Motinystė - tai vienas svarbiausių pokyčių moters gyvenime. Tai naujas vaidmuo, kuriam prisiimant atsiranda pokyčiai moters tapatume, reikalaujantys psichologinio, socialinio ir praktinio prisitaikymo. Kiekvienos moters motinystės patirtys yra unikalios, jas veikia aplinka, socialinė padėtis, palaikymo tinklai ir visuomenės nuostatos.
Tas jausmas, kad tikrai esu pasiruošusi tam, atėjo galbūt 27-erių. Jaučiausi save realizavusi tiek, kad galėčiau šiek tiek sustoti ir atsiduoti motinystei. Be to, atėjo saugumo ir stabilumo jausmas, kad jei kas nors gyvenime atsitiktų, galėčiau vaiku pasirūpinti ir pati. Manau, kad šis laikas yra susijęs ir su stipriu psichologiniu postūmiu.
Užaugau labai jaunų tėvų šeimoje. Mano tėvai - vienmečiai, jie manęs ir sesės susilaukė būdami 19-20 metų. Auklėjo mus gana laisvai, nebuvome suvaržytos taisyklių - gal tai jaunų tėvų bruožas. Abi su sese buvome neplanuoti, bet laukti ir tikrai mylimi vaikai. Kai buvau paauglė, tėvai pasuko skirtingais keliais, tad, kaip ir visiems vaikams, tėvų skyrybos nebuvo lengvas išgyvenimas. Tėvai visada skiepijo savarankiškumą bei norą dirbti. Jie stengėsi padėti mums atrasti savo pomėgius, puoselėti patinkančią veiklą. Mane visą gyvenimą lydi mamos frazė: „Jei tau kada nors kas nors atsitiks, žinok, kad gali man pasakyti viską. Niekada tavęs nesmerksiu, visada palaikysiu ir padėsiu.“ Tai man buvo labai svarbu. Taigi, užaugau su tokiomis vertybėmis kaip meilė ir rūpestis artimu, atsakomybė ir darbštumas bei švenčių tradicijos. Matyt, jie visgi jautė, kad buvo per jauni susilaukti vaikų, ir norėjo mums su seserimi palinkėti geriausio tėvystės jausmo, kad kuo labiau būtume tam pasiruošusios. Tiesa, artėdama prie 30-ies, jaučiu, kad tėtis pradeda stipriai laukti anūkų.
Pasiruošimas motinystei: svarbiausi aspektai
Ar svarbu iš anksto ruoštis motinystei? Neturiu daug žalingų įpročių, tad nereikės atsisakyti nei rūkymo, nei kavos. Visada siekiau geriau maitintis, bet tas noras niekur nedings ir iki motinystės. Aišku, siekčiau pačios geriausios būklės, greičiausiai pasitikrinčiau sveikatą ir atsižvelgčiau į esminius dalykus, kurie gali turėti įtakos nėštumui.
Tiesą sakant, labai nustebau, kai prieš kelerius metus sužinojau, kad sąmoningai planuojant nėštumą svarbu gerti folio rūgštį. Tokiu būdu apsigimimo rizika gali būti sumažinama net iki 70 proc.! Manau, kad ši žinia jaunoms moterims jau turi būti transliuojama nuo pat pilnametystės. Folio rūgštis būtina ne tik nėštumo, bet ir žindymo laikotarpiu, šiuo periodu kartu su maistu moteris jos gauna nepakankamai. Ši rūgštis reikalinga kūdikio DNR, RNR, raudonųjų kraujo kūnelių gamybai ir kai kurių aminorūgščių sintezei. Todėl folio rūgšties vartoti kasdien reikėtų po 0,4 mg. Pradėjus vartoti vėliau rekomenduoju didesnę dozę - 0,8 mg kasdien, po mėnesio pereiti prie įprastinės dozės. Jei šeimoje yra apsigimimų, tai dozę patartina didinti iki 1-2 mg per dieną“, - teigia gydytoja akušerė-ginekologė V. Taip pat svarbu užtikrinti pakankamą vitamino D, kurio trūksta daugeliui Šiaurės šalių gyventojų, kiekį. „Vitaminas D skatina kaulų ir dantų augimą, palaiko normalią jų būseną, palaiko raumenų tonusą, aktyvina imuninės sistemos veiklą, suteikia energijos. Galiausiai svarbu atsižvelgti į tai, ar moteris nėra sirgusi mažakraujyste ir ar ši liga nėra būdinga jos šeimoje. „Nuovargis, energijos trūkumas, nesugebėjimas susikaupti - pasekmės, bylojančios apie geležies stoką. Tuomet labai svarbu geležies vartoti papildomai, kadangi ji itin reikalinga gaminant hemoglobiną. Labai svarbu geležies preparatus vartoti su kraujotakai būtinais vitaminais B12 bei folio rūgštimi. B12 reikalingas raudonųjų kraujo kūnelių, DNR, RNR ir mielino (nervinių skaidulų dangalo) gamybai“, - reziumuoja V.
