Bronius Krivickas (1919-1952) - tai vienas ryškiausių pokario Lietuvos rezistencijos poetų, kurio gyvenimo ir kūrybos kelias neatsiejamai susipynė su Tėvynės laisvės kova. Gimęs 1919 m. lapkričio 17 d. Pasvalio rajone, Pervalkų kaime, ūkininkų šeimoje, Bronius nuo jaunumės pasižymėjo gabumais ir meile žodžiui.
Tėvai, norėdami užtikrinti geresnį gyvenimą savo vaikams, 1929 m. pardavė turėtą ūkį ir įsigijo apie 80 ha žemės Latvijos pasienyje, prie Suosto. Čia Bronius baigė pradinę mokyklą ir, sulaukęs didesnių mokslų troškimo, buvo vienintelis iš šeimos, kurį tėvai išleido į Biržų gimnaziją. Jau čia pradėjo skleistis jo literatūrinis talentas bei aktyvus pilietinis jaunatviškas požiūris.
Nepriklausomos Lietuvos metais baigiantieji šešių skyrių pradžios mokyklas gaudavo po knygelę, kurioje buvo įrašyti Kazio Binkio žodžiai: „Jūs esate trečioji karta.“ Tokią knygelę, matyt, savo lagamine iš Kiauliškių vienkiemio į Biržus atsivežė ir Bronius Krivickas.
Biržų gimnazijoje, kuriai vadovavo sumanus lotynistas Juozas Vosylius, Bronius ne tik gilinosi į lotynų kalbos paslaptis, bet ir aktyviai dalyvavo literatų būrelio veikloje. Mokytojai, tokie kaip humanitarų būrys, tarp kurių išsiskyrė lotynistas Viktoras Januškevičius, bei vicedirektorius Jurgis Kutra, ugdė mokinių meilę literatūrai ir gimtajai kalbai. Jurgis Kutra, didelis autoritetas gimnazistams, mokė literatūros kūrinių betarpiškumo, skatino „laisvosios kūrybos“ pamokas, kur mokiniai galėjo išreikšti save rašydami eilėraščius ar feljetonus.
Broniaus Krivicko pavardė „Ateities“ kronikos puslapiuose pirmąkart paminėta 1935 metais, kai jis dalyvavo literatų susirinkimuose, skaitė savo kūrybą ir recenzavo kitų autorių darbus. Jis tapo aktyviu literatų būrelio nariu, kartu su Mamertu Indriliūnu ir kitais, priklausė 1930 m. tautininkų vyriausybės uždraustai ateitininkų organizacijai. Gimnazijos literatų būrelis, greta Panevėžio Meno kuopos, buvo vienas stipriausių Aukštaičiuose, kur nagrinėjama gausi ir įdomi ketvirtojo dešimtmečio rašytojų kūryba.
Bronius Krivickas, kaip Biržų gimnazijos atstovas, dalyvavo literatūros vakaruose Pasvalyje, Šiauliuose, Panevėžyje. Jo eilėraščiai spausdinti gimnazistų leidinyje „Literatas“, taip pat „Ateityje“. 1938 m. jis pelnė pirmąją premiją „Ateities“ paskelbtame rašinių konkurse tema „Moksleivija (ir kariuomenė) Lietuvos nepriklausomybės išlaikymo ir stiprinimo darbe“. Nugalėtojo rašinyje skambėjo: „Mes ryžtamės su patvarumu, su valia vykdyti savo pareigas Tėvynei, o pavojaus valandai išmušus dėl jos laisvės negailėti savo gyvybės.“
1938 m. Bronius Krivickas įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyrių studijuoti lietuvių ir prancūzų kalbas bei literatūrą. Studijuodamas jis susipažino su rašytojų karta, vėliau pavadinta žemininkais, tarp jų ir Vytautu Mačerniu. Taip pat priklausė literatų grupei, kuriai vadovavo Vincas Mykolaitis-Putinas.
1944 m. rudenį, artėjant frontui ir sovietų okupacijos grėsmei, Bronius Krivickas, nors ir turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus, nutarė likti Tėvynėje. Tai buvo naivus tikėjimas, kad sovietų valdžia bus humaniškesnė po karo. Tačiau greitai suprato, jog vienintelis kelias - ginkluotas pasipriešinimas. Broliai Jonas ir Juozas jau buvo partizanai, o vėliau ir pats Bronius prisijungė prie kovotojų.
1945 m. pradžioje, po trumpo mokytojavimo Biržų gimnazijoje, B. Krivickas, gavęs šaukimą į NKVD, pasitraukė į miškus. Jo brolis Juozas žuvo tų pačių metų rugpjūtį per čekistų surengtą pasalą. Neilgai trukus stribai sudegino tėvų sodybą ir išvarė juos iš namų.
