Prasidėjus naujiems mokslo metams, tėveliams kyla įvairių rūpesčių: nuo gerų pažymių iki tinkamo veiklų balanso. Tačiau vieniems tėvams didžiausią nerimą kelia vaiko elgesys su aplinkiniais - darželio draugais, klasės draugais, auklėtojais ar mokytojais. Taip jaučiasi „muštukų“ ir „širšinukų“ tėvai.
Agresija yra natūrali kiekvieno žmogaus savybė, instinktyvi elgesio forma, kurios pagrindinis tikslas - savisauga. Tėvai turėtų suprasti, kad nereikia versti vaiko slopinti agresiją, nes tai gali peraugti į autoagresiją: savęs mušimą, skriaudimą, psichologinės kilmės ligas ir pan. Norint rasti sprendimą, būtina suprasti agresijos priežastis.
Agresijos priežastys
Viena iš pagrindinių agresijos priežasčių yra baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka, kuri vaikui atrodo grėsminga. Tokiu atveju tėvai gali pastebėti, kad nepažįstamoje aplinkoje vaikas netikėtai gali suduoti kitam bendraamžiui, nors namuose niekada taip nesielgdavo. Šis nesaugumo jausmas dažnai kyla iš tėvų, kurie aplinkinį pasaulį mato kaip nesaugų ir pavojingą („negalima pasitikėti kitais“, „visi žiūri tik savęs“, „neik, neimk, nelipk - susižeisi, skaudės, nukrisi“ ir pan.). Vaikas įsitikina, kad pasaulis yra nesaugus, todėl reikia nuolat saugotis, gintis, o dar geriau - pulti pirmam.
Kita priežastis - draudimai ir kiti nurodymai, kertantys vaiko norus ir interesus. Nors tėvai negali leisti vaikui visko, ko jis panorės, ir turi nustatyti ribas, svarbu paaiškinti, kodėl kažko daryti negalima. Apie bausmes turėtų būti perspėjama prieš neigiamą elgesį, kad vaikas mokytųsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Trečioji priežastis - noras įgyti didesnį savarankiškumą ir nepriklausomybę. Vaikas gimsta priklausomas nuo tėvų ir laikui bėgant siekia tapti savarankišku. Šis procesas gali būti skausmingas, ypač jautriaisiais periodais: apie 3-uosius metus, pirmaisiais pradinės mokyklos metais ir paauglystėje. Tokiais laikotarpiais vaikai tampa piktesni, agresyvesni, nenori klausyti ir atsikalbinėja.
Pagalvokite, kaip galite padidinti vaiko savarankiškumą. Galbūt nebereikia tikrinti vaiko kuprinės, kad įsitikintumėte, ar viską susidėjo? Galbūt vaikas jau pats gali spręsti, kokį megztinį vilktis į mokyklą, arba nuspręsti, kaip norėtų praleisti laisvą laiką? Jei tėvai patiki vaikui pinigus, vadinasi, turi pasitikėti ir jo sprendimu, kaip juos išleisti. Draudimai ir barimai retai kada padeda, tačiau geranoriški pokalbiai ir patarimai būna vertingi.
Dar blogesnes pasekmes turi situacijos, kai vaikas nuoširdžiai prisipažįsta ir už tai tėvų būna nubaustas: išbartas ar pan. Ateityje jis šios „klaidos“ nekartoja ir pasistengia tėvams pasakyti tai, ką jie nori išgirsti, tačiau nebūtinai tai būna tiesa. O tada tėvai stebisi, kodėl jų vaikas meluoja. Reikia prisiminti, kad meluojama tam, kuriam negalima pasakyti tiesos.
Galima pastebėti, kad vaikas, kuris muša kitus, gali jausti stresą ir pokyčius. Nėra blogo vaiko - yra vaikas, kuris negali pats įveikti susidariusio streso krūvio. Visada rekomenduojama pirma nešališkai įvertinti ir suprasti esamą vaiko situaciją.
Vaikų elgesio modelius tyrinėję specialistai, pavyzdžiui, Albertas Bandura su Bobo lėlės eksperimentais, nustatė, kad vaikai kartoja tai, ką mato. Jei mušimas yra „normali“ praktika namuose, vaikas taip pat elgsis. Šiuolaikinis požiūris į vaiko auklėjimą yra sudėtingesnis: analizuojamas vaiko reaktyvumas, raidos ypatumai, aplinkos santykiai, taikomi paskatinimai, o ne bausmės. Plėtojami vaiko potencialas, stiprybės, skatinama mokytis.
Temperamentas taip pat gali veikti vaiko elgesį - kai kurie vaikai greičiau pasiduoda emocijoms, „užsiplieskia“. Tačiau visi gali išmokti stabtelėti, padaryti pauzę, kad emocija neužvaldytų.