Moteriškos laimės formulė ir motinystės transformacija
Kokia yra moteriška laimės formulė poros santykiuose ir šeimoje? Kaip keičiasi moters pasaulis susilaukus kūdikio? Kada yra pats tinkamiausias metas porai pradėti kūdikį? Savo įžvalgomis į šiuos ir kitus klausimus dalinasi konferencijos „Sveika ir laiminga mama“ iniciatorė ir pranešėja Andrė AMIYA Pabarčiūtė bei mokymų centro „SoulACTION“ lektorė, įkvėpimo dirbtuvių autorė, konferencijos „Sveika ir laiminga mama“ organizatorė ir laiminga mama Inga Jablonskė.
Laiminga moteris pirmiausia yra ta, kuri pripažįsta, kad ji yra moteris. Tokia moteris suvokia, jog buvimas moterimi ir moteriškumas yra visai kas kita, nei buvimas valstybės piliete, asmenybe, darbuotoja ar pan. Kiekvienas žmogus į šį pasaulį ateina augti ir evoliucionuoti. Tolesnė moters užduotis - nuolat tyrinėti, ką reiškia būti moters kūne, susipažįstant su savo moteriška prigimtimi. Žmogaus smegenys, besimokydamos ko nors nauja, patiria daugybę teigiamų įspūdžių. Vertėtų atsisakyti visuomenėje vyraujančios idėjos „aš noriu gauti laimę“, arba „privalau susiorganizuoti objektų, teikiančių man laimę“, o pereiti prie tyrinėjimo „kas aš esu, kaip moteris?“ - energetiškai, savo širdyje, savo kūne. Atradusi, kas jai, kaip moteriai, natūralu, moteris pilnai atsiskleidžia. Jei moteris gyvena natūralų sau gyvenimą, jaučiasi gyvybinga, savyje jaučia tekančią gyvybinę energiją, tada patiria džiaugsmą. Tokia moteris visuomet yra pakeliui į laimę.
Tapus mama, laimės formulė, o kartu ir visas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis! Tačiau tai jokiu būdų nereiškia, kad viskas tampa labai sudėtinga. Kūdikio atėjimas į šeimą verčia dar labiau priimti viską, kas vyksta gyvenime - visas gyvenimo spalvas. Laimės būsena prasiplečia, ji tampa bazine. Naujos gyvybės atėjimas šeimai ir mylimųjų porai atneša visiškai naują prasmę - tampama tėvais. Bet už to vis dar yra du mylimieji, kurių jausmų ir artumo erdvėje ir atsirado kūdikis. Galėčiau drąsiai teigti, kad sūnelio gimimas man padovanojo daugiau sąmoningumo, išminties ir dar daugiau gebėjimo džiaugtis mažais dalykais. Būti laiminga kasdienybės grožyje, paprastume, tiesiog tekančiame gyvenime - tai sūnaus dovana man.
