Kosmologinės, antropologinės ir teologinės problemos visais amžiais stovėjo filosofijos centre. Bet kiekvienas amžius, kiekvienas didesnis bei ryškesnis istorijos periodas saviškai šitas problemas spręsdavo ir net saviškai prie jų prieidavo. Kiekvieno amžiaus kelias į pasaulį, į žmogų ir į Dievą būdavo kitoks. Todėl ir dabarties filosofija yra charakteringa ne tiek problematikos atžvilgiu, kiek tuo savotišku originaliu problemų supratimu ir prie jų priėjimu, kurio nerandame praeitoje žmogaus minties istorijoje.
1. Kelias į pasaulį
Pasaulio problema buvo pirmutinė, kuri pažadino Europos mintį. Jeigu sakoma, kad graikų filosofijos istorija yra „Logos savęs suradimas“ (E. Cassirer), tai šitas Logos visų pirma buvo ieškomas pasaulyje arba būtyje, kuri yra šalia žmogaus. Joniškosios gamtos filosofijos atstovai arba, kaip juos Aristotelis vadino, „senieji fiziologai“ savo teorijų centran kaip tik pastatė pasaulį - jo atsiradimo ir jo sudėties problemas. Ir apskritai visa graikų filosofija yra pažymėta kosmologijos ženklu. Net ir Aristotelis, kuris yra didžiausias iš visų graikų humanistas, atidavė labai didelę duoklę kosmologinei problemai: metafizika.
Kosmologinės graikų tradicijos buvo tęsiamos visais viduramžiais, nors ir žymiai silpnesne forma. Stipriai jos atsigavo tomistinėje filosofijoje ir vis stiprėjo augant gamtos mokslams. Nesenos praeities filosofijoje gamtos problema buvo plačiausia. Gamtos mokslų pažanga, perversmai pasaulėvaizdyje, darvinizmas, technikos išradimai stumte stūmė žmogaus mintį į pasaulį, ir kosmologinę problemą padarė centrinę.
Šitos problemos objektas buvo gamtinis pasaulis (Naturwelt): gamtos sukurtas, gamtos jėgų vedamas ir gamtos dėsnių tvarkomas. Šio filosofinės minties tarpsnio kosmologija yra gamtos filosofija tikrąja šito žodžio prasme. Tai yra filosofija pasaulio, esančio šalia žmogaus, nuo jo nepriklausomo, ne jo sukurto, ne jo valdomo ir tvarkomo. Tiesa, senoji kosmologija, pvz., tomistinė, leido žmogui šiuo pasauliu naudotis ir šitame panaudojime net matė pasaulio prasmę. Bet tai buvo panaudojimas svetimo daikto, kuris yra sukurtas ne paties žmogaus, bet Dievo. Senosios kosmologijos objektas buvo laukinis pasaulis.
Bet paskutinių kelerių amžių kūrybinės žmogaus pastangos šitą laukinį pasaulį pavertė kultūriniu. Tiesa, genialių kultūrinių laimėjimų buvo visais laikais. Bet nė vienas žmonijos istorijos tarpsnis taip lankiai neapipynė kultūros gėrybėmis pasaulio kaip naujieji laikai. Seniau civilizacija buvo tarsi atskiros - didesnės ar mažesnės - salos, išmėtytos milžiniškame laukinio pasaulio plote. Tuo tarpu dabar jos susijungė ir tarsi kokiu sluoksniu pri dengė laukinę gamtą. Civilizacijos tinklą mes jau baigiame tiesti visoje mū sų planetoje. Mūsų dienų pasaulis jau nebėra gamtinis, bet kultūrinis pa saulis (Kulturwelt).
