Kaip efektyviai padėti vaikams išgyventi tėvų skyrybas ir išlaikyti emocinę pusiausvyrą

Ankstesniuose straipsniuose aptarėme, kad tiek gera, tiek bloga vaikystės patirtis gali turėti įtakos mūsų psichologinei būsenai visą gyvenimą. Tyrimai teigia, kad suaugusiųjų gerovės pagrindas yra saugūs santykiai vaikystėje ir paauglystėje, ir kad saugūs santykiai „programuoja gyvenimo eigą“ ir psichologiškai, ir fiziologiškai. Dėl to didėja supratimas, kodėl būtina yra teikti pirmenybę gerai vaikystės patirčiai. Nuostata, kad gera vaikystės patirtis prilygsta gyvenimui be skausmingų jausmų ar išgyvenimų gali būti klaidinanti. Nėra įmanoma išgyventi šiuolaikiniame pasaulyje be pokyčių ir streso.

Todėl naudingiau kelti klausimus, kaip galime padėti vaikams ištverti šeimos pokyčius, kad jie augtų būdami atsparūs ir sveikai prisitaikę? Kaip turėtų elgtis tėvai, kokius išsiugdyti įgūdžius, kad suteiktų savo vaikams geriausią galimybę gyventi visavertį gyvenimą? Šiame straipsnyje aptarsime vieną iš didžiausių šeimos krizių - skyrybas ir jų poveikį vaikams; kokie tėvų kontroliuojami veiksniai daro didžiausią įtaką vaikams ir koks tėvų elgesys padeda apsaugoti juos nuo galimo žalingo poveikio.

Skyrybų poveikis vaikams

Vaikai skyrybas išgyvena giliai ir jautriai, o neigiamų trumpalaikių ir ilgalaikių pasekmių tikimybė yra daug didesnė vaikams, kurių tėvai išsiskyrę nei vaikams iš neišsiskyrusių šeimų. Nors tėvų skyrybos kelia didelį pavojų vaikams, dėl ko reikia susirūpinti, tyrimai rodo, kad šios pasekmės nėra vienodos visiems vaikams ir jos nėra neišvengiamos.

Visiems tėvams pravartu suprasti, kad ne skyrybos žaloja vaikus - skyrybų neigiamas poveikis gali būti trumpalaikis ir vaikai gali sėkmingai prisitaikyti prie pokyčių, jeigu jų tėvai jaučia pareigą pirmiausia pasirūpinti savo vaikais.

Visuotinai sutariama, kad vaikai, įsipainioję ar įpainioti į motinos ir tėvo tarpusavio konfliktus, patiria stiprų lojalumo konfliktą, kuris kenkia vaiko psichinei sveikatai. Tai paveikia ne tik vaikus iš iširusių šeimų, bet ir pilnose šeimose gyvenančius vaikus, jei vienas su kitu konfliktuojantys tėvai sąmoningai ir nesąmoningai vaikuose ieško sąjungininkų. Vadinasi, svarbiausias sveikos vaiko raidos veiksnys yra tėvų gerovė ir gebėjimas veiksmingai atlikti savo tėvystės vaidmenį - nesvarbu, ar tėvai gyventų santuokoje ar yra išsituokę.

Tačiau skyrybų metu ar po jų tėvų vaidmuo keičiasi - jie tampa dviem atskirais savo vaiku besirūpinančiais tėvais. Palaikyti taikius santykius ir bendradarbiauti tėvams nėra lengvas uždavinys, nes jie patys tuo metu išgyvena įtampą ir emocinę sumaištį.

„Jaučiuosi išduota, sugniuždyta… neįsivaizduoju, kaip gyventi dabar, kai ji nusprendė nutraukti santykius… negebėjau išsaugoti šeimos… kažką ne taip padarėme… ne to tikėjausi, kas dabar bus, ką pasakyti draugams, tėvams… kaip išgyventi, kur dabar gyventi?“ - tai labai dažnai pasitaikantys suaugusiųjų, kurių santykiai nutrūko, išgyvenimai ir mintys.

Daugeliui tėvų padeda suvokimas, kad kai ką šioje iš pažiūros nevaldomoje krizinėje situacijoje yra įmanoma kontroliuoti ir kad tai labiausiai turės įtakos vaiko gerovei tėvų išsiskyrimo ar skyrybų metu - tėvų galioje yra tarpusavio priešiškumo ir konflikto trukmės valdymas, rūpinimosi vaiku kokybė bei tėvų ir vaikų santykių kokybė.

Juk tėvų pasirinkimo klausimas, kokia nuostata vadovautis - kas skiriasi: vyras ir moteris, ar tėvai arba vienas iš tėvų su vaiku (-ais)? ir kieno poreikiai pirmiausia - vaiko ar tėvų?

