Neteisėtas vaiko išvežimas į kitą šalį arba jo negrąžinimas į nuolatinę gyvenamąją vietą, pažeidžiant globos teises, yra problema, kuri ypač aktuali šventiniu laikotarpiu, kai padidėja šeimos konfliktų rizika. Kalėdų laikotarpis - tai metas, kai dauguma žmonių tikisi ramybės, džiaugsmo ir šeimos susibūrimų. „Tai, kas turėjo būti džiaugsminga šeimos šventė, kartais virsta širdgėla ir teisiniu košmaru,“ - teigia mediatorė Kristina Cipkuvienė. Vaikui tai - ne tik kelionė į kitą šalį. Tai - nauja, svetima aplinka, kurioje gali kilti nesaugumo jausmas, nesugebėjimas susitikti su artimaisiais ar net sunkumai mokykloje dėl kalbos barjero. Pasak teisininkės ir mediatorės Kristinos Cipkuvienės, sužinojus apie vaiko išsivežimo gyventi į užsienį faktą, svarbu veikti nedelsiant ir ginti tiek vaiko, tiek savo kaip vieno iš tėvų interesus.
Tarptautinis vaiko pagrobimas - tai neteisėtas vaiko išvežimas į kitą šalį arba jo negrąžinimas į nuolatinę gyvenamąją vietą, pažeidžiant globos teises. Bet kuriuo atveju, įstatymas nurodo, kad vienas iš tėvų turi teisę išvežti vaiką į kitą valstybę nuolat gyventi tik gavęs antrojo sutikimą. Beje, būtinybė gauti sutikimą išlieka ir tada, kai ankstesniu teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta jau yra nustatyta su vienu iš tėvų.
Nors tikslios statistikos apie tarptautinius vaiko pagrobimus per Kalėdas nėra, bendri duomenys rodo, kad kiekvienais metais pasaulyje užregistruojama tūkstančiai atvejų, kai vaikai išvežami į kitas šalis be vieno iš tėvų sutikimo.
Hagos konvencija ir jos reikšmė
Svarbūs instrumentai ginčams dėl vaikų pagrobimo spręsti yra Hagos konvencija ir tarptautinė mediacija. 1980 m. Šiuo metu Hagos konvencijai priklauso daugiau nei 100 valstybių. Tad jei vaikas išvežtas į valstybę, kuri yra Hagos konvencijos narė, galite inicijuoti procesą, kad vaikas būtų grąžintas.
Prisijungdama prie konvencijos Lietuva kartu su kitomis valstybėmis sukūrė mechanizmą, skirtą kovoti su tarpvalstybiniu vaikų grobimu. „Paliktasis“ tėvas (motina) gali pasinaudoti konvencijoje numatyta priverstinio pagrobto vaiko grąžinimo į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę procedūra. Savo ruožtu Lietuva yra įsipareigojusi užtikrinti analogišką apsaugą „paliktiems“ tėvams (motinoms) tais atvejais, kai čia atsiduria neteisėtai iš kitos valstybės - Hagos konvencijos narės pagrobtas vaikas.
Kas laikoma vaiko grobimu pagal Hagos konvenciją?
Pagal konvenciją tarptautiniu vaiko grobimu laikomas neteisėtas vaiko iki 16 metų išvežimas arba laikymas užsienio valstybėje. Išvežimas ar laikymas yra laikomas neteisėtu, kai tai padaroma prieš bet kurio vaiko globos teises turinčio asmens valią. Lietuvoje vaiko globos teises turinčiais asmenimis laikomi abu tėvai, nepriklausomai nuo jų santuokinės padėties, o tais atvejais, kai abiejų tėvų valdžia yra apribota, - vaiko globėjas (rūpintojas). Pažymėtina, kad nuo 2017 m. įsigaliojusiuose Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimuose aiškiai apibrėžta, kad teisę išvežti vaiką į užsienį nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą, o tuo atveju, jeigu antrasis iš tėvų atsisako duoti šį sutikimą, ginčą sprendžia teismas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, nepaisant to, su kuriuo iš tėvų teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, abu tėvai turi kartu spręsti dėl galimo vaiko nuolatinės gyvenamosios aplinkos pakeitimo ir kad šiuo klausimu tėvų valdžia (globa) įgyvendinama kartu. Tiek minėtų įstatymo pakeitimų, tiek teismų praktikos tikslas - užtikrinti tėvų lygiateisiškumą ir švelninti tėvų ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos, išvengiant situacijos „laimėtojas pasiima viską“, kuri dažnai skatina tėvus itin aršiai bylinėtis.
