Šventoji Jėzaus Teresė, dar žinoma kaip Teresė iš Lizjė, yra viena populiariausių naujausiųjų laikų šventųjų. Jos gyvenimo istorija, nepaisant jaunatviško amžiaus, kupina nuostabių įvykių ir gilios dvasinės patirties, kuri įkvepia milijonus žmonių visame pasaulyje. Ji mirė XIX a. pabaigoje, 1897 metais, o kanonizuota 1925, taip greitai, kad buvo pažeisti įprasti šio proceso terminai. Popiežius Pijus X, pradėjęs kanonizacijos procesą, numatė, kad ji bus pripažinta „didžiausia naujųjų laikų šventąja”. Pijus XI, kuris ją kanonizavo, pavadino ją „savo pontifikato žvaigžde”, o pasaulį apėmusį visuotinės meilės ir pagarbos jaunajai karmelitei sąjūdį popiežius pavadino „šlovės uraganu”.
Teresė Martin (Thérèse Martin) gimė Alansono mieste, Prancūzijoje, 1873 m. sausio 2 d. Liudviko Marteno ir Zelijos Geren, kurie buvo kartu kanonizuoti 2015 m., šeimoje. Ji buvo jauniausia dukra, kurios vaikystė, nors ir laiminga, buvo neįprasta. Jos mama, laikoma tikra šventąja, mirė nuo krūties vėžio, kai Teresei tebuvo vos ketveri metai. Ši netektis paliko neišdildomą pėdsaką jautrios mergaitės sieloje. Po motinos mirties ponas Martinas su dukterimis persikėlė į Lizjė miestą, kur juos globojo jo svainis ir jo žmona.
Teresė augo jautri, maloni, nekantri, tačiau kartu ir labai švelni bei linksma. Ji buvo nepaprastai nuoširdi ir sąžininga. Net ir būdama maža, ji turėjo gilų ryšį su Dievu. Laiminga vaikystė staiga nutrūko mirus motinai. Teresę augino seserys, viena iš jų tapo jos „antrąja motina”. Ji labai mylėjo savo tėvą - nepaprastai gerą ir švelnų žmogų, kuris jai buvo tarsi žemiškas Dievo Tėvo paveikslas.
Kai Teresei sukako devyneri metai, viena iš jos seserų, pasirinkta „antrąja mama”, įstojo į griežtą atsiskyrėlių karmeličių vienuolyną. Teresė vėl patyrė gilią dvasinę traumą, kurią namiškiai tik padidino, nes bandė nuslėpti jos stojimą į vienuolyną. Tuo pat metu Teresė nusprendė, kad ir ji pašaukta stoti į Karmelį. Ji jautė, kad tai „dykuma, į kurią ji Dievo valia turi pasitraukti”.
Teresės gyvenimo kelias nebuvo lengvas. Būdama vienuolė atsiskyrėlė, ji patyrė ne tik dvasines kovas, bet ir fizinius negalavimus. Tačiau net ir sunkiausiais gyvenimo momentais ji išlaikė nepalaužiamą tikėjimą ir meilę Dievui. Ji žadėjo: „Jeigu mano prašymai bus patenkinti, mano Dangus bus nusileidęs žemėn iki pasaulio pabaigos. Aš noriu iš Dangaus daryti gerus darbus žemėje”.
Vėliau ji paskelbta Prancūzijos globėja (drauge su šv. Joana d'Ark). Per abu pasaulinius karus į ją paguodos ir pagalbos kreipėsi daugybė žmonių, buvusių mūšio lauke ir koncentracijos stovyklose. Ją vadinta „mylimiausia pasaulio mergaite”. Dar iki kanonizacijos jai priskirta 4000 stebuklų.
Teresės paveikslas įkvėpė rašytojus ir mąstytojus - jis tapo simbolis ir raktas, kurio dėka galima atverti duris į jų kūrybos pasaulį. „Žinia, kurią ši šventoji atnešė pasauliui, - rašė Bernanosas, - viena iš slėpiningiausių ir esmingiausių jo gautų žinių.”
Netikėtas ir paradoksalus dalykas: Teresę, buvusią vienuolę atsiskyrėlę, popiežius paskelbė visų misijų ir misionierių globėja. Tai atspindi jos gilų troškimą gelbėti sielas ir skleisti meilę visame pasaulyje.
Teresės gyvenimo istorija - tai liudijimas apie tai, kaip paprastas, kuklus gyvenimas gali tapti didžiausiu šventumu, jei jis kupinas meilės Dievui ir artimui. Jos „Mažasis kelias” - tai visiškas pasitikėjimas Dievo Gailestingumu ir meile, kuria ji kviečia dalintis visus.