Suprantama, kad šitoks pasaulio pasikeitimas negalėjo nepadaryti įtakos ir žmogaus minčiai sprendžiant kosmologinę problemą. Kol pasaulis buvo nepriklausomas nuo žmogaus, tol ir pasaulio problema buvo sprendžiama šalia žmogaus gyvenimo problemos. Tuo tarpu palenkus pasaulį žmo gui, jį persunkus žmogaus dvasia, net tam tikra prasme jį sužmoginus ir sudvasinus, pasaulio problema ankštai susijo su žmogaus gyvenimo ir kūry bos problema. Žmogus čia atsistojo priešais pasaulį ne kaip prieš svetimą padarą, bet kaip priešais savo paties kūrybos objektą. Žmogų su pasauliu dabar rišo ne tai, kad jis ir pasaulis abu yra to paties Absoliuto kūriniai, bet ir tai, kad žmogus jautėsi pats šį pasaulį - kultūrinį pasaulį - sukūręs, pats jį pagimdęs iš savo dvasios gelmių. Subjektyvus žmogaus dvasios gyve nimas čia buvo perkeltas ir įkūnytas objektyviame pasaulyje. Kultūrinės kūrybos žygiais žmogus pats save apreiškė pasaulyje. Dabar pasaulis žmo gui nebebuvo tik gamta, bet ir dvasia. Dvasia apsupo gamtą žmogiškomis formomis, ir laukinis pasaulio pavidalas užleido vietą kultūrinei išvaizdai.
Todėl ir kosmologinės problemos sprendime kultūrinis pasaulis atsi stojo pamažu pirmoje vietoje, nustumdamas gamtinį, arba laukinį, pasaulį. Praktikoje tai reiškia gamtos filosofijos atslūgimą ir kultūros filosofijos iški limą. Dar neseni laikai, kada gamtos filosofija, arba laukinio pasaulio filo sofija, domino plačius sluoksnius. Tuo tarpu dabar filosofijos kelias į pa saulį jau aiškiai pradeda eiti per kultūros filosofiją. Žmogus stengiasi išspręsti pasaulio problemą ne šalia žmogaus, bet iš jo ir per jį: su žmogaus kūrybi ne dvasia ir per šitos dvasios konkrečius laimėjimus.
Net ir tomistinėje filo sofijoje, kurioje laukinio pasaulio problemai būdavo skiriama nemaža jė gų, šiuo metu gamtos filosofija, atrodo, pasislenkanti į antrąją vietą. Josephas de Vriesas, kuris pats prieš 40 metų gynė hilomorfizmą bent subkūninėse substancijose (elektronuose), dabar, rašydamas apie praėjusį tomistų kon gresą, pastebi: „Ar verta mums eikvoti tiek daug jėgų tokiam luxus, kaip rodinėti hilomorfinę sudėtį neorganiniuose kūnuose?“. J. de Vriesas to liau rašo, kad negalima atsidėti „klaidingam objektyvumui“ ir visus klausi mus lygiai vertinti, bet reikia palinkti į tas problemas, kurios „kankina mū sų laikų žmogų“ („Stimmen der Zeit“, 347-348, Februar, 1937). Tarp kitų mūsų laikams aktualių problemų J. de Vriesas mini kultūros filosofiją, me no filosofiją ir istorijos filosofiją, vadinasi, kultūrinio pasaulio problemas. Kitose filosofinėse srovėse kultūros filosofija dar aiškiau reiškiasi. Šio me to žmogus žiūri į pasaulį kaip į savo paties padarą, ir todėl dabarties filoso fija į kosmologinės problemos sprendimą eina kultūros filosofijos keliu.
Akstinų filosofijai eiti į šitą kelią davė pati paskutiniųjų laikų istorija. Visų pirma reikia paminėti etnologijos išsivystymą. Kai pirmykščio žmogaus gyvenimą tyrinėjo evoliucionistinė mokykla, jai kultūros vyksmas atrodė einąs tiesia linija ir nuolatinės pažangos keliu. Tuo tarpu naujoji etnologija - kultūros ciklų teorija - pastebėjo, kad žmonijos kultūroje nėra nei tiesaus kelio, nei nuolatinės pažangos, kad kultūros vyksmas yra labai komplikuo tas, kad jis yra daugialytis, kad jam esama pakilimų ir gilių smukimų. Tai buvo labai dėkinga medžiaga kultūros filosofijai. Ji pažadino žmogaus mintį atkreipti dėmesį į kultūros problemą, nes kultūra iš tikro yra problema, jeigu gyvenimo žmogus pakelti negali.
