Čiulptukas - tai priemonė, be kurios vienos šeimos neįsivaizduoja savo gyvenimo, o kitoms jos visiškai nereikia. Čiulptukas vaikui suteikia ramybės ir saugumo jausmą. Jis gali nuraminti tada, kai mamos šalia nėra ar ji negali duoti krūties. Padeda nepravirkti stresinėse situacijose, pavyzdžiui, nuėjus pas gydytoją.
Pirmiausiai esame gamtos kūriniai. Gamta suprogramavo naujagimystės laikotarpiui žmogaus genuose nesąmoningą instinktyvų elgesį, kuris įgyvendinamas įgimtų refleksų pagalba. Naujagimio refleksai ir žindymas. Gamtos skirtas maistas naujagimiui yra motinos pienas, o ant motinos rankų jis randa šilumą ir saugumą. „Ieškojimo reflekso“ vedamas, naujagimis užuodžia mamos spenelio kvapą (jam jau pažįstamą, tokį patį kaip vaisiaus vandenų, kuriuose mažulis plaukiojo ir kuriuos mokėsi ryti dar gyvendamas gimdoje) ir tada plačiai išsižiojęs gerai priglunda prie krūties. Šis refleksas naujagimiui liepia žiotis taip plačiai, kad apžiotų ne tik spenelį, bet ir jį supantį tamsesnįjį laukelį - areolę. Po areole yra pieno ančiais vadinami latakų praplatėjimai, kuriuose kaupiasi iš krūties gelmių atbėgantis pienas. Kad pienas trykštų lauk, tuos ančius reikėtų spausti ir pieną iš jų stumti pro spenelį. Tai jau kito - „žindimo reflekso“ - skatinamas, atlieka kūdikio liežuvis: išsitiesęs į priekį jis palenda po ančiais ir savo raumenine banga tarsi voleliu stumia pieną į burną.
Prisiglaudęs prie mamos kūdikis išsižioja plačiai (lyg žiovaudamas), padeda liežuvį ant apatinių dantenų (lyg pagalvėlę krūčiai) ir suima ne tik spenelį, bet ir rudąjį laukelį. Krūtis patenka giliai į burnytę - vaikučio žandai išsipučia lyg varliuko. Apatiniam žandikauliui leidžiantis žemyn, kartu juda liežuvis ir burnos ertmėje susidaro vakuumas - pradeda tekėti pienas. Kuo šie judesiai platesni, kuo geresnis mamos pieno atleidimo refleksas, tuo mažylio gurkšnis didesnis. Žandikauliui pakilus į viršų, liežuvis suspaudžia krūties audinius, bet tuo metu pieno srovė jau lėtėja. Pasisotinus vaikučio ritmas pradeda keistis. Jis šiek tiek atsipalaiduoja, žandikaulis juda ne taip energingai, bet burna ir toliau išlieka plačiai pražiota. Tuo metu labiausiai dirba liežuvis: atliekant vaizdinius tyrimus, pastebimi banguojantys jo judesiai. Dabar kūdikėlis nori nusiraminti, pasimėgauti šiluma ir artumu.
Gavęs čiulptuką mažylis taip plačiai neišsižioja. Jo burnytė išlieka tuščia, nes tik minkšta ir elastinga krūtis gali prisitaikyti prie kūdikio burnos ir patekti giliai - iki pat minkštojo gomurio. Keičiasi ir vaiko elgesys: dabar jis daugiau čiulpia liežuviu, o žandikaulis ramiai ilsisi. Be to, žįsdamas krūtį mažylis pienelį nuryja plačiai pražiota burna (tai būdinga tik naujagimiams ir kūdikiams), o čiulpdamas čiulptuką (ar maitinamas iš buteliuko) seiles ryja suspaudęs dantenas (tai būdinga mums - suaugusiems žmonėms).