Spalio 1 d. – Kūdikėlio Jėzaus Teresė, didžiausia šių laikų šventoji
Vėliau ji paskelbta Prancūzijos globėja (drauge su šv. Joana d'Ark). Per abu pasaulinius karus į ją paguodos ir pagalbos kreipėsi daugybė žmonių, buvusių mūšio lauke ir koncentracijos stovyklose. Ją vadinta „mylimiausia pasaulio mergaite”. Dar iki kanonizacijos jai priskirta 4000 stebuklų.
Šv. Jėzaus Teresė (Teresa de Ahumada y Cepeda) gimė 1515 m. kovo 28 d. Ispanijoje, Avilos mieste. Ji buvo trečias kūdikis, gimęs antrojoje Alonso Sančeso de Sepedos santuokoje. Teresė tapo vienuolyno reforma susijungdama su broliais Kryžiaus Jonu ir Jėzaus Antanu, su kuriais 1568 m. įsteigė pirmąjį basųjų karmelitų vienuolyną. Ji įsteigė 17 basųjų karmeličių vienuolynų.
Šv. Jėzaus Teresė mirė Alba de Tormese 1582 m. spalio 4 d. Ji buvo paskelbta palaimintąja 1614 m. balandžio 24 d., o 1970 m. rugsėjo 27 d. popiežius Paulius VI ją paskelbė Bažnyčios Mokytoja, pabrėždamas, kad svarbiausia jos nešama žinia - tai jos mokymas apie maldą.
Teresė Martin gimė Alansono mieste, Prancūzijoje, 1873 m. sausio 2 d. Ji buvo jauniausia Liudviko ir Zelijos Martinų dukra. Jos tėvai, pavyzdingi sutuoktiniai, buvo paskelbti palaimintaisiais 2008 m. Kai Teresei tebuvo ketveri metai, mirė motina. 1887 m. kartu su tėvu ir seserimi Celina ji išsirengė į piligrimystę į Romą ir susitikusi su popiežiumi Leonu XIII prašė, kad jai, nė penkiolikos metų nesulaukusiai, leistų stoti į Lizjė karmeli. 1896-aisiais prasidėjo kančios ir skausmingų bandymų metas, kurį Teresė pavadino Velykų malone. Teresė mirė 1897 m. rugsėjo 30 d. rankose spausdama kryžių.
1925 m. gegužės 17 d. ji buvo paskelbta Šventąja. 1997 m. spalio 19 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę Bažnyčios Mokytoja.
| Įvykis | Data |
|---|---|
| Šv. Jėzaus Teresės gimimas | 1515 m. kovo 28 d. |
| Šv. Teresės Martin gimimas | 1873 m. sausio 2 d. |
| Šv. Teresės Martin mirtis | 1897 m. rugsėjo 30 d. |
| Šv. Teresės Martin beatifikacija | 1923 m. balandžio 29 d. |
| Šv. Teresės Martin kanonizacija | 1925 m. gegužės 17 d. |
| Šv. Jėzaus Teresės mirtis | 1582 m. spalio 4 d. |
| Šv. Jėzaus Teresės paskelbimas Bažnyčios Mokytoja | 1970 m. rugsėjo 27 d. |
Šventosios Teresės pagrindinis supratimas ir svarstymas - „mažasis kelias”. Ji rašė: „Meilę galima įrodyti veiksmais, o kaip aš galiu išreikšti savo meilę? Aš negaliu padaryti didelių žygdarbių.” Vis dėlto jos gyvenimas ir mokymas tapo daugelio įkvėpimu.
Kai kurie nūdienos teologai ir mokslininkai sutrikę. Jie klausia savęs, ar tik Teresės šlovė nebus kilusi per nesusipratimą; regis, ji netikėtai atskleidė pernelyg lengvą, mielą, jaukų kelią į šventumą; regis, ji vienu ypu sugriovė senovinį herojiško šventumo pastatą, neprieinamo paprastiems tikintiesiems, ir vietoj jo siūlo kasdienišką šventumą, susidedantį iš smulkmenų. Vėliau imta sakyti, kad šios šventosios paveikslas - pernelyg nudailintas, saldus, todėl jis negali būti tikroviškas. Nutarę atskleisti „tikrą Teresės veidą”, skeptikai ėmėsi negailestingai analizuoti jos gyvenimą, charakterį ir veiklą sociologijos ir psichologijos požiūriu.
