Kodėl tavimi manipuliuoja visi, kas tik netingi? Kodėl taip lengvai paklūstame svetimai valiai? Galbūt tai noras būti kam nors reikalingu, priklausyti kokiai nors grupei, kitaip sakant, baiminamės būti pilnaverte asmenybe? Ypač dažnai patenkame į tėvų numegztus manipuliacijų tinklus. Tėvai bando reguliuoti vaikų gyvenimą, nesuprasdami, kad iškelia į paviršių savas klaidas bei elgesio programas, žalodami vaikų likimus.
Dažnai atrodo, kad santykiuose neįmanoma tiesiai kažko paprašyti ar atvirai pasidalinti tikraisiais jausmais. Mes paprasčiausiai nemokame šito daryti arba bijome, kadangi suprantame, jog atsakymas gali mums nepatikti. Šantažas. Nuoskauda. O toliau - pats įdomumas. Tu kaltas: „Aš tave pagimdžiau, toks sunkus gimdymas buvo, dėl tavęs į darbą nebegrįžau, dėl tavęs vyro nesusiradau, aš tau visą gyvenimą paaukojau, o tu!“ ir t.t., o paskui pateikiamas sąrašas, kokių mamos kaprizų nepildote. Pašantažavo, skolų sąrašą pateikė ir žvelgia į tave tokia nelaiminga, priekaištaujančiu žvilgsniu. Arba išvis nežiūri į jūsų pusę. Važiuojam toliau.
Yra taip vadinamas blogo vaiko sindromas - „Nepakankamai geras vaikas“. Kad ir ką tu darytum, visada bus blogai. Bet užtat pas kitus žmones viskas bus puiku: pas kaimyną, brolį, giminaitį. Pastovi vaikų kritika ir vaikų noras užsitarnauti tėvų meilę, verčia vaikus nuveikti labai daug ką, ko tėvams norisi. Iki šiol pamenu, kaip mama man sakydavo: „Nieko nepadarysi, tu tokia kvailelė mūsų šeimoje. Ne taip kaip vyresnis brolis (matematikos mokykla, baigta aukso medaliu)“. Kaip aš tada verkdavau!
Suaugusiems žmonėms, kuriais manipuliuoja tėvai, būna jų labai gaila. Jie pamena, kiek laiko ir jėgų šie žmonės paaukojo, kad mus užaugintų, išmokslintų, neretai aukodami savo interesus. Kartą mama man rėžė: „Kokia tu turi teisę gyventi sau?!“ Nuostabu, tiesa? Mane tiesiog pritrenkė faktas, kad gyventi sau, jos supratimu, reiškia išduoti visus kitus. Tai tiesiog marazmo apogėjus, visiškas proto kolapsas.
Suaugę vaikai, kuriais manipuliuoja jų tėvai, paprastai yra pernelyg emocingi, pernelyg jautrūs, pernelyg savimi nepasitiki, nesijaučia vertais, priklauso nuo aplinkinių nuomonės ir pritarimo. Šie žmonės dėl visko save kaltina, visokeriopai vengia konfliktų, konfrontacijos. Visą gyvenimą juos persekioja nesugebėjimas pasakyti kitam žmogui „ne“. Be galo sunku nebesuteikti galimybės mumis manipuliuoti. Patikėti, kad daug ką padaryti ir pergyventi gali patys tėvai. O pats sudėtingiausias dalykas - nenutraukti santykių iš pykčio, kuris kaupėsi daugybę metų. Sunku suvokti ir mūsų pačių manipuliacijas, išsiaiškinti poreikius, kurie už jų slypi ir išreikšti juos atvirai ir sąžiningai.
Atminkite: jokie, netgi patys kilniausi tikslai negali pateisinti manipuliacijų. Manipuliacijos, bandant prisikviesti dėmesį, gali būti įvairios. Nuo priminimo apie apmokėtas vestuves, nupirktą butą arba mašiną, iki pagalbos šauksmą „mirštant“: manipuliuojama savo pačių sveikata. Žinoma, būna ir kitokių atvejų. Pasitaiko, kad suaugę vaikai atsisako kurti savo gyvenimą ir yra tarsi priklausomi nuo savo tėvų, visą laiką leidžia su jais. Ką daryti, jei jūsų partneris toks? Ir ką daryti su tėvų mirties baime, kuri aplanko daugelį?
Kaip nutraukti toksiškus santykius?
