Situacija, kai vaikas atsisako eiti į mokyklą, o eidamas į ją išgyvena didelį stresą, pažįstama ne vienai šeimai. Tokia problema ne tik nemaloni vaikui ir visai šeimai, bet turi trumpalaikes (prasti mokymosi rezultatai, sunkumai šeimoje, sunkumai bendraujant su bendraamžiais) ir ilgalaikes pasekmes (menkas/nepakankamas išsilavinimas, sunkumas įsidarbinti, padidėjusi psichikos sutrikimų išsivystymo rizika).

Maždaug 1-5 proc. mokyklinio amžiaus vaikų atsisako lankyti mokyklą. Vienodai mergaičių ir berniukų. Sutrikimas dažnesnis 5, 6, 10 ir 11 metų amžiaus grupėje. Jis vystosi po truputį, o simptomai paprastai ima reikštis po švenčių ar ligos, po savaitgalio ar atostogų. Atsisakyti lankyti mokyklą vaikas gali po psichiškai traumuojančių įvykių namuose, mokykloje ar bendraamžių kompanijoje.

Gali atsirasti baimingumas, panikos sutrikimo simptomų, verkimo epizodai, pykčio protrūkiai, savęs žalojimo grasinimai, įvairūs somatiniai (su fizine sveikata susiję) simptomai, pvz., galvos skausmas, širdies plakimas, pykinimas ir pan., kurie praeina, jei vaikui leidžiama neiti į mokyklą. Toks vaikas išgyvena didelį stresą vien nuo minčių, kad teks eiti į mokyklą.

Tokią būseną svarbu skirti nuo pamokų praleidinėjimo - mokyklos nelankymo be leidimo. Jis gali būti dėl įvairių vaiko elgesio sutrikimų. Kitos mokyklinės problemos, skatinančios atsisakymą eiti į mokyklą, yra: pasimetimo pojūtis (ypač naujoje mokykloje), draugų neturėjimas, buvimas išnaudojamu kito vaiko, nesutarimai su mokytoja ar klasės draugais.

Atsisakymas lankyti mokyklą nėra vadinamas liga, tačiau tokie vaikai gali sirgti. Dažniausi susiję psichikos sutrikimai: nerimo sutrikimas, depresija, atskyrimo nerimas, socialinė ir kitos fobijos, panikos sutrikimas, potrauminio streso sutrikimas, distimija.

Kadangi atsisakantys lankyti mokyklą vaikai išsako daugybę įvairių simptomų, rekomenduojama visapusiškai ištirti. Labai svarbu rasti priežastį, lemiančią nenorą lankyti mokyklos.

Būtina pasikonsultuoti su vaikų neurologu, kad būtų galima atmesti epilepsiją, jei vaiko pediatras ją įtaria. Siekiant patvirtinti atsisakymo mokytis diag­nozę, būtina vaikų ir paauglių psichiatro konsultacija. Svarbus šios konsultacijos tikslas - nustatyti, ar nėra kitų, gretutinių sutrikimų, kuriuos reikia gydyti.

Jei nėra susijusių sutrikimų, pagrindinis gydymo metodas - psichoterapija. Gydymo tikslas yra padėti mokiniui pakeisti savo mintis ir veiksmus tinkamiausiais ir labiau adaptuotais, kad kuo greičiau sugrįžtų į mokyklą. Gali būti taikoma individuali ir grupinė psichoterapija. Į tarpusavio santykius orientuota individuali terapija, kaip ir grupinė terapija, gali labai padėti paaugliams įveikti savęs nuvertinimo, izoliacijos ir neatitikimo pojūčius.

Jei konsultuojantis psichiatras nustato susijusius psichikos sutrikimus, gali būti skiriamas gydymas medikamentais. Visada reikia atkreipti dėmesį į tokio vaiko mitybos įpročius. Nerimaujantis, stresą išgyvenantis vaikas gali maitintis nepakankamai ar nevisaverčiu maistu.

Dažniausios nenoro eiti į mokyklą priežastys

Kai vaikas nenori eiti į mokyklą, tėvams tai gali kelti didelį nerimą. Svarbu suprasti priežastis, kodėl jis nenori lankyti pamokų, ir rasti būdus, kaip jam padėti. Vaikų nenoras lankyti mokyklą gali kilti dėl įvairių priežasčių. Štai dažniausiai pasitaikančios:

• Baimė ir nerimas: vaikas gali bijoti mokytojo, kontrolinių darbų ar atsakinėjimo prieš klasę.
• Patyčios ar konfliktai: jei mokykloje vaikas susiduria su patyčiomis, jis gali vengti eiti į pamokas.
• Socialinės problemos: vaikas gali jaustis vienišas, neturėti draugų arba būti atstumtas.
• Mokymosi sunkumai: gali būti, kad vaikui sunkiai sekasi mokytis, o tai kelia stresą ir nenorą dalyvauti pamokose.
• Per didelis krūvis: kai kuriems vaikams mokykla tampa iššūkiu dėl per didelio kiekio namų darbų ar spaudimo gerai mokytis.
• Priklausomybė nuo ekranų: jei vaikas daug laiko leidžia prie kompiuterio ar telefono, mokykla gali atrodyti neįdomi.
• Pasikeitimai gyvenime: skyrybos, kraustymasis, šeimos problemos gali sukelti emocinį diskomfortą, kuris atsispindi nenoru eiti į mokyklą.