Biheviorizmo idėjomis, paremtomis grasinimais ir bausmėmis, bandoma priversti vaiką klausyti, tačiau tai retai veikia ilgai. Bausmės veikia trumpai, nes nemoko savireguliacijos. Bausmė kenkia vaiko ir tėvų (ar mokytojo) ryšiui, jį ardo. Šiuolaikinis auklėjimo modelis orientuojasi į ryšio analizę ir jo stiprinimą.
Beveik visada vaikai, kurie muša kitus, yra atstumiami, jie nori draugų, bet jų neranda. Todėl dėmesį bando atkreipti kumščiavimusi ar kitų vaikų žaidimo griovimu. Jei grupėje vaikai nesutaria, pirma reikia padėti jiems susitaikyti, vėliau žaisti kartu, priimti vienas kitą su tolerancija ir geranoriškumu - stiprinti jų ryšius. Vaikas, kuris muša kitus, savo elgesiu išreiškia, kad jis blogai jaučiasi, jo viduje nėra ramybės, jis nemoka pasakyti, ką jaučia. Todėl reikia ne bausti, o ieškoti būdų užmegzti ryšį su šiuo vaiku.
Kaip padėti vaikui, kuris skriaudžia kitus?
Vaikų agresijos priežastys gali būti įvairios. Vaikystėje pasireiškianti agresija dar nereiškia, kad vaikui lemta tapti nusikaltėliu. Jei mažametis linkęs skriausti bendraamžius, jo elgesį veikiausiai stimuliuoja pyktis arba su asmenine erdve susiję dalykai. Gali būti, kad vaikas dėl kažko supykęs. Nesvarbu, ar iš jo atėmė žaisliuką, ar patempė už plaukų, jis sureaguoja, tačiau tiesiog nežino jokio nuosaikaus būdo, kaip išreikšti sukilusius jausmus, todėl nueina primityviausiu keliu - ima talžyti žaidimų draugą. Pamėginkite įsijausti į vaiko padėtį: pasaulis jam atrodo milžiniškas, tenka grumtis dėl vietos po saule, jis dar nemoka sklandžiai kalbėti, mano, kad žmonės gali perskaityti jo mintis. Nutinka ir taip, kad polinkis į agresiją randasi iš vaiko noro paeksperimentuoti: „Įdomu, kas nutiks, jeigu pastumsiu Tomą?“ arba „Gal imsiu ir įkąsiu Ingai į ranką?“ Dar gali būti, kad vaikas yra matęs agresyviai besielgiantį vyresnį brolį arba seserį ir tiesiog mėgdžioja jo elgesį.
Reaguokite nedelsdami. Į agresyvų vaiko elgesį būtina sureaguoti tuojau pat. Jeigu nuspręsite palaukti, vaikas gali suvis pamiršti, ką buvo iškrėtęs. Pasistenkite, kad vaikui būtų nesunku įsisąmoninti taisykles, kurias jam pateikiate, ir kad jis suprastų, kodėl privalo tų taisyklių laikytis. Pavyzdžiui, galite sakyti, kad žmonių mušti negalima, nes jiems skauda.
Nenusileiskite vaiko valiai. Neleiskite vaikui agresijos keliu pasiekti savo tikslą, pavyzdžiui, gauti norimą žaislą. Jei taip padarysite, vaikas supras, kad netinkamas elgesys gali padėti gauti tai, ko nori.
Paguoskite auką. Visų pirma, būtinai paguoskite nuo agresijos nukentėjusį vaiką. Taip pasielgdami pademonstruosite, kad agresija nėra tinkamas būdas atkreipti į save dėmesį.
Pripažinkite agresoriaus jausmus. Pripažindami, kad suprantate, kokių jausmų vedinas vaikas pasielgė agresyviai, galite padėti jam nusiraminti. Galite paprasčiausiai pasakyti, kad žinote, kaip nesunku susinervinti, kai kas nors atima žaislą.
Pasiūlykite alternatyvių sprendimų. Vystantis vaiko verbaliniams ir mąstymo gebėjimams, pasiūlykite efektyvesnių nei agresija būdų, kaip dorotis su neigiamomis emocijomis. Pavyzdžiui, jei kilus kivirčui dėl žaislo vaikas sudavė draugui, galite paklausti, kaip, jo manymu, tas draugas dabar jaučiasi, o tada pasiteirauti, argi nėra kitokio būdo gauti norimą žaislą. Jei pasistengsite įtraukti vaiką į alternatyvaus sprendimo paieškas, labai tikėtina, kad kitą kartą jis tą sprendimą įgyvendins.