Taigi kad ir kiek gamintojai girtųsi sukūrę „natūralų“, „mamos spenelį primenantį“ čiulptuką, kuris tinka ir žindomiems kūdikiams, netikėkite. Jau ne kartą skaitėte, kad norint sėkmingai žindyti būtina paisyti kelių taisyklių. Pirma, atsiliepti į vaikučio siunčiamus signalus ir žindyti jį taip dažnai ir taip ilgai, kaip jis to nori. Antra, užtikrinti gerą prigludimą prie krūties ir efektyvų žindimą. Visų pirma, kūdikis praleis mažiau laiko prie krūties ir ilgainiui sumažės pieno gamyba. Nenumokite ranka į šį perspėjimą: jeigu neigiamo poveikio nepastebite šiandien, nereiškia, kad krizė neištiks po mėnesio (o taip būna dažniausiai). Mamos organizmui taip pat reikia laiko, kad prisitaikytų prie naujo ritmo: vaikutį žindant rečiau ir trumpiau keičiasi hormonų pusiausvyra ir tik po kurio laiko sumažėja pieno gamyba. O kur dar pasikeitęs apžiojimas ar neefektyvus žindimas?
Daugybės tyrimų Italijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Brazilijoje, Naujojoje Zelandijoje duomenimis, čiulptuko naudojimas net 2 - 3 kartus padidina riziką, kad mama nustos žindyti per pirmuosius 6 mėnesius po gimdymo. Tačiau mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šios priemonės dažniausiai griebiasi moterys, jau patiriančios sunkumų, pavyzdžiui, dėl sužalotų spenelių ar labai dažno žindymo bandančios prailginti tarpus tarp maitinimų. Tik tuomet, kai mama yra tvirtai nusprendusi žindyti, išmano laktacijos principus, jos pieno gamyba užsivedusi, o praėjus daugiau nei dviems savaitėms po gimdymo vaikučio svoris auga puikiai, mokslinių tyrimų duomenimis, čiulptukas neturi reikšmės žindymo iki 3 mėnesių amžiaus sėkmei.
Krūties žindimas - pati geriausia mankšta besivystantiems raumenims, kaulams ir greta esantiems organams. Nustatyta, kad žindant burnos ertmė plečiasi ir formuojasi visomis kryptimis. Vis dėlto net ir žindomam kūdikiui padavus čiulptuką šio teigiamo poveikio nebelieka - pradeda didėti netaisyklingo sąkandžio, susigrūdusių dantų rizika (ypač, jeigu vaikutis jį čiulpia dvejus metus ir ilgiau). Net ir ortodontiniai čiulptukai sukelia bėdų! Vaikams, kurie juos naudoja, rečiau nustatomas atviras sąkandis, bet išlieka kryžminio sąkandžio rizika.
Yra tyrimų, kuriais nustatyta, kad ant čiulptuko apsigyvena patys įvairiausi mikroorganizmai. Karaliauja grybai! Kol kas nėra tvirtų įrodymų, kad šie mikroorganizmai sukeltų rimtas ligas, bet pavienių tyrimų jau atsiranda. Daugiausiai kalbama apie vidurinės ausies uždegimą. Viena aišku tikrai - žindymas apsaugo ir nuo vidurinės ausies uždegimo, ir nuo žarnyno bei apatinių kvėpavimo takų infekcijų (vaikučiai jomis suserga net 1,5 karto rečiau).
O nuo ko priklauso žindymo sėkmė? Atsakymas nepaprastas. Yra tyrimų, kuriais nustatyta, kad čiulptukas staigios kūdikių mirties sindromo riziką sumažina 2 kartus. Remdamasi tokiais duomenimis, Amerikos pediatrų draugija rekomenduoja šią priemonę visiems kūdikiams miego metu nuo 1 mėn. amžiaus, bet perspėja apie galimus pavojus žindymui. Taigi kyla klausimas, ar nėra kitų būdų sumažinti nelaimingų atsitikimų riziką. O kaipgi! Žindymas staigios kūdikių mirties sindromo riziką gali sumažinti net 4 kartus! Be to, yra naudingas ne tik vaiko, bet ir mamos sveikatai.