Vaikams neįdomu ir neaktualu tai, ko jie yra mokomi. Mūsų vaikai gimė su išmaniaisiais prietaisais rankose ir jiems labai sunku suprasti, kodėl žmonėms reikia mintinai mokytis daugybos lentelę, jei jie gyvena skaitmeniniame pasaulyje. Viską galima rasti vienu paspaudimu! Tarsi močiutės mokytų mus rankomis skalbti upėje drabužius, kai turime skalbimo mašiną. Panašiai vaikai reaguoja į mūsų mokymosi reikalavimus. Žinoma, tėvai turi argumentų dėl loginio mąstymo ugdymo, žinių svarbos suaugus. Tačiau vaikai galvoja kitaip, jie nesuvokia ilgalaikės perspektyvos. Ir jei yra galimybė ką nors supaprastinti, jie mielai tuo pasinaudos.

Motyvacijos stoka. Motyvacija atsiranda, kai yra nepatenkintas poreikis. Mūsų vaikai gyvena vartotojiškame pasaulyje. Dažnai nutinka taip, kad vaikai neturi laiko kažko norėti ir iškart viską gauna. Juk mes, kaip tėvai, stengiamės suteikti vaikams geriausią. Dėl to jie yra mažiau motyvuoti siekti tikslų, įskaitant mokymąsi. Dauguma moksleivių supranta, kad vis tiek gaus viską, ko nori. Tada kam vargti? Vaikai dažnai suvokia mokymąsi kaip formalumą, kurio reikalauja jų tėvai. Todėl sukurkite dirbtinius poreikius! Pavyzdžiui: motyvacijos sistema, kurioje bus galima surinkti reikiamą skaičių edukacinių taškų žaislui įsigyti, nuvykti į pramogų centrą. Labai svarbu skirti vaikams namų ruošos darbus pagal jų amžių. Kuo vyresnis vaikas, tuo sunkesnes užduotis jis turi atlikti. Tai drausmina vaiką ir ugdo atsakingą požiūrį į namų ir mokyklos pareigas.

Ryškių dirgiklių, kurie atitraukia vaikų dėmesį, gausa. Dabar mus supa didelis kiekis ryškių dirgiklių, kurie stipriai stimuliuoja smegenis. Žinoma, vaikas į tai reaguoja greičiau, todėl sunku pereiti prie labiau „neįdomių“ darbo, skaitymo, rašymo formų. Mokslininkai teigia, kad mūsų vaikai suformavo klipinį mąstymą. Jie sugeba suvokti trumpus, ryškius informacijos blokus. O kas reikalauja ilgo dėmesio ir aktyvios vaizduotės, jiems sekasi labai sunkiai.

Sėkmės potyrių trūkumas. Kai pasiekiame rezultatą, mūsų kūne išsiskiria dopaminas - džiaugsmo hormonas. Jei vaikui nuolat nesiseka, jis nejaučia malonumo. Laikui bėgant, mokymosi procesas pradeda kelti neigiamus jausmus, kartais vaikai net ima protestuoti. Jei tai dar labiau užtvirtiname pretenzijomis, priekaištais ir prievarta, vaikas gali užsidaryti savyje arba pasirinkti blogo elgesio strategiją. Tai iš tikrųjų yra gynybinės reakcijos. Širdyje vaikas jaučiasi nevykėliu ir dar mažiau stengiasi mokytis.

Baimė suklysti. Daugelis vaikų taip bijo suklysti, kad patiria nuolatinį nerimą ir įtampą. Šioje būsenoje vaiko psichika greitai išsenka. Jis pradeda daryti daugiau klaidų ir dėl to jaudintis. Kartais vaikai atsisako atlikti užduotis, kad išvengtų klaidų.

Neapibrėžtumas, psichologinis diskomfortas. Kartais vaikai nenori eiti į mokyklą ir gerai mokytis dėl nesveikos psichologinės atmosferos klasėje. Priežastis gali būti klasės draugų patyčios, mokytojų žeminimas. Pagal statistiką, vienas iš keturių vaikų kenčia nuo patyčių mokykloje. Patyčios pasireiškia įvairiomis formomis - nuo fizinio smurto iki psichologinio spaudimo.

Vaikas karščiuoja ir viduriuoja: ką daryti? Nuo kokio amžiaus vaikas gali sėdėti automobilio priekyje? Daugelis tėvų susiduria su vaikų nenoru mokytis. Ką daryti ir ar iš viso įmanoma kažką pakeisti? Tiesa ta, kad žinių ir mokymosi poreikis būdingas vaikams nuo pat gimimo. Suprasdami tai ar ne jie iš tikrųjų nuolat mokosi. Klausimas turėtų skambėti kiek kitaip: „Kodėl vaikai nenori įsisavinti mokyklos programos?“

Kaip padėti vaikui, kuris nenori eiti į mokyklą?