Konvencijos prasme bet kuriam asmeniui, o tai reiškia - ir tėvui arba motinai, neteisėtai išvežus ar laikant vaiką užsienio valstybėje, tai laikoma vaiko grobimu. Kai kam tokia teisinė retorika, ypač kai kalbama apie vaiko tėvo (motinos) veiksmus, iki šiol skamba neįprastai.
Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir vaiko išvykimo teisėtumas
Tai, kad valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai nesustabdė tėvo (motinos), išvykstančio su vaiku iš Lietuvos, nebūtinai reiškia, kad išvykimas yra teisėtas. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai tikrina išvykimo teisėtumą tik labai siaura apimtimi - ar išvežimas atitinka Vyriausybės patvirtinto Vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei, tvarkos aprašo reikalavimus. Tačiau jiems nepavesta tikrinti, pavyzdžiui, ar tėvas (motina) su vaiku iš Lietuvos išvyksta laikinai, ar nuolatiniam gyvenimui, ar yra gautas kito, Lietuvoje pasiliekančio tėvo (motinos), sutikimas, galiausiai, jie neprivalo tikrinti išvykimo į valstybes, priklausančias Šengeno erdvei, aplinkybių. Aptariama prasme reikia atskirti du dalykus: pirmiau nurodytą aprašą, skirtą apsaugoti, kad vaikas neatsidurtų užsienyje apskritai be teisėto atstovo ar jo paskirto lydinčio asmens, ir Hagos konvenciją, skirtą vaiko teisei į šeimos ryšius su abiem tėvais apsaugoti.
Tėvų ginčai dėl leidimo išvykti su vaiku į užsienį nuolatiniam gyvenimui
Kaip minėta, tėvams nepavykus susitarti gražiuoju, ginčą sprendžia teismas pagal vaiką išvežti siekiančio tėvo (motinos) ieškinį. Naujausioje teismų praktikoje formuojami kriterijai, kuriais remiantis spręstinas toks tėvų ginčas, pavyzdžiui: ar vaiko perkėlimas yra būtinas; ar pastovaus ryšio su persikeliančiu suaugusiuoju užtikrinimas yra svarbesnis nei vaiko aplinkos išsaugojimas; ar yra pagrindas riboti vaiko bendravimą su Lietuvoje liekančiu tėvu (motina); ar Lietuvoje liekantis tėvas (motina) vykdo jam nustatytas pareigas; ar tėvų tarpusavio santykiai nėra konfliktiški (tokiu atveju, vienam iš tėvų kartu su vaiku išvykus į užsienio valstybę, tai galėtų turėti įtakos ne tik tiesioginio, bet ir nuotolinio bendravimo apsunkinimui); kokia vaiko pozicija dėl galimo persikėlimo ir šios pozicijos susiformavimo prielaidos.
Ar pagal Hagos konvenciją pagrobtas vaikas visada grąžinamas į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę?
Pagal bendrąją taisyklę - taip. Tačiau Konvencijos 12 ir 13 straipsniuose apibrėžtas išimčių sąrašas, kada teismas gali nenurodyti grąžinti vaiką: jei procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, ir įrodoma, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos; jei „paliktasis“ tėvas (motina) neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas; jei yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją.
Be to, teismas gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę. Minėtų išimčių taikymas priklauso nuo konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių ir teismo atlikto jų įvertinimo. Kadangi išimtis taiko kiekvienos valstybės nacionaliniai teismai, jų aiškinimas gali skirtis.
Pavyzdžiui, siekiant suvienodinti atskirų valstybių teismų praktiką, Tarptautinis Hagos teisėjų tinklas rengia gerosios praktikos gaires. Be to, tam tikrus standartus šioje srityje padeda išgryninti Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT). Teismas pažymėjo, kad nors vaiko amžius (7 metai) yra toks, kad adaptuotis kitoje šalyje jam nebūtų sunku, tačiau įvertino ir tai, kad vaikas buvo gerai integravęsis į Šveicarijos visuomenę, taigi tikrai nebūtų suderinama su geriausiais vaiko interesais ištraukti jį iš aplinkos, kurioje jis jau priprato. Be to, EŽTT atkreipė dėmesį, kad pagal Izraelio teisę egzistuojantis vaiko motinos įkalinimo už vaiko grobimą pavojus gali turėti rimtų neigiamų pasekmių vaikui jo grąžinimo atveju.
