Lietuvos specialistams, dalyvavusiems programoje „Pažangios Norvegijos Karalystės patirties socialinės rūpybos ir sveikatos apsaugos srityse perdavimas siekiant Lietuvos visuomenės gerovės“, teko galimybė susipažinti su Norvegijos socialinės globos ir sveikatos apsaugos sistema. Šioje programoje dalyvavo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos priežiūros skyriaus specialistės, Visuomenės sveikatos biuro medikės bei Didvyžių socialinės globos namų darbuotojos. Partneriu šiame projekte buvo Klaipėdos socialinių mokslų kolegija, turinti ilgalaikius ryšius su Norvegija.
Misijos tikslas - pasisemti gerosios patirties ir ją pritaikyti Lietuvoje, siekiant gerinti socialinės rūpybos ir sveikatos apsaugos paslaugas.
Sveikatos apsaugos sistema Norvegijos savivaldybėse
Socialinės paramos ir sveikatos priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės Aušra Kurauskienė ir Dženita Sabašinskienė lankėsi mažose Lešo (Lesja) ir Otos (Otta) savivaldybėse, kuriose gyventojų skaičius siekia vos porą tūkstančių. Jose sveikatos paslaugos organizuotos kitaip nei Lietuvoje: gydymo įstaigos primena tarpinį variantą tarp poliklinikos ir ligoninės.
Susirgęs žmogus pirmiausia turi kreiptis į šeimos gydytojo kabinetą, o į ligoninę nukreipiamas tik išskirtiniais atvejais, nes artimiausia stacionaraus gydymo įstaiga yra apskrities centre, už daugiau nei 100 km. Didesnių miestelių šeimos gydytojo kabinetai turi rentgeno aparatūrą, kelias lovas dienos stacionaro paslaugoms (gydymas iki 5 parų), netgi psichinės sveikatos centrą. Tokiame kabinete visuomet budi gydytojas, kartą per mėnesį atvyksta traumatologas, o savaitgaliais budi medikai iš didžiųjų miestų. Tai vienas iš būdų, kaip Norvegija sprendžia medikų trūkumo mažuose miestuose problemą.
Dėl geografinių sąlygų (kalnų šalis) prireikus skubios pagalbos pacientą pasiekti gali būti sudėtinga. Todėl kelias savivaldybes, kuriose gyvena apie 6 tūkst. žmonių, aptarnauja 6 greitosios pagalbos ekipažai ir vienas medicinos reikmėms skirtas sraigtasparnis.
Socialinės pagalbos įstaigos ir globos namai
Socialinės pagalbos įstaigos Norvegijoje nustebino savo šiuolaikiškumu. Netgi globos namuose, kuriuose gyvena psichinę negalią turintys žmonės, ypatingai saugomas jų privatumas. Darbuotojai kartą per parą užsuka į globotinio kambarį, tačiau visi gyventojai nešioja laikrodžius primenančias stebėjimo sistemas, kurios atrakina duris ir informuoja budėtojus apie ligonio buvimo vietą.
Pagyvenę ar neįgalūs žmonės, negalintys savimi pasirūpinti namuose, gyvena specialiai pastatytuose būstuose netoli socialinės pagalbos centro. Juos lanko šios įstaigos darbuotojai, atnešdami karštą maistą ir pasirūpindami kitomis reikmėmis. Intensyvesnės pagalbos reikalingi asmenys gyvena tame pačiame socialinės pagalbos centro pastate.
Senelių namuose Norvegijoje senjorai turi atskirus butus, juos apstatydami savais baldais ir asmeniniais daiktais, kad būstas primintų namų aplinką. Kai kurie butus išsiperka iš anksto, taip užtikrindami sau orią senatvę ir išvengdami rūpesčių artimiesiems.
Įrengdami globos namus, norvegai daug dėmesio skiria aplink esančioms žaliųjų erdvių ir rekreacinių zonų kūrimui, kur senjorai galėtų pasivaikščioti ir pailsėti.
Paprastai Norvegijos globos namai skirti tik gyventi. Gyventojai, kurie pajėgia ir nori veiklos, visą dieną praleidžia įvairiuose užimtumo centruose, kur užsiima mėgstama veikla: siuva, mezga, gamina suvenyrus. Šiuos dirbinius globos namų gyventojai dažnai parduoda mugėse. Užimtumo centruose taip pat įrengtos kino ir teatro salės.
Socialinė atskirtis ir parama šeimoms
Norvegijoje beveik neaktuali problema yra būsto ar maisto stokojančių šeimų parėmimas, nes pragyvenimo lygis ir skurdo riba yra visai kitokie nei Lietuvoje. Tačiau savivaldybė rūpinasi, kad imigrantų ar skurdžiau gyvenančių šeimų vaikai nejaustų socialinės atskirties dėl negalėjimo lankyti brangiai kainuojančių popamokinės veiklos būrelių. Tam savivaldybė skiria projektų lėšų.
Socialinės paramos ir sveikatos priežiūros skyriaus vyresnioji specialistė Janina Sabaliauskienė ir laikinai skyriaus vedėjo pareigas einanti Ilona Radavičienė pastebėjo Trondheimo savivaldybės pastato daugiafunkciškumą: jame įsikūręs administracinis padalinys, mokymo auditorijos ir medicinos įstaiga. Tokia praktika, kai po vienu stogu glaudžiasi kelios svarbios įstaigos, Norvegijoje yra įprasta.