Šiais laikais pasaulyje yra daugybė įvairiausių krypčių, teigiančių, jog moteriškumas moteriai visai nėra svarbus, moterys visokeriopai prilygsta vyrams ir niekuo nuo jų nesiskiria. Todėl moterų pasąmonėje slypi tvirta nuostata, jog moteris - tai pirmiausia asmenybė, kuri privalo būti stipri. Yra dvi pagrindinės priežastys, tolinančios moterį nuo laimės jausmo būnant moterimi, t. y. pačia savimi. Pirmoji, tai savo moteriškos prigimties, moteriškumo neigimas. Tokiu atveju moteris save identifikuoja tik kaip stiprią asmenybę, kurią reikia pilnai realizuoti, ignoruodama tokias savybes, kaip atsipalaidavimas, švelnumas, minkštumas, gebėjimas būti imlia, asistuojančia - savybes, kurios visuotinai suvokiamos kaip moteriškos. Moteris nuolat prisiima ir atlieka tam tikrą rolę - mamos, žmonos ar pan. Tai yra funkcionavimo būsena, kuriai visiškai nereikalinga moteriškos prigimties aktyvacija. Dažnai šiuolaikinės moterys, turinčios ambicijų ir talentų, pirmiausia veržiasi į įvairias veiklas, užmiršdamos savo moteriškumą - taip jos galiausiai tampa tiesiog „pilietėmis“. Kitaip tariant - elementariai funkcionuojančiomis asmenybėmis, stipriomis arba pilkomis - priklausomai nuo to, kaip sekasi vykdyti veiklą. Tokiais atvejais funkcionavimas vyksta ne tik darbe, bet ir namuose - moteris nuolat prisiima ir atlieka tam tikrą vaidmenį - mamos, žmonos ar pan. Tai yra funkcionavimo būsena, kuriai visiškai nereikalinga moteriškos prigimties aktyvacija. Antroji priežastis - vadinamasis „stiprios moters sindromas“. Jį galima būtų sieti su feminizmo krypties pradžia. Lietuvoje tai dar nėra ypač didelė problema, tačiau yra šalių, kuriose natūralus moteriškas minkšumas, nekryptingumas, mielumas ir kitos panašios savybės yra laikomos tarsi kažkokiu nesusipratimu. Prieš maždaug 12 metų su kolega Rimvydu Židžiūnu Lietuvoje pradėjome viešai plėtoti moteriškumo temą, įkūrėme „Moters magijos mokyklą“ - tuomet tai buvo dar sunkiai suprantama. Dabar situacija visiškai pasikeitė - tapo ne tik populiaru, bet ir madinga moterims domėtis savo moteriškumu. Tai labai džiugina!
Natūralu, kad kūdikio atėjimas į šeimą moteriai atneša daugybę malonių išgyvenimų, tačiau ilgainiui natūrali, gamtos suteikta laimė išsenka, jei moteris toliau rūpinasi šeima ir vaikeliu būdama toje pačioje funkcinėje būsenoje. Man teko konsultuoti daugybę moterų, patyrusių daug streso besilaukiant, pagimdžius ar jau po to auginant vaikus. Streso priežastis - buvimas asmenybe, toliau ieškančia, kaip tinkamai atlikti savo funkcijas. Tokia asmenybe, kuri prieš tai buvo laisva, o dabar štai kiek visokiausių naujų rūpesčių šeimoje! Anksčiau moteriai buvo įprasta dirbti darbe, o namie ilsėtis, o dabar tenka ypač daug dirbti namie. Taip po truputį atslenka rutina. Kalbant apie asmeninį gyvenimą, esminė ir pagrindinė pagalba tokioje situacijoje moteriai yra išmokti gyventi šeimoje integruojant ir realizuojant savo moterišką prigimtį. Tai reiškia, jog vykstančius pasikeitimus moteris priima ne kaip funkcinį vaidmenį, bet kaip naują procesą, kuriame nuolat teka meilės energija ir gyvybinė energija. Moteris dalinasi savo kūryba, intuicija, meile, švelnumu - įdeda tai į vaikelio auginimą, bendravimą su vyru, maisto gaminimą, laisvalaikį - į visas asmeninio gyvenimo sritis.
