Visos šiuolaikinės valstybės turi ne tik vizualius simbolius, tokius kaip herbas ir vėliava, bet ir garsinius simbolius - himną. Himnai atsirado prieš kelis tūkstančius metų Rytų valstybėse, jie taip pat buvo naudojami Antikoje dievams ir valdovams pagerbti. Krikščionių bažnyčia taip pat plačiai naudojo himnus. Tačiau, tautiniai ir valstybiniai himnai pradėjo plisti XVIII amžiuje, o XIX-XX amžiuje jie tapo oficialiais valstybių simboliais.
Lietuvos valstybės himno, kaip ir tautinės vėliavos, idėja atsirado tarp lietuvių, kurie gyveno už Lietuvos ribų. Iš pradžių į himno statusą pretendavo keli kūriniai. Apie 1880-uosius metus Seinų kunigų seminarijos studentai nusprendė, kad lietuvišku himnu galėtų būti Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ eilės, prasidedančios žodžiais „Tėvyne Lietuva, tu kaip sveikata“. Pirmą kartą ši giesmė kaip himnas buvo sugiedota 1888 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose per lietuvių suvažiavimą.
Tarp Amerikos lietuvių buvo populiarios ir kitos giesmės, kurios pretendavo tapti tautos himnu: „Tu Lietuva, tu mieliausia mūsų motinėlė“ (eilės Antano Baranausko), „Kur bėga Šešupė“ (eilės Jono Mačiulio-Maironio, muzika Česlovo Sasnausko), taip pat „Užtrauksim naują giesmę, broliai“ (eilės Jono Mačiulio-Maironio, muzika Juozo Naujalio). Ypač populiari buvo Jurgio Zauerveino „Jaunųjų lietuvninkų giesmelė“, arba „Lietuviais esame mes gimę“. Šis kūrinys pirmą kartą buvo sugiedotas 1896 metais Tilžėje. 1908 metais Kaune, dainų šventėje, šis Mažosios Lietuvos himnas buvo atliktas pagal naują kompozitoriaus Stasio Šimkaus melodiją.
Vienas iš kūrinių, pretendavusių tapti Lietuvos himnu, buvo „Tautiška giesmė“, būtent ji vėliau tapo oficialiu Lietuvos valstybės himnu. „Tautiškos giesmės“ žodžius ir muziką sukūrė Vincas Kudirka. Kudirkai pradėjus rašyti Tautišką giesmę 1897 m., jis šį kūrinį parašė ir paskelbė literatūros, politikos ir mokslo dvimėnesiniame laikraštyje „Varpas“ 1898 m. lapkričio-gruodžio mėn. Nr. 6. Trečiosios strofos antroje dalyje sakoma: „Ir šviesa, ir tiesa / Mūsų žingsnius telydi“. Vincas Kudirka, dvejus metus praleidęs Seinų kunigų seminarijoje, mintinai žinojo tradicinių lotyniškų Mišių tekstus, kurie prasideda 43 psalme (lot. Vincas Zigmas Tamakauskas.
Viešai „Tautiška giesmė“ pirmą kartą buvo sugiedota 1899 m. lapkričio 13 d. Peterburge, per koncertą, skirtą rinkti lėšas lietuviams studentams paremti. Nuo tada „Tautiška giesmė“ buvo giedama lietuviškuose vakarėliuose, pirmą kartą oficialiai sugiedotas Miko Petrausko vadovaujamo choro 1905 m. birželio 6 d. Didžiojo Vilniaus seimo išvakarių koncerte Vilniuje, nuo 1917 m. giedota viešose politinėse demonstracijose, susirinkimuose ir suvažiavimuose.
1917-1918 m. vyko diskusijos dėl „Tautiškos giesmės“ tinkamumo būti Lietuvos himnu: kai kurie kritikai nebuvo patenkinti žodžiais ar muzika. Tačiau ginčai greitai nurimo ir Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ tapo oficialiu Lietuvos valstybės himnu. Himnas buvo giedamas per valstybines šventes, o jo garsai lydėjo Lietuvos Valstybės virsmą į Lietuvos Respubliką.
