Šiuolaikiniame pasaulyje, kur globalizacija ir kultūrų įvairovė tampa vis svarbesnės, tautinio tapatumo išsaugojimas ir puoselėjimas įgauna ypatingą reikšmę, ypač ikimokykliniame amžiuje. Emigracija, kaip reiškinys, kelia papildomų iššūkių ugdant vaikus svetur, tačiau tuo pat metu atveria ir naujas galimybes stiprinti lietuviškąjį identitetą. Straipsnyje aptariama ikimokyklinio amžiaus vaikų, gyvenančių svetur, tautinio tapatumo puoselėjimo svarba ir su tuo susiję sunkumai, pristatomas emigracijos reiškinio problemiškumas. Atskleidžiama lietuvių vaikų, gyvenančių už tėvynės ribų, tautinio tapatumo raiška.
Tautinio tapatumo samprata ir svarba
Tautinis tapatumas yra vienas svarbiausių žmogaus identiteto aspektų, apibrėžiantis jo ryšį su savo tauta, jos istorija, kultūra ir vertybėmis. Tai savojo „aš“ priskyrimas tam tikrai grupei, grindžiamas bendra kalba, papročiais, tradicijomis ir istorine patirtimi. Anot A. Giddens, tapatumas yra asmens savasties pajautimo būdas, tai „būdas, kaip jį refleksiškai supranta individas savo biografijos požiūriu“. Asmenybės tapatumas nusako žmogaus vientisumą, prasmina jo gyvenimo kelio tikslus, padeda suvokti savo padėtį pasaulyje.
Tautinio identiteto sąvoka nėra vienalytė. Egzistuoja dvi priešingos pozicijos: viena jų teigia, kad tautinis identitetas yra istoriškai nulemta asmens savybė, kurią jis įgyja gimdamas visam gyvenimui. Kita vertus, tautinis identitetas laikomas kintančiu ir prisitaikančiu priklausomai nuo susidūrimų su kitomis tautinėmis grupėmis ir jų identitetu. Konkrečios tautos identitetas paprastai remiasi tam tikrais aiškiai apibrėžtais bruožais, kurie leidžia tą tautą išskirti iš kitų. Tokiais bruožais gali būti kalba, pilietybė, religija ir kt.
Tautinė savimonė ir tautinis identitetas yra neatsiejami. Tautinės tapatybės įsisąmoninimas yra pagrindinė tautinės savimonės apraiška. Tai yra dvasinio ryšio su tautos patirtimi, jos darbais ir ateities siekiais įsisąmoninimas ir suvokimas. Tautinis identitetas - tai savojo „aš“ priskyrimas, susitapatinimas su tam tikra grupe. Jį stiprina bendruomeniškumo jausmas, bendra kultūra ir jos dvasia.
Lietuvių tautinė savimonė pirmiausia pasireiškia kaip kalbos savimonė. Kalba yra svarbiausias ir pastoviausias tautos savitumo požymis, ryškiausias lietuvių tautos nacionalumo požymis ir didžiausia vertybė. Nykstant kalbai, nyksta ir pati tauta. Mūsų kalba daro ryškiausią įtaką tautinio identiteto formavimuisi.
Tautinio ugdymo reikšmė ir etninės kultūros integravimas į ugdymo turinį yra svarbus aspektas. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose nurodoma, kad pilietinis ugdymas padeda mokiniams „pažinti, suprasti ir perimti lietuvių tautos istorinį bei kultūrinį palikimą, išsiugdyti meilę Tėvynei, tautinį identitetą ir tautinę savimonę“. Gimtosios kalbos programoje svarbi reikšmė tenka tautiniam ugdymui, skatinant mokinius pažinti ir suprasti gimtąją kalbą ir literatūrą kaip tautos kultūros dalį, suvokti jos tradicijas ir gebėti jas plėtoti, įgyti brandžią tautinę ir pilietinę savimonę.