2. Gyvenimo prasmė
Savižudžių rašteliuose dažnai yra pasakyta, jog jie miršta todėl, kad jų gyvenimas nebeteko prasmės. Prasmė sudaro žmogaus buvimo ašį, apie kurią viskas susitelkia. Ji sudaro jo buvimo atramą, kuri padeda jam pakelti sunkenybes ir vargus. Gyvenimo prasmės ne aiškumas pakerta žmogaus jėgas ir palaužia jo atsparumą. Ir jeigu Šiandien mes sutinkame tiek daug palūžusių žmonių, tai ne dėl to, kad jie turėjo iškęsti nemaža nelaimių ir skausmo, bet dėl to, kad šitos kančios aptemdė jų gyvenimo prasmę.
„Žmogaus esmė glūdi ten, kur glūdi jo prasmė“, gražiai yra pasakęs P. L. Landsbergas. Ir kai šita prasmė nyksta, žmogus tarsi netenka pats savęs. Jis netenka savo buvimui centro ir atramos. Jis pradeda klaidžioti pats savyje ir sumenkėja savo būtyje. Štai dėl ko visais didžiaisiais pasaulio lūžties metais žmogaus prasmės klausimas iškyla kiekvieną kartą nauju būtinumu.
„Visais didžiaisiais pasaulio istorijos tarpsniais, - gražiai sako Ferd. Ebneris, - žmogiškojo gyvenimo paslaptis truputį praskleidžia savo uždangą“. Taip buvo senovėje, kai griūvant viduržemio jūros pakrančių civilizacijai atėjo krikščionybė ir atnešė naują žmogaus ir gyvenimo prasmę, išgelbėdama jį nuo žlugimo kasdieniniame ir smulkiame buvime. Taip buvo naujųjų laikų pradžioje, kai griūvant viduramžių santvarkai žmogus visa jėga pasuko į šį pasaulį ir jame įspaudė kūrybinės savo dvasios ženklų. Taip yra ir šiandien, nes ir dabar mes žengiame j naują istorijos periodą, nors ir nežinodami, kokiu vardu jį pavadinsime. Šian dien žmogaus prasmės klausimas vėl virsta vienu iš pagrindinių rūpesčių. Mes norime žinoti, kam mes gyvename, nes prieš mūsų akis dūžta šio gyvenimo pavidalai ir kyla grėsmė net tūkstantmetei civilizacijai. Mes nori me žinoti, kuo mes galime įprasminti grynąjį savo buvimą, kuris pasidarė mums nebepakeliamas.
Visas tasai dvidešimt penkerių taikos metų nerimas, visas tasai pokarinis blaškymasis ir ieškojimas tikrumoje buvo ne kas kita, kaip vienas didelis ugningas noras iš naujo atsakyti į žmogaus prasmės klau sįmą. Gyvendami dabartiniame lūžties tarpsnyje, būdami jo apsupti ir net persunkti, visi mes esame šito klausimo paliesti ir visi turime duoti vienokį ar kitokį atsakymą. Atsitelkime tad valandėlę, susitelkime savo dvasioje ir pa mąstykime apie tai, kas žmogų padaro tikru žmogumi.