1. Išklausykite vaiką

• Paklauskite, kodėl jis nenori eiti į mokyklą, ir išklausykite jo nuomonę be pykčio ar spaudimo.
• Pabandykite suprasti jo jausmus ir išreikškite palaikymą.
• Neignoruokite problemos sakydami „visi eina į mokyklą, todėl ir tu privalai“.
• Nemenkinkite vaiko jausmų - jei jam atrodo, kad problema didelė, ji jam tikrai yra svarbi.

2. Spręskite pagrindinę problemą

• Kai jau žinote priežastį, dėl kurios vaikas nenori eiti į mokyklą, imkitės veiksmų:
• Jei vaikas bijo mokytojo ar kontrolinių darbų: Mokykite jį pasiruošimo strategijų - padėkite susiplanuoti laiką mokymuisi. Paaiškinkite, kad klaidos yra mokymosi dalis, ir nereikia bijoti klysti.
• Jei vaikas patiria patyčias: Pasikalbėkite su mokytoju ar mokyklos psichologu, ieškokite sprendimų. Mokykite vaiką, kaip reaguoti į patyčias, skatinkite stiprinti pasitikėjimą savimi.
• Jei vaikas neturi draugų: Paskatinkite jį dalyvauti būreliuose ar užklasinėje veikloje, kur jis galėtų susirasti bendraminčių. Aptarkite su mokytoju galimybę padėti vaikui įsitraukti į klasės bendruomenę.
• Jei vaikas turi mokymosi sunkumų: Pasiūlykite papildomą pagalbą, pvz., korepetitorių ar individualų mokytojo dėmesį. Skatinkite mokytis žaidimo forma, naudotis interaktyviomis mokymosi priemonėmis.

3. Sukurkite teigiamą požiūrį į mokyklą

• Pabrėžkite mokyklos naudą - pasakokite apie įdomias pamokas, draugus, būrelius.
• Dalinkitės savo patirtimis, kaip mokykla buvo naudinga jūsų gyvenime.
• Apdovanokite vaiką už pastangas (ne už pažymius, o už pastangas mokytis ir eiti į mokyklą).
• Venkite gąsdinti vaiką mokykla, sakydami „jei nesimokysi, nieko gyvenime nepasieksi“.
• Nesiekite mokyklos tik su įpareigojimais - ji turėtų būti vieta augti ir tobulėti.

4. Užtikrinkite gerą dienos rutiną

• Užtikrinkite pakankamą miegą - vaikui reikia bent 9-10 valandų miego.
• Palaikykite sveiką mitybą, nes ji veikia nuotaiką ir energijos lygį.
• Apribokite laiką prie ekranų ir skatinkite fizinį aktyvumą.
• Neleiskite vaikui praleisti mokyklos be rimtos priežasties - tai gali tapti įpročiu.
• Nespauskite per daug - svarbu rasti balansą tarp motyvacijos ir pernelyg didelio spaudimo.

5. Bendradarbiaukite su mokytojais ir mokykla

• Pasikalbėkite su mokytoju apie vaiko situaciją, ieškokite bendrų sprendimų.
• Domėkitės mokyklos veikla, dalyvaukite tėvų susirinkimuose, stiprinkite ryšį su mokykla.
• Nekaltinkite mokytojų ar mokyklos be pagrindo - pirmiausia išsiaiškinkite situaciją.
• Nelyginkite savo vaiko su kitais - kiekvienas mokosi skirtingu tempu.

Labai svarbu suprasti, jog atsisakymą mokytis galima kontroliuoti daug lengviau, kol tai netampa nuolatiniu probleminiu elgesiu. Svarbu įsiklausyti į vaiko rūpesčius ir baimes. Žinant problemas, dažniausiai jas galima nesunkiai išspręsti.

Dr. Austėjos Landsbergienės įžvalgos

„Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja dr. Austėja Landsbergienė Lietuvoje teigia pastebinti labai įdomų fenomeną. Dažnai girdžiu, kad tarptautinėse mokyklose ar JAV vaikai nori grįžti į mokyklą. Pradėjusi stebėti, kurgi yra pagrindiniai skirtumai, pamačiau juos suaugusiųjų elgesyje. Mes Lietuvoje vos ne kiaurus metus vaikams kartojame: „Tai ar nori atostogų? Jau greit atostogos! Juk tik dvi dienelės liko“, tiesa? Tarsi mokykla būtų kančia, o vienintelis džiaugsmas - atostogos. Lygiai taip pat yra su vasara. Jau vos ne nuo Velykų atostogų girdisi: „Liko tik 8 savaitėlės. Tai ar jau lauki vasaros? Tuoj baigsis tie mokslai, pailsėsi“, ar ne? Mes labai dažnai brėžiame brūkšnį, tarsi mokslas būtų juoda, o atostogos - balta ir neskiepijame mokymosi mokytis, atradimo džiaugsmo“, - pastebi A. Landsbergienė.

