite auklėjimo stilių
Jei dažnai jaučiatės bejėgis dėl savo vaiko elgesio, galbūt jūsų lūkesčiai per dideli. Vaiko aplinka turi įtakos jo elgesiui, todėl galbūt galėsite pakeisti jo elgesį pakeitę aplinką. Jei pastebite, kad nuolat sakote „ne“ savo 2 metų vaikui, ieškokite būdų, kaip pakeisti aplinką, kad būtų mažiau draudimų, galbūt ji būtų saugesnė užsiimti tam tikromis veiklomis. Jums nereikės sakyti „ne“, o vaikui - nervintis. Keičiantis jūsų vaikui, pamažu turėsite keisti ir savo auklėjimo stilių. Paaugliai elgsenos pavyzdžius, nors tėvai šiuo laikotarpiu irgi turi įtakos, daugiau perima ne iš tėvų, o bendraamžių. Tačiau ir toliau drąsinkite nors jau ir paaugusį vaiką, duokite patarimų ir drausminkite, kai reikia: taip jis įgaus vis daugiau savarankiškumo.
8. Mokykitės valdyti ir priimti emocijas
Neigiamos emocijos - pyktis, liūdesys, baimė, gailestis, susierzinimas, nusivylimas, nerimas, varžymasis, nuoskauda, nesaugumas, gėda - yra ne tik natūralus ir normalus dalykas, bet ir svarbi asmenybės augimo dalis. Svarbu išmokyti, kada, kur ir kokiu būdu išreikšti emocijas. Svarbiausias mokymosi valdyti neigiamas emocijas elementas yra jų pripažinimas. Nesumenkinti jų netekties jausmą. Rūpestingai ir supratingai parodyti vaikams, jog atjaučiate. Kai vaikas nusiminęs, nereikia stengtis jį pralinksminti. Padarykite penkių sekundžių pauzę ir paprasčiausiai pajuskite tai, ką, jūsų manymu, jaučia vaikas. (pvz., vietoj patarimo „Nesijaudink“ palaukę penkias sekundes pasakykite: „Tau sudėtinga. Nemanipuliuokite savo jausmais (pvz., „nelipk į medį, nes man baisu”). Jūsų vaiko norai, nors jie jums ir nėra priimtini, ugdo sugebėjimą turėti tikslą, svajonę, mėgautis vidine ir išorine sėkme. Jos pagrindas yra leidimas daug norėti. Jo neturėdamas vaikai liausis svajoję, o be jos neįstengs pasiekti nieko nauja.
9. Pripažinkite savo netobulumą
Pripažinkite: tikrai nesate tobulas tėvas ar mama. Jūs, šeimos lyderis, turite stipriąsias ir silpnąsias puses. Pripažinkite savo stiprybes: „Aš esu mylintis ir atsidavęs.“ Pažadėkite dirbti su savo silpnybėmis: „Aš turiu dar labiau laikytis namuose nustatytų taisyklių.“ Kelkite realius lūkesčius sau, sutuoktiniui ir savo vaikams. Pabandykite kontroliuoti auklėjimą. Sutelkite dėmesį į tas sritis, kurioms reikia skirti didžiausią dėmesį, o ne bandykite viską spręsti vienu metu. Pripažinkite, kai esate perdegęs. Susitelkimas į savo poreikius nedaro jūsų savanaudžiais.
Auklėjimo stiliai: kas veikia, o kas ne
Įvairūs auklėjimo stiliai turi skirtingą poveikį vaikų vystymuisi. Svarbu suprasti jų privalumus ir trūkumus.
Autoritarinis stilius
Šeimoje, kurioje dominuoja autoritarinis stilius, vyrauja aiškios ir griežtos taisyklės, kas galima, ko negalima. Vaikai žino, ko tėvai iš jų tikisi. Auklėjimo stilius yra pakankamai griežtas ir reikalaujantis neabejotino paklusimo be diskusijos ar paaiškinimo. Šis stilius gali padėti išvengti pavojingų situacijų, nes taisyklėse dažniausiai aptariama, kas yra pavojinga. Deja, pasak psichologės, šio stiliaus privalumai dažniausiai būna trumpalaikiai, be to, turintys neigiamų padarinių ateityje. „Tėvai nepripažįsta augančio vaiko poreikio atsiskirti nuo tėvų ir įgyti autonomiją. Vaikai užaugę dažnai turi aukštesnį depresiškumo lygį, pasižymi probleminiu elgesiu, sunkiai valdo impulsus, ypač, kai šalia nėra tėvų“, - teigia S. Kita vertus, šie vaikai gali tapti ir perfekcionistais, perdėtai orientuotis į rezultatų pasiekimą. Šis stilius skatina „varžantį“ elgesį, kurio tikslas kontroliuoti, o ne skatinti mąstymo procesą, sprendimų priėmimą. Vaikas jaučiasi, kad yra mokomas, ko nedaryti, o ne to, kas jam gali praversti ateityje, o tai gali skatinti maištą.
Autoritetingas stilius
Kai dominuoja autoritetinis stilius, kontrolė bei ribų nustatymas yra derinamas su šiltais tarpusavio santykiais. Kaip vieną iš privalumų „Neuromedos“ psichologė akcentuoja tai, jog vaikai yra įtraukiami į taisyklių kūrimą, pasekmių nustatymą, nuolat skatinami kalbėtis, išsakyti savo nuomonę. „Autoritetingas tėvystės stilius skatina įgalinantį elgesį, - pabrėžia psichologė.- O įgalinantis elgesys skatina vaiką klausti, būti tolerantišką, abstrakčiai mąstyti, ieškoti paaiškinimų. S. Cimbalistaitė pastebi, kad gali būti labai sunku derinti artimus santykius su vaiku ir kontrolės bei ribos aspektus. Dauguma tėvų pajunta, kad pasiekti pusiausvyrą yra gana nelengva ir pradeda svyruoti vis nukrypdami tai į vieną, tai į kitą pusę, tačiau tai - normalu.