Partizanavimo metais Bronius Krivickas, kuriam labiau rūpėjo plunksna nei šautuvas, aktyviai reiškėsi pogrindžio spaudoje. 1948-1949 m. laikotarpis buvo pats kūrybingiausias: jis parašė daugybę eilėraščių, sonetų, satyrinių kūrinių, vertė J. V. Gėtės, Ch. Baudelaire'o ir kitų autorių kūrybą. Jis redagavo pogrindžio leidinius „Laisvės kova“, „Aukštaičių kova“, „Prie rymančio Rūpintojėlio“, kuriuose skelbė ne tik savo lyriką, bet ir publicistinius straipsnius apie būsimą laisvą Lietuvą.
B. Krivicko poezijoje žmogus - tai pirmiausia karys, partizanas, tėvynės gynėjas. Svarbiausios vertybės - garbė, sąmoningas pasirinkimas ginti tautos laisvę, prometėjiškas aukojimasis. Jo eilėraščiuose atsiskleidžia F. Nyčės idėja apie žmogaus laisvę rinktis savo kelią, nepaisant kainos. Dažnai kreipiamasi į Dievą kaip į moralinį autoritetą, o moto skelbia: „Mirti baisu, bet dar baisiau negarbingai gyventi.“
Vienas iš dažniausių poezijos motyvų - ruduo, simbolizuojantis ne tik gražią, bet ir mirštančią gamtą, bet ir neišvengiamą tėvynės gynėjo lemtį. Jo eilėraščiuose, tokiuose kaip „Rudenio lygumose“ ar „Mano dienos nebūtin pasvirę“, atsiskleidžia egzistencinė žmogaus padėtis, jo santykis su gamta, Dievu ir mirtimi.
1952 m. rugpjūčio 14 d., išduotas savo būrio vado, Bronius Krivickas su draugais žuvo per susišaudymą. Jo ir kitų kovotojų kūnai buvo rasti tik po metų ir slapta perlaidoti. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1998 m. poetas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.
Broniaus Krivicko kūryba, priklausanti XX a. vidurio katastrofų literatūrai, ir jo tragiškas likimas primena apie pasiaukojimą Tėvynei ir neišblėstančią meilę gimtajai kalbai bei kultūrai.
Poemoje „Rudenio lygumose“ lyrinis subjektas, susidūręs su vienatvės ir mirties nuojauta, personifikuoja Rudenį kaip karališką, dievišką figūrą, tuo pačiu transformuodamas tradicinį „Ecce Homo“ įvaizdį. Šiame kontekste poetas nagrinėja žmogaus laikinumo patirtį ir akistatą su mirtimi, kviesdamas visavertiškiau išgyventi kasdienybę.
Sonetas „Mano dienos nebūtin pasvirę“ yra vienas ryškiausių B. Krivicko kūrybos perlų, priklausantis meilės lyrikos ciklui „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“. Cikle poetas supina meilės, Dievo paieškas ir vidinę santykio su Dievu transformaciją, o maištas prieš Dievo valią atspindi krikščionišką žmogaus laisvės savivoką.
B. Krivicko kūrybos žmogus ribinėje situacijoje, jo literatūrinė Dievo patirtis ir poezijos sąsajos su krikščioniškąja pasaulėvoka atskleidžia universalias žmogiškosios patirties temas, kurios išlieka aktualios ir šiandien.
Lyginant jo eilėraštį „Samsono pergalė“ su Biblijos tekstu, matome, kaip senovės žydų kova su pavergėjais tampa metafora pokario katastrofų laikotarpiu.
| Metai | Įvykis | Vieta |
|---|---|---|
| 1919 | Gimė Bronislovas Krivickas | Parvalkai (Pervalkai), Pasvalio raj. |
| 1929 | Šeima pardavė ūkį ir nusipirko žemės prie Suosto | Latvijos pasienis |
| 1935 | Broniaus Krivicko kūryba minima žurnale „Ateitis“ | Biržai |
| 1938 | Įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą; laimėjo pirmąją premiją konkurse | Kaunas; Biržai |
| 1940 | Sovietinė okupacija, universitetas uždarytas | Vilnius |
| 1944 | Grįžo į Lietuvą, nepabūgo antrosios sovietų okupacijos | Lietuva |
| 1945 | Pradėjo partizanauti; brolis Juozas žuvo | Biržų kraštas |
| 1948-1949 | Kūrybingiausi metai: parašė daugybę eilėraščių, vertė | Miškai, bunkeriuose |
| 1952 | Žuvo per susišaudymą | Raguva, Panevėžio rajonas |
| 1998 | Po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi | Lietuva |
