Aktorės Ingeborgos Dapkūnaitės sūnaus Alekso gimimas gerbėjams tapo tikra staigmena. Dėl intensyvaus aktorės darbo socialiniuose tinkluose greitai paplito versija apie pakaitinę motiną. Tačiau pati aktorė 2018 metų sausį, savo 55-ojo gimtadienio proga, dokumentiniame filme pareiškė: „Viskas, kas apie mane kalbama, netiesa.“
Netrukus po sūnaus gimimo I. Dapkūnaitė išsiskyrė su sutuoktiniu, advokatu Dmitrijumi Jampolskiu, ir Aleksą augina viena. Iki šiol tai buvo vienintelis aktorės komentaras apie sūnų. Dabar berniukui jau aštuoneri metai, ir Ingeborga jį myli visa širdimi.
Kalbėdama su žurnalo „OK!“ redakcija, Ingeborga nutarė nutraukti tylą ir šiek tiek papasakojo apie sūnų. Aktorė prisipažino, kad ilgai nesiryžo tapti motina, nes bijojo - vaikas jos gyvenimą apvers aukštyn kojomis. Žiūrėdama į savo pažįstamas, kurios turi vaikų, I. Dapkūnaitė baiminosi permainų: ji nebuvo pasirengusi riboti gastrolių, atšaukti filmavimų, kad galėtų auginti mažylį.
Tačiau kai gimė Aleksas, ekrano žvaigždė suprato, kad vaikas visiškai darniai įsikomponuoja į jos grafiką. „Negaliu vienu žodžiu apibūdinti, kas būtent pakito, tai ne klausimas, ar geriau, ar blogiau. Tiesiog gyvenimas tapo kitoks - jis dabar turi naują prasmę“, - prisipažino I. Dapkūnaitė.
Kalbos ir kultūra
Artistė dažnai vežasi Aleksą į keliones ir į filmavimus. Nors jau seniai nebegyvena Lietuvoje, Ingeborga su sūnumi bendrauja lietuviškai. Jis - vienas iš nedaugelio žmonių Maskvoje, su kuriais aktorė kalbasi gimtąja kalba.
„Visa mano šeima - lietuviai, mes visi bendraujame. Man lietuvių kalba labai graži. Ji yra ir mano sūnaus kultūros dalis. Kam trukdo mokėti dar vieną kalbą? Pasirodo, maži vaikai kaip kompiuteriai viską įsimena. Kuo daugiau kalbų išmoks ankstyvoje vaikystėje, tuo geriau“, - įsitikinusi Ingeborga.
Šiuolaikinių technologijų pasaulyje
Paklausta, ar sūnus jau naudojasi kokiomis nors išmaniosiomis technologijomis, aktorė prisipažino: „Žinote, aš priblokšta. Jam nupirko kompiuterinį žaidimą su robotu: į išmanųjį telefoną reikia atsiųsti programėlę, kuria galima filmuoti. Man tai labai sudėtinga. Aš atsisiunčiau tą programėlę ir ji, žinoma, dingo iš mano telefono. O sūnus man sako (lietuviškai): „Mamyte, duok“ ir labai greitai pats susirado tą programėlę. Šiuolaikiniai vaikai tikriausiai nesupranta, kad mes gyvenome be interneto.“
Asmeninis gyvenimas ir karjera
Ingeborgos Dapkūnaitės gyvenime buvo trys santuokos. Pirmasis jos vyras - lietuvių aktorius Arūnas Sakalauskas. Antrasis - britų teatro režisierius Simonas Stokesas, su kuriuo ji išsiskyrė 2009 metais. Trečiuoju aktorės išrinktuoju tapo advokatas, verslininkas ir restoranų savininkas Dmitrijus Jampolskis. Jie susituokė 2013 m. Londone. Santuokos ceremonija buvo tyli ir kukli - joje dalyvavo tik poros draugai ir artimieji.
Aktorė gimė 1963 m. sausio 20 d. Vilniuje. Tėvas buvo diplomatas, mama dirbo meteorologe. Būdama ketverių Ingeborga debiutavo scenoje - Džiakomo Pučinio operoje „Madam Baterflai“. 1985 m. baigė studijas Lietuvos konservatorijoje ir pradėjo dirbti aktore Kauno dramos teatre, vėliau - Vilniaus Jaunimo teatre. Kaip kino aktorė debiutavo 1984 m. 1993 m. išsikėlė gyventi į Londoną ir pradėjo dirbti aktore viename Londono teatrų. Nuo XXI a. antrojo dešimtmečio dirbo aktore ir gyveno Rusijoje. 2022 m. pasisakė prieš Rusijos invaziją į Ukrainą ir Rusiją paliko.