Pastebėkite gerą elgesį. Šiukštu nepamirškite pagirti vaiko už gerą elgesį bendraujant su kitais vaikais. Tarkim, pastebėję, kaip puikiai vaikas sutaria su draugu, galite pasakyti: „Šiandien taip gražiai žaidėte. Esu nepaprastai laiminga (-as), kai matau, kaip noriai daliniesi žaislais.“
Stebėkite bendravimą su draugais. Išryškėjus vaiko polinkiui į agresiją, privalote stebėti, kaip jis bendrauja su bendraamžiais, be to, tuojau pat įsikišti, jei randasi ženklų, bylojančių apie artėjantį agresyvaus elgesio epizodą. Griežtai sudrausminkite vaiką ir nusiųskite porai minučių pabūti vieną į tokią vietą, kurioje jis galės nusiraminti.
Nereaguokite agresyviai. Taisyklė „agresija už agresiją“ baudžiant įžūlų vaiką tikrai nepasiteisina, todėl jokiu būdu nesielkite agresyviai. Vaikui trenkti arba įkąsti, kad žinotų, ką tai reiškia, tikrai negalima. Taip tik pasiūsite labai aiškią žinutę, kad galima mušti tik mažesnius ir silpnesnius už save.
Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus. Paklauskite, ar jis pyksta, nerimauja ir pan. Tegul vaikas mokosi atpažinti savo jausmus ir apie juos pasakyti. Iškart po įtemptų situacijų pasiūlykite kartu papiešti, palipdyti ar užsiimti kita menine/sportine veikla, kuri leistų vaikui išlieti savo jausmus.
Jeigu supykęs vaikas nori pabūti vienas, nesibraukite į jo kambarį, palaukite, kol jis nusiramins ir pats norės kalbėtis. Jeigu vaikas pyksta, šaukia ar net jums suduoda - jokiu būdu neatsakykite tuo pačiu, nes parodysite, kad elgiatės lygiai taip pat kaip jis! Verčiau ramiai išklausykite, apkabinkite ar priglauskite ir išreikškite supratimą dėl jo jausmų tokioje situacijoje. Vaikas pamažu nusiramins ir tada bus tinkamas laikas pasikalbėti apie tai, kaip kitaip jis galėjo „paprašyti šokolado“, „susitarti dėl ėjimo į lauką ar žaidimo kompiuteriu.“ Toks tėvų elgesys parodys vaikui, kad jo agresija neišveda tėvų iš kantrybės, kad tokiu būdu jis nesukelia tėvams stiprių neigiamų emocijų (ką vaikai dažnai laiko meilės požymiu, todėl ir provokuoja tėvus, kurių dėmesio jiems trūksta).
Būna, kad vaikai muša kitus vaikus. Dažnai tėvai tokioje situacijoje ima barti vaiką, jį drausminti ir patys rodo agresiją vaiko atžvilgiu. Tačiau praktika rodo, kad yra daug efektyvesnis būdas, taikytinas ikimokyklinio amžiaus vaikams. Jei vaikas suduotų kitam vaikui, nepulkite jo barti, o prieikite prie nuskriausto vaiko ir pagailėkite jo. Tokiu būdu jūsų vaikas supras, kad būdamas „agresoriumi“ jis iš jūsų dėmesio negaus.
Situacijose, kai vaikui pavyksta susivaldyti, būtinai tai pastebėkite ir pagirkite jį. Venkite tų situacijų, kurios didina agresiją. Jei yra vėlus metas ir vaikas pavargęs, reikia pasiūlyti ramesnių veiklų. Kalbinti miegoti reikia dar iki tol, kol vaikas pervargs.
Neigiamas situacijas aptarinėkite be „liudininkų“ (kitų vaikų, mokytojų, giminaičių ir pan.). Dažnai manoma, kad viešas gėdinimas duos teigiamą rezultatą.
Pagalvokite apie užimtumą - galbūt reikėtų leisti vaiką į būrelį, kur jis galėtų „išsikrauti“. Efektyvūs būna meninės raiškos užsiėmimai ir sporto treniruotės. Yra buvęs atvejis, kai mažasis „agresorius“, nuvestas į karate užsiėmimą, pirmiausiai puolė prie salėje esančios bokso „kriaušės“ ir tiek „dirbo“, kad vakare nebuvo jokių minčių apie peštynes su broliu.
Jeigu paskambino auklėtoja ir pasiskundė jūsų vaiko elgesiu ar atėjo kiemo vaikai pasakyti, ką negero padarė jūsų vaikas, padėkokite už informaciją ir pasakykite, kad su juo pasikalbėsite apie tai. Jokiu būdu iškart neužsipulkite vaiko, nepadarykite jo „kaltu“, prieš tai neišgirdę jo nuomonės. Būkite teisingi ir išklausykite abi puses.