Kada ir kaip atpratinti nuo čiulptuko?
Nėra vieno vienintelio patikimo būdo - teks pasitelkti išmonę ir kūrybiškumą. Pirmiausiai pasirinkite tam tinkamą metą: jeigu vaikutis serga, jūs išėjote dirbti, o jis pradėjo lankyti darželį, greičiausiai jums nepasiseks. Atsisveikinimas su čiulptuku - tai didelės permainos gyvenime. Taigi turėsite mokytis kartu: jūs - nuraminti, o mažylis - nusiraminti kitu būdu. Vaikutį apkabinkite, glostykite, myluokite, sūpuokite ar nukreipkite dėmesį. Galite palaipsniui atsisakyti čiulptuko: naudoti tik dienos ir nakties miegui, vėliau - tik nakties, kol galiausiai jo nebereikės visai. O gal padovanosite kaimynų šuniukui?
Vienareikšmiško atsakymo nėra. Čiulptukas - vienas iš tų dalykų, dėl kurio ne tik tėvai, bet ir medikai laikosi įvairių nuomonių. Vienareikšmiško atsakymo į klausimą, ar jis kūdikiui reikalingas, ar ne, nėra.
Nėra jokių mokslinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad čiulpimo refleksas yra atsietas nuo poreikio valgyti. Mamos neretai sako, kad vaikas nori tik čiulpti, o ne valgyti. Bet kažin, ar jos yra teisios - šie du dalykai glaudžiai susiję.
Paprastai žindymo konsultantai laikosi nuomonės, esą reikia atidėti čiulptuko davimą tam laikotarpiui, kol tikrai nusistovės pieno gamyba, tai yra, iki 6-8 savaičių po gimdymo. Po to potenciali čiulptuko įtaka žindymui bus mažesnė. Žinoma, padidėjusi pienligės, ausų uždegimo ir kitų neigiamų dalykų tikimybė išliks.
Jeigu čiulptuką vaikui duodate, patarčiau tą daryti tik kritinėse situacijose, kai tikrai neišeina be jo apsieiti. Kai kurioms mamoms atrodo, kad pagalba reikalinga jau tada, kai vaikas vos sukniurkė, o ji nori baigti kažkokį darbą… Tačiau situaciją reikia vertinti kritiškai.
Vaikams atsisveikinti su čiulptuku galėtų padėti ir šiokios tokios „iškilmės“. Pavyzdžiui, Laplandijoje, Kalėdų Senelio biure, stovi indas su vaikų paliktais čiulptukais, Stokholmo Skanseno parke auga medis, prie kurio šakų pririša jau „atgyvenusius“ čiulptukus. Vaikas supranta šio momento svarbą ir iškilmingumą - jis jau didelis, jam nereikia čiulptuko.
Šiukštu negąsdinkite ir negėdinkite vaiko, jog čiulptukas yra „negražu“, „toks didelis vaikas, o elgiesi kaip leliukas“, mat, vaikai tą suvokia labai asmeniškai, traumuojančiai, grėsmingai, kai mūsų tikslas yra ne tik atpratinti vaiką nuo čiulpimo reflekso, tačiau ir išmokyti jį kitų būdų nusiraminti.
Jeigu mažylis nurimsta, kai jam duodate krūtį, bet žinda ją su saiku, čiulptuko jam galbūt nė nereikia. Jeigu jis juo nesidomi, tikrai nereikia siūlyti dar kartą. Bet jeigu akivaizdu, kad vaikas mielai šiuo išradimu pasimėgautų, nereikia jam to atsakyti. Tiesiog neužmirškite saiko. Nereikia vaikui kišti čiulptuko kaskart, vos jis suzirzia. Jeigu čiulptuką naudosite išmintingai, veikiausiai nuo jo vaiką atpratinti nebus labai sunku.