Etninė kultūra, kaip tautos tradicinės kultūros vertybių visuma, yra svarbus tautinio identiteto pagrindas. Ji daro įtaką tautos gyvensenai, tarpusavio santykiams, ryšiams su kitomis tautomis, gamta. Nepaisant savosios etninės kultūros, reiškia prarasti tautinį tapatumą. Jeigu jaunajai kartai nuo vaikystės yra skiepijama meilė ir pagarba tautos kultūriniam palikimui, ji išsiugdo tautinę savimonę.
Viena iš dvasinių vertybių, per kurią pažindinami ir ugdomi vaikai, yra folkloras. Folkloras ugdo tautinę savimonę, daro didelį poveikį vaiko dvasiniam tobulėjimui. Tradicijos ir papročiai perduodami per kalendorinių švenčių, vakaronių metu, kur formuojasi teisinga samprata apie tautines vertybes. Vaikų domėjimasis folkloru, jo teikiamomis tradicijomis ir papročiais padeda suprasti etninės kultūros savitumą ir taip vyksta identiteto sklaida jau nuo pat mažų dienų.
Emigracijos iššūkiai tautinio tapatumo ugdymui
Emigracija kelia reikšmingų iššūkių tautinio tapatumo ugdymui, ypač ikimokyklinio amžiaus vaikams. Gyvenant svetur, vaikai yra veikiami kitos kultūros, kalbos ir socialinės aplinkos, o tai gali silpninti ryšį su savo tauta. Didėja jaunimo agresyvumas, pervertinamos materialinės gėrybės, stiprėja Vakarų masinės kultūros įtaka, mažėja savos kultūros pažinimo poreikis. Daugėja pilietinio pasyvumo, tautinio nihilizmo apraiškų.
Šeimos, emigravusios į kitas šalis, dažnai susiduria su sunkumais perteikdamos vaikams ankstesnes tradicijas, dorovines nuostatas. Jos nejaučia pakankamos atsakomybės už savo tautos, valstybės ateitį. Todėl Lietuvos istorinė praeitis ir dabartis skatina visokeriopai ugdyti lietuvių tautos atsparumą, gyvybingumą, tautos dvasią ir patirtį perteikti jaunajai kartai, kad ji galėtų išlaikyti ir stiprinti savo tautos tautinį identitetą.
Tėvų klausta, kas, jų nuomone, emigracijoje labiausiai stiprina lietuvybės išsaugojimą, kodėl jie renkasi savo ikimokyklinio amžiaus vaikams ugdymo įstaigas lietuvių kalba, ar pakankamai, jų manymu, yra puoselėjamas tautiškumas jų vaikų ugdymo įstaigose, kaip jie skatina vaikų lietuvių kalbos mokymą(si) šeimoje, kokiais būdais jie stengiasi palaikyti ryšius su Lietuva.
Tyrimo metu vaikų teirautasi, kas yra lietuvis, kas vaikams primena Lietuvą, ar užaugę išliks lietuviais, kur norėtų gyventi, kai užaugs ir kt. Rezultatai parodė, kad vaikai ir jų tėvai gana pozityviai vertina etninio identiteto formavimosi galimybes emigracijoje.
Tautinio tapatumo stiprinimas ikimokykliniame amžiuje
Nepaisant emigracijos iššūkių, tautinį tapatumą galima sėkmingai puoselėti ir stiprinti ikimokykliniame amžiuje. Svarbus tampa etninio savitumo išsaugojimas. Etnomuzika, kaip dvasinių vertybių nešiotoja, gali būti efektyvi priemonė ugdant vaiko kultūrą ir stiprinant jo tautinį identitetą. Etnomuzikos poveikis vaiko emocinei raiškai taip pat yra svarbus.
Tėvų ir pedagogų vaidmuo ugdant vaiko tautinį identitetą yra itin svarbus. Ugdymo įstaigos, kuriose ugdymas vyksta lietuvių kalba, padeda vaikams išlaikyti ryšį su gimtąja kalba ir kultūra. Tėvai skatina vaikų lietuvių kalbos mokymąsi šeimoje ir stengiasi palaikyti ryšius su Lietuva.