Vaikų teisės ir „Barnevernet“ tarnyba
Norvegijoje vaikų gerovės užtikrinimas yra aukščiausias prioritetas, ką patvirtina ir UNICEF tyrimai, rodantys, kad laimingiausi Europos vaikai auga būtent šioje šalyje. Tačiau šis prioritetas kartais sukelia įtampą ir nesusipratimus, ypač tarp imigrantų, tarp kurių ir lietuviai.
Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ turi didelius įgaliojimus ir veikia nepriklausomai nuo kitų valdžios institucijų. Lietuvoje ši tarnyba dažnai minima neigiamame kontekste, siejama su vaikų atėmimu iš šeimų. Tačiau statistika rodo, kad iš visų tarnybos tiriamų atvejų lietuviams tenka tik 1,3 proc. Per pastaruosius dvejus metus iš lietuvių Norvegijoje buvo atimtos vaikų globos teisės 13 atvejų, tačiau dešimt iš jų baigėsi biologinių tėvų naudai.
„Barnevernet“ veikia vadovaudamasi Norvegijos įstatymais ir neatskleidžia informacijos apie stebimas šeimas, todėl priežastys, dėl kurių imamasi radikalių priemonių, kartais prasilenkia su tikrove.
Oficialiai skelbiama, kad vaikai iš tėvų atimami tik ypatingais atvejais: fizinio ar psichologinio smurto, seksualinio išnaudojimo, tėvų nesirūpinimo, piktnaudžiavimo narkotikais ar alkoholiu atvejais. Vaiko teisių apsaugos įstatymas Norvegijoje galioja nuo 1953 m., drausdamas bet kokias fizines ar psichologines bausmes vaikams.
Dauguma Norvegijoje įsitvirtinusių lietuvių, nors ir su sunkumais, prisitaiko prie naujų taisyklių ir prie vaikams suteikiamos laisvės. Jiems sunkiausia priprasti prie to, kad negalima nieko drausti savo vaikui. Netgi namuose reikia galvoti, ką sakoma ir kaip elgiamasi su vaiku.
Atvykę į Norvegiją emigrantai nėra paliekami vieni. Darželiuose ir mokyklose jiems leidžiama apsiprasti, supažindinama su tvarka, suteikiama informacija tiek žodžiu, tiek raštu.
Pasak žurnalistės Jurgitos Kirkilaitės, lietuviams dažnai trūksta pilietiškumo ir sąmoningumo, lyginant su norvegų visuomeniškumu. Ji pastebi, kad lietuvių mentalitetas vis dar yra gana žemas, o tarpusavio konkurencija dėl darbų ir uždarbių kartais tampa itin arši.
Dalis pašnekovių pabrėžia, kad svarbiausia yra vaiko gerovė, ir norvegiška sistema yra pajėgesnė išauginti laimingą žmogų nei lietuviška. Nors pasitaiko atvejų, kai vaikas iš šeimos atimamas klaidingai, Norvegijoje nėra apleistų ar smurtą patiriančių vaikų šeimose, ko negalima pasakyti apie Lietuvą.
Norvegijos žiniasklaidoje vaiko teisių tema nėra sensacionalizuojama. Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl tinkamo elgesio su vaiku, vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovai reaguoja iškart. Kaimynai, gydytojai ar kiti asmenys, pastebėję galimą netinkamą elgesį su vaiku, privalo pranešti tarnybai.
Nors Norvegijoje galioja griežtos taisyklės dėl vaikų auginimo, jos visų pirma yra skirtos užtikrinti vaiko saugumą ir gerovę. Bendradarbiavimas su vaiko teisių apsaugos tarnyba yra svarbus, nes tarnyba pirmiausia siekia padėti vaikui.
Lietuvės, gyvenančios Norvegijoje, patvirtina, kad savavališkai, be įspėjimo vaikai iš šeimos neišplėšiami. Prasidėjus stebėjimui ar net vaikui laikinai perduodant globėjams, daroma viskas, kad tėvai išmoktų tinkamai auklėti savo vaikus. Tik fizinio smurto ir seksualinio išnaudojimo atvejais vaikas paimamas iškart.
Vaikų perdavimas globon yra laikinas ir nereiškia įvaikinimo. Netgi esant narkotikų ar alkoholio priklausomybės problemoms, tėvams skiriamas gydymas, ir sėkmingai pasveikus jie gali susigrąžinti vaikus.
Globėjai gauna kompensacijas, tačiau tai nėra lengvas darbas - tai nuolatinė atsakomybė už vaiką. Globėjų šeima gali priimti iki dviejų vaikų, kurie nėra jaunesni nei jų atžalos.
Dauguma nesusipratimų tarp lietuvių ir norvegų kyla dėl to, kad atvykėliai nesilaiko šalies įstatymų ir ignoruoja keliamas sąlygas. Kalbos barjeras taip pat gali trukdyti susitarimams.
Norvegijos visuomenė didelį dėmesį skiria sveikam gyvenimo būdui, pavyzdžiui, vengia cukraus. Tai kartais sukelia nesusipratimus su lietuviais, kurie, laikydamiesi savo tradicijų, gali daryti dalykus, ne visai atitinkančius vietinius įpročius.
Nepaisant galimų sunkumų ir kultūrinių skirtumų, Norvegijos sistema siekia užtikrinti aukščiausią vaikų gerovę, o tai yra svarbiausia vertybė.
tags: #tarptautine #statistika #globos #namai #norvegija
