Šventoji Jėzaus Teresė (Teresa de Ahumada y Cepeda) gimė 1515 metų kovo 28 dieną Ispanijoje, Avilos mieste. Ji buvo trečias kūdikis, gimęs antrojoje Alonso Sančeso de Sepedos (Alonso Sánchez de Cepeda) santuokoje su Beatrise de Aumada (Beatriz de Ahumada). Kai Teresei buvo 14 metų, mirė jos motina. Tėvas, matydamas dukters polinkį į tuštybę, 1531 metais įkurdino ją seserų augustiniečių pensione. „Pirmąsias aštuonias dienas [ten] labai kentėjau, veikiau dėl to, jog įtariau, kad mano tuštybė yra žinoma. Praėjus aštuonioms dienoms ar dar greičiau, ten jaučiausi labiau patenkinta nei savo tėvo namuose“, rašė Teresė. 1532 metais dėl ligos Teresė turėjo palikti pensioną. 1535 metais Teresė įstojo į Įsikūnijimo karmeličių vienuolyną Aviloje. 1537 metais ji davė įžadus, tačiau kitais metais dėl prastos sveikatos turėjo palikti vienuolyną. 1543 metais mirė Teresės tėvas. Pati Teresė tuo metu išgyveno dvasinio drungnumo laikotarpį: „Pradėjau bijoti vidinės maldos, nes jaučiausi pražuvusi. Man atrodė geriau elgtis taip, kaip daugelis, <…> kalbėti tik privalomas lūpų maldas ir daugiau nesiimti vidinės maldos, ir nebendrauti taip artimai su Dievu, nes tebuvau verta būti su velniais.“
Krizė tęsėsi iki 1554 metų, kai jai į rankas pateko šv. Augustino „Išpažinimai“. „Kai pradėjau skaityti „Išpažinimus“, atrodė, kad juose išvydau save. Ėmiau labai melstis šiam garbingam šventajam. Skaitydama apie jo atsivertimą, kaip jis išgirdo balsą sode, širdyje jaučiau, kad šis balsas kreipėsi į mane“. Beveik tuo pačiu metu vienuolyne atsitiktinai pamatė kažkieno atneštą „žaizdomis aptekusio“ Kristaus skulptūrą. Po atsivertimo prasidėjo intensyvus dvasinis gyvenimas. Teresė gavo pirmąsias mistines malones: patyrė dvasios pagavą, širdies pervėrimo malonę, intelektinį Kristaus regėjimą, pragaro regėjimą, vėliau - prisikėlusio Kristaus viziją.
Įsikūnijimo vienuolyne aplinkui ją būrėsi seserys, siekiančios gilesnio santykio su Dievu. Iš šių pokalbių su seserimis 1560 metais gimė mintis steigti naują basųjų karmeličių bendruomenę. „Vieną dieną, kai buvome drauge, viena iš mūsų paklausė, ar negalėtume ir mes gyventi taip, kaip basosios seserys [klarisės]. Po didelių vargų 1562 metų rugpjūčio 24 dieną buvo įsteigta tokia bendruomenė - Šv. Juozapo basųjų karmeličių vienuolynas. Taip prasidėjo Karmelitų ordino reforma. 1567 metais ji gavo Ordino generolo leidimą steigti kitus vienuolynus. Iki savo mirties 1582-aisiais Teresė įsteigė 17 basųjų karmeličių vienuolynų. 1567 metais, atvykusi steigimo reikalais į Medina del Kampą, ji sutiko brolius Kryžiaus Joną ir Jėzaus Antaną ir drauge su jais 1568 metais Diuruelyje įsteigė pirmąjį basųjų karmelitų vienuolyną.
Šv. Jėzaus Teresė mirė Alba de Tormese 1582 m. spalio 4 d., kuri dėl Grigaliaus kalendoriaus reformos tapo spalio 15-ąja. 1614 m. balandžio 24 d. popiežius Paulius V paskelbė ją palaimintąja. 1622 m. kovo 12 d. 1970 m. rugsėjo 27 d. popiežius Paulius VI paskelbė šv. Jėzaus Teresę Bažnyčios Mokytoja