Įsikūnijimo slėpinys yra vienas svarbiausių krikščioniškojo tikėjimo pamatų. Bažnyčia „Įsikūnijimu“ vadina faktą, kad Dievo Sūnus priėmė žmogiškąją prigimtį, norėdamas jame mus išganyti. Tai yra Dievo meilės ir gailestingumo viršūnė, kuri atsiskleidė laiko pilnatvei atėjus.
Dievo Sūnaus Įsikūnijimas yra neatsiejamai susijęs su Mergelės Marijos pavedėjimu. Dievas kruopščiai rinkosi savo Dukrą, Sužadėtinę ir Motiną. Švenčiausioji Mergelė, labiausiai numylėtas Dievo kūrinys, pradėta be gimtosios nuodėmės, atėjo į mūsų žemę.
Dievo planas ir Marijos pasirinkimas
Buvo praėję daug amžių nuo tada, kai Dievas Rojaus prieangiuose pažadėjo mūsų pirmiesiems tėvams Mesijo atėjimą. Šimtus metų Izraelio tautos, dieviškųjų pažadų turėtojos, viltis buvo susijusi su mergele iš Dovydo giminės, kuri pradės ir pagimdys Sūnų, kurį pavadins Emanuelio vardu - tai reiškia „Dievas su mumis“ (Iz 7, 14). Karta po kartos pamaldūs izraelitai laukė Mesijo Motinos gimimo.
Sugrįžus iš Babilono tremties, Mesijo viltis Izraelyje tapo dar gyvesnė. Vienam jų, senoliui Simeonui, Šventosios Dvasios buvo apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs pažado išsipildymą (plg. Lk 2, 26). Ona, senyvo amžiaus našlė, pasninkais ir maldomis prašė Izraelio atpirkimo. Jie abu džiaugėsi didele privilegija pamatyti ir savo rankose laikyti kūdikėlį Jėzų (plg. Lk 2, 25-38).
Net pagonių pasaulyje netrūko ženklų, kad vyksta kažkas didingo. Ta pati „pax romana“, Romos taika, - visuotinė taika paskelbta imperatoriaus Oktaviano Augusto likus keliems metams iki mūsų Viešpaties gimimo - buvo pranašingas ženklas, kad tikrasis Taikos Kunigaikštis netrukus turėjo ateiti į žemę. Subrendo laikas priimti Išganytoją.
Dievas kruopščiai rinkosi savo Dukrą, Sužadėtinę ir Motiną. Švenčiausioji Mergelė, labai didelė Ponia, labiausiai numylėtas Dievo kūrinys, pradėta be gimtosios nuodėmės atėjo į mūsų žemę. Ji gimė apsupta gilios tylos. Sakoma, kad buvo ruduo, laukai tebemiegojo. Nė vienas jos amžininkų nesuvokė, kas vyksta. Šventė tik angelai danguje.
Evangelijose randame dvi Kristaus geneologijas. Ta, kurią pateikia šv. Lukas, labai tikėtina, yra Marijos geneologija. Žinome, kad ji priklausė žymiai giminei, ji buvo Dovydo palikuonė, kaip skelbia pranašas kalbėdamas apie Mesiją: iš Išajo kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras (Iz 11, 1), ir, kaip patvirtina šv. Paulius rašydamas romiečiams apie Jėzų Kristų, kūnu Jis yra kilęs iš Dovydo giminės (Rom 1, 3).
Prasidėjimas iš Šventosios Dvasios
„Prasidėjo iš Šventosios Dvasios…“ Ką reiškia šis pasakymas? Jis reiškia, kad amžinąjį Sūnų Mergelė Marija pradėjo savo įsčiose Šventosios Dvasios veikimu, nedalyvaujant vyrui. Tai yra Dievo planas, įgyvendintas per Šventąją Dvasią, kuri parengė Mariją savo malonei. Apreiškimo metu angelas jai tarė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs“ (Lk 1, 35).
Marijoje Šventoji Dvasia įgyvendino geranorišką Tėvo planą. Per Šventąją Dvasią Mergelė pradeda ir pagimdo Dievo Sūnų. Šventosios Dvasios ir tikėjimo galia jos mergeliškumas išskirtiniu būdu tampa vaisingas.