Kur ieškoti gyvenimo prasmės? Jogų išmintis 🎯
3. Kultūra kaip artimiausias tikslas
Du dalykai, tarsi du prožektoriai, stipria šviesa nužeria mūsų buvimą: gimimas ir mirtis. Gimimas mus pašaukia į šį pasaulį iš visiškos nebūties. Mirtis mus išveda iš šio pasaulio į kitokią būtį, kurios pavidalai negali būti mūsų suvokiami, nors mes dažnai ir tikime į josios esmę. Tai yra du taškai, tarp kurių vyksta visas mūsų gyvenimas. Sunkus jis yra ir vargingas. Šventraščio Jobas jį vadina kareiviavimu: militia es vita hominis super terram, kur reikia eiti sargybą, reikia budėti ir kovoti. Bažnyčia jį savo maldose vadina „ašarų slėniu" ir skundžiasi, jeigu jis užtrunka per ilgai. Poetai jį vadina kelione, kurios metu žmogus yra nuolatos ne namie (Rilke). Visi šitie mūsų gyve nimo pavadinimai, iš vienos pusės, išreiškia jo laikinį, iš kitos - jo veiksminį pobūdį.
Gyvenimas ir mirtis mums užbrėžia neilgą laiką: žemėje mes būname lygtai praeidami. Tačiau kaip šitą praėjimą mes vadinsime - sargyba ar budė jimu, skundu ar kelione,- kiekvienu atveju mums reikės jo metu atlikti tam tikras dalbas. Jeigu mirties akivaizdoje žmogus stovi vienišas ir atitrauktas nuo konkrečių uždavinių bei pareigų, paliktas tiktai savo paties apsisprendi mui, tai gimimas neišvengiamai iškelia tikslo problemą. Kiek mirtis mus per kelia į anapus, tiek gimimas mus pastato šiame pasaulyje. Gimimo akivaiz doje mes esame į pasaulį ne nusviesti, bet pašaukti tam tikram tikslui įvykdyti. Ar šitas pašaukimas mums atėjo iš Aukščiausios Valios, ar jis yra tik bendrų jų būties dėsnių pasėka, atsakyti galima įvairiai. Tačiau kiekvienu atveju gi mimas mus pastato pasaulyje tam tikriems uždaviniams. Pasaulis mums yra duodamas kaip šių uždavinių vieta ir kaip jų vykdymo laukas. Mes gemame ne tam, kad liktai būtume, bet tam, kad kažką veiktume. Šitas tad veikimas, savotiškai tarsi pridėtas prie mūsų buvimo, kaip tik ir sudaro mūsų gyvenimo prasmę.
Ką tad mes turime pasaulyje veikti? Žmogaus gimimas iš esmės yra skirtingas nuo gyvulio atsiradimo. Nors paviršium žiūrint kiekviena gyva būtybė atsiranda tuo pačiu būdu, tačiau jos santykis su pasauliu yra esmingai kitoks. Kiekvienas gyvulys, gražiu P. W. von Wiese pasakymu, yra aprūpinta ir saugi būtybė (animal securum). Kiekvienas gyvulys yra visuotinės gamtos dalis, suaugęs su savo aplinka, prie jos pritaikytas, aprūpintas viskuo, kas jam reikalinga. Aplinka yra gyvulio buvimo pagrindas. Gyvulys išsilaiko tik todėl, kad jis yra įjtingtas į šitos aplinkos sąlygas, kad jis sugeba joje esančius daiktus ir įspūdžius panaudoti savo organizmo reika lams. Tiesa, jis panaudoja jų lik menką dalį. Užtat panaudoja labai tiksliai ir tobulai. Tuo būdu pati gamta paruošia gyvulio gyvenimui sąlygas. Ji pati pa gimdo jį tam tikroje aplinkoje ir patį jį su šita aplinka suderina. Gyvulys su sava aplinka, Uexküllio žodžiais tariant, sudaro vieną melodiją. Tarp gyvulio ir jo aplinkos yra tobula sutartinė. Štai kodėl gyvuliui nereikia nieko mokytis ar ieškoti. Štai kodėl jam nereikia stengtis ir kurti. Gyvulys visas išsitenka savo buvime. Gyvuliai neveikia: jie tiktai būna.