„Gal daug kam gali atrodyti keista, tačiau skyrybos mane tam tikra prasme paaugino, o ypač kaip mamą… manau, kad tapau atidesnė ir gerokai supratingesnė. Buvo labai sunku išgirdus, kad vyras nori skirtis… aš pradžioje jaučiausi siaubingai, rėkiau, verkiau, maldavau, nes niekaip nenorėjau susitaikyti su skyrybomis. Kol neišgirdau savo tėvų kalbantis, kad mūsų vaikas yra nusiminęs, kad tėvams jis neberūpi, kad dabar jis nebeturės šeimos ir kad praras tėvą, ir kad augs kaip koks našlaitis. Tada supratau, kad pamiršau savo… na, tiesą sakant, mūsų vaiką… kad turiu kažką daryti.. kad mes kartu su vyru turim kažką daryti, kad vaikas nenukentėtų. Pasitarusi su psichoterapeutu, pasikalbėjau su vyru ir mums pavyko susitarti, kad abu turime pasirūpinti vaiku, kad jis nesijaustų apleistas, kartu aptarėme, apie ką turime pasikalbėti su vaiku. Ir mums pavyko… mūsų vaikui tik šešeri, bet kaip jis giliai mąsto… kaip jis myli mus. Ir jis turi šeimą, tik dabar jau kitokią. Tai moters, išgyvenusios jai netikėtas skyrybas, patirtis.

Daugelis suaugusiųjų, kurie išgyvena ar jau yra išsiskyrę, patiria panašių skausmingų išgyvenimų. Ir todėl, kad tėvai galėtų išlikti dėmesingi savo vaikams, tenka svarbi ir dažnai sunki užduotis - tinkamai pasirūpinti savimi. Stresas dėl skyrybų dažnai sukelia daugybę nepageidaujamų miego, apetito ir fizinės įtampos pokyčių, o dar prisideda papildomi rūpesčiai dalijantis tėvystės pareigas dviejuose skirtinguose namuose, finansinis tų pačių pajamų padalijimo poveikis atsiradusioms papildomoms išlaidoms padengti (ekonominė abiejų tėvų situacija dažniausiai blogėja), santykių su draugais ir anytomis / uošviais ir kitais giminaičiais pokyčiai.

Kaip vaikai išgyvena skyrybas skirtinguose amžiaus tarpsniuose?

Dauguma vaikų į tėvų skyrybas reaguoja skausmingomis emocijomis, įskaitant liūdesį, sumišimą, baimę palikti ar būti paliktiems, kaltę, klaidingus įsitikinimus, pyktį, lojalumo konfliktus, nerimą ir sielvartą. Daugelis vaikų patiria netekties jausmą, kai vienas iš tėvų palieka šeimą ir kai neturi galimybės pabūti su tėčiu ar mama pasiilgus; kai reikia pakeisti gyvenamą vietą, ugdymo instituciją ir yra paliekami draugai, mylimas augintinis, pažįstama aplinka. Tačiau, vaikai gali patirti ir palengvėjimo jausmą, jei šeimoje būta stiprių konfliktų ir smurto.

Vaikai iki trejų metų

„Nesijaudinkite. Jie tų skyrybų net neprisimins“, - mitas, tvirtina ekspertai. Egzistuoja populiarus, tačiau gana klaidingas įsitikinimas, kad prisiminimai pradeda formuotis tik nuo trejų metų amžiaus. Mokslininkai nustatė, kad visgi procesas prasideda anksčiau, tačiau jis kiek kitoks - mažo vaiko atmintis tarsi vaizdo kasetė, į kurią įrašoma vis nauja ir nauja informacija. Kitaip tariant, prisiminimai sluoksniuojami, ankstesnį pakeičia naujesnis. Mokslininkai išsiaiškino, kad vaikai geba prisiminti dalykų iš labai ankstyvos vaikystės. Jūsų trimetė atžala iš tikrųjų gali prisiminti, kaip, kai jam ar jai buvo dveji, pykosi tėvelis ir mamytė. Tokių skaudžių akimirkų prisiminimai gali labai slėgti. Vyresniame amžiuje tokie prisiminimai išblunka. Ar tai reiškia, kad kūdikių ir itin mažų vaikų tėvų skyrybos netraumuoja? Deja, atsakymas neigiamas. Psichologinė trauma, ištikusi dar iki pradedant lankyti mokyklą, neabejotinai gali lydėti visą likusį gyvenimą. Mažyliai, kelis mėnesius ar metus gyvenę kartu su abiem mylinčiais ir besirūpinančiais tėvais, į skyrybas gali reaguoti taip: likę su vienu iš tėvų tapti nervingesni ar nerimastingi; tapti pernelyg prieraišūs ar jaustis nesaugūs tiek su vienu iš tėvų, tiek prie svetimų žmonių; per raidos traumas: gali sulėtėti raida arba įvykti raidos regresija (vaikas ima elgtis taip, tarsi būtų mažesnis, pavyzdžiui, trimetis, jau atpratęs nuo čiulptuko, vėl jo tveriasi). Jau nekalbant apie prisiminimus, kadangi pirmieji gyvenimo metai lemiami tolesniam gyvenimui, bet kokios psichologinės traumos gali sukelti problemų ir vėlesniame amžiuje.