Kasdienybės herojai. Pietutytė - apie ,,Olialia“ bei Instagramą ir kodėl Skambinas dingo iš viešumos
Aktorystės kelias ir pasiekimai
Ingeborga Dapkūnaitė prisipažino, kad jai gyvenime labai pasisekė. Nevaržomai pildyti savo svajones ir siekti aktorės karjeros ji turėjo visas galimybes. Jos močiutė dirbo Operos ir baleto teatre, teta ir dėdė grojo orkestre, mama per televiziją pasakojo, koks bus oras. Ingeborga nuo ketverių metų pradėjo vaidinti, ir teatras ją labai paveikė.
Kalbėdama apie savo pirmuosius vaidmenis, aktorė prisiminė ir laiką, kada vienoje scenoje stovėjo su maestro Virgilijumi Noreika: „Jis vaidino Pinkertoną operoje „Madam Baterflai“, kuris buvo mano tėvas. Gaila, kad netekome tokio nuostabaus dainininko.“
Grįždama prie savo karjeros istorijos, I. Dapkūnaitė prisipažino, kad jos kelyje pasitaikė ir netikinčių žmonių. Tačiau šeima, kuri iki šiol ją įkvepia ir palaiko kiekviename žingsnyje, padėjo tapti tuo, kuo dabar yra. „Kai buvau 15 metų išdrįsau pasakyti, kad būsiu aktorė. Nors vaikystėje norėjau būti balerina, nes jos buvo labai gražiai apsirengusios, pačios gražiausios. Mano teta nusprendė leisti man pabandyti - ji susitarė su konservatorijos aktorinio docentu. Aš pas ją nuėjau gražiai pasipuošusi, nepamenu, ką skaičiau ar deklamavau, bet po to ji man pasakė: grožio ypatingo nėra, talento taip pat nematau, tu gerai pagalvok. Tu esi liekna, plaukų beveik nėra, veidas nelabai išraiškingas, gal neverta? Kai dabar galvoju apie tai, aš manau, kad ji buvo teisi. Tais laikais taip, kaip aš atrodžiau, nebuvo gražu. Bet vieną dieną gražūs būna ploni žmonės, o kitą dieną - stori. Išvaizda neatspindi žmogaus grožio, nors tam tikras ryšys yra. Ir mano namiškiai pasakė - gal tu vis tik pabandyk“, - pasakojo Ingeborga.
Dėl savo aktorystės kelio, kuriuo ji šiandien itin sėkmingai žengia, Ingeborga yra dėkinga ir ne vienam garsiam savo bičiuliui. „Du mano geriausi draugai Robertas Danys ir Vytautas Landsbergis sakė - tau reikia į dramos būrelį. Tada tai buvo pati madingiausia vaikų susibūrimo vieta. Aš apsižiūrėjus supratau, kad man labai baisu, ir tyliai išėjau. Jie labai greitai pamatė, griebė ir per jėgą atvedė į būrelį. Tad už tai, kad aš stoviu čia, turiu būti jiems dėkinga. Arba ne“, - juokėsi ji.
Tarptautinė karjera prasidėjo dėl puikios režisierės Dalios Ibelhauptaitės akies, kuri pastebėjo neeilinį talentą. „Ji pakeitė mano gyvenimą. 1990 metais mes išleidome „Žuvėdrą“ ir Dalia man pasiūlė nuvažiuoti į Londoną pabandyti suvaidinti spektakliuose. Tais laikais gauti vizą, leidimą ten išvažiuoti, buvo labai sunku. Bet aš nuvažiavau. Dalia mane pasitiko Londone ir, galima sakyti, pakeitė mano gyvenimą. Dalia, labai tau ačiū“, - į salėje sėdinčią režisierę kreipėsi aktorė.
I. Dapkūnaitė į konferenciją atvyko su įdomia statistika - ji buvo paskaičiavusi, kiek laiko atidavė savo mokslams. „Aš visai nepretenduoju į genijų, bet kartais iš jų galima kai ko pasimokyti. Paskaičiau knygoje, kad genijus jungia tai, kad kiekvienas iš jų karjeros pradžioje - Mocartas, „The Beatles“ - 10 tūkst. valandų paskyrė mokslui. Tada paskaičiavau - 4 metus mokiausi konservatorijoje, 9 mėnesius iš jų - intensyviai. Kadangi neturėjome laisvų dienų, dirbdavome po 12 val. kas dieną - tad išeina iš viso beveik 13 tūkst. valandų vaidybos. Visos jos buvo paskirtos profesijai. Gal jei būčiau gabesnė, būtų reikėję ir mažiau“, - juokėsi ji.
