Kiekvieną vaiką, nuo pat jo gyvenimo pradžios, lydi pasaka. Mažas vaikas nuo pirmųjų dienų girdi apie varną, kuri pametė sūrį, apie merginą, kurios niekas negalėjo pažadinti, arba apie vyrą, kuris lipo didžiule užauginta pupa į dangų, todėl mažyliai teatrą priima noriai, nes tai taip pat paremta pasaka arba jos motyvais. Pamatę teatrą, vaikai išvysta visus girdėtus ir negirdėtus personažus vizualiai, ir dėl to dažniausiai jiems smagu, jie noriai klausosi ir smalsiai žiūri.
Vienas iš svarbiausių pedagogo tikslų - pažinti vaiką, padėti jam ugdytis savo gebėjimus. Geriausias būdas to pasiekti - žaidimas. Žaidžiant vaikams ne tik smagu, bet tai yra vienas iš pagrindinių jų pasaulio pažinimo būdų. Taip kaip susijusi pasaka ir vaidyba, taip yra susijusi vaidyba ir žaidimas, nes teatre vaidina lėlės, o pedagogas dažniausiai (jei teatras skirtas tik jo grupės vaikams) nesiruošia kruopščiai, o žaidžia su lėlėmis, sugalvodamas dialogus. Jei lėlės yra grupėje nuolat, vaikai jas taip pat naudoja žaidimo tikslui. Grupėje rekomenduojama turėti drabužių, skarų, tam, jog vaikai galėtų persirengti ir vaidinti, improvizuoti ir taip ugdytis fantaziją.
Vaidybos nauda ir svarba ikimokykliniame amžiuje
Vaidyba ikimokykliniame amžiuje yra viena iš meninės veiklos formų, padedanti atsiskleisti vaiko saviraiškai, kūrybiškumui, fantazijai ir vaizduotei. Ši veikla vaikams suteikia daug teigiamų emocijų. Vaidyba ne tik pramoga ir kasdienybės praturtinimas, ji padeda spręsti sudėtingus mokomuosius ir auklėjamuosius uždavinius, ugdo vaikų vaizduotę, jausmus, kūrybiškumą.
Vaikų vaidinimai yra vienas jų pažinimo būdų: čia galima įžvelgti vaiko individualumą, asmeninius išgyvenimus, dorovines nuostatas, santykius su aplinka. Tam, kad vaikai kurtų vaidmenį, jie pirmiausia turi būti aktyvūs vidumi, tai yra ryškiai įsivaizduoti veikėjo aplinkybes, jas vertinti ir reaguoti, sprendžiant kūrybinę problemą, surandant jo, kaip veikėjo, tikslus, norus atitinkančius veiksmus, žodžius, intonacijas. Šie vidiniai procesai vyksta labai greitai, neatskiriamai, bet nuosekliai: pirma įsivaizduojama, po to nusprendžiama, kaip vertinti, galiausiai išoriškai (judesiais, kalba, intonacijomis) reaguojama, veikiama. Vykstant šiems procesams turime vaidmens raiškos pradmenis: vaiko vaidintojo judesiai ir veiksmai jau ima reikšti nebe save, bet vaidmenį.
Įvairūs autoriai nurodo skirtingas tiek viso spektaklio, tiek atskiro vaidmens sistemas ir jų elementus: ritmą, gestą, kaukę, grimo ir marionetę, simbolį ir improvizaciją. Prancūzų teoretikės M. Viegnes nuomone, teatro kalbą sudaro net 11 elementų: muzika, triukšmai, neverbalinė kalba, deklamavimas, tekstas, veido išraiškos, kūno išraiškos, gestai, kostiumai, dekoracijos, apšvietimas. Perteikianti prasmes teatro (vaidmens) struktūra gimsta tuomet, kai sukuriami simboliai, metaforos, įtampa, atmosfera, ritmas ir tempas.
Simboliai tai aktoriaus veiksmai (judesiai, pozos, gestai ir kt.), kalba ir balso intonacijos, daiktai, kostiumo detalės bei dekoracijos, kurias pagal bendrą susitarimą arba pagal asociaciją galima tapatinti su pačios tikrovės objektais ar reiškiniais. Simbolizuojantys aktoriaus veiksmai ir balso intonacijos leidžia žiūrovams atpažinti tai, kas, koks veikėjas vaizduojamas.
Įtampa - visa, kas skatina aktoriaus ir žiūrovo susidomėjimą sceniniais įvykiais, prikausto dėmesį, sukelia dramatinius išgyvenimus.
Vaidybos integravimas su kita ugdomąja veikla
Šiuolaikiniame ikimokykliniame ugdyme vis daugiau dėmesio skiriama visuminei vaiko raidai, kurioje svarbi vieta tenka ne tik pažintiniams gebėjimams, bet ir emociniam ugdymui, vertybinėms nuostatoms bei kūrybiškumui. Vaidyba gali būti integruojama su kitomis ugdomosiomis veiklomis, pavyzdžiui, dailės, muzikos ar gamtos pažinimu.
Vaikų darželių programos reikalauja supažindinti vaikus su tautodailės pavyzdžiais. Programos reikalauja formuoti estetinį santykį su visomis tautos meno šakomis, supažindinti su jos ištakomis, ką menas reiškė ir dabar reiškia lietuviui, prieinama forma atskleisti tautos meno charakterį, dvasingumą, skiepyti meilę, pasididžiavimą savo tautos kūrybingumu, norą pačiam dalyvauti grožio kūrime, jo globoje. Iliustruodami liaudies pasakas, vaizdžiai reikšdami dainos įspūdį, lipdydami švilpukus, margindami kiaušinius, kurdami Užgavėnių kaukes, vaikai ne tik perims Lietuvos tautodailės unikalias savybes, bet pratinsis aktyviai dalyvauti šventėse, papročių apeigose. Dirbdama su vaikais, svarbu skirti tam nemažai laiko, nes tai yra labai svarbi estetinio auklėjimo dalis.
Vaidybinės improvizacijos ir dailė gali papildyti viena kitą. Vaikai, kurdami personažus, gali juos nupiešti, nulipdyti, pasigaminti jiems kostiumus. Tai padeda vaikams giliau suprasti personažą, jo charakterį ir emocijas.
Pasakos, tokios kaip „Dangus griūna“, gali tapti puikiu pagrindu vaidybiniams užsiėmimams. Vaikai gali įkūnyti pasakos personažus, atkartoti jų veiksmus ir dialogus, taip lavindami savo vaizduotę ir kalbinius gebėjimus.
Estetinis auklėjimas turi prasidėti ankstyvoje vaikystėje ir tęstis visą gyvenimą. Estetinis auklėjimas gali būti analizuojamas atskirai tik teoriškai, bet iš tikrųjų jo negalima atskirti nuo kitų auklėjimo formų, nuo viso kasdieninio žmogaus gyvenimo, nuo jo aplinkos. Estetinis auklėjimas - tai tikslingas ir nuoseklus vaiko įtraukimas į estetinį tautos gyvenimą, organizuojant gyvenamosios aplinkos ir meno estetinius išgyvenimus bei vaikui prieinamą įvairią meninę veiklą.
tags: #vaidyba #ikimokykliniame #amziuje