Visgi, neigiamus skyrybų padarinius vaikui galima sušvelninti ir užkirsti kelią rimtesnėms bėdoms. Pavyzdžiui, reikėtų stengtis išlaikyti kuo įmanoma nuoseklesnę rutiną. Seniai žinoma, kad tokio amžiaus vaikams labai svarbi rutina, taigi, jeigu atžala gyvena su vienu iš tėvų, o kiekvieną savaitgalį leidžia laiką su kitu, stenkitės, kad tokia bendravimo schema kuo mažiau ir kuo rečiau keistųsi. Jeigu tam tikra rutina mažylio gyvenime jau buvo iki skyrybų, jeigu įmanoma, pasikalbėkite su buvusiu sutuoktiniu, kaip tokią rutiną išlaikyti abiejuose namuose. Kartais skyrybos būna itin sunkios, vienas iš tėvų savo noru ar dėl buvusios antrosios pusės manipuliacijų iš vaikų gyvenimo dingsta. Svarbu nepamiršti, kad svarbiausia tėvų užduotis - sukurti mylinčią, saugią ir palaikančią aplinką, kurioje jūsų vaikas, susidurdamas su naujais žmonėmis ir naujomis situacijomis, jaustųsi emociškai saugus. Iš pradžių gali būti sunku, tačiau tokio amžiaus vaikai gana lengvai prisitaiko prie pokyčių.

Ikimokyklinis amžius (3-5 metai)

3-5 metų amžiaus vaikai po truputį ima suprasti ir abstrakčius dalykus. Jie uždavinėja daug klausimų ir bando susivokti, kaip turėtų elgtis supančiame pasaulyje. Tik tai tikrai nereiškia, kad jie pajėgūs suvokti skyrybų sąvoką. Tiesa ta, kad tokio amžiaus vaikai labai priklausomi nuo tėvų artumo suteikiamo saugumo ir stabilumo kaip atspirties taško susipažįstant su naujais ir nepatirtais jausmais bei patirtimis. Jeigu tėvai nuolat konfliktuoja, 3-5 metų amžiaus vaikai jaučiasi labai nestabiliai, gyvena nuolatinėje baimėje, kad bet kurią akimirką jiems iš po kojų bus išmuštas pagrindas. Jausmas, kad su tėvais kažkas ne taip, gali sukelti tokias mažamečių reakcijas kaip verksmingumas, įvairios baimės ir nekaltas maldavimas liautis pyktis ir būti normaliems. Ikimokyklinio amžiaus vaikai taip pat gali manyti, kad tėvų nesutarimų priežastis - būtent jie. Gali sutrikti miegas, mažamečiai gali pasidaryti labai kontroliuojantys. Ekspertai sako, kad vaikai tokiais atvejais susiduria su tiek daug emocijų, jog paprasčiausiai nežino, kaip su jomis tvarkytis. Po skyrybų, kai namuose nebelieka visus sekinančių pykčių, sugrįžta ramybė, ir situacija neretai pagerėja. Trauma, kurią sukelia skausmingas tėvų iki skyrybų nueinamas kelias, gali palikti slogių prisiminimų ir gluminančių emocijų visam likusiam gyvenimui. Kai tik susitariama dėl rutinos, vaikas vėl pradeda jausti kontroliuojantis situaciją, nors kurį laiką gali kalbėti, kaip norėtų, kad tėvai vėl būtų kartu. Norėdami iki minimumo sumažinti skyrybų žalą tokio amžiaus vaikams, tėvai atžalų akistatoje turėtų stengtis vienas su kitu palaikyti kuo įmanoma labiau civilizuotus santykius. Privalote atsisakyti pakelto tono, įžeidžiančių žodžių vienas kito atžvilgiu ir visko, kas gali priversti vaiką manyti, jog jis privalo rinktis vieno iš tėvų pusę. Remiantis vieno tyrimo išvadomis, ikimokyklinio amžiaus vaikus auginančių tėvų skyrybų atveju gali padėti mediacija ir terapija.