Tinkamu sprendimu taip pat gali būti pasakų ar žaidimų terapija. Tuomet vaikai atpažįsta savo elgesį veikėjų veiksmuose, o tėvai turi galimybę žaidimo metu pateikti tinkamesnį elgesį situacijoje, kuri vaikui sukelia agresiją.
Svarbu ir geri tarpusavio santykiai su sutuoktiniu, nes į tėvų nesantaiką vaikai taip pat reaguoja agresija. Jei tėvai diena iš dienos pešasi tarpusavyje, vaikas ima baimintis būti namuose ir nerimauja dėl tokių barnių pasekmių. Taip pat nereikėtų manyti, kad slepiami barniai vaikams yra „nematomi“. Jei yra įtampa tėvų santykiuose, vaikai tai jaučia. Prisiminkite, kad „šaltasis karas“ visvien yra karas. Todėl pasistenkite su partneriu ieškoti būdų tapti artimesniais ir draugiškesniais.
Jordan Peterson: Agresyvių vaikų raida
Tėvai turėtų stengtis, kad vaikas suprastų, jog ne fizinė jėga viską lemia. Jo pasitikėjimą savimi galima kelti ir parodant, koks jis reikalingas šeimoje. Galbūt sūnumi per mažai pasitiki tėvai. Nereikia vaiko paversti „aukle“, bet galima paaiškinti, kad jo sesė yra mažesnė ir dar nesugeba kaip jis gražiai pavalgyti, suplauti indų, sutvarkyti kambario. Galima paskatinti, kad brolis pagelbėtų sesei. Svarbu, kad berniukas pradėtų savimi pasitikėti ne todėl, kad yra stiprus, o todėl, kad sugeba pagelbėti silpnesniam.
Jeigu grupėje jau susiformavusi nuomonė, kad berniukas - mušeika, blogiukas, ir su juo niekas nenori bendrauti, gal mamai vertėtų perkelti jį į kitą grupę ar darželį?
Viena kryptis - kalbėtis su vaiku. Svarbiausia išmokyti jį veikti ir nelikti bejėgiu, mokytis tvirtai pasakyti „stop“, ieškoti pagalbos. Jei grįžta sužeistas - suprasti, kada tai nutinka, ar tai jau tendencija, pasikartojantis elgesys. Kita kryptis - dirbti su ugdymo įstaiga, bendradarbiaujant spręsti komunikacijos spragas. Gal visgi jūsų vaikas provokuoja ir erzina, neįsileidžia į žaidimą kitų? Daug dažniau vaikai dabar skaudina ne kumščiais, o žodžiais. Kalbėkite su vaiku ir apie tai, kad nėra normalu, kai sakomi nemalonūs žodžiai. Vaikai dažnai puikiai geba įskaudinti, bet nemoka susitaikyti. Todėl kalbėkitės apie tai, kaip susitaikyti. Draugų tinklas vaikams yra apsauginis veiksnys, pasitikintys savimi vaikai yra tie, kurie turi draugų. Mokykite vaikus būti gerais draugais.
Galbūt reikėtų leisti vaiką į būrelį, kur jis galėtų „išsikrauti“. Efektyvūs būna meninės raiškos užsiėmimai ir sporto treniruotės.
Jei paskambino auklėtoja ir pasiskundė Jūsų vaiko elgesiu ar atėjo kiemo vaikai pasakyti, ką negero padarė Jūsų vaikas, padėkokite už informaciją ir pasakykite, kad su juo pasikalbėsite apie tai. Jokiu būdu iškart neužsipulkite vaiko, nepadarykite jo „kaltu“, prieš tai neišgirdę jo nuomonės. Būkite teisingi ir išklausykite abi puses.
Tinkamu sprendimu taip pat gali būti pasakų ar žaidimų terapija. Tuomet vaikai atpažįsta savo elgesį veikėjų veiksmuose, o tėvai turi galimybę žaidimo metu pateikti tinkamesnį elgesį situacijoje, kuri vaikui sukelia agresiją.
Svarbu ir geri tarpusavio santykiai su sutuoktiniu, nes į tėvų nesantaiką vaikai taip pat reaguoja agresija. Jei tėvai diena iš dienos pešasi tarpusavyje, vaikas ima baimintis būti namuose ir nerimauja dėl tokių barnių pasekmių. Taip pat nereikėtų manyti, kad slepiami barniai vaikams yra „nematomi“. Jei yra įtampa tėvų santykiuose, vaikai tai jaučia. Prisiminkite, kad „šaltasis karas“ visvien yra karas. Todėl pasistenkite su partneriu ieškoti būdų tapti artimesniais ir draugiškesniais.
Namai yra centrinė vaiko valdymo būstinė, o tėvai yra būtent tie žmonės, kurie geriausiai žino kelią į savo vaiko širdį.