Kitame sprendime, priimtame byloje X prieš Latviją, EŽTT nusprendė, kad Latvijos teismai, spręsdami iš Australijos į Latviją motinos pagrobto vaiko grąžinimo klausimą, tinkamai neįvertino vaiko motinos pateiktų duomenų dėl rizikos, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala. Pavyzdžiui, tokiais atvejais teismas negali atsisakyti grąžinti vaiką motyvuodamas didele žalos vaikui rizika, jei nustatoma, kad imtasi priemonių užtikrinti vaiko apsaugai jį sugrąžinus į valstybę, iš kurios buvo neteisėtai išvežtas. Be to, tokiais atvejais „paliktajam“ tėvui (motinai) užtikrinama antrojo šanso galimybė, t. y. net jei valstybės, į kurią vaikas neteisėtai išvežtas, teismas atsisako jį grąžinti motyvuodamas didele žalos vaikui rizika, „paliktasis“ tėvas (motina) gali kreiptis į savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismą, kuris turi tėvų ginčą dėl vaiko išspręsti galutinai. Tuo atveju, jei priimamas teismo sprendimas, reikalaujantis grąžinti vaiką, jis visoje ES būtų vykdomas priverstinai, nereikalaujant jokios papildomos pripažinimo procedūros.
Teismo sprendimų vykdymas dėl neteisėtai į Lietuvą atvežto ar čia laikomo vaiko grąžinimo
Šios kategorijos bylose teismų priimti sprendimai vykdomi be išlygų, jei tai neišvengiama - panaudojant prievartą. Laikoma, kad teismo sprendimas yra įgyvendintas, kai vaikas perduodamas „paliktajam“ tėvui (motinai). Apie tokių teismų sprendimų vykdymui keliamus reikalavimus plačiai pasisakyta 2020 m. EŽTT sprendime byloje Rinau prieš Lietuvą. Joje 2007-2009 metais Lietuvoje vykusios vaiko grąžinimo procedūros politizavimas, išnaudojant visuomenėje vis dar gajus stereotipus ir nacionalinius jausmus, buvo pripažintas Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimu, priteisiant pažeidimo aukoms iš Lietuvos net ir Strasbūro teismo standartais solidžią 30 000 Eur kompensaciją bei turėtų išlaidų, kurios sudarė dar 93 000 Eur, atlyginimą.
Naujausios tendencijos ir iššūkiai
Lietuvos teismuose nagrinėjamų bylų dėl neteisėtai išvežtų ar negrąžintų vaikų skaičius turi potencialą augti. Daugėja atvejų, kai anksčiau iš Lietuvos emigravę ir užsienyje vaikų susilaukę asmenys grįžta į Lietuvą kartu su vaikais, nepaisydami ankstesnėje gyvenamojoje vietoje liekančio tėvo (motinos) valios, neišsprendę vaiko globos klausimų pagal tos užsienio valstybės, kurioje iki tol gyveno, teisę. Tai padarę, Lietuvos teismuose bando inicijuoti bylas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo), kartu prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones - laikinai nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su jais, kol bus išnagrinėtas ginčas. Toks gudravimas draudžiamas tiek pagal Hagos konvenciją, tiek pagal ES teisę, kurių esmė paprasta: tėvų ginčus dėl vaiko globos turi spręsti teismai tos valstybės, kurioje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki neteisėto išvežimo.
Be abejonės, pasitaiko situacijų, kai buvę sutuoktiniai susiranda naujus partnerius ir apsigyvena nebūtinai Lietuvoje. Šiuo klausimu įstatymas kalba vienareikšmiškai: bet kuris iš tėvų turi teisę išvežti vaiką į kitą valstybę nuolat gyventi tik gavęs antrojo sutikimą. Jei tokio sutikimo nėra, tėvų ginčą dėl galimybės išvežti vaiką į užsienio valstybę sprendžia teismas. Tai taikoma ir tais atvejais, kai ankstesniu teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta jau yra nustatyta su vienu iš tėvų.