Pradinukai (6-12 metų)

Be jokių abejonių, tokio amžiaus vaikams su tėvų skyrybomis susitaikyti sunkiausia. 6-12 metų vaikai jau prisimena laimingas akimirkas, kai visi gyveno kaip darni šeima (aišku, jeigu tokių akimirkų būta). Be to, jie geba suvokti sudėtingesnius su konfliktais ir kalte susijusius jausmus, tačiau dar tik paviršutiniškai. Vykstant skyryboms arba po jų tokio amžiaus vaikus auginantys tėvai gali išgirsti tokių klausimų: Jeigu mane mylite, kodėl negalite likti kartu? Ką aš tokio padariau? Ar skiriatės, nes ne visada klausau, ką liepiate? Pažadu būti geras vaikas, gal susitaikykite? Tėvelis/mamytė manęs daugiau nebemyli? Todėl nori mus palikti? Pastebėkite tendencingumą: tokie klausimai visais atvejais susiję su pačiu vaiku. Vaikai bando išsiaiškinti savo vaidmenį tėvų skyrybų dramoje, stengiasi dėmesį atkreipti į save ir imtis iniciatyvos taisyti padėtį. Tokie jausmai vaiką netgi gali susargdinti depresija - tiek ilgalaike, tiek trumpalaike. O tokiame amžiuje patirtos psichologinės traumos gali lydėti visą likusį gyvenimą. Vaikas gali užsisklęsti savyje, tapti nerimastingas ir atsiribojęs. Tėvų skyrybos tokio amžiaus vaikams gali paskatinti pyktį vieno ar abiejų tėvų atveju. Galima tikėtis tokių stereotipinių frazių kaip „Nekenčiu tavęs, noriu gyventi su tėčiu/mama)“ arba „O mama man leidžia... (galite įrašyti kone bet ką)“. Tėvų skyrybas išgyvenančių mažamečių mokytojai taip pat gali skųstis pablogėjusiais vaikų mokymosi rezultatais, pasikeitusiu bendravimu tiek su mokytojais, tiek su bendraamžiais.

Taigi, kas šiuo atveju galėtų galėti? Mažesnių vaikų atveju svarbu, kad su buvusiu sutuoktiniu ar sutuoktine jų akivaizdoje bendrautumėte draugiškai (tiesą sakant, tai svarbu visais atvejais, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus). Stenkitės iki minimumo sumažinti konfliktų, o su skyrybomis susijusius klausimus spręsti ne vaikų akivaizdoje. Jeigu susitarti nepavyksta, kreipkitės pagalbos į mediacijos ekspertą. Idealus variantas, jeigu abu tėvai aktyviai dalyvauja vaiko gyvenime. Tik ne visada tai įmanoma ir ne visada rekomenduotina. Jeigu vienas iš tėvų smurtauja, turi priklausomybių, santykius su juo patariama nutraukti. Tokio amžiaus vaikai su metais vis geriau supranta tėvų skyrybų situaciją ir susitaiko net ir su dramatiškiausiais išsiskyrimais. Esant reikalui, patartina kreiptis pagalbos į specialistus. Pirminę konsultaciją gali suteikti netgi pediatras. Knygynuose nemenkas knygų pasirinkimas tėvų skyrybas išgyvenusiems vaikams, specializuotos literatūros gali rekomenduoti terapeutas.

Paaugliai

Paaugliai žymiai geriau supranta, kodėl tėvai nusprendžia skirtis, geba adekvačiau vertinti tokio sprendimo priežastis ir su tėvų skyrybomis susijusius jausmus. Tenka pripažinti: jeigu namuose netyla barniai, paaugliai tėvų skyrybų gali laukti kaip išganymo, ir, jiems galiausiai priėmus šį nelengvą sprendimą, netgi pajunta savotišką palengvėjimą. Be to, paauglius rečiau kankina kaltės jausmas dėl tėvų skyrybų, jie nėra žūtbūt įsikibę šeimos kaip visiems geriausio varianto. Paaugliai taip pat neretai daugiausia koncentruojasi į save, tačiau, skirtingai nuo pradinukų, jiems jau svarbesnis gyvenimas už namų ribų. Tokio amžiaus vaikai nebeabejoja tėvų meile, dažnai abiem tėvams linki laimės - nors ir ne kartu. Paauglius gali neraminti mintys apie tai, kaip tėvų skyrybos gali pakeisti jų socialinę situaciją (pavyzdžiui, baiminasi, ar neteks keisti gyvenamosios vietos ir skirtis su draugas, keisti mokyklos ar net miesto), pasitaiko ir praeities idealizavimo atvejų. Svarbiausia tai, kad paaugliai geba į tėvų skyrybas pažvelgti kaip į galimybę pagerinti situaciją, į pokyčius, galinčius atnešti gerą.

Visi ekspertai vieningai sutinka: priimti pasikeitusią situaciją žymiai lengviau tam tinkamai pasiruošus. Tik būtina prisiminti, kad paauglys - vis dar vaikas, kurio mąstymas, vertybės ir pasaulio suvokimas dar formuojasi. Būkite pasiruošę padėti jam taikytis prie naujos realybės, ją suvokti. Apie pokyčius šeimoje vertėtų informuoti paauglio mokytojus. Kaip padėti paaugliui? Atvirai kalbėkitės apie jo ir savo mintis bei jausmus. Išklausykite. Nuolat priminkite, kad prireikus galite padėti.