Anot jos, natūralu, kad vaikas, nuolat girdėdamas tokias kalbas savo aplinkoje, ir pats pradeda taip kalbėti - vaikai juk mokosi mgdžiodami ir kartodami. Todėl dr. A. Landsbergienė pataria labai stebėti savo kalbą - ką mes šnekame, ką akcentuojame. Ji pažymi, kad vėliau, be jokios abejonės, tai atsispindi ir vaikų nuostatose, jų kalboje ir netgi savijautoje. Ji siūlo dažniau vaikų paklausti, ko mokykloje išmokai, kas tau patiko, kas labiausiai džiugino, ką įdomaus sužinojai?

Ji pažymi, kad psichologai turi tokį terminą - save išpildanti pranašystė. „Juk kai mes girdime kažkaip bekalbančius žmones, dažnai ir patys pradedame taip kalbėti. Kalbėdami pradedame taip ir galvoti, o kai taip galvojame, tai tampa tiesa. Pavyzdžiui, jei vaikas visą vasarą kartoja, kad nenori grįžti į mokyklą, liko vos kelios savaitėlės atostogų, žinoma, kad grįžimas nėra smagus“, - teigia ji.

Kaip išlaikyti vaiko motyvaciją mokytis?

Paklausta, kaip patartų tėvams išlaikyti vaiko motyvaciją mokytis, tobulėti ir lankyti būrelius, kad vaikas neperdegtų, A. Landsbergienė siūlo pirmiausia pažiūrėti į save. „Visų pirma, vaikas turi matyti besimokančius tėvus. Mes švietime jau daugiau kaip 20 metų kalbame apie mokymosi visą gyvenimą svarbą. Jeigu vaikas mato, kad tėvai skaito įvairią literatūrą, turi hobių, domisi kažkuo papildomai, panorėję, ką nors naujo sužinoti ar išmokti, imasi veiksmų ir jiems pavyksta, vaikas turi pavyzdį, kad visko galima išmokti, tereikia įdėti pastangų.

Psichologės Mildos Karklytės-Palevičienės įžvalgos

Psichologė Milda Karklytė-Palevičienė pastebi, kad pradinių klasių moksleiviai kur kas rečiau linkę sakyti, kad nenori grįžti į mokyklą. Tokia nuotaika dažniau sutinkama vyresnėse klasėse. Artėjantys mokslo metai, kaip ir darbai po atostogų, kartais nėra itin laukiami dėl to, nes neišvengiamai keičiasi mūsų dienos ritmas, jis reikalauja daugiau disciplinos. Todėl nereikėtų nusigąsti ir galvoti, kad kažkas yra negerai, jei vaikas pasako, kad į mokyklą eiti nenori.

Tėvų įtaka vaiko motyvacijai

Vaiko nenoras grįžti į mokyklą - natūrali ir normali reakcija. Vis dėlto, psichologė pažymi, kad tėvai turi didžiulę įtaką norint padidinti vaiko motyvaciją eiti į mokyklą ir palengvinti jų sugrįžimą. Pirmas dalykas - labai svarbu priimti vaiko jausmus. Turime priimti tą jausmą ir parodyti, kad mums irgi kartais taip būna. Ir man nesinori į darbą, būna visokių dienų, nors man jis labai patinka“, - pataria psichologė.

Anot psichologės, tėvai gali parodyti vaikams, kaip sau padėti tokiose situacijose, kai nedegame noru eiti į darbą ar mokyklą. Verta su vaiku pasidalinti savo pavyzdžiu - ką patys darome, kad pasijustume geriau, kai turime eiti į darbą pernelyg to nenorėdami. Mokymasis yra smegenų treniruotė. Kai mes treniruojame kūną, tvirtiname raumenis, kad kūnas būtų pasiruošęs gyvenimiškoms situacijoms. Mokymasis yra tas pat.

Klaidų vengimas ir pozityvus požiūris

Psichologė įspėja nedaryti dažnos klaidos, kuomet tėvai vaikus gąsdina mokykla. Tokiu būdu tėvai parodo neigiamą požiūrį į mokyklą, tarsi tai būtų kalinimo įstaiga. Taip komunikuojant, vaikui mokykla niekada neatrodys miela ir gera. Todėl turėtume elgtis priešingai ir apie mokyklą kalbėti pozityviai.

Rutinos svarba

Ne mažiau svarbus dalykas - dar prieš 2 ar 3 savaites iki mokslo metų pradžios pradėti pamažu grįžti į mokyklos rutiną. Turime eiti miegoti ir keltis vis panašesniu metu į tą, kurį renkamės eidami į mokyklą, o ne tada, kada norime. Turime laikytis rutinos ir tam tikrų taisyklių, kad vaikui nebūtų šoko grįžti nuo pramogų prie taisyklių“, - pataria M. Karklytė-Palevičienė.