1920 m. gegužės 15 d. Kaune įvyko pirmasis demokratiniuose ir visuotiniuose rinkimuose išrinkto Lietuvos Steigiamojo Seimo posėdis. Jo metu buvo priimta rezoliucija, kuria iškilmingai visų Lietuvos piliečių vardu dar kartą buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Šia rezoliucija Lietuvos Valstybė buvo pavadinta Lietuvos Respublika. Steigiamojo Seimo nariai ir posėdį stebėję svečiai, paskelbus rezoliuciją sugiedojo Lietuvos valstybės himną „Tautišką giesmę“. Himnas lydėjo visus svarbiausius valstybės ir visuomeninių organizacijų renginius.
1940 m., po sovietinės okupacijos, himnas buvo uždraustas, vietoje jo buvo atliekamas „Internacionalas“, tačiau 1944 m. „Tautiška giesmė“ buvo atkurta kaip Lietuvos SSR himnas. 1950 m. sukūrus naująjį LSSR himną, už „Tautiškos giesmės“ atlikimą buvo persekiojama ir baudžiama. Nepaisant to, himnas buvo giedamas nedideliuose susibūrimuose, viešai skambėjo 1956 m. Vėlinių įvykių metu Kaune, apie 1977 m. per Jonines Kernavėje, 1987 m. mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo.
Kaip ir Lietuvos vėliavą, taip ir Lietuvos himną, spaudžiama visuomenės, oficialiai atgaivino Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba dar prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. 1989 m. sausio 25 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė įsaką „Dėl Lietuvos TSR valstybinio himno“, kuriuo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ buvo patvirtinta valstybės himnu.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą taip pat lydėjo Lietuvos valstybės himnas. Kai Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas paskelbė balsavimo dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ rezultatus, deputatai ir visi posėdžio svečiai atsistojo ir kylant trispalvei Lietuvos valstybės vėliavai, sugiedojo himną - „Tautišką giesmę“.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybės himnas buvo pirmą kartą įtrauktas į pagrindinį Lietuvos valstybės įstatymą - laikinąją konstituciją „Lietuvos Respublikos laikinąjį pagrindinį įstatymą“. Tai šiandien galėtų stebinti, nes nei vienoje prieškario Lietuvos valstybės konstitucijoje, įskaitant Steigiamojo Seimo priimtą 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją, nei vėliau ją pakeitusiose 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje, Lietuvos valstybės himnas nebuvo paminėtas. Tačiau himnas yra įrašytas į šiandien galiojančią Lietuvos Respublikos Konstituciją.
1992 m. spalio 25 d. referendume priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 16-asis straipsnis skelbia: „Valstybės himnas - Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas dar 1991 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės himno įstatymą, kuris su pakeitimais galioja iki šiol. Jame nustatyta, kokiais atvejais giedamas ar grojamas himnas ir kaip jis turėtų būti atliekamas.
Lietuvos himno atlikimo taisyklės ir tradicijos
Lietuvos valstybės himnas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos Konstituciją. Joje nurodyta: „Valstybės himnas - Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Himno atlikimo taisyklės yra aprašytos Lietuvos Respublikos valstybės himno įstatyme.