Viską leidžiantis ir neįsitraukiantis stilius
Tėvai arba yra pernelyg įsitraukę į savo vaikų nuolatinį laimės jausmą arba, atvirkščiai, labai mažai įsitraukę į savo vaikų gyvenimą. „Tokiems vaikams sunku išsiugdyti savidiscipliną, o jaučiasi jie dažniausiai nemylimi (tai nieko bendro neturi su tuo, ar juos tėvai myli, ar ne). Viską leidžiančio stiliaus privalumų S. Cimbalistaitė beveik neįžvelgia: „Jeigu paklaustume paauglio, tikriausiai jis sakytų, jog jam labai patinka tėvai, kurie viską leidžia, nekonfliktuoja. Jau pats neįsitraukiančio auklėjimo stiliaus pavadinimas pasako, kad tėvai praktiškai nedalyvauja vaiko gyvenime: mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Pasak psichologės, yra tokių vaikų, kuriems tai tinka kurį laiką, tačiau ilgainiui toks auklėjimo stilius yra žalingas ir atneša nemažai nemalonių pasekmių. „Viską leidžiančio ir neįsitraukiančio stilių privalumų aš, kaip psichologė, nepastebėčiau. Jeigu būčiau paauglė, ko gero, man tai tiktų kurį laiką, tačiau manau, jog net ir labai maištaujantiems paaugliams norisi artumo, rūpesčio ir kartais net sveikos kontrolės, kuri taip pat dažnai parodo, jog vaikas yra matomas ir girdimas“, - sako S.
„Sraigtasparnių“ tėvai
Visiška priešingybė viską leidžiantiems tėvams yra vadinamieji tėvai „sraigtasparniai“, kurie stengiasi vaiko gyvenimą kontroliuoti absoliučiai visose srityse (mokykloje, santykiuose su kitais, pasirinkimuose, laisvalaikyje, ir net tokiuose dalykuose kaip maisto, drabužių pasirinkimas ir t. Tokia kontrolė gali atsiliepti akademinėje aplinkoje, suprastėja pažymiai, prarandamas susidomėjimas dalykais.
Pozityvaus auklėjimo principai
Pozityvus auklėjimas remiasi pagarba, empatija ir bendradarbiavimu.
1. Aiškios ribos = saugumas, o ne kontrolė
Vaikams ribos reikalingos, nes jos suteikia saugumo ir aiškumo. Tik svarbu, kaip jas nustatome. Vietoj: „Tu negali žaisti su tuo!“ Sakykite: „Šiuo metu šis žaislas yra pavojingas, žaiskime su kitu.“ Ribos turėtų būti aiškios, nuoseklios, bet išsakytos su pagarba. Jos padeda vaikui suprasti pasaulį, o ne verčia jį paklusti iš baimės.
2. Emocijos - visada svarbios
Vaikai dar tik mokosi suprasti, įvardyti ir reguliuoti savo emocijas. Pozityvus auklėjimas skatina ne slopinti, o priimti jausmus - net jei jie nemalonūs. Vietoj: „Nebūk toks piktas.“ Sakykite: „Matau, kad pyksti. Gal nori papasakoti, kas nutiko?“ Kai vaiko jausmai pripažįstami, jis jaučiasi išgirstas ir saugus. Tai padeda kurti pasitikėjimą grįstą ryšį, kuris svarbus viso gyvenimo metu.
3. Pavyzdys veikia stipriau nei žodžiai
Vaikai ne tiek klauso, ką sakome, kiek stebi, kaip elgiamės. Jei norime, kad vaikas būtų pagarbus, ramus, empatiškas - pirmiausia tai turime rodyti patys. Vietoj moralų: „Nesimušk su broliu!“ Stenkimės patys kalbėti be pykčio, spręsti konfliktus konstruktyviai, parodyti atjautą. Pozityvus auklėjimas prasideda nuo mūsų elgesio, o ne nuo to, ką reikalaujame iš vaikų.
4. Bausmė - ne vienintelis (ir ne geriausias) būdas mokyti
Už netinkamą elgesį dažnai automatiškai taikome bausmes: atimame žaislus, draudžiame veiklas. Tačiau tokios priemonės moko baimės, o ne atsakomybės. Pozityvus auklėjimas kviečia rinktis natūralias pasekmes, kurios padeda vaikui susieti veiksmus su rezultatais. Pavyzdžiui: jei vaikas išpylė vandenį - padėkite jam pačiam nuvalyti. Jei susipyko su draugu - padėkite atstatyti ryšį, o ne liepkite atsiprašyti formaliai. Svarbu: ne išteisinti, o padėti suprasti ir pasimokyti.
5. Dėmesys - galingesnis nei kritika
Dauguma vaikų siekia mūsų dėmesio. Jei negauna jo teigiamais būdais, pradeda elgtis taip, kad būtų pastebėti bet kaip. Vietoj: „Kodėl tu vėl trukdai?“ Sakykite: „Man patinka, kaip tu stengiesi sudėti žaislus - pastebėjau!“ Skirkime daugiau dėmesio tam, ką vaikas daro gerai.