Vaikui čiulpimo refleksas yra įgimtas, tai jį nuramina, tad čiulptuką kurį laiką duoti yra visiškai normalu. Svarbu tai, kad nuo 9 mėn. amžiaus kūdikį jau pradėtumėte nuo to atpratinti. Tas atpratinimas gali trukti kelis mėnesius, bet, kai sueis metukai, jau reikėtų apsieiti be čiulptuko. Jeigu jis naudojamas pernelyg ilgai, gali susiformuoti netaisyklingas sukandimas.
Gali išsivystyti netaisyklinga žandikaulio padėtis, dantukai gali dygti kreivai, priekiniai dantys gali būti atsikišę į priekį, tarp jų gali likti tarpas - žodžiu, tos bėdos būna įvairios. Ir, kuo ilgiau čiulptuką vaikui duosite, tuo jų tikimybė didesnė.
Nė vienai mamai nedraudžiu pirkti čiulptukų savo mažyliams. Nereikia prieštarauti gamtai - vaikas turi čiulpimo refleksą ir jį reikia patenkinti. Beje, prie čiulptuko irgi reikia pripratinti, nes naujagimiai iš pradžių jį išspjauna. Deja, priprantama gerokai greičiau nei atprantama.
Kada atpratinti nuo čiulptuko? Vaikai skirtingi, todėl kiekvienam - savas laikas. Vieni, išdygus pirmam dantukui, patys išspjauna, kiti, atvirkščiai, dar labiau prisiriša prie čiulptuko, nes kramtydami pasimasažuoja maudžiančias dantenas. Jei atsisveikinimas su ,,geriausiu draugu” užsitęsia iki trejų ar ketverių metų, čiulptukas gali padaryti žalos: atsikiša priekiniai dantukai, apatiniai palinksta į liežuvio pusę, tarp viršutinių ir apatinių dantukų susiformuoja tarpas, deformuojasi viršutinis žandikaulis. Ortodontai pagal netaisyklingą sukandimą gali pasakyti, kaip vaikas mėgsta laikyti burnoje čiulptuką - tiesiai ar šone, nes būtent toje vietoje susiformuoja tarpelis tarp dantų.
Kaip koreguojami netaisyklingi sukandimai? Daroma speciali ortodontinė plokštelė su užtvarėle, kad nei liežuvis, nei lūpa nelįstų kur nereikia. Tą plokštelę reikia nešioti nuolat. Išimti galima tik valgant ir valant dantukus. Jei defektas vaikystėje buvo nepastebėtas, suaugusi mergina ar vaikinas, jei nori, gali patobulinti savo išvaizdą. Dažniausiai reikia operuoti- vien plokštelės ar briketų neužtenka.
Augau savo mažąją vadovaudamasi naujausiomis pediatrų rekomendacijomis, t. y. be čiulptuko, ne todėl, kad būčiau tokia sąmoninga mama - turėjau prisipirkusi visokių ,,burnos kamštukų”. Paprasčiausiai mano mažoji spjovė čiulptuką - ne tas kvapas, spalva, temperatūra. Tiesiog mažoji nenorėjo, o aš neverčiau. Tačiau negaliu pažadėti, kad antrasis vaikas augs be čiulptuko. Greičiausiai pasilengvinsiu gyvenimą ir neduosiu „didelio čiulptuko”, ypač jei ir kitas mažylis bus toks neramus, nes čiulptukas, patenkindamas natūralų ir įgimtą vaiko poreikį, dar ir ramina. Yra labai dirglių kūdikių, nuo pat pirmųjų dienų jautriai reaguojančių į šviesą, krūpčiojančių nuo garsų, neramiai miegančių. Tačiau nieko nepadarysi, ko gero, be čiulptuko, kaip ramintojo, neapsieisime. Jei natūralus mažylio poreikis liks nepatenkintas, jis gali imti čiulpti pirštą, antklodės kraštelį, marlę. O atpratinti vaiką nuo piršto burnoje sunkiau negu nuo čiulptuko. Augant piršto čiulpimo įprotis nyksta, tačiau neretai išlieka iki penkerių metų, o kartais net dar ilgiau. Pastebėta, kad vienas iš šešių penkiamečių vis dar mėgsta pačiulpti pirštą ir daro tai labiau iš įpročio, negu iš poreikio nusiraminti. Tikrai neagituoju už čiulptukus. Neįpratinę prie jų, vėliau išvengsite atpratinimo procedūros, kuri dažniausiai būna nelengva. Vaikai tikrai gali užaugti be čiulptuko. Tačiau būkime atidūs savo mažyliui: jei jis spjauna čiulptuką - neverskime, jei nori - nedrauskime. Čiulpimas yra įgimtas refleksas. Duoti čiulptuką ar jo neduoti - tėvų valia ir sprendimas.