Kaip tėvai gali padėti vaikams?

Tėvų pareiga - pirmiausia pasirūpinti savo vaikais. Visiems tėvams pravartu suprasti, kad ne skyrybos žaloja vaikus - skyrybų neigiamas poveikis gali būti trumpalaikis ir vaikai gali sėkmingai prisitaikyti prie pokyčių, jeigu jų tėvai jaučia pareigą pirmiausia pasirūpinti savo vaikais.

Svarbiausias sveikos vaiko raidos veiksnys yra tėvų gerovė ir gebėjimas veiksmingai atlikti savo tėvystės vaidmenį - nesvarbu, ar tėvai gyventų santuokoje ar yra išsituokę.

Palaikyti taikius santykius ir bendradarbiauti tėvams nėra lengvas uždavinys, nes jie patys tuo metu išgyvena įtampą ir emocinę sumaištį.

Bendradarbiaujantis, vienas kitą gerbiantis, pagarbaus bendravimo stilius geriausiai padeda sumažinti skyrybų įtampą vaikams. Tačiau ne visuomet pavyksta sklandžiai bendradarbiauti. Parenkite tėvystės planą, kuriame konkrečiai numatysite, pavyzdžiui, vaiko perdavimus, lankymąsi popamokiniuose renginiuose, išimtis ypatingoms progoms, vaiko sveikatos priežiūros ir kt.

Vaiko santykiai su tėvais gali turėti didžiausią įtaką jo gyvenime - santykiai, kurių pagrindas yra empatija, užuojauta ir jautrumas kito jausmams.

1) Nevengti kalbėtis su vaiku apie esamą situaciją, svarbu jam pasakyti, kad „kartais man būna labai liūdna dėl išsiskyrimo su mama/tėčiu ir gali atrodyti, kad geriau apie skyrybas su manim nekalbėti, tačiau svarbu kalbėtis apie tai, kas rūpi ar sunku. Tada sunkumas mažėja“. Svarbu patikinti vaiką, kad jis gali užduoti įvairius su skyrybomis susijusius klausimus kiekvieną kartą, kai jie kyla, ir jeigu mes iš karto nežinosime atsakymo, nieko tokio. Galime pagalvoti ir vėl grįžti prie užduoto klausimo.

2) Kiek įmanoma labiau įtraukti vaiką į planuojamus pokyčius: tėvai (geriau abu) turi atvirai su vaikais pakalbėti ir paaiškinti jiems susidariusią situaciją, kad vaikas turėtų aiškumą apie tai, kas vyksta ir apie tai, kas bus su juo. Užtikrinkime vaiką, kad abiem tėvais jis gali pasikliauti. Svarbūs klausimai: Su kuriuo iš tėvelių vaikas gyvens? Kur gyvens tėvelis (mamytė)? Kada ir kaip matysis su tėveliu (ar mamyte), kuris išsikraustys? Kaip matysis su seneliais, pusbroliais, pusseserėmis ar tetomis? Kaip atostaus? Ir pan. Leiskime ir pačiam vaikui užduoti rūpimus klausimus. Jei vaikas ne iš karto juos užduoda, ir vėliau raskime progą su juo pasikalbėti apie tai, kas jį neramina. Nuraminkime vaikus. Patikinkime savo vaiką, kad nors suaugusieji ir nebegyvens kartu, jie visada liks tėvais ir rūpinsis juo.

3) Kuo mažiau konfliktuoti vaiko akivaizdoje: nederėtų viso skyrybų proceso metu ir po to, kaltinti antrą pusę dėl skyrybų. Labai svarbu suprasti, kad kol jaučiamas užslėptas pyktis, nusivylimas ar kiti panašūs jausmai sutuoktiniui, šiuos jausmus reikia atskirti nuo savo, kaip tėvų vaidmens. Kartais tai lengviau pasakyti nei padaryti, tad pakliuvus į tokių jausmų pinkles reikėtų nebijoti kreiptis profesionalios pagalbos. Tai būtų didelė parama tiek vaikui tiek patiems tėvams susigaudyti savo jausmuose. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad vaiko santykiai su tuo tėvu, su kuriuo gyvena priklauso nuo santykių su antruoju iš tėvų. Tam reikia kad abu tėvai palaikytų santykius, jei ne teigiamus, tai bent neutralius. Priešingu atveju beveik neįmanoma išvengti lojalumo konflikto. Tokia dilema gniuždo vaiką ir neigiamai veikia jo santykius su abiem tėvais.