Moksleivių skatinimas ir įvertinimas

Tam, kad vaikai noriai eitų į mokyklą ir siektų geriausių rezultatų, jiems labai svarbus paskatinimas, pastebėjimas ir įvertinimas. Skatinti gali ne tik tėvai ir mokytojai, o ir įvairūs projektai. Vienas iš įdomių pavyzdžių, kaip verslo iniciatyva gali tapti paskatinimu moksleiviams - „Lietuvos Maximalistai“. Konkurso laimėtojais tapusiems moksleiviams visus mokslo metus kiekvieną mėnesį bus skiriamos 100 arba 200 eurų dydžio stipendijos.

Štai „Maximos“ Komunikacijos ir korporatyvinių reikalų departamento direktorės Indrės Trakimaitės-Šeškuvienės pateikti duomenys apie konkursą:

MRU Psichologės S. Vimoncienės įžvalgos

MRU psichologė S. Vimoncienė sako, kad gali nutikti ir taip, kad tėvai, sulaukę pasiūlymo atlikti pedagoginį-psichologinį vertinimą, į tai reaguoja kaip į diagnozę, konstatuojančią vaiko atsilikimą, tačiau nereikėtų skubėti daryti kategoriškų išvadų. „Pavyzdžiui, mokymosi sunkumai gali būti susiję su sunkiau funkcionuojančiu girdimuoju suvokimu, kai vaikas sunkiau įsisavina informaciją, kurią girdi. Tad labai svarbu išsiaiškinti, kas trukdo vaikui priimti informaciją ir kokybiškai mokytis. Kai vaikui pradės sektis, gali sugrįžti ir noras mokytis“, - savo praktine patirtimi dalijosi MRU Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto Psichologijos instituto dėstytoja S.

Anot psichologės, normalu, kad nei suaugę, nei juolab vaikai neranda ir nežino visų atsakymų, tačiau labai svarbu, kad žodis „nežinau“ netaptų galutiniu atsakymu: „Taip tarsi nubrėžiama riba, kad toliau stengtis neverta, o vaikas prie tokios situacijos greitai pripranta. Tad reikia vaiką paskatinti ir pasiūlyti ieškoti kitų variantų, kartu jų paieškoti, o žingsnis po žingsnio galima sulaukti reikšmingos pažangos pradėjus nuo mažų dalykų. o tada jau ne taip sudėtinga bus siekti ir didesnių tikslų“, - pataria psichologė S. Anot psichologės, tėvams svarbu sutarti, kas anot jų yra tas jog nesiseka mokytis.

Praktiniai patarimai tėvams

• Pasikalbėkite su vaiku. Pokalbis turėtų būti nuoširdus ir rūpestingas. Svarbiausia, kad nebūtų barnių, kaltinimų ar net nuobaudų. Svarbu, kalbėti ne tik apie vaiko, bet ir savo jausmus. Supraskite, kad vaikui nepavyko ir jis taip pat dėl to išgyvena. Kiekvienas iš mūsų norime būti sėkmingi ir gauti dėmesio, tik vaikai ne visada supranta ir atranda tinkamus būdus jo gavimui.
• Mokykite vaiką reaguoti į situaciją su atsakomybe. Numatykite planą, kaip žemi įvertinimai bus pataisyti ir domėkitės, kaip sekasi jo laikytis.
• Skatinimas negali būti priverstiniu, nes tai iššauks priešingą reakciją, kuomet vaikas dar mažiau turės noro mokytis.
• Jei nepavyksta rasti bendros kalbos su vaiku, galima pasitelkti į pagalbą artimuosius arba kreiptis į mokyklos psichologą.
• Nepasiduokite ir jei kas yra negerai - reikia apie tai kalbėti, nes visada atsiras žmogus galintis padėti.
• Turėkite omenyje, kad blogiausias problemų sprendimas yra jos ignoravimas.
• Dažniau leiskite laiką kartu su savo vaikais. Puoselėkite savo šeimos tradicijas, švęskite šventes, kartu valgykite ar leiskite laiką vakarais.

Pagrindinės baimės ir priežastys

• Mokytojas. Kai tik jūs ateinate į mokyklą, jums tuoj pat bando sukelti baimę.
• Įvertinimo baimė. Po pirmosios baimės vystosi įvertinimo baimė. O paskui bauginimas tėvų bausme, mokyklos direktoriumi.
• Klaidos baimė. Dar viena baimė - tai baimė padaryti klaidą.
• Patyčios. Dar viena priežastis - bendraklasių pašaipos. Ir dažnai tai mokytojų kaltė, kurie išstato vaikus pajuokai, parodydami, kad jie daro kažką ne taip gerai, kaip jų bendraklasiai. Jiems pažymys svarbiau už mokinį.
• Kvaili testai. Tie testai, kuriuos duoda pamokose, neįtikėtinai kvaili, todėl kad juose nėra savo atsakymo varianto. Vaikas, norėdamas gauti gerą pažymį, bando atspėti vieną atsakymą iš pasiūlytų, bet juk jis gali turėti savo nuomonę, kurios jis negali parašyti.
• Namų darbų kiekis. Aš skaičiau, kad nėra jokių įrodymų, kad namų darbai daro įtaką vaikų pasiekimams ir išsilavinimui.
• Draudžiamas unikalumas. Mokyklose labai nemėgsta, jei kažkas skiriasi nuo kitų.
• Mokykla nemoko būti laimingu. Mokykla nemoko dirbti su informacija.