Kai kuriems tėvams atrodo savaime suprantama, kad čiulptukas kūdikiui reikalingas. Kitiems - kad tai baisus blogis burnoje. Įdomu, ką apie tai mano žinovai? Mano supratimu, čiulptukas yra mamos pakaitalas. Mes tą pakaitalą naudojame tuomet, kai dėl kokių nors priežasčių nenorime būti su vaiku. Iš esmės mažyliui užtenka mamos krūties.
Čiulptukų rūšys ir pasirinkimas
Čiulptukai gaminami iš latekso (natūralus kaučiukas) arba silikono. Latekso žinduką kūdikiui lengviau žįsti, burnytėje jis sušyla, todėl malonesnis. Silikoniniai čiulptukai yra pagaminti iš minkštos silikono medžiagos. Jie yra labai patogūs naudoti ir lengvai valomi. Be to, silikoniniai čiulptukai yra patvarūs ir atsparūs deformacijoms. Tai reiškia, kad jie išlaiko savo formą ilgesnį laiką ir nesugenda nuo kūdikio nuolatinio čiulpimo. Svarbu paminėti, kad šie čiulptukai dažnai yra brangesni nei kitų rūšys. Lateksiniai čiulptukai yra pagaminti iš natūralaus latekso, kuris gaunamas iš kaučiuko. Jie yra minkštesni ir elastingesni nei silikoniniai čiulptukai. Tačiau lateksas gali sukelti alerginę reakciją kai kuriems vaikams. Be to, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad lateksiniai čiulptukai gali būti lengvai pažeidžiami kūdikio dantų. Kai kūdikiui pradeda augti dantys, jis gali ne tik čiulpti, bet ir pradėti kramtyti čiulptuką, ko pasekoje lateksinis čiulptukas gali įtrūkti ar įplyšti.
Ortodontiniai čiulptukai yra specialiai sukurti koreguoti ir palaikyti normalų dantų bei žandikaulių vystymąsi. Šie čiulptukai yra ypač naudingi tiems kūdikiams, kurie turi polinkį į neteisingą dantų išsidėstymą arba kitų žandikaulių problemų. Jeigu jūsų kūdikis naudoja čiulptukus ir jums rūpi jo dantų sveikata, tada ortodontinis čiulptukas būtų puikus pasirinkimas.
Čiulptukų būna įvairių formų. Svarbiausia rinktis tokį, kuris tinkamas pagal amžių. Ant daugelio šiuolaikinių čiulptukų užrašyta, ar jie skirti 0-3 mėn., ar 3-6 mėn., ar 6-12 mėn. mažyliams. Taigi iki metų amžiaus reikia pakeisti bent tris.
Rinkitės čiulptuką ir pagal jo sudėtį, atidžiai tyrinėkite, kad joje nebūtų bisfenolio-A (BPA). Latekso čiulptukai paprastai yra minkštesni ir lankstesni, labiau tinkami naujagimiams, silikoniai - standesni, atsparesni dantų kramsnojimams.