Etnomuzikos vaidmuo
Etnomuzika, arba muzikos folkloras, yra įvairios žmonijos bendrijų kolektyvinė kūryba, gyvuojanti nerašytiniu būdu, perduodama iš kartos į kartą. Muzika vaikams turi ypatingą vietą etnomuzikos lobyne. Etnomuzikos poveikis vaiko meniniam, estetiniam ugdymui, jo meninės kultūros formavimui, kūrybiškumo ugdymui yra tyrinėtas.
Etnomuzikos poveikis vaiko tautiniam identitetui priklauso nuo socialinės, kultūrinės aplinkos, pedagogo nuostatos etnomuzikai, jo muzikinės kompetencijos. Nustatyta, kad etnomuzikos poveikis vaikų emocinei raiškai yra reikšmingas.
Šeimos ir ugdymo įstaigų vaidmuo
Tautinės savimonės formavimasis prasideda šeimoje. Universaliausias tautinės savimonės ugdymo instrumentas yra kalba. Per kalbą žmogus sutampa su nenutrūkstama kartų eile, kuri sudaro tautą praeityje, dabartyje ir ateityje. Kalbos gyvas organizmas yra tautinės kultūros saugotojas ir tarpininkas jai einant iš kartos į kartą.
Daugeliui šeimų praradus ryšį su etnine kultūra, neišsaugojus šeimos tradicijų ir neperdavus jų vaikams, kyla tautinio identiteto nykimo grėsmė. Todėl svarbu skatinti tėvus aktyviai dalyvauti vaikų tautiniame ugdyme, palaikyti ryšius su Lietuva, naudoti lietuvių kalbą šeimoje.
Ugdymo įstaigos, ypač tos, kurios veikia lietuvių kalba, turi ypatingą vaidmenį ugdant vaikų tautinį tapatumą. Jas renkasi tėvai, norintys, kad jų vaikai išlaikytų ryšį su lietuvių kalba ir kultūra. Tokios įstaigos padeda vaikams pažinti savo tautos istoriją, tradicijas, papročius, stiprina jų tautinę savimonę.
Vaikai ir vėl suplūs į darželius: vyresnio amžiaus auklėtojos su jais dirbs nuotoliniu būdu
Tautinio identiteto išsaugojimas globalizacijos kontekste
Globalizacijos sąlygomis tautinio identiteto išsaugojimas tampa dar svarbesnis. Masinė kultūra, naujos komunikacinės technologijos, atviras pasaulis gali silpninti savos kultūros pažinimo poreikį. Tačiau kartu jos suteikia ir plačias galimybes skleisti lietuvybę.
Europos Sąjungos dokumentuose rašoma, jog vienas iš Europos Sąjungos prioritetų yra „tautinės individualybės išsaugojimas“. Siekiant išvengti tautų kultūrų niveliacijos, būtina išsaugoti kultūrinio skirtumo poreikį ir išvengti „plonos“ universalios kultūros.
Nors europinės tendencijos veikia ir lietuviškąją tapatybę, jos neturėtų silpninti, o padėti jai stiprėti. Kaip Antanas Maceina rašė: „Kaip šeima nedingsta tautoje, taip tauta nedingsta žmonijoje. Žmonija atsiremia į tautą, ją pratęsia ir papildo.“
Kiekvienas žmogus, kur jis begyventų, yra veikiamas valstybės, jos politikos, ideologijos, istorijos. Didžiosios valstybės, pajutusios savo galybę, nepaisė mažųjų tautų. Atkūrus Lietuvos valstybingumą ir prisijungus prie Europos Sąjungos, iškyla nauji pavojai tautiniam identitetui. Todėl itin svarbu ugdyti lietuvių tautos atsparumą, gyvybingumą, tautos dvasią ir patirtį perteikti jaunajai kartai.
tags: #tautinis #identitetas #ikimokykliniame #amziuje