Augant vaikams, keičiasi ir tarpusavio santykiai. Kuo vaikas mažesnis, tuo jam daugiau reikia pagalbos. Kuo didesnis, tuo savarankiškesnis. O su savarankiškumu būna taip: kiek tėvai leis vaikams klysti ir mokytis. Tai ir trisdešimtmetis gali būti su paauglio pasaulėžiūra. Jei tėvai sugebės patenkinti vaiko bazinius emocinius poreikius - suaugęs žmogus bus laimingesnis ir gyvenime patirs mažiau kančios. Ar vaikas mažametis, ar suaugęs - baziniai emociniai poreikiai tokie patys, tik keičiasi, kas tuos poreikius tenkina. Ar asmuo pats sau, ar sutuoktinis, draugai, tėvai, augintiniai. Kai tėvai sensta, atsiranda sveikatos problemos, santykis ir vėl keičiasi. Vaikai tampa globėjais.
Koks suaugusių vaikų ir tėvų santykis yra „teisingas“?
Santykis teisingiausias tuomet, kai yra patenkinami baziniai emociniai poreikiai: saugumas, prisirišimas, artumas, priėmimas, autonomija, kompetencija, identitetas, laisvė reikšti emocijas ir poreikius, realistiškos ribos, žaismingumas, spontaniškumas, teisingumas. Pastarasis ypatingai svarbus, kaip ir saugumas. Jei tėvai vaikui suteiks saugumo, bet nekontroliuos, išlaikys realistines ribas - santykis bus šiltas, draugiškas, sveikas. Deja, gyvenime ir darbe tą matau ypatingai retai. Dažniausias variantas, kad tėvai kontroliuoja vaikus, tada jau užaugę vaikai kontroliuoja savus vaikus ir t.t. Ir sukasi kartos, kur galų gale kažkuris kartos vaikas pasako „stop“, nukeliauja į psichoterapiją ir kančios ratas užsidaro. Kitas kraštutinumas - kai vaikui nesuteikiamos ribos. Viskas galima. Tuomet labai stipriai nukenčia saugumo poreikis ir vaikai užauga per anksti. Perima tėvų pareigas: pradeda kontroliuoti, ką tik įmanoma, pavyzdžiui, tvarko namus, gamina valgyti, pradeda kontroliuoti mitybą (prasideda valgymo sutrikimai), kad gautų kuo daugiau saugumo jausmo, kurio negauna iš tėvų.
Tėvai suaugusiems vaikams neretai nori nurodinėti, kontroliuoti jų gyvenimą. Kontrolė - pati dažniausia problema, dėl ko šeimos, sutuoktiniai, tėvai su vaikais kreipiasi į terapiją. Tie patys suaugę vaikai, kurie buvo kontroliuojami, pradeda kontroliuoti senus tėvus. Neleidžia rinktis, kur gyventi, kaip leisti laiką, kaip gydytis ir t.t. Paskutinis perdėtos kontrolės atvejis sutiktas darbe, kai sūnus pardavė milžinišką mamos namą ir nupirko naują mažesnį. Viskas tvarkoje, mamai padėjo, gražu. O problema tame, kad sūnus iš senų namų mamai neleido nei vieno patinkančio daikto pasiimti. Mat jie pasenę, nestilingi, negražūs. Ir naujieji namai mamai labai nejaukūs. Senjorams labai sunku keisti gyvenamąją aplinką. O kai nieko nėra malonaus ar jaukaus, vystosi sutrikimai. Sutriko mamos miegas, atsirado nerimas. Ir tokių istorijų ne viena ir ne dvi.
Kaip atpažinti ir nutraukti manipuliacijas?
Tai atsitiko, nes jų tėvai buvo kontroliuojami. Taip užaugo, taip išmoko ir kitaip net neįsivaizduoja. Elgesio modeliai „paveldimi“ iš kartos į kartą. Be kontrolės egzistuoja ir daugiau disfunkcinių elgesių, kaip mano vadinamasis „aukos sindromas“. Kai asmuo save pateikia kaip vargšą, silpną, nepajėgų ir tokiu būdu gauna naudos: dėmesio, pagalbos. Tai visiška manipuliacija, kuri paremta dvejomis skausmingomis emocijomis - kalte ir gėda. Vaikai tai mato, smegenys informaciją įsisavina, kaip elgesio modelį, ir jis atkartojamas.