| Nr. | Proga |
|---|---|
| 1 | Pradedant ir baigiant Lietuvos Respublikos Seimo sesijas; |
| 2 | Pradedant arba baigiant iškilmingus Lietuvos Respublikos Seimo posėdžius; |
| 3 | Pradedant arba baigiant iškilmingus susirinkimus ir posėdžius, skirtus Lietuvos Respublikos švenčių ir atmintinoms dienoms; |
| 4 | Sutinkant ir palydint oficialiai apsilankančius Lietuvos Respublikoje užsienio valstybių ir vyriausybių vadovus - po užsienio valstybės himno; |
| 5 | Užsienio valstybėse, kai atstovaujama Lietuvos Respublikai, - pagal diplomatinį protokolą; |
| 6 | Nacionalinės televizijos laidose - programos pradžioje - valstybės šventės ir kitomis dienomis, jeigu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą iškeliama Lietuvos valstybės vėliava; nacionalinio radijo laidose - kasdien pradedant ir baigiant pirmąją programą; |
| 7 | Iškeliant Lietuvos valstybės vėliavą valstybinių valdžios ir valdymo institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų viešųjų renginių proga. |
Vykstant vidaus bei tarptautinėms sporto varžyboms, Lietuvos valstybės himnas giedamas arba grojamas, jeigu iškeliama Lietuvos valstybės vėliava.
Lietuvos valstybės himną gali giedoti choras, choras pritariant orkestrui arba solistas su orkestru, taip pat groti orkestras. Gali būti naudojamas Lietuvos valstybės himno garso įrašas.
2009 metų liepos 6-ąją, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį, lietuviai visame pasaulyje, įkvėpti „Tūkstantmečio odisėjos“ iniciatyvos, pirmą kartą vienu metu sugiedojo Lietuvos valstybės himną „Tautišką giesmę“. Nuo to laiko yra gyva tradicija, kiekvienais metais liepos 6-ąją, 21 val. Lietuvos laiku, visame pasaulyje giedoti Lietuvos himną „Tautišką giesmę“. 2019 m. balandžio 26 d. įprasminant šią tradiciją ir pabrėžiant pasaulio lietuvių vienybę buvo pakeistas valstybės šventės liepos 6-osios pavadinimas. Pakeitus Lietuvos Respublikos darbo kodeksą įteisintas naujas šventės pavadinimas: „liepos 6-oji - Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės diena“ (iki tol liepos 6-oji buvo vadinama „Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena“).
Klaipėdos uoste tautiečiai susirinko giedoti „Tautišką giesmę“
„Iliustruota, Beatos Nicholson balsu įgarsinta nuotykinė istorija, papildyta muzika ir linksmais garsiniais intarpais, sužadins vaiko vaizduotę bei norą skaityti, o dideli mygtukai leis vaikui savarankiškai klausytis pasakos vėl ir vėl. Besimokantiems skaityti - papildomi SKIE-ME-NUO-TO pasakos teksto puslapiai“.
Kai giedame „Tautišką giesmę“, ne mes ją giedame, o ji mus. Ji iš mūsų sielų kyla aukštyn, virsdama sidabriniu taku, jungiančiu kalnus ir miestus, miškus ir žvaigždes. Ji eina per šviesą. Šiemet tame giedojime skambės padėka: Vincui Kudirkai, kuris mums davė žodžius, ir Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, kurio 150-ąjį jubiliejų minime ir kuris tikėjo, kad muzika bei spalva gali kalbėti apie Tėvynę garsiau nei šūksniai. Jis nemokėjo šaukti. Jis mokėjo klausytis tylos. Ir toje tyloje girdėjo Lietuvą. M. K. Čiurlionio paveiksluose Lietuva kyla. Ji auga kaip kalnas, veržiasi kaip ugnis, tyli kaip aušra.
Liepos 6-ąją ji skambės Druskininkuose, kur kadaise M. K. Čiurlionis žvelgė į Nemuną kaip į dainą. Ji skambės Kudirkos Naumiestyje, kur ši giesmė gimė. Ji skambės Vilniuje, kur mūsų Tautos pulsas stiprus kaip niekada. Ji skambės ir Osakoje - saulės krašte, kuris pirmasis išgirs mūsų balsą. Nes Lietuva nėra vienoje vietoje. Ji ten, kur šviesa paliečia žmogaus vidų.