Angelui pranešant piemenims apie gimusį Jėzų, jis buvo paskelbtas kaip Izraeliui žadėtas Mesijas: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 11). Nuo pat pradžių Jis yra tas, „kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin“ (Jn 10, 36), pradėtas kaip „šventas“ nekaltose Marijos įsčiose. Juozapui Dievas liepė nebijoti „parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“ (Mt 1, 20), kad Jėzus, „vadinamas Kristumi“, gimtų iš Juozapo, mesijinio Dovydo palikuonio, žmonos (Mt 1, 16).
Mergelės Marijos vaidmuo išganymo istorijoje
Mergelė Marija tobuliausiai pakluso tikėjimui. Tikėjimu Marija priėmė angelo Gabrieliaus atneštą žinią ir pažadą, patikėjusi, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37), ir pati sutiko: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Elzbieta ją pasveikino: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Dėl to tikėjimo visos kartos vadins ją palaiminta.
Marijos malda mums atsiskleidžia auštant laiko pilnatvei. Prieš Dievo Sūnaus Įsikūnijimą ir Šventosios Dvasios nužengimą Marija savo malda ypatingu būdu bendradarbiauja vykdant geranorišką Dievo planą: Apreiškimo metu - kad būtų pradėtas Kristus, per Sekmines - kad būtų ugdoma Bažnyčia, Kristaus Kūnas. Nuolankiu savo tikėjimu Dievo tarnaitė priima Dievo dovaną taip, kaip Jis laukė nuo laikų pradžios. Ta, kurią Visagalis padarė „malonės pilnąją“, atsiliepia atiduodama save visą: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip Tu pasakei“. Krikščioniškoji malda yra „Fiat“: visam būti Jo, nes Jis visas yra mūsų.
Apie Mergelės Marijos vaidmenį Kristaus ir Šventosios Dvasios slėpiniuose jau esame kalbėję; dabar dera pasvarstyti, kokia jos vieta Bažnyčios slėpinyje. „Mergelė Marija [...] yra pripažįstama ir gerbiama kaip tikra Dievo ir Atpirkėjo Motina [...]. Tačiau drauge ji [...] yra tikra Kristaus 'narių Motina [...], savo meile padėdama Bažnyčioje gimti tikintiesiems, kurie yra tos Galvos nariai'.“ „Marija - Kristaus Motina, Bažnyčios Motina.“
Ji „savo klusnumu, tikėjimu, viltimi ir ugninga meile bendradarbiavo su Atpirkėju, vykdančiu savo uždavinį - atkurti antgamtinį sielų gyvenimą. Būdama tokia, ji kartu su Dvylika „vieningai atsidėjo maldai“ (Apd 1, 14) ir dalyvavo auštant „paskutinėms dienoms“, kai Sekminių rytmetį Dvasia apreiškė Bažnyčią.
Marijos Dievo Motinystė
Švenčiausioji Mergelė Marijà, Dievo Gimdytoja, Katalikų Bažnyčioje - iškilmė, viena privalomųjų katalikų švenčių (švenčiama sausio 1 d.). Dievo Gimdytojos titulas Marijai Bažnyčios suteiktas Efeso susirinkime (431). Susirinkimo nutarimuose teigiama, kad Emanuelis yra tikras Dievas ir kad palaimintoji Mergelė Marija yra tikrai Dievo Motina - Theotokos (gr. Theos - Dievas, tokos - suteikianti gyvybę), nes ji pagimdė Kristų, kuris yra Dievo Žodis, kūnišką.
Nestorijaus erezija Kristuje matė žmogaus asmenį, sujungtą su dieviškuoju Dievo Sūnaus Asmeniu. Dėl to šv. Kirilas Aleksandrietis ir 431 metais Efeze vykęs trečiasis Visuotinis Susirinkimas išpažino, kad „Žodis, hipostaziškai suvienydamas su savimi protingos sielos gaivinamą kūną, [...] tapo žmogumi“. Kristaus žmogystė neturi kito subjekto, kaip tik dieviškąjį Dievo Sūnaus Asmenį, kuris ją prisiėmė ir pasisavino nuo pat prasidėjimo momento.
