Teatras, kaip meninės išraiškos forma, gyvuoja nuo neatmenamų laikų, o jo ištakos siekia senovės Graikiją. Tačiau kiekvienoje šalyje teatras atsiranda ir vystosi savitai, atspindėdamas jos istoriją, kultūrą ir visuomenės raidą. Lietuvoje profesionalusis teatras pradėjo formuotis vėliau nei daugelyje Europos šalių, tačiau jo kelias buvo ne mažiau įdomus ir reikšmingas.
Teatro pradžia Lietuvoje
Lietuvos teatro istorija prasideda dar XV-XVI a., kuomet teatrinius elementus turėjo didžiojo kunigaikščio dvaro pramogos, sutiktuvės ir etiketas. Spektakliai buvo rodomi didikų dvaruose, kolegijose ir universitetuose. Jėzuitų įdiegtas mokyklinis teatras, veikiantis 16-18 a., taip pat paliko ryškų pėdsaką.
Profesionalusis teatras Lietuvoje žinomas nuo XVI a., kai vaidinimai pradėti rodyti didžiojo kunigaikščio rūmuose, dvaruose ir Vilniaus universitete. Tuo metu keliaujančios trupės, įvairiataučiai kolektyvai kūrė ir rodė spektaklius. Tačiau lietuvių kalba teatras pradėtas kurti tik XIX a. pabaigoje, carinės Rusijos imperijos valdymo laikais, kai buvo draudžiama lietuvių kalba ir raštas. Organizavo lietuviškus vakarus, kuriuose skambėjo liaudies dainos, skaityta poezija ir rodyti vaidinimai. Iš šios tradicijos ir Rusijoje teatro mokslus baigusių režisierių pastangų gimė pirmieji profesionalūs lietuvių teatro darbai.
Nuo pat profesionaliojo teatro Lietuvoje pradžios svarbiomis įtakomis, lėmusiomis teatro vystymąsi, turinį ir formą, buvo dvi kryptys: liaudies meno, etninės kultūros įtaka, susijusi su nacionalinės tapatybės paieškomis, ir užsienio teatrinė patirtis (ypač Rusijos).
Vilniaus universiteto dramos teatro gimimas ir raida
Vilniaus universiteto dramos teatras gimė kartu su pačiu universitetu ir nuo to laiko tapo neatsiejama jo dalimi. Jau 1570 m. viename iš universiteto kiemų buvo pastatytas pirmasis studentiškas spektaklis - S. Tucci „Hercules“. Šis renginys laikomas ne tik Vilniaus universiteto, bet ir visos Lietuvos teatro pradžia.
Ryškų pėdsaką VU teatro istorijoje paliko režisierius Vladas Limantas, atgaivinęs senąsias tradicijas ir paskelbęs naująjį VU Kiemo teatro etapą. Jo dėka suburta entuziastingų režisierių grupė, tarp kurių - L. Ciunis, N. Kurklietytė, A. Čepaitytė, R. Venckus, G. Kličius, G. Aukštikalnis ir kiti. Daugiau nei du dešimtmečius VU kiemuose, salėse ir koridoriuose virė intensyvus teatro gyvenimas, kartais persikeliantis į kitas istorines vietas, pavyzdžiui, Trakų pilį.
1990 m. Marija Misiūnaitė pakreipė teatro vairą link subtilaus psichologinio teatrališkumo, siekdama sceninių elementų darnos. Tais pačiais metais Rimantas Venckus, tęsdamas ilgametes dramaturgija grindžiamo VU teatro tradicijas, inicijavo alternatyvios kamerinės dramos trupės „Minimum“ įsteigimą. Ši trupė 15 metų veikė L. Stuokos-Gucevičiaus kiemelyje esančiame nedideliame rūsyje.
Nuo 2005 m. Vilniaus universiteto dramos teatras dirba teatro salėje. 2021 m. teatras pradėjo naują etapą su režisiere Felicija Feifere.
Vilniaus universiteto veikloje yra dalyvavę ir žinomi Lietuvos kultūros ir meno atstovai, tokie kaip Juozas Rlickas, Dalia Michelevičiūtė, Vanda Juknaitė, Marijus Žiedas ir kiti.