Ingeborga šypsojosi - vis nukrypsta nuo temos, dėl kurios ji čia buvo pakviesta - sunkumų temos: „Bet tai gali būti puiki išvada - sunkumai tampa lengvesni, kai į juos nežiūri kaip į sunkumus.“
Nauja veikla verčia judėti į priekį
Prieš 11 metų Ingeborgos gyvenime atsirado jai iki šių dienų itin svarbi veikla, privertusi į gyvenimą žiūrėti kitaip. Tąkart su ja susisiekusi mergina paprašė prisijungti prie jos ir jos mamos fondo - moterys atidarė hospisą ir ieškojo aktoriaus, kuris padėtų vystyti šią veiklą. „Tuomet fondai buvo jaunos organizacijos, galvojau, kad bus sunku išaiškinti žmonėms, kurių mes prašysime paramos, kad pagalbos norime tiems, kurių neįmanoma išgydyti. Sunkumų buvo nemažai. Mūsų lozungas skambėjo taip: jei žmogaus negalima išgydyti, nereiškia, kad jam negalima padėti. Tačiau po 11 metų iš fondo, kur buvo trys merginos, sukūrėme nemažą organizaciją - padedame 70 slaugos namų visoje Rusijoje, pas mus dirba 40 žmonių, steigiame hospisus ir vaikams“, - džiaugėsi aktorė.
Todėl ir susirinkusias moteris ji skatino niekuomet nestovėti vienoje vietoje, o nepailstamai ieškoti, kol atras, kas iš tikrųjų domina. „Kas man padėjo labiausiai ir profesijoje, ir labdaroje? Ko gero, tai, kad man viskas įdomu. Man įdomu tai, kuo aš užsiimu, man įdomūs tie žmonės, kuriuos aš bandau suvaidinti, man įdomūs tie, su kuriais aš susitinku slaugos namuose. Taip pat aš vadovauju Maskvos kino mokykloje aktorinio fakultetui. Man viskas įdomu, aš viską noriu sužinoti. Kai manęs žurnalistai klausia, kokiame amžiuje norėtumėte gyventi, aš sakau, kad norėčiau gyventi ateityje, nes man būtų labai įdomu, kas bus toliau, kaip mes vystysimės, ko mes pasieksime“, - sakė ji.
Visi sunkumai praeina
Vienas gerbėjų klausė, kas Ingeborgai padeda išlikti tokiai pozityviai ir šviesiai moteriai. „Man patinka sportas, stengiuosi treniruotis kas antrą dieną. Tada aš palieku telefoną drabužinėje, užsiimu tik sportu, tai yra mano laikas. Taip pat - ryšys su artimais žmonėmis, kurie mane palaiko nuo mažų dienų. Ir, žinoma, aš nepaprastai myliu tai, kuo užsiimu. Būti filmavimo aikštelėje man yra džiaugsmas. Aišku, filmas filmui nelygus. Bet kino chaosas yra mano buitis. Tas pats ir teatre“, - vardijo ji.
Žinai, kad iširo trečioji aktorės santuoka, dar viena gerbėja klausė - kas Ingeborgai padeda ištverti sunkumus. „Aš esu tikra, kad viskas praeina, - paprastai tarė ji, ir šie jos žodžiai buvo palydėti plojimais. - Sunkumai yra tik ligos, kai artimas žmogus serga. Ir netektis. Tai yra tikrieji sunkumai. Bet mes ir tai pergyvename, nes turime vienas kitą. Juk rytoj bus kita diena. Nieko nėra pastovaus. Ir reikia tai suprasti. Mano bobutė išgyveno iki 103 metų, ji man buvo didžiausias pavyzdys. Aš niekada nepamiršiu, kai ji labai sirgdama man pasakė: kiekvieną vakarą aš galvoju, kad noriu atsibusti ryte, nes aš labai noriu gyventi. Manau, kad ta mintis ir padėjo jai išgyventi tiek metų. Ji gimė 1905 metais, pergyveno du karus...
tags: #igeborga #dapkunaite #pagimde