4) Nepaversti vaiko konfliktų įrankiu: vaikui sunkiausia girdėti replikas, kad jis „visai kaip tėvas ar motina“, „tik tavo zyzimo man dabar ir betrūko“, įvairius kaltinimus mamai ar tėčiui, taip pat būti atsakingu už tėvų emocinius sunkumus. Prasidėjus skyrybų procesui tėvai pirmiausiai turėtų atsigręžti į save. Vienas svarbiausių dalykų, įtakojančių vaiko savijautą skyrybų metu ar po jų yra tai, kaip jo tėvai ir kiti artimieji tuo metu elgiasi. Tėvai turėtų rūpintis savimi tiek emocine, tiek socialine bei finansine prasme. Rūpintis savimi emociškai reiškia, kad tėvai turi pripažinti daugybę juos užplūdusių jausmų. Tai nėra lengva. Jie gali jausti pyktį, susirūpinimą, kaltę, nesaugumą, depresiją, baimę, gali jaustis vieniši ir praradę savitvardą. Kartais tėvai jaučiasi nuvylę savo vaikus ir ima abejoti savo saviverte. Taip pat gali atsirasti įvairių neracionalių baimių, pvz.: kad vaikas nustos juos mylėti. Šie visi jausmai nuolat maišosi ir tai yra normalu ir natūralu. Norint padėti savo vaikui su tokiais jausmais reikės susitvarkyti ir juos pergyventi.

5) Suteikti vaikui galimybę kuo dažniau matytis su abiem tėvais ir po skyrybų. Nepaisant to kiek laiko vaikas leidžia su kiekvienu iš tėvų, po skyrybų jis turi dvejus namus. Tėvai turėtų suprasti, kad niekuomet nereikia vertinti ar kritikuoti kito tėvo namų. Reikėtų sutarti dėl bendrų taisyklių abiejuose namuose. Ko gero, daugumoje šeimų tai nėra taip paprasta, tačiau svarbu kad vaikas jaustų tėvų atsakomybę už tai. Tėvas, negyvenantis kartu su vaiku turėtų vaikui skirti savo namuose vietą, kuri priklausytų būtent jam. Tai gali būti atskiras kambarys, ar kambario kampas (priklausomai nuo galimybių), tačiau vaikas jausis svarbus, žinodamas, kad jis taip pat priklauso tiems namams. Nelaikykime vaiko “svečiu” savo namuose. Vaiką galima įtraukti į visus ruošos darbus (ar tai būtų kambarių tvarkymas ar pietų ruošimas. Jeigu esi mama ar tėtis, nereiškia, kad apie savo asmeninį gyvenimą gali pamiršti. Kur kas geriau, jei vaikas kasdien matys besidžiaugiantį gyvenimu tėvą (mamą), kuris savo vaikui gali duoti kur kas daugiau emocinio palaikymo.

Tėvams tarpusavyje bendrauti dažnai trukdo seni konfliktai, kaltės jausmas ir baimė prarasti ryšį su vaiku arba kitaip tariant vaiko meilę. Vaikams pakankamai sunku pereiti nuo šeimos santykių, kur sistemoje buvo mama-tėtis-vaikas prie diadinių santykių, kai sistema sudaryta iš dviejų: mama-vaikas arba tėtis-vaikas. Kartais būna, kad pats vaikas nenori susitikti su vienu iš tėvų. Tai reiškia, kad nesąmoningai vaikas sprendžia vidinį konfliktą bausdamas tėvą/mamą dėl skyrybų arba išreiškia pyktį ir nuoskaudą, kad jį paliko (nesąmoningai paverčia vieną iš tėvų kaltu ir blogu, o kitą - nekaltu ir geru). Vaikas lyg atsisako vieno iš tėvų tam, kad galėtų laisvai būti su kitu. Vaikui, kuris myli abu tėvus ir tuo pačiu neturi tam teisės, tampa labai sunku: „mama laukia iš manęs, kad aš kartu su ja nustosiu mylėti tėtį, o tėtis to paties laukia santykyje su mama. Ypatingai sunki situacija vaikams kyla tada, kai po skyrybų tėvai visai nustoja bendrauti tarpusavyje ir vaikai tampa žinučių nešiotojais: „pasakyk tėvui, kad jis dar nesumokėjo…“, „pasakyk mamai, kad Kalėdas švęsi su manim“ ir t.t. Gali būti, kad išsiskyrus lieka daug nuoskaudų tarp suaugusiųjų, tačiau svarbu rasti kitus suaugusius, kuriems tėvai galėtų išlieti savo nepasitenkinimą ir neužkrautų jomis savo vaikų.

Pasakojimas vaikams apie skyrybas

Skyrybos yra nelengvas periodas visiems šeimos nariams, visi išgyvena įvairiausius jausmus ir svarbu su savo išgyvenimais nelikti vieniems ir nepalikti vienų vaikų.