Profesionalaus teatro raida Lietuvoje: nuo tarpukario iki šių dienų
Tarpukariu Lietuvoje, siekiant formuoti tautos dvasią, buvo įsteigtas Valstybės teatras Kaune, atidarytos profesionalios teatro įstaigos kituose miestuose, pradėti rengti aktoriai ir kritikai. Repertuaruose derėjo romantizuotas tautinis turinys su realistine estetika, kartais tiesiogiai perimta iš Rusijos teatro kūrėjų.
XX a. antrojoje pusėje Lietuvoje įsitvirtino režisūrinis teatras, kurio pagrindinis kūrėjas yra režisierius. Ši tradicija išlikusi iki šiol. Ryškiausių režisierių veikla, institucijų veikla ir estetinis kitimas formuoja Lietuvos teatro istoriją.
Tarpukario teatre jau buvo garsių režisierių, tačiau režisūrinis teatras ryškiausiai atsiskleidė sovietmečiu. Vėliau, atkūrus nepriklausomybę, svarbiausių režisierių gretas papildė jų mokiniai. Dalis jų - iki šiol aktyvūs kūrėjai.
Bene svarbiausia šiuolaikinio Lietuvos teatro asmenybė yra Oskaras Koršunovas. Jo režisūros išskirtinumas pastebėtas nuo pirmųjų darbų. Jis formavo savo režisūros stilių, nagrinėdamas individo padėtį visuomenėje, socialines temas, derindamas jas su postmoderniosios minties paveikta estetika. O. Koršunovas vienas pirmųjų Lietuvoje ėmėsi statyti šiuolaikinę užsienio dramaturgiją apie marginalus, antiherojus, taip pat daug dėmesio skyrė klasikiniams tekstams.
Kiti svarbūs Lietuvos teatro kūrėjai yra Gintaras Varnas, Agnius Jankevičius, Artūras Areima, Gintarė Minelgaitė, Kamilė Gudmonaitė. Jie kuria įvairius, dažnai socialiai angažuotus, provokatyvius ir eksperimentinius spektaklius, nagrinėjančius sudėtingas temas.
Teatro inovacijos ir įvairovė
Teatro inovacijos - tai nauji reiškiniai, dažnai prieštaraujantys tradicijai arba ją papildantys. Jos susijusios su teatro estetika, socialiniu vaidmeniu ir institucinėmis naujovėmis. Teatro istorija dažnai yra inovacijų istorija, nulemianti jo evoliuciją.
Nuo senovės Graikijos laikų, kai buvo naudojamos kaukės, deus ex machina mechanizmas, periaktos ir ekiklema, iki Renesanso epochos, kai atsirado proscenijaus arka, ir baroko epochos su jos triukšmo mašinomis ir apšvietimo naujovėmis, teatras nuolat kito.
XIX a. atsirado dujinis apšvietimas, vėliau - elektrinis, pakeitęs scenografiją ir leidęs kurti intymesnį teatrą. XX a. atnešė sparčiausius technologinius ir estetinius pokyčius.
Lietuvos teatras taip pat atviras inovacijoms. Jis eksperimentuoja su dokumentiniu teatru, spektakliais-ekskursijomis, garsiniais ir muzikiniais darbais, lėlių teatru suaugusiesiems. Teatras glaudžiai bendradarbiauja su kitomis meno formomis, tokiomis kaip performansas, kinas.
Daugiau nei 50 profesionalių teatrų veikia Lietuvoje, tarp jų - valstybiniai, savivaldybių ir nepriklausomi teatrai. Nepriklausomų teatrų ir trupių daugėja, jos formuojamos arba kaip kūrėjų kolektyvai, arba režisieriams siekiant didesnės autonomijos.
Lietuva per 10 minučių (geografija, žmonės, istorija)
Lietuvos režisūrinis teatras sulaukia dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. E. Nekrošius, O. Koršunovas, R. Tuminas ir kiti garsina Lietuvos teatrą pasaulyje. Taip pat svarbi užsienio režisierių įtaka, atvežanti naujas estetikas ir nagrinėjanti lietuvių režisierių rečiau tyrinėjamas temas, ypač susijusias su Lietuvos ir Europos istorija.
Šiuolaikinis Lietuvos teatras yra įvairus ir dinamiškas, nuolat ieškantis naujų formų ir išraiškos priemonių, atspindėdamas laikmečio aktualijas ir visuomenės pokyčius.