Visų pirma, vaikelio gimimas moteriai automatiškai pasiūlo praplėsti savo meilės ribas - galimybę mylėti. Yra nuostabi citata, kuri, manau, tai atspindi: „Susilaukusi vaikelio moteris turi suprasti, kad nuo to momento jos širdis visada plaks atskirai nuo kūno.“ Gimus vaikui, aš, kaip moteris, visiškai naujai atradau save - net neįsivaizdavau kiek manyje telpa švelnumo, jautrumo, meilės! Šie jausmai tarsi prasiplėtė iki begalybės ir kasdien vis auga, skleidžiasi naujomis spalvomis. Gimus sūnui aš išmokau naujai būti pati su savimi. Nuo šiol man buvimas pačiai su savimi reiškia ir buvimą kartu su juo. Panašius išgyvenimus daugelis mūsų tikriausiai patiriame įsimylėję, kai tu ir mylimasis atrodo tarsi viena. Tai nuostabus artumo jausmas, labai giliai užpildantis moters širdį. Dėl šios gyvenimo dovanos auga ir moters empatija viskam: kitiems žmonėms, pasauliui.
Sąmoningas motinystės ir šeimos kūrimas
Dažnai moteriai atrodo, jog lyg ir savaime suprantama, kad ji myli savo vyrą, vaiką. Tačiau taip nėra! Moteriai svarbu atrasti tinkamą vidinę būseną, kuri padėtų jai realiai išreikšti meilę ir patirti stiprų savirealizacijos jausmą šeimoje. Tai yra balanso, harmonijos būsena - tokia tolima įprastai automatinei asmenybės funkcionavimo būsenai. Pirmas žingsnis yra pradėti domėtis moteriškos prigimties atskleidimu. Kokia tikroji mano moteriška prigimtis? Kaip man išreikšti savo vidinį pasaulį, kuris galbūt labai idealistinis, gražus, pilnas švelnių jausmų, norų? Kaip įkūnyti savo vidinį pasaulį per elgseną, judesius, kalbos manierą, netgi eiseną? Pavyzdžiui, ar moteris gamina vakarienę nervingai bėgiodama iš kampo į kampą, ar žaismingai, šokio žingsneliu? Tiesa tokia, kad iš tokių, atrodytų, paprastų smulkmenų ir susideda laimės bei savirealizacijos jausmas asmeniniame gyvenime. Antras žingsnis yra priimti tai, ką siūlo moteriška prigimtis. Gerai yra būti moteriškai „silpna“ - jautria, švelnia, empatiška, kūrybiška reiškiant jausmus ir emocijas. Paskendusios funkcinėse rolėse moterys būtent šioje vietoje praranda daug džiaugsmo, nes pilnai neišreiškia savo jausmų ir emocijų. O tai yra būtina moteriškos savirealizacijos dalis. Labai svarbu yra peržiūrėti moteriškumą ribojančius pasąmonės įsitikinimus, juos identifikuoti. Tik pamačiusi, su kuo save sieja, kaip pasąmoningai save identifikuoja, kokios bazinės programos tūno pasąmonėje, moteris gali pradėti sėkmingai eiti moteriškumo keliu.
Pirmiausia, svarbu žinoti, kad automatiškai laimė šeimoje nesusikurs. Laimė yra sukuriama sąmoningai. Todėl moteris, dar planuojanti ar jau turinti šeimą ir norinti darnesnių santykių tiek su vyru, tiek su vaikais, privalo suprasti, kad reikia įdėti energijos, kad šeimos sodas žydėtų. Tai sukuriama rūpesčiu, moters emocijomis, pagarbiu, etišku bendravimu su vyru ir vaikais. Bene daugiausiai problemų porose ir šeimose kyla dėl to, kad žmonės nesugeba tinkamai išreikšti savo poreikių, norų, vizijos, nesugeba tolerantiškai priimti kito žmogaus poreikių. Taigi, pirmasis patarimas - nusiteikti, kad moteriai reikės būti kūrybiškai santykių puoselėjime kiekvienu šeimos gyvenimo etapu. Antrasis patarimas yra suvokti skirtingus šeimos gyvenimo etapus ir įsisąmoninti, kad kiekvienam etapui tinka skirtingi dalykai. Vienoks etapas būna, kai pora ką tik susipažįsta, kitoks, kuomet laukiasi kūdikio, dar kitoks etapas prasideda kūdikiui gimus ir t. t. Visais šiais skirtingais etapais santykius puoselėti reikės vis naujais, skirtingais būdais, nėra vieno tinkamo šablono. Trečias patarimas yra vystyti komunikacijos įgūdžius šeimoje. Darnūs sprendimai, kaip kurti gyvenimo būdą, tenkinantį visus šeimos narius, yra priimami efektyviai bendraujant šeimos nariams. Bene daugiausiai problemų porose ir šeimose kyla dėl to, kad žmonės nesugeba tinkamai išreikšti savo poreikių, norų, vizijos, nesugeba tolerantiškai priimti kito žmogaus poreikių. Tas pats galioja ir bendraujant su vaikais: jei su vaiku nuolat kalbama įsakmiu ir pakeltu tonu, kaip su savo nuosavybe, tarsi kokiu daiktu, turinčiu atitikti kito lūkesčius, toks bendravimas nėra pagarbus, empatiškas ir įsiklausantis į vaiko poreikius.