Todėl tas pats Susirinkimas paskelbė, kad Marija tikrai tapo Dievo Motina, žmogiškai pradėdama Dievo Sūnų savo įsčiose: „Dievo Motina ją vadiname ne dėl to, kad Dievo Žodis savo prigimtį ar dievystę būtų ėmęs iš šventosios Mergelės, bet todėl, kad iš jos gavo protinga siela apdovanotą šventąjį kūną, su kuriuo hipostaziškai susivienijęs Dievo Žodis pripažįstamas gimęs pagal kūną.“
„Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus...“ Stebimės drauge su Elzbieta: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43). Kadangi Marija duoda mums savo Sūnų Jėzų, ji yra ir Dievo, ir mūsų Motina; mes galime jai patikėti visus savo rūpesčius ir prašymus: ji meldžia už mus, kaip meldė už save: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). „Melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą.“ Prašydami Mariją melsti už mus, prisipažįstame esą vargšai nusidėjėliai ir kreipiamės į „gailestingumo Motiną“, į visų Švenčiausiąją. Jai save patikime „dabar“, šią mūsų gyvenimo dieną. Ir mūsų pasitikėjimas toks didelis, jog jau dabar jai patikime „mūsų mirties valandą“.
Marijos vaidmuo Bažnyčioje ir Eucharistijoje
Marijos ir Bažnyčios santykis yra labai glaudus. Dievo Gimdytoja yra Bažnyčios paveikslas ir viršūnė. Marija prisidėjo su motiniška meile prie Bažnyčios gimimo ir augimo. Ji yra Bažnyčios motinystės viršūnė.
Kaip Marija susijusi su Eucharistiją švenčiančia bendruomene? Eucharistija yra Kristaus buvimo tarp mūsų ženklas. Marija, Dievo Motina, yra ir Eucharistijos Motina. Ji duoda mums savo Sūnų ne tik kaip Išganytoją, bet ir kaip amžinojo gyvenimo maistą.
Krikščioniškoji tradicija įžvelgia Marijoje „naująją Ievą“, kuri savo paklusnumu ir tikėjimu atsako į Dievo kvietimą. Ji yra pavyzdys visoms moterims ir visai Bažnyčiai, kaip priimti Dievo žodį ir bendradarbiauti Jo išganymo plane.
Marija yra ir šventumo pavyzdys. Jos Nekaltasis Prasidėjimas ir Ėmimas į dangų yra ne tik jos ypatingos malonės, bet ir vilties ženklas mums visiems. Ji mus moko, kad nuolankumas, tikėjimas ir meilė yra kelias į dangų.
Išganymo planas ir Marijos atsakymas
„Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų Įstatymui, kad atpirktų esančiusĮstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“ (Gal 4, 4-5). Tai Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Geroji Naujiena: Dievas aplankė savo tautą.
Marija, būdama „malonės pilna“, atsiliepė į Dievo kvietimą su visiškam pasitikėjimu ir atsidavimu: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip Tu pasakei“ (Lk 1, 38). Šis jos „taip“ yra atsakas į Dievo meilę ir pradžia naujo išganymo istorijos.
Pergalė prieš „šio pasaulio kunigaikštį“ vieną kartą visiems laikams buvo pasiekta tą Valandą, kurią Jėzus laisvai sutiko mirti, kad mums atiduotų savo gyvybę. Tai šio pasaulio teismas, ir šio pasaulio kunigaikštis yra „išmetamas laukan“. Jis „puolė persekioti moterį“ (Apr 12, 13), bet jos neįveikė: naujoji Ieva, Šventosios Dvasios „malonės pilnoji“, buvo apsaugota nuo nuodėmės ir mirties sunaikinimo (tai Švenčiausiosios Dievo Motinos, visuomet Mergelės, Nekaltasis Prasidėjimas ir Ėmimas į dangų).
Taigi, per Mergelę Mariją Dievas atėjo pas mus, kad mes galėtume tapti Jo vaikais. Ji yra mūsų viltis ir mūsų kelias į Dievą.