Tinkamo dydžio čiulptuką svarbu išsirinkti todėl, kad jis efektyviai nuramins mažylį, atitiks kūdikio burnos proporcijas. Pirkdami įvertinkite čiulptuko apsauginį skydelį: jo skersmuo turėtų būti bent 4 cm.
Čiulptukas - ne mūsų amžiaus išradimas, jam jau daugiau kaip 500 metų. Literatūroje jis minimas XV šimtmetyje. Dažniausiai tai būdavo košytė (tyrelė) ar duonos gabalėlis, įvyniotas į skudurėlį. Dar naudodavo aguonos galvutę, aptrauktą medžiagėle. Kai buvo išrastas kaučiukas, pagamintas pirmasis kaučiukinis čiulptukas. Vėliau, plėtojantis gumos pramonei, jų atsirado silikoninių, lateksinių ir kt.
Vienos dalies čiulptukų privalumas - lengvesnė priežiūra, nėra dalių, tarp kurių galėtų veistis bakterijos. Iš silikono pagaminti žindukai yra tvirti, patvarūs, lengvai valomi, nesugeria kvapų. Iš latekso pagaminti čiulptukų speneliai yra minkštesni, tad juos prireikia dažniau keisti, be to, jie sugeria kvapus. Natūralus kaučiukas - puiki netoksiška medžiaga. Iš kaučiuko pagamintuose čiulptukuose nėra PVC, parabenų, ftalatų, cheminių minkštiklių bei dažiklių. Kaučiukiniai čiulptukai yra standesni, lyginant su aptartomis rūšimis, tačiau kai kuriems kūdikiams patinka, kai jie gali gerai pasikasyti besikalančius dantukus.
Čiulptuko higiena ir saugumas
Čiulptuko higiena yra labai svarbi. Čiuptuką būtina laikyti švariai (tam tinka čiulptuko dėklas - jų būna įvairiausių formų) ir periodiškai sterilizuoti. Didelę reikšmę turi tinkama čiulptuko priežiūra ir higiena. Kūdikių imunitetas yra labai silpnas, todėl svarbu užtikrinti, kad visi mažylių reikmenys būtų švarūs ir sterilūs. Neteisinga čiulptuko priežiūra gali sukelti bakterijų ir mikrobų plitimą, kuris gali lemti įvairias infekcijas ir ligas. Reikėtų pasirūpinti, kad jūsų čiulptukas būtų valomas ir sterilizuojamas reguliariai. Valant čiulptuką, svarbu naudoti švarų vandenį ir švelnų muilą, kad būtų pašalintos visos bakterijos ir nešvarumai. Taip pat galite naudoti specialius valymo produktus, kurie skirti būtent čiulptukams. Nepamirškite, kad čiulptukas ilgiau tarnaus, jei bus tinkamai prižiūrimas ir valomas.
Keiskite savo kūdikio čiulptuką reguliariai. Čiulptuko keitimas yra svarbus, nes jis padeda išlaikyti gerą burnos sveikatą. Per ilgą laiką naudojant vieną čiulptuką, gali susidaryti mikroskopiniai įtrūkimai čiulptuke, kur gali veistis bakterijos ir mikrobai. Bendra rekomendacija - keiskite čiulptuką nauju kas 4-6 savaites. Pagal gydytojų rekomendaciją, reguliariai keiskite čiulptuką ir įsitikinkite, kad išsaugosite tinkamą higienos lygį.
Čiulptukas, kurį ketinate duoti kūdikiui, neturi būti įplyšęs arba įskilęs. Toks nėra saugus, nes smulkios dalelės gali nuplyšti ir patekti į kūdikio kvėpavimo takus. Duokite kūdikiui tik maksimaliai švarų čiulptuką. Lengvai pažeidžiamą mažylio organizmą reikia apsaugoti nuo infekcijos. Saugiausias - išvirintas čiulptukas, bet jeigu tai neįmanoma, bent nupilkite verdančiu vandeniu arba gerai nuplaukite karštu vandeniu. Yra specialių servetėlių čiulptukams ir kūdikių buteliukų žindukams valyti.