Kada tai - visiškai normalu?

Tam tikrais raidos etapais ar situacijose nenoras eiti į mokyklą yra natūralus ir trumpalaikis reiškinys. Svarbiausia - atkreipti dėmesį, ar tai pavienės situacijos, ar ilgai trunkantis ir stiprėjantis pasipriešinimas.

Po atostogų ar ilgesnio laisvo laikotarpio

Po vasaros, žiemos atostogų ar net ilgo ligos laikotarpio vaikui reikia laiko vėl „įsivažiuoti“ į rutiną. Atostogų metu: vėliau einama miegoti, daugiau laiko skiriama žaidimams, mažiau struktūros ir pareigų. Sugrįžimas į ankstyvą kėlimąsi, pamokų grafiką ir atsakomybę gali sukelti natūralų pasipriešinimą. Tai ypač ryšku pirmosiomis savaitėmis po ilgesnių atostogų.

Vaikas gali sakyti:

• „Nenoriu keltis.“
• „Mokykla nuobodi.“
• „Kodėl atostogos taip greitai baigėsi?“

Tokiais atvejais dažniausiai pakanka kelių dienų ar savaitės, kol organizmas ir emocijos prisitaiko prie ritmo.

Pirmokams ir penktokams (pereinamieji laikotarpiai)

Tam tikri mokyklos etapai natūraliai kelia daugiau įtampos. Pirmokai patiria: atsiskyrimą nuo tėvų, naują socialinę aplinką, pirmą rimtesnę atsakomybę, taisyklių ir struktūros gausą. Net jei vaikas išoriškai atrodo drąsus, viduje gali vykti dideli pokyčiai. Adaptacija paprastai trunka nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.

Penktokai ar septintokai susiduria su: perėjimu į aukštesnę pakopą, daugiau mokytojų, sudėtingesne mokymosi programa, didesniais akademiniais lūkesčiais. Tai laikotarpis, kai vaikas gali pasijusti pasimetęs ar mažiau pasitikintis savimi. Trumpalaikis nenoras eiti į mokyklą šiuo metu dažnai yra reakcija į pokyčius, o ne rimtas signalas.

Prieš kontrolinius ar atsiskaitymus

Lengvas nerimas prieš testus, atsiskaitymus ar viešą pristatymą - visiškai normalus. Tai rodo, kad vaikui rūpi jo rezultatai ir jis jaučia atsakomybę. Vaikas gali būti tylesnis nei įprastai, daugiau mokytis, skųstis lengvu pilvo maudimu ar įtampa. Tokiais atvejais svarbu ne panaikinti nerimą, o padėti jį suvaldyti: priminti, kad klaidos - mokymosi dalis, pabrėžti pastangas, o ne tik rezultatą, padėti susiplanuoti pasiruošimą. Nerimas tampa problema tik tada, kai jis per stiprus ir trukdo funkcionuoti.

Kartais - tiesiog bloga nuotaika

Vaikai, kaip ir suaugusieji, turi dienų, kai: jaučiasi pavargę, susipyko su draugu, blogai miegojo, tiesiog „nenusiteikę“. Vienkartinis nenoras eiti į mokyklą nebūtinai reiškia rimtą problemą. Svarbiausia - stebėti, ar tai kartojasi dažnai ir ar stiprėja. Jei kitą dieną vaikas jaučiasi gerai ir noriai grįžta į įprastą ritmą, greičiausiai tai buvo laikina emocinė būsena.

Kada tai gali būti pavojaus ženklas?

Jei nenoras eiti į mokyklą tampa nuolatiniu ir intensyviu, verta atidžiau įsižiūrėti.

1. Dažni „pilvo skausmai“ ar galvos skausmai rytais. Jei simptomai pasireiškia tik darbo dienomis ir dingsta savaitgaliais - tai gali būti nerimo ženklas.
2. Ašaros, panikos priepuoliai, stiprus pasipriešinimas. Jei vaikas verkia, slepiasi, atsisako apsirengti ar fiziškai priešinasi - situacija rimtesnė nei paprastas nenoras.
3. Staigus pažymių ar elgesio pasikeitimas. Vaikas gali tapti uždaresnis, dirglesnis, prarasti susidomėjimą mėgstamomis veiklomis.
4. Užuominos apie patyčias. Net ir subtilūs komentarai („man ten niekas nepatinka“, „visi iš manęs juokiasi“) turi būti vertinami rimtai.
5. Miego ir apetito sutrikimai. Nerimas dažnai pasireiškia per kūną.

