Juozas Babravičius (1882 m. kovo 21 d. Šelviuose, Vilkaviškio valsčius - 1957 m. balandžio 3 d.) - tai vardas, kurį lietuvių muzikos istorija įrašė aukso raidėmis. Jo talentas, stiprus ir plačios apimties balsas, nuostabi dikcija ir muzikalumas leido jam pasiekti aukštumų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, garsinant lietuvių tautos meną.
Ankstyvoji jaunystė ir muzikinio kelio pradžia
Nuo mažens Juozukas išsiskyrė geru balsu. Pradžios mokykloje jis dainavo chore ir solo. Šeimai persikėlus į Kauną, pradėjo dainuoti „Dainos“ draugijos chore, kur koncertuose atlikdavo ir solo kūrinius. Vieno koncerto Birštone metu jo dainavimu susidomėjo dr. R. Tai buvo vienas iš pirmųjų impulsų, paskatinusių jį siekti aukštesnio muzikinio išsilavinimo.
1908 m. Juozas Babravičius įstojo į Peterburgo konservatoriją. Studijuodamas jis aktyviai įsitraukė į Peterburgo lietuvių muzikinį gyvenimą, o per atostogas koncertuodavo Lietuvoje. Čia susibičiuliavo su Česlovu Sasnausku - dainavo jo vadovaujamame Šv. Kotrynos bažnyčios chore ir atliko sudėtingą tenoro partiją jo kantatoje „Jau slavai sukilo“. Studentų statytose operose J. Babravičius sulaukdavo didelio pripažinimo, o baigiamajame spektaklyje jam padainavus „Širdys mergelių“ (Džiuzepė Verdis, „Rigoletas“), studentai ėmė bisuoti.
Karjera Maskvos Didžiajame teatre ir tarptautiniai pasirodymai
1914 m., baigęs konservatoriją (prof. S. Gabelio klasę), J. Babravičius buvo pakviestas dainuoti į Maskvos Didįjį teatrą. Debiutavo Bajano vaidmeniu Michailo Glinkos operoje „Ruslanas ir Liudmila“. Iki 1919 m. šiame teatre jis atliko pagrindines tenoro partijas: Almavivą, Lenskį, Sinodalą, Gvidoną, Alfredą, Hercogą ir kt.
1919 m. Juozas Babravičius išvyko koncertuoti į Graikiją, vėliau - į Prancūziją, Angliją, Škotiją. 1922 m. lapkričio 2 d. įvyko jo koncertas didžiausioje Londono koncertų „Steinway Halle“ salėje. 1923 m. surengė koncertus Kaune, kur buvo labai palankiai įvertintas spaudoje, tačiau į teatrą nepriimtas. Vėliau koncertavo Klaipėdoje.
Vėliau Juozas Babravičius išvyko į JAV, kur dainavo garsiausiose salėse, tarp jų - žymiojoje Čikagos Orchestra Hall salėje. 1926 m. jį į savo trupę pakvietė Fiodoras Šaliapinas, pažinojęs jį iš Maskvos teatro laikų ir tuo metu jau gyvenęs JAV. Ši trupė su „Sevilijos kirpėju“ aplankė daug JAV ir Kanados miestų, surengė keturiasdešimt aštuonis spektaklius. Rosiną dainavo žymioji Elvira de Hidalgo (M. Callas mokytoja), Almavivą - J. Babravičius, don Basilio - F. Šaliapinas.
„Didžioji scena įrašė Babravičiaus vardą į istoriją, patalpinusi jį geriausių pasaulio tenorų eilėn“, - rašė „Krašto balse“ 1922 m. Amžininkų teigimu, J. Babravičiaus balsas buvo nuostabaus grožio tenoras, ir dainininkas savo talentu prilygo, o kai kuriomis savybėmis netgi pranoko garsųjį Kiprą Petrauską.
Grįžimas į Lietuvą ir pedagoginė veikla
1934 m. Juozas Babravičius grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Iki 1945 m. jis dirbo Operos teatre. Tačiau didžiąją dalį savo energijos ir patirties jis skyrė pedagoginiam darbui, kurį labai mėgo.
