Seras Tomas Moras (angl. Thomas More, 1478 m. vasario 7 d. Londone - 1535 m. liepos 6 d.), Katalikų Bažnyčioje šv. Tomas Moras - anglų advokatas, rašytojas, humanistas, politikas, knygos „Utopija“ autorius, kankinys.
Tomas Moras gimė Londone 1478 m. vasario 7 d., ir šiame mieste 1535 m. liepos 6 d. Jo tėvas buvo teisininkas ir sūnus nusprendė sekti jo pėdomis. Tomas Moras gimė teisėjo Džono Moro šeimoje. Vaikystėje mokėsi Šv. Antonijaus mokykloje, tuo metu tai buvo viena geriausių Londono mokyklų. Būdamas 12-kos metų berniukas, jau tarnavo kaip pažas aukštų Anglijos kanclerio bei arkivyskupo namuose. Po studijų Oksforde ir Londone tapo garsiu teisininku, parlamento nariu ir garbiu teisėju.
Oksfordo universitete mokėsi teisės bei graikų kalbos. Buvo artimas su Erazmu Roterdamiečiu, studijavo šv. Augustino raštus ir parašė atnešusią jam šlovę „Utopiją“. Tomas buvo labai artimas pačiam karaliui. Jis lengvai kalbėjo ir rašė tiek anglų, tiek lotynų kalba; darė vertimus iš graikų kalbos.
Kūrybinis ir intelektualinis kelias
Moro veikalai - ypač graikų satyriko Lukiano darbų vertimas, jo paties originali poezija ir didysis klasikinis veikalas „Utopija“ - išgarsino jį kaip rašytoją. „Utopija“ tebėra garsiausias Tomo Moro veikalas. Šis remiantis Platono „Valstybe“ sukurtas intelektualinis galvosūkis yra vienas geriausių veikalų tiek politikos filosofams, tiek žmogaus prigimtį tyrinėjantiems studentams. Parašytas 1516-ais metais, veikalas atstovauja socialinės utopijos žanrą. Jame autorius parodo, kokias problemas sukelia turtinė nelygybė, ir piešia idealios visuomenės paveikslą, kuriančios demokratiją. Laisvalaikiu visi mokosi, vyrauja tolerancija įvairioms religijoms.
Dar gyvas būdamas jis jau garsėjo Europoje savo išsilavinimu ir naujoviškomis idėjomis.
Visuomeninė ir politinė karjera
Keturiasdešimt vienų tapęs Karališkosios tarybos nariu, Tomas Moras vis kilo pareigose ir penkiasdešimt dvejų tapo Anglijos lordu kancleriu. 1529 m. jis buvo paskirtas Anglijos kancleriu. Buvo pirmas pasaulietis pakviestas būti Anglijos didžiuoju lordu kancleriu. Tačiau 1532 m. gegužės 16 d., po to, kai karalius, paveikęs parlamentą ir dvasininkus, ėmė vadovauti Anglijos Bažnyčiai, pareigų atsisakė.
Henrikui VIII sugalvojus atsiskirti nuo savo teisėtos žmonos Katerinos Aragonietės ir vesti Aną Bolein, Tomas Moras tam nepritarė ir užsitraukė karaliaus nemalonę. Karaliui savinantis bažnytinę jurisdikciją, atsisakė pasirašyti priesaiką, kurioje Henrikas VIII vadinamas aukščiausiu Bažnyčios vadovu Anglijoje. Apkaltintas išdavimu, buvo uždarytas į Tauerio kalėjimą, vėliau nukirsdintas.
Asmeninis gyvenimas ir dvasiniai įsitikinimai
Tomas Moras 1505 m. susituokė su Džeine Kolt (Jane Colt). Tais pat metais apsigyveno name ant upės kranto Baklberio rajone, Šv. Stepono parapijoje, ir iš viso ten praleido 20 metų, kol 1525 m. persikraustė į Čelsio rajoną. Jo bičiulis Erazmas Roterdamietis pasakojo, kad Moras siekė suteikti savo žmonai geresnį išsilavinimą, nei ji gavo namuose, ir mokė ją muzikos ir literatūros. Pora susilaukė keturių vaikų: Margaritos, Elizabetos, Cecilijos ir Džono. 1511 m. Nesilaikydamas įprastų papročių ir draugų patarimo, po 30 dienų Moras vedė moterį iš plataus jo draugų rato. Jis išsirinko Alisą Midlton (Alice Middleton), našlę, kad padėtų rūpintis namais ir mažų vaikų priežiūra. Su antrąja žmona Moras vaikų nebesusilaukė, tačiau kaip savo užaugino Alisos dukterį iš pirmosios santuokos. Jis taip pat ėmėsi globoti dvi merginas: Aną, kuri vėliau ištekėjo už jo sūnaus, ir Margaritą, kuri vienintelė iš šeimos narių matė jo egzekuciją.
Moras siekė savo dukterims suteikti tokį pat klasikinį ugdymą kaip ir sūnui, o tai anais laikais buvo neįprasta. Daugelis žavėjosi jo vyriausiosios dukters Margaritos išsilavinimu, ypač tuo, kad ji laisvai kalbėjo graikiškai ir lotyniškai. Tėvas didžiavosi dukters akademiniais pasiekiais. Keturiasdešimt vienų tapęs Karališkosios tarybos nariu, Tomas Moras vis kilo pareigose ir penkiasdešimt dvejų tapo Anglijos lordu kancleriu.