Galimos priežastys

Nenoras eiti į mokyklą beveik niekada neatsiranda „iš niekur“. Už šio pasipriešinimo dažnai slypi konkrečios emocinės ar socialinės priežastys. Svarbu suprasti, kad vaikas ne visada geba aiškiai įvardyti, kas vyksta - jis dažnai tiesiog jaučia įtampą, baimę ar diskomfortą.

Viena dažniausių priežasčių - patyčios. Jos gali būti: atviros (įžeidinėjimai, pravardžiavimas), paslėptos (ignoravimas, išskyrimas iš grupės), virtualios (patyčios socialiniuose tinkluose). Vaikas gali vengti kalbėti apie konkrečius žmones, sakyti, kad „niekas su manimi nebendrauja“, grįžti iš mokyklos prislėgtas ar sudirgęs. Kartais problema ne aktyvios patyčios, o socialinė izoliacija - vaikas neranda vietos klasėje, jaučiasi „kitoks“, neturi artimų draugų. Tokiais atvejais mokykla tampa emocinio nesaugumo vieta.

Per didelis akademinis spaudimas. Kai kuriems vaikams didžiausias stresas kyla ne dėl santykių, o dėl mokymosi rezultatų. Spaudimas gali būti: iš mokyklos (aukšti reikalavimai), iš tėvų (lūkesčiai būti geriausiu), iš paties vaiko (perfekcionizmas). Vaikas gali bijoti: suklysti, gauti prastesnį pažymį, „nuvilti“. Ilgainiui baimė nesusidoroti gali tapti stipresnė nei motyvacija. Tokiu atveju nenoras eiti į mokyklą tampa būdu išvengti nesėkmės jausmo.

Konfliktas su mokytoju. Net vienas sudėtingas santykis su mokytoju gali stipriai paveikti vaiko savijautą. Jei vaikas jaučiasi: nesuprastas, neteisingai vertinamas, viešai kritikuojamas, jis gali pradėti vengti konkrečių pamokų ar visos mokyklos. Vaikai retai tiesiai sako: „man blogi santykiai su mokytoju“. Dažniau girdime: „ji manęs nemėgsta“, „jis visada prie manęs kabinėjasi“. Svarbu šias frazes vertinti rimtai ir pasidomėti situacija.

Nerimo ar depresijos simptomai. Kartais nenoras eiti į mokyklą susijęs ne tiek su pačia mokykla, kiek su vaiko vidine būsena. Nerimo požymiai gali būti: Taip pat žrdažni fiziniai simptomai (pilvo, galvos skausmai), stipri baimė būti vertinamam, socialinis vengimas. Depresijos požymiai: nuotaikos prislėgtumas, energijos stoka, interesų praradimas, atsiribojimas nuo draugų. Tokiu atveju mokykla tampa per dideliu emociniu iššūkiu. Vaikui tiesiog per sunku susidoroti su kasdienėmis užduotimis.

Mokymosi sunkumai. Kartais problema slypi ne motyvacijoje, o gebėjimuose. Nediagnozuoti mokymosi sunkumai (pvz., skaitymo, rašymo, dėmesio koncentracijos) gali sukelti nuolatinį nesėkmės jausmą. Vaikas gali vengti skaityti garsiai, lėtai atlikti užduotis, tapti dirglesnis per pamokas. Jei kiekviena diena mokykloje primena kovą, natūralu, kad vaikas ims jos vengti.

Žemas pasitikėjimas savimi. Kai vaikas savimi nepasitiki, mokykla gali atrodyti kaip nuolatinis vertinimo laukas. Lyginimasis su kitais, baimė pasirodyti „prastesniu“ ar būti išjuoktam gali kelti stiprų vidinį spaudimą. Tokie vaikai dažnai: sako „man nepavyks“ dar nepradėję, greitai pasiduoda, labai jautriai reaguoja į kritiką. Nenoras eiti į mokyklą gali būti bandymas išvengti situacijų, kuriose jaučiamasi nepakankamai gerai.

Kai vaikas pats negali paaiškinti. Labai svarbu suprasti: vaikas ne visada suvokia ar geba žodžiais įvardyti tikrąją priežastį. Jis gali sakyti „tiesiog nenoriu“, nors viduje vyksta sudėtingi emociniai procesai. Mažesni vaikai dažniau savo emocijas išreiškia per kūną (skausmai, nuovargis), o paaugliai - per užsisklendimą ar dirglumą. Todėl svarbiausia ne ieškoti „greito atsakymo“, o kantriai stebėti, kalbėtis ir kurti saugią erdvę, kurioje vaikas jaustųsi išgirstas.

Kaip reaguoti tėvams?