Iš vienos pusės manau, kad suplanuotas vaikelio pradėjimas - tai nuostabus dviejų žmonių sąmoningumo reiškinys. Kita vertus, jei tai tampa tik protu ir logika grįstu veiksmu - manau, būtų per daug mechaniška. Nuostabu, jei moteris sugeba išgirsti save, savo kūną - ar jis jau pasiruošęs motinystei. Tuomet pastojimui sąmoningai gali ruoštis abu būsimi tėvai. Deja, šiandien žinių apie sąmoningą pastojimą yra išties nedaug, nors šiandieninis mokslas ir turi reikiamų atsakymų. Todėl labai džiaugiuosi, kad į konferenciją „Sveika ir laiminga mama“ pavyko pakviesti žymų norvegų mokslininką Thomas Aksnes, pasidalinsiantį būtent šiomis žiniomis ir moksliniais atradimais tokioje specifinėje sferoje. Tik saugiai poroje besijaučianti moteris drąsiai priima sprendimą tapti mama. Kalbant apie emocinį moters pasirengimą, tikiu, kad kiekviena moteris intuityviai jaučia, kada yra tas tinkamas metas į šeimą pasikviesti naują sielą. Ir tai iš esmės labiausiai priklauso nuo moters santykio su vyru - tik saugiai poroje besijaučianti moteris drąsiai priima sprendimą tapti mama.
Dažnai, įvykus spontaniškam moters pastojimui, jį lydi nesusipratimų virtinė. Tėvams gali kilti nerimas ar panika. Mes nepasiruošę! Kas dabar bus? Daugiausiai streso patiria būsima mama. Kai pora sąmoningai nusprendžia, kad jau yra pasiruošę finansiškai, dvasiškai, emociškai, netgi fiziškai (t. y. abu yra sveiki) priimti vaikelį į savo šeimą, jie visai kitaip atliks jau patį pirmąjį žingsnį - kūdikio pradėjimo aktą: su meile, dėmesingai, tarsi šventą reiškinį. Tuomet visai kitoks bus ir laukimosi procesas - sąmoninga ir išties laukta situacija. Tokiu atveju poroje bus žymiai mažiau streso.
Kuriant šeimą labai svarbu sukurti ir tinkamą aplinką jai, t. y. tinkamus namus, kurie būtų organiški ir darnūs visiems šeimos nariams. Viena didžiausių poros klaidų yra nekurti savo namų, o apsigyventi kartu su moters ar vyro tėvais. Tikrai verta investuoti į naują gražų šeimos etapą, o tai smarkiai siejasi ir su atskiru šeimos būstu. Saugių ir tinkamų namų turėjimas yra esmė tiek moteriai, tiek vaikui. Tik sukūrus atskirus savo šeimos namus įmanoma unikali bei darni būtent tos šeimos narių santykių dinamika. Tam ypač svarbūs emocinis ir fizinis saugumas.
Motinystės iššūkiai ir parama
Lietuvos žiniasklaidoje ignoruojamos motinystę lydinčios problemos, nekalbama apie motiną kaip asmenybę, t.y. Nerašoma apie su motinyste susijusia prievarta, manipuliavimą, blogą fizinę ar psichinę savijautą, teigiama, kad jokių psichologinių problemų neturėtų iškilti, jei moteris gerai atliktų savo vaidmenį, būtų „gera motina“. Žurnaluose motinystė vaizduojama tradiciškai, pabrėžiant pasiaukojimą, pilnatvę ir nutylint sudėtingesnes problemas, patologizuojant neigiamas patirtis ir emocijas. Tėvo vaidmuo vaiko auginime pristatomas kaip epizodiškas, šalutinis, o aktyvesnis tėvas pristatomas kaip egzotika.