Jeigu skaitote šį straipsnį, sveikinu, matomai Jūs tą padarėte. Kitas žingsnis, pamačius, jog tėvai manipuliuoja, iškart jiems įvardinti, jog tą daro: „aš jaučiu, jog šitoje situacijose manimi manipuliuojama“. Turime suprasti, jog dažnai gyvenime iš kartos į kartą užsisuka ydingas ratas ir jame esantys žmonės gan dažnu atveju net nesupranta ten įstrigę. Labai tikėtina, jog tas pačias manipuliacines strategijas Jūsų tėvams taikė jų tėvai ir šie nesąmoningai dabar elgiasi taip pat. Neverta iškart bandyti išsiaiškinti viso gyvenimo nuoskaudų. Kiekvienam žmogui reikia duoti laiko susivokti ir apgalvoti situaciją, ypač kai problema įsišaknijusi. Bandykime išsakyti savo jausmus nuoširdžiai, nieko neslėpdami, akcentuodami, kaip jautėmės tam tikrose situacijose ir kas buvo skaudžių išgyvenimų trigeriai. Venkime kaltinimų, tai paskatins tėvus užsisklęsti ir pereiti į gynybinę poziciją. Suprantama, tai skamba kaip nemenkas iššūkis, tačiau jį įveikus ateis palengvėjimas. Tik atleidę tėvams, galėsime pradėti gyvenimą nuo pradžių, išmokti prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Galėsime nukirpti bambagyslę ir pagaliau suaugti. Idealiu atveju, tėvams suvokus savo auklėjimo ir bendravimo klaidas, galėsime bandyti pradėti naują sveikų santykių etapą. Tačiau tai bus ilgas kelias visiems šeimos nariams dirbant su savimi, kadangi senos elgesio strategijos tikrai pastoviai vis bandys išlįsti ir priminti apie save.
Jeigu pokalbius išbandėte ir tėvai neina į jokias kalbas, neigia, kad manipuliuoja, arba bando toliau manipuliuoti naudodami kitas strategijas, tada laukia sudėtingesnis etapas - atsitraukimas. Turime suvokti, jog negalime pakeisti kitų žmonių, kad ir kaip to norėtume. Keistis galime tik mes patys. Tad turime pradėti tai daryti. Toksiški santykiai įtraukia ir neleidžia kontroliuoti savo gyvenimo, todėl atsiskyrimas yra labai sunkus. Jei gyvenate viename būste su tėvais ir negalite iškart išsikraustyti, pradėti galima nuo išmokimo pasakyti „ne“. Jei gimdytojai nenorės išgirsti „ne“, tuomet galima įvardinti tai kaip manipuliaciją ir pasakyti dar kartą „ne“. Tėvai turi suvokti, jog Jūs suprantate, kai bandoma Jumis manipuliuoti. Gyvenant toksiškoje aplinkoje, labai sunku pagyti, tie patys dirgikliai veikia diena iš dienos. Apsigyvenus toliau nuo tėvų, iškart atsikratoma daugybe progų pakliūti į jų spąstus, tačiau gali prasidėti atakos skambučiais, žinutėmis. Nuo jų atsiriboti lengviau. Išgirdus manipuliacijas, galima padėti ragelį ar neatrašyti į žinutę. Nenustebkite, jei vėliau tėvai gali atakuoti Jūsų draugus, kaimynus, bandyti skleisti gandus. Galite išgirsti, kaip Jūs nesirūpinate, palikote vargšus tėvus likimo valiai. Prieš tokias atakas atsilaikyti sunkiausia, bet reiktų bandyti paaiškinti aplinkiniams apie situaciją ir tikėtis supratingumo.
Pabaigai, pats svarbiausias patarimas - pagalvoti apie psichoterapiją. Tėvų auklėjimo klaidos žmones lydi visą gyvenimą, todėl vien mano nurodytų žingsnių atlikimas gali būti neveiksmingas. Kiekvienos šeimos situacija individuali, todėl reikalauja išskirtinio sprendimo, kurį atrasti gali padėti psichoterapeutas. Džiugu, jog šiuolaikinė visuomenė tampa vis labiau apsišvietusi ir ima suprasti, jog psichoterapeutas yra toks pats įprastas specialistas kaip dantistas ar šeimos gydytojas. Suvokus savo problemas, labai svarbu pradėti mokytis keisti kasdienes emocines reakcijas ir elgesio modelius. Psichoterapija duoda naudą, kai yra suvokiama, kaip maratonas, o ne sprintas. Neįmanoma išgydyti viso gyvenimo problemų per kelias dienas ar mėnesius. Gijimui reikia daug pastangų ir laiko.
tags: #tevu #manipuliacija #suaugusiais #vaikais