Buvo Trečiojo šv. Pranciškaus ordino narys ir uoliai vykdė savo pareigas: prie rytinių ir vakarinių maldų dar pridurdavo psalmes ir šventųjų litanijas. Dažnai pėsčias lankydavo aplinkines šventąsias vietas ir prieš kiekvieną išmėginimą priimdavo Komuniją, - tai tuomet buvo neįprasta. Per pusryčius, pietus ir vakarienę viena iš dukterų skaitydavo Šventąjį Raštą.
Jis buvo pamaldus nuo jaunystės ir, nors būdamas teisininkas turėjo daug darbo, rasdavo laiko kasdienėms šv. Mišioms. Tomas Moras buvo pasaulietis pranciškonas ir uoliai vykdė savo pareigas: prie rytinių ir vakarinių maldų pridėdavo septynias psalmes ir šventųjų litanijas. Dažnai pėsčias lankydavo aplinkines šventąsias vietas ir prieš kiekvieną išmėginimą priimdavo Komuniją, - tai tuomet buvo neįprasta. Kaip šeimos tėvas jis labai rūpinosi, kad jo vaikai augtų tikintys ir pamaldūs. Per pusryčius, pietus ir vakarienę viena iš dukterų skaitydavo Šventąjį Raštą.
T. Moro įsitikinimai ir tikėjimas atvedė jį į Londono kalėjimą, po to - ant ešafoto. Tą lemtingą 1534 m. balandžio 12-os rytą Tomas Moras kaip paprastai patarnavo Mišioms, priėjo išpažinties ir priėmė Komuniją, paskui su žentu Viljamu Roperiu nuvyko į Lambeto rūmus, kur turėjo išreikšti lojalumą Anai Bolein, naujajai karaliaus žmonai, ir patvirtinti, kad karalius - aukščiausia Bažnyčios valdžia Anglijoje. Jis paprašė, kad jam leistų paskaityti priesaiką, kurią jis turėjo pasirašyti. Perskaitęs pasakė, kad jis to padaryti negali. Po kelių dienų buvo įkalintas Londono Taueryje. Šis žmogus, kaip niekas kitas mylėjęs gyvenimą, sukurtas šeimai ir draugystei, visko atsisakė nesvyruodamas ir, grėsmingai virš galvos kabant niūriems ateities debesims, neapleido nei tikėjimo, nei sąmojo, nei meilės.
Kalėjime jis jautė didžiulę vienatvę, kurios akivaizdoje žmogus būna paliktas pasirinkti, ar atmesti gėrį ir teisingumą, tampa itin jautrus didžiųjų mokymui, intelektiniams svarstymams ir moralės įstatymams, o kartu ir toks trapus, iškilus išbandymams, kūno silpnumui ir širdies svyravimams. Vienatvė turbūt buvo didžiausia kančia Tomui Morui per tuos keturis šimtus dienų, praleistų Taueryje. Visa kita nebaugino - su tikėjimu ir viltimi žvelgė į iškeliavimą iš šios žemės, vedantį į susitikimą su Dievu.
Kankinystė ir palikimas
Savinantis karaliui bažnytinę jurisdikciją ir skelbiantis vyriausia bažnyčios galva, Tomas pasitraukė iš užimamų pareigų ir viešojo gyvenimo, pažadėdamas karaliui daugiau viešai nekalbėti nei apie jo žmoną, nei apie Anglijos Bažnyčią, nors ir toliau slapčia lankė ištremtąją karalienę, skatino kitus ją remti, ir net parašė kelis protestantizmą kritikuojančius veikalus. Karaliaus skirti teisėjai, nors ir bandė įkalbėti užsispyrusį Morą, apkaltino jį išdavyste šaliai ir pasmerkė myriop nukirsdinimu. Katalikai Anglijoje tuo metu būdavo kariami ir ketvirčiuojami, tačiau Morui teismas padarė išimtį ir jis buvo nukirsdintas.
Užlipęs ant ešafoto, juokavo, prašė už jį melstis ir paliudyti, kad mirė būdamas ištikimas karaliui, bet dar ištikimesnis Dievui. Paskui sukalbėjo Miserere, guosdamas budelį pajuokavo, pats užsirišo akis ir padėjo galvą ant trinkos. Tai įvyko 1535 m. liepos 6 d. Tomas Moras Katalikų Bažnyčios pripažintas kankiniu, mirusiu už Bažnyčią ir tikėjimą. Popiežius Leonas XIII jį paskelbė šventuoju kankiniu, o 2000 m. spalio 31 d. Katalikų Bažnyčia jį paskelbė šventuoju.
| Įvykis | Metai |
|---|---|
| Gimė Londone | 1478 |
| Išleista "Utopija" | 1516 |
| Atsistatydino iš Lordo kanclerio pareigų | 1532 |
| Įkalintas Taueryje | 1534 |
| Nukirsdintas | 1535 |
| Kanonizuotas | 1935 |
Dėl tvirtos krikščioniškos laikysenos ir kankinystės Tomo Moro vardas išliko garsus per šimtmečius. Įvairiausių tautų ir įsitikinimų žmonės jį laiko sąžiningumo ir principingumo pavyzdžiu.