Kiekviena skyrybų situacija skirtinga. Tačiau vaikams nereikia žinoti detalių, išmanyti jūsų poros nesutarimo priežasčių, jiems svarbu suprasti esmę. Pagalvokite iš anksto, ką atsakysite į klausimą „kodėl“? „Mes su tėčiu norim skirtingų dalykų. Gyventi kartu mums neišeina. Mes pykstamės, piktai kalbamės. Žinai, mes su tėčiu taip pat esame draugai. Ir norim vienas kitam ko geriausio. Supratom, kad mums tai reiškia gyvenimą atskirai. Tačiau net ir skirtinguose namuose mes visada būsim jūsų tėtis ir mama. Tai niekada nepasikeis. Ir svarbiausia, nepamiršti pasirūpinti savimi ir prašyti pagalbos. Iš tuščio indo nieko neįpilsi. Norėdami būti atrama vaikams, turime pasieškoti, kas bus atrama mums. Draugai, giminaičiai, religija, terapinės grupės, vienišų tėvų organizacijos ir jų parama gali padėti susigyventi su skyrybomis. Svarbu turėti erdvę, kur suaugę taip pat galėtų būti išgirsti ir turėtų kam atiduoti savo mintis ir jausmus. Žinoti, kur ieškoti palaikymo, kam galima paskambinti, kai sunku, į ką atsiremti, kai laikinai pametam kryptį. Priimti, kad sunku. Nekovoti su tuo. Leisti gyvenimui savo ritmu išgydyti jūsų žaizdas.

Vaikai gali kaltinti vieną arba abu tėvus dėl to, kas vyksta jų gyvenime. Svarbu būti pasirengusiems atsakyti į visus klausimus, kurie kils jūsų vaikams. Vieno karto pasikalbėti apie skyrybas neužteks. Vaikams augant, gali kilti kitų klausimų, apie kuriuos anksčiau nepagalvojo. Net jei ir atrodo, kad jau daug kartų apie tai kalbėjotės, palaikykite dialogą atvirą.

Jei įmanoma, atsisėskite su kitu iš tėvų ir suplanuokite, kaip ketinate kalbėti apie tai, kas vyksta. Neslėpkite savo jausmų, nemeluokite vaikams, kad viskas gerai. Vaikams svarbu matyti, kad tėvai apie savo pačių jausmus kalba atvirai. Jie taip mokosi iš mūsų, kad kalbėtis apie jausmus yra saugu ir normalu. Įvardinkite savo jausmą vaikams („Man dabar liūdna“). Pasakykite, kad taip jaustis šioje situacijoje yra visiškai normalu („Normalu jaustis liūdnam, kai vyksta ne tai, ko tu nori“).

Natūralu, kad dėl skyrybų vaikai patiria daug emocijų. Jie gali jaustis kalti ir įsivaizduoti, kad jie sukėlė skyrybas, ypač jeigu girdėdavo, kaip tėvai dėl jų ginčijasi. Svarbu vaikams apie skyrybas papasakoti aiškiai, glaustai, praktiškai. Nekalbant apie tai, kad tėvai daugiau vienas kito nebemyli ir nusprendė gyventi atskirai, nes vaikai gali pagalvoti, kad jiems taip pat jūsų meilė vieną dieną pasibaigs. Geriau kalbėtis su vaikais apie tai, kas pasikeis ir kaip bus. „Mes su tėčiu skiriamės. Mes norim ir nusprendėm gyventi atskirai. Aš arba tėtis liks gyventi čia, tėtis arba aš išsikraustys į kitą namą. Jūs turėsite savo kambarius čia, ir taip pat naujame mano arba tėčio name. Turime visi kartu susėsti ir aptarti, kada jūs gyvensite su manimi, o kada su tėčiu. Mes su tėčiu turim planą, bet mums svarbu jūsų nuomonė, kaip jūs tai įsivaizduojate. Aiškiai įvardinkite, ką vaikai gali nuspręsti, o ką nuspręsite jūs. Skyrybų sprendimas priklauso tėvams. Dėl visų kitų organizacinių klausimų svarbu atsižvelgti į vaikų nuomonę, juk kalba eina apie jų gyvenimą taip pat.

Kuo mažiau pasikeitimų vaikų gyvenimo rutinose, tuo geriau. Skyrybų situacijose reikia kaip niekada palaikyti rutinas, nes jos suteikia saugumo jausmą vaikams. Keiskite tik tai, ką būtina, visa kita (mokyklos, miego laikas, draugai, veiklos….) tegul išlieka taip, kaip buvo iki šiol. Taip vaikams lengviau laviruoti pasikeitimuose, atrodo, tarsi kažkas išliko pastovaus, kažkas, ką jie gali kontroliuoti, į ką atsiremti. Palikite daug vietos klausimams, nusivylimui, pykčiui, nenorui kalbėtis, prašymams nieko nekeisti. Ir pagalvokite, kokiais žodžiais kalbėsite apie vaikų tėtį arba mamą. Suaugusiųjų konfliktus ir ginčus laikykite toliau nuo vaikų. Prisiminkite, kad vaikams jūs abu nepakeičiami, bet kokią kritiką prieš vieną iš savo tėvų vaikai priims asmeniškai. Prašyti vaikus užstoti nuskriaustąjį tolygu jų prašyti persipjauti savo širdelę per pusę.