1944-1956 m. dėstė dainavimą Lietuvos konservatorijoje, o metus prieš mirtį (mirė 1957 m. balandžio 3 d.) dirbo Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje. Iš jo mokinių minėtini A. Lietuvninkas, G. Šmitas, A. Domeika, K. Znamenskas, V. Valiukevičius.
Docentas Juozas Babravičius išsiskyrė iš kitų dėstytojų laikysena, apsirengimo stiliumi - visada būdavo su „varlike“. Nepaisant amžiaus, atrodė labai jaunatviškas. Maestro buvo reiklus, griežtas, bet elgdavosi korektiškai, niekada neįžeisdavo, visada mokėdavo paskatinti. „Dainuojant svarbu rasti tokį kvėpavimo būdą, - aiškino maestro, - kad kiek galima trumpiau atsikvėpdamas išgautum kuo ilgesnį iškvėpimą“. Jo principai ugdant jaunus dainininkus buvo grindžiami kruopštumu, teisinga kvėpavimo technika, aiškia dikcija ir nuoširdžiu įsijautimu į atliekamą kūrinį. „Nesuprantami, „suvelti“ žodžiai - tai mirtimi dvelkianti daina“, - sakydavo maestro.
Juozas Babravičius palaidojo savo talentą ne tik scenoje, bet ir ugdydamas naujas lietuvių muzikos kartas. Jo gyvenimo kelias ir meninis palikimas yra neįkainojamas indėlis į Lietuvos kultūrą.
Plokštelė su lietuvių liaudies dainomis
1926 m. sausio mėnesį buvo išleista plokštelė, kurioje skamba gražios lietuvių liaudies dainos „Gale sodo rymavo” ir „Švint aušrelė”, aranžuotos kompozitoriaus, vargonininko Antano S. Šiuo metu sukako 130 metų, kai gimė talentingas dainininkas Juozas Babravičius. Taip pat 1926 m. liepos mėnesį buvo įrašyta kita plokštelė.
1927 m. gegužės-birželio mėn. Juozas Babravičius kartu su kompozitorium Antanu Vanagaičiu ir amerikiečių lietuvių pianistu M. surengė koncertus.
1930 m. liepos 2 d. Čikagoje Juozas Babravičius vedė Konstanciją Adomaičiūtę. Tų pačių metų spalio mėn. jis grįžo gyventi į Lietuvą bei įsidarbino Kauno Valstybės teatre, tačiau teatrui taupant lėšas 1932 m. gegužės mėn. buvo atleistas.
1934-1940 m. Juozas Babravičius buvo Valstybės teatro solistas, 1940-1941 m. - Valstybinio dramos, operos ir baleto teatro, 1941-1944 m. - Kauno didžiojo teatro, 1944-1945 m. - Lietuvos Operos ir baleto teatro solistas.
1944-1949 m. dėstė Kauno konservatorijoje, 1949-1956 m. - Lietuvos konservatorijoje, o nuo 1956 m. - Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje.
2007 m. išleista knyga „Dainininko Juozo Babravičiaus odisėja“, kurią parašė dainininko sūnus, medicinos mokslų daktaras Juozas Babravičius, o redagavo ir spaudai parengė choro dirigentas, muzikologas, pedagogas dr. Vytautas Čepliauskas.
Lietuvių tauta gali didžiuotis ne tik Virgilijum Noreika, Kipru Petrausku, Antanu Kučingiu, bet ir Juozu Babravičium.
„Su gimimo diena“ yra viena populiariausių dainų pasaulyje. O kas gali būti geriau, jei nori parodyti, kad tau rūpi ši ypatingą dieną, nei pagroti pianinu? Štai paveikslėlis, kuriame sunumeruoti klavišai, kuriais pianinu grojama „su gimimo diena“ melodija. Būtinai pradėkite lėtai ir pagreitinkite tempą, kai geriau įvaldysite melodiją. Pianinu grojamą „Su gimimo diena“ sudaro tik keli akordai, šią melodiją groti nėra sudėtinga.