Tiek saugumo, tiek ir higienos sumetimais čiulptukus rekomenduojama keisti dažnai, maždaug kas 1-2 mėnesius. Prieš naudojimą čiulptuką sterilizuokite, remdamiesi gamintojo nurodomomis instrukcijomis (dažniausiai reikia jį 5 min. pavirinti).
Pavojingi riešutai, kurių NIEKADA neturėtumėte liesti, ir riešutai, kuriuos TURITE valgyti kasdien
Vėliau kyla klausimas, kaip atsisakyti čiulptuko. Atsisakyti čiulptuko gali būti sunku, bet svarbu tai padaryti, kai laikas tinkamas. Gydytojai dažnai siūlo kelis būdus, kaip padėti vaikui atprasti nuo čiulptuko. Be to, svarbu suteikti vaikui alternatyvų, kurias jis galėtų naudoti vietoje čiulptuko. Taip pat, svarbu skatinti vaiko savarankiškumą ir suteikti jam galimybę išreikšti savo emocijas ir poreikius kitais būdais, ne tik čiulpti.
Kai kurie tėvai gali turėti įvairių susirūpinimų ir klausimų dėl savo kūdikio naudojamų čiulptukų. Apie čiulptukų poveikį dantims yra nemažai diskusijų. Ilgą laiką naudojant čiulptuką, jis gali paveikti dantų vystymąsi. Vienas iš gandų apie čiulptukų naudojimą yra ausų uždegimų rizika. Specialistai ir tėvai nuolat diskutuoja, ar čiulptuko tikrai reikia. Čiulptukai kritikuojami dėl dantų ir sąkandžio problemų, tačiau jos siejamos su labai ilgu čiulptuko naudojimu vyresniame amžiuje, t.y.
Čiulptukas yra vienas iš dažniausiai būsimų tėvelių įsigyjamų reikmenų dar iki mažylio gimimo. Ir nors gali atrodyti, kad čiulptukai yra neatsiejama kūdikystės dalis, padedanti nuraminti ir patenkinti kūdikio natūralų poreikį čiulpti, vis tik tėveliai turi žinoti, kad vis daugiau mažylių auga be čiulptukų.
Jeigu žindote, neduokite čiulptuko iki mažylis neišmoko teisingai paimti krūties ir iki susinormalizuoja pieno gamyba. Atsisakykite čiulptuko kuo anksčiau. Kuo didesnis vaikas, tuo didesni čiulptuko naudojimo trūkumai ir mažesni naudojimo privalumai. Atsižvelgiant į tai, kad apie 5-6 gyvenimo mėnesį ženkliai sumažėja SKMS rizika, bet išauga ausų uždegimo tikimybė, apytiksliai šiuo metu rekomenduojama mažinti čiulptuko naudojimą. Stebėkite vaiką ir jo poreikius: puiku, jei po pirmojo gimtadienio čiulptuko nebereikėtų.
Duokite čiulptuką tik tada, kai jo tikrai reikia. Nesiūlykite čiulptuko vos pasirodžius pirmiesiems nepasitenkinimo ženklams. Jei mažylis suirzta, patenkinkite jo svarbiausius poreikius: pamaitinkite, padėkite jam atsirūgti, pervystykite, pasūpuokite, priglauskite prie savęs. Jeigu dabar čiulptuką naudosite išmintingai, didesnė tikimybė, kad kūdikis netaps toks priklausomas ir atėjus laikui atsisakys čiulptuko be didesnio vargo. Nesiūlykite čiulptuko, jei vaikas jo nenori. Yra kūdikių, kuriems čiulptuko visiškai nereikia.
Galbūt esate girdėję močiučių patarimą įsiūlyti čiulptuką jį „pagardinant“ medumi ar kitais saldumynais. Nenaudokite čiulptuko vaikui sloguojant ar sergant ausų uždegimu.
tags: #vaikas #ciulptukas #kokio #amziaus