Kasmet Lietuvoje išsiskiria apie 10 tūkst. porų, pragyvenusios vidutiniškai 12 santuokos metų. Tai sudaro apie 40 proc.

Tėvo įvaizdis vaikui dažnai simbolizuoja pasaulį už mamos ribų. Tėvas yra ir tapatybės bei savivokos formuotojas. Berniukui: tėtis yra modelis - identifikacijos figūra. 1948-12-10 d. pasirašius Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaracija, Moteris tapo lygi Vyrui. Ir berniukai ir mergaitės kartu ėjo į darželį, į mokyklą, į universitetą ir dirba kartu. Beveik išnyko segregacija pagal lytį. Tai įtakojo kultūrinius pokyčius - mažėja stereotipų, kad „vyras nerodo jausmų“. Motinų išėjimas į darbo rinką paskatino tėvus dalintis tėvyste. Mama yra arčiau vaiko. Todėl užtikrina vaikui artumą, saugumą. Tėtis šiuolaikinėje visuomenėje yra daugiau orientuotas į veiklą, ribas. Abu tėvai papildo vienas kitą. Visuomenė vis labiau supranta, kad vaikui svarbūs abu tėvai. Jei anksčiau vaikų globą patikėdavo motinai, o iš tėvo „lupdavo“ alimentus, tai dabar linkstama prie vaiko laiko 50:50 su motina ir su tėvu. Žinoma, tokį vaikų laiką su tėvais įtakoja ir amžius. Pvz. žindamą kūdikį negali palikti su tėvu kelioms dienoms. Taip pat atsižvelgiama ir į vaikų ryšį su tėvu.

Tėvų skyrybos vaikui sukelia labai stiprų nesaugumo jausmą. Tėvų skyrybos yra antra pagal stiprumą priežastis pačiam vaikui pasitraukti iš gyvenimo.

Vaikai yra, kaip aš sakau „kempinės“. Jie sugeria į save viską, ką aplinkui mato. Jei vaikas auga žalioje aplinkoje, kempinė nusidažo žaliai. Jei raudonoje - raudonai. Šį reiškinį giliai išnagrinėjo Albertas Bandūra - vienas įtakingiausių XX a. psichologų, kuris suformulavo socialinio mokymosi teoriją, vėliau išplėstą į socialinę-kognityvinę teoriją. Taigi, mergaitė labiau kopijuoja mamą, o berniukas - tėtį. Jei tėčio nėra, tai berniukas stebi ir gali pradėti kopijuoti senelių, draugų tėvų, trenerių, mokytojų elgesį. Berniukui 3-6 m. ir vėlesniame amžiuje formuojasi Edipo kompleksas - t.y. sūnus nori užimti tėvo vietą.

Paauglystė (11-19 metų) - laikotarpis, kai vyksta transformacija iš vaiko į suaugusį. Keičiasi ne tik kūnas. Sūnui tėtis yra pirmas vyriškumo pavyzdys. Jei tėtis po skyrybų pasitraukia ir mažai laiko praleidžia su sūnumi, tai sūnus dažnai lieka be gyvo vyro modelio. Berniukas turi poreikį matyti, kad tėtis myli jį, o ne tik moka alimentus. Todėl svarbu, kad tėtis leistų laiką su vaiku.

Tėčio reikšmė dukrai taip pat yra labai didelė. Tėtis yra pirmas vyras, kuris rodo ir sako dukrai, kad ji yra svarbi. Jei tėtis atsiriboja po skyrybų - dukra gali jausti atstūmimą, o jos sąmonėje formuotis įsitikinimas, kad aš nesu svarbi vyrams. Dukra gali jaustis nesaugi po tėvų skyrybų, jei tėtis su ja mažai laiko praleidžia. Mergaitės augdamos transformuojasi į moterį. Jei tėvo jos Sąmonėje nėra (ar jis mažai leidžia laiko su ja) ji gali jaustis atstumta, nereikalinga. Jei jai nepavyksta būti patrauklia tarp bendraamžių, ji gali jausti atstūmimo, nereikalingumo, menkavertiškumo jausmus. Visa tai didina jos Nepasitikėjimą supančiu pasauliu ir savimi. Gali formuotis neigiama nuostata į vyrus - nepatikimi.

Jei vyras nenusileis, tai pora vidutiniškai po 12 santuokos metų (LR statistikos duomenis) išsiskirs ir vaikai liks gyventi su vienu iš tėvų. Tėtis gali pasitraukti iš vaiko gyvenimo dėl savo mirties, skyrybų, pateikimo į kalėjimą, alkoholizmo. Tėvo vietą gali užimti: patėvis, seneliai, tetos, dėdės, globėjai.