• Nekaltinkite ir neignoruokite. Frazių „visi turi eiti“, „nesąmones kalbi“ reikėtų vengti. Tai uždaro vaiką.
• Kalbėkitės ramiai. Klausimai turėtų būti atviri: „Kas tau šiandien kelia daugiausia nerimo?“ „Kas mokykloje tau sunkiausia?“ „Kada jautiesi ten geriausiai?“
• Stebėkite pasikartojimus. Ar tai nutinka prieš tam tikras pamokas? Ar po konkrečių situacijų?
• Bendradarbiaukite su mokykla. Mokytojas ar mokyklos psichologas gali suteikti vertingos informacijos.
• Jei reikia - kreipkitės į specialistus. Vaikų psichologas gali padėti atpažinti gilumines priežastis ir pasiūlyti sprendimus.

Kada būtina nedelsti? Skubi pagalba reikalinga, jei: Vaikas kalba apie savęs žalojimą ar beviltiškumą. Atsiranda stiprus socialinis atsiribojimas. Nerimas trukdo kasdieniam funkcionavimui. Tokiais atvejais svarbu nedelsti ir kreiptis į specialistus.

Svarbiausia - saugumo jausmas. Vaikui būtina žinoti, kad jo jausmai yra svarbūs ir priimami.

Patarimai tėvams, auginantiems sūnų Naglį

Ar būna, kad jūsų vaikas (-ai) atsisako eiti į mokyklą (arba „zyzia“, kad nenori)? Būna, kad mano 7 metų sūnus Naglis, kuris dabar eina į antrą klasę, nenori eiti į mokyklą. Priežasčių būna įvairių. Jis nenori eiti į mokyklą ne dėl to, kad jam nuobodu (kol kas mokykloje jam dar yra įdomu), tačiau kartais jaučia vaikų spaudimą, kad yra garsios mamos vaikas, ir pavargsta nuo didesnio dėmesio; kartais nenori eiti dėl to, kad nori važiuoti kur nors kartu su manim. Stengiuosi to nesureikšminti, nepulti pamokslauti, stengiuosi paversti viską humoru - su vaikais geriausia viską nuleisti juokais, tada dažnai neskausmingai viskas išsisprendžia. Kadangi pažįstu savo vaiką, tai ir žinau, kaip su juo kalbėti, kaip išklausyti. Mano sūnus yra jautrios sielos, ir visada suprantu, kad gali būti kokių nors problemų, kurias reikia išspręsti. Atsižvelgiu į savo vaiko norus, jautrumus ir pagalvoju, kad vaiko problemos, kurios mums atrodo mažytės ir nereikšmingos, jam yra labai svarbios ir rimtos. Todėl priimu tą svarbą ir stengiuosi pasikalėti su sūnumi, išspręsti viską, tada nebūna ir jokių nenorėjimų.

Patarimai tėvams, auginantiems dukrą Saulę ir sūnų Martyną

Vyresnioji dukra Saulė šiemet eina tik į antrą klasę, ir tokios problemos, kad nenorėtų eiti į mokyklą, kol kas nėra. Gal kad metų pradžia, dar nespėjo viskas nusibosti? Ji kol kas labai pasiilgusi draugų ir į mokyklą eina jau vien dėl jų. Kol kas Saulė kupina entuziazmo, pati nori keltis 6 valandą ryto, kad tik spėtų. Vienintelis nenoras pasireiškia, jeigu kartais pavakarojam ilgiau ir ryte tingisi keltis, bet, ką darysi, vis tiek keliamės. Žinoma, stengiamės, kad tokių vėlyvų vakarų būtų kuo mažiau.

Nenoras eiti į mokyklą būna dėl kokių nors priežasčių: gal ten vaiko nesudomina - juk mažai dabar yra tikrai gerų mokytojų; gal jis šiaip turi kokį kitą tikslą gyvenime ir jaučia, kad jam ten nereikalingi dalykai kemšami į galvą. Mums tokių problemų kol kas nekilo. Sūnus Martynas eina jau į 9 klasę, tačiau nebuvo, kad atsisakytų eiti, - jeigu jau pamokos būna neįdomios, tai bent su draugais pabendrauja. Jeigu kada nors sakytų, kad nenori eiti, tingi - pirmiausia pagalvočiau, gal blogai jaučiasi, gal kokios pamokos nereikšmingos? Nesusigriebčiau iš karto, nepulčiau ieškoti priežasties.

Daugelį nenoro eiti į mokyklą priežasčių sėkmingai padeda spręsti VšĮ „Rafaelis“ dienos centrai. Juose dirbantys specialistai moko atpažinti ir identifikuoti jausmus, analizuoja reakcijų į situacijas priežastis, moko bendrauti (komunikabilumo įgūdžių), ugdo lyderių savybes, moko pasitikėti savimi, pagrįstai reikšti savo nuomonę ir išsakyti mintis, supažindina su pagrindinėmis vertybėmis. Populiariausia yra dailės terapija, kurios metu vaikai gali tiesiog nupiešti, nurimti.

tags: #vaikas #neina #i #mokykla

• Priešmokyklinio ugdymo kokybė
• Sužinokite apie viduriavimą prieš menstruacijas
• Išsamiau apie Audriaus Bružo gyvenimo akimirkas
• Kaip pasirinkti vaikišką oro drėkintuvą
• Kalendorinės šventės vaikams