Smurtas šeimoje ir Hagos konvencija
Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko tėtis/mama ryžtasi pagrobti vaiką, yra smurtas šeimoje. Esant smurtui šeimoje, Hagos konvencija padeda apginti ne auką, o smurtautoją. Ir dažniausiai tai būna mamos, kurios turi priimti sprendimą: arba likti su vaiku ir grįžti į užsienio šalį iki baigsis visos teisinės su santuoka ir vaiko globa susijusios procedūros, arba atsiskirti nuo vaiko, kas gali turėti neigiamą įtaką vėliau sprendžiant vaiko globos klausimus. Jei mama nusprendžia grįžti su vaiku, dažniausiai ji susidurs su daugybe įvairių iššūkių užsienio valstybėje, t. y. ji neturi darbo, būsto ir finansinių išteklių arba ji tampa finansiškai priklausoma nuo vaiko tėčio ir rizikuoja vėl atsidurti smurtaujančiame santykyje, jai trūksta emocinės paramos ir ji turi menkesnes galimybes dalyvauti teisiniuose procesuose užsienio valstybėje ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad smurtas šeimoje byloja apie vertikalų smurtautojo ir aukos jėgos santykį, kur smurtautojas yra aukštesnėje pozicijoje nei auka, kas sąlygoja šalių nelygybę, taip pat ir mediacijos procesuose.
Teisėjas Mits atkreipia dėmesį į tai, kad vargu, ar dažnu atveju smurtą šeimoje patirianti moteris, gyvenanti užsienio valstybėje, sugalvos skambinti į policiją, medikus, ieškoti krizių centrų ir pan., kad būtų surinkti pakankami įrodymai smurtui šeimoje pagrįsti. Be to, smurtas šeimoje paprastai vyksta ciklais, t. y. jo dažnumas, intensyvumas ir pavojingumas auga bėgant laikui.
Vaiko nuomonės išklausymas
Vaiko nuomonės išklausymas tokio pobūdžio bylose yra itin svarbus. Teismas privalo išklausyti vaiko, kuris gali išreikšti savo nuomonę, nuomonę. Teismas, vertindamas vaiko nuomonę, turi atsižvelgti į vaiko amžių ir jo brandumą. Vaiko nuomonė taip pat turi būti įvertinama jo interesų atžvilgiu.
Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai
Šeimos bylose, įskaitant ir Hagos konvencijos bylas, yra skatinami alternatyvūs ginčų sprendimo būdai, tokie kaip mediacija. Mediacija gali būti ypač naudinga šeimos bylose, nes ji leidžia šalims rasti abipusiai priimtiną sprendimą ir išsaugoti gerus santykius. Tarptautinė mediacija padeda išvengti ilgai trunkančio ir brangaus bylinėjimosi. Jei bent vienas iš tėvų jaučia, kad yra nors menkiausia tikimybė rasti bendrą sprendimą ne teisminiu keliu, rekomenduojama pasitelkti tarptautinės mediacijos specialistą kaip neutralų trečiąjį asmenį.
Tėvai, planuojantys laikinai ar neribotam laikui persikraustyti į užsienį kartu su vaikais, turėtų iš anksto apsvarstyti galimas teisines pasekmes ateityje. Kas nutiktų, jei vienas iš tėvų nuspręstų grįžti kartu su vaikais į gimtąją šalį? Siekiant išvengti galimų ginčų ir teisinių nemalonumų, rekomenduojama pasikonsultuoti su tarptautinės šeimos teisės advokatu. Jau gyvenantiems užsienyje tėvams ir norintiems užsitikrinti didesnę tikimybę galėti grįžti į gimtąją šalį kartu su vaikais skyrybu atveju, svarbu išlaikyti socialinius ir ekonominius ryšius su savo gimtąja šalimi.
Strategiškai veikti svarbu ir tiems, kurie jau gyvena užsienyje, planuoja skirtis ir nori išsivežti vaikus gyventi į kitą šalį. Tėvams, siekiantiems susigrąžinti neteisėtai išvežtą vaiką, svarbu išsiaiškinti teisinius šalių skirtumus ir tikslų Centrinės institucijos vaidmenį. Tėvai, kurių vaikai neteisėtai perkelti į Jungtines Valstijas, turi žinoti, kad teismo procesą inicijuoti turi patys - nepakanka pateikti prašymą JAV Centrinei institucijai. Taip pat verta apsvarstyti ir esant galimybei pasitelkti tarptautinę mediaciją, kuri gali būti naudinga ne tik kaip alternatyva teismui, bet ir kaip integruota teisminio proceso dalis.
Net jei situacija atrodo beviltiška, atminkite: greiti ir apgalvoti veiksmai gali padėti jums ir jūsų vaikui sugrįžti į ramų gyvenimą.