Kai motinystę reikia suderinti su intelekto negalia, atsiranda papildomų iššūkių - abejonių, kliūčių ir sisteminių ribojimų. Istoriškai moterims su intelekto negalia buvo ribojamos teisės į seksualumą, reprodukciją ir šeimos kūrimą, o tokie asmenys visuomet laikyti labiausiai pažeidžiami. Sąveikos teorijos principai padeda geriau suprasti, kaip motinystės patirtys yra formuojamos įvairių tapatybės aspektų sankirtose - lyties, negalios, moteriškumo ir kitų socialinių veiksnių įtakoje. Analizuojant motinystės konstravimą galima įžvelgti daugiasluoksniškumą: motinystė gali išaukštinti moterį ir suteikti jai vertingą socialinę perspektyvą, tačiau tuo pačiu gali būti įrankis marginalizacijai, kai neatitinkama „geros mamos“ idealams. Taigi motinystė - tai ne vien biologinė funkcija, bet ir socialinis konstruktas, veikiamas visuomenės lūkesčių, normų bei asmeninių savybių.
Moterys su intelekto negalia dažnai patiria diskriminaciją ir susiduria su kliūtimis įgyvendinant motinystės vaidmenį. Praktikoje šių moterų patirtys dažnai vertinamos pagal stereotipinius lūkesčius, o ne pagal realius gebėjimus, todėl kyla dviguba diskriminacija - dėl lyties ir negalios. Tyrimai rodo, kad moterys su intelekto negalia dažnai gyvena šeimose, kur jų poreikiai yra nuslopinami, o norai dėl santykių ar tėvystės lieka ignoruojami. Institucinis nepasitikėjimas šiomis moterimis dar labiau apsunkina motinystės realizaciją, nes jų gebėjimai dažnai vertinami ne objektyviai, o kaip rizikos veiksnys vaikui.
Daugelio atliktų tyrimų duomenų analizės rodo, kad sėkmingai motinystei būtinas emocinis palaikymas ir kokybiška aplinka. Socialinio darbo požiūriu efektyviai motinystę palaikanti parama apima: aiškios ir suprantamos informacijos teikimą (lengvai suprantama kalba), socialinių įgūdžių lavinimą, pasitikėjimo stiprinimą, pagalbos tinklų kūrimą. Socialinių paslaugų teikimas turi remtis bendruomeniškumo, paramos mobilizavimo, atsakomybės pasidalijimo, šeimos vientisumo ir funkcionavimo principu.
Teisė į motinystę yra pamatinė žmogaus teisė, apimanti teisę kurti šeimą, susilaukti ir auklėti vaikus. Nors teisiniai dokumentai užtikrina šią teisę, praktikoje motinos su negalia vis dar susiduria su diskriminacija, priverstiniais apribojimais ar ribojimais valstybės institucijų lygmenyje. Etinės dilemos kyla, kai reikia subalansuoti motinos teisę būti motina ir vaiko teisę į saugią, stabiliai augančią aplinką. Užsienio tyrimai rodo, kad moterys su intelekto negalia gali sėkmingai prisiimti motinystės vaidmenį, jei joms suteikiama tinkama parama.
Socialiniai darbuotojai darbo kelyje patiria didelius iššūkius: atsakomybę už vaiko gerovę, bendravimo kliūtis, ribotus išteklius ir nepakankamą kvalifikaciją dirbant su intelekto negalią turinčiomis motinomis. Taigi galima teigti, kad motinystės, negalios ir vaiko teisių sankirta atskleidžia tiek etines, tiek praktines dilemas. Tačiau svarbiausia yra kurti kompleksines paslaugas, teikti individualizuotą paramą, stiprinti moterų gebėjimus ir pasitikėjimą, tuo pačiu užtikrinant vaiko saugumą.
tags: #svarbiausias #vaidmuo #motinyste