Visai kitaip - ir tai iš esmės kitaip - yra su žmogumi. Žmogus yra vienin telis padaras pasaulyje, kuris savo aprėžtos aplinkos neturi. Jis gema ne tam tikroje gamtos dalyje, ne jos siauroje išpjovoje, bet joje visoje. Priešais jį stovi ne gamtos dalis, bet visas pasaulis. Gimusio žmogaus nelaukia vienas kuris ap ręžtas gyvenimo būdas, bet ištisas darbų ir paskirčių margumy nas. Žmogus jau yra ištrūkęs iš gamtos specializacijos. Todėl Herderis jį ir vadina „pirmuoju kūrinijos paleistiniu“. Visa kūrinija yra aprėžta ir apspręs ta. Visa ji yra susieta su aplinka. Vienas tik žmogus yra paleistas iš šitos siauros aplinkos ir pastatytas plačiajame pasaulyje. Jis yra atvira būtybė. Tačiau kaip tik dėl to jis yra neaprūpintas ir nesaugus. Gyvulys, būda mas skirtas vienai kuriai aplinkai, iš pačios gamtos yra gavęs tokius orga nus, kurie jam padeda šitoje aplinkoje įsitaisyti ir išsilaikyti. Jo organai yra specialiai pritaikyti šios aplinkos sąlygoms. Tuo tarpu žmogus, aplinkos ne turėdamas, neturi nė tokių organų, kurie tiktų vienam kuriam veiksmui arba vienai kuriai veiksmų rūšiai. Jie tinka įvairiausiems veiksmams, tačiau netinka nė vienam specialiai. Žmogus nėra nei plėšrus, nei bėgikas, nei plaukikas, nors gali ir kasti, ir bėgti, ir plaukti. Tam tikrame laipsnyje žmo gus sugeba viską, bet specialiai nemoka nieko.
Kalbėdami pedagoginiais terminais, galėtume pasakyti, kad gyvuliai yra baigę specialines mokyklas ir todėl savo buvime kiekvienas turi savą profesiją ir specialybę. Tuo tarpu žmogus yra baigęs tik bendrojo išsilavinimo mokyklą, kuri jokios specialybės neduoda, tačiau kuri nurodo į kitą, žmogaus laukiančią, aukštesnę mo kyklą. Gyvuliui jo specialybę duoda pati gamta. Žmogui ji duoda tiktai ben drąjį išsilavinimą, tik pagrindą, ant kurio jis turi pastatyti kažką nauja. Žmogaus nespecializuodama ir konkrečiai aplinkai jo nepritaikydama, tuo pačiu gamta nedavė jam nieko, kuo jis galėtų pasaulyje išsilaikyti, iš pri gimties žmogus neturi, kas jį gintų nuo šalčio, nuo karščio, nuo lietaus, nuo žvėrių. Jis neranda gamtoje nieko, kas jam tiesiog galėtų tikti drabužiams, pastogei, darbui ir net maistui. Žmogus gema nuogas ne tik iš viršaus, bet ir giliausia šio žodžio prasme. Gamta paleidžia jį į pasaulį neaprūpintą ir ne saugų. Jam pavojinga yra visa jį apsupanti gamta: šaltis ir karštis, potvyniai ir audros, žvėrys ir augmens. Nelaimė, gražiu A. Gehleno posakiu, slypi pačioje žmogaus sąrangoje. Žmogus yra būtybė, kuriai nesaugumas ir ne tikrumas yra kasdieniniai jo gyvenimo dalykai. Tai yra būtybė be tėviškės, kuriai gamta yra nebe motina, bet kartais net žiauri pamotė. Šventraščio pasakojimas apie žmogaus išvarymą iš rojaus, kur jis buvo aprūpintas ir saugus, yra žemiškojo žmogaus likimo simbolis. Gamtos atžvilgiu žmogus iš tikro yra tremtinys.
Ir vis dėlto žmogaus turi šioje žemėje išsilaikyti. Jis turi [...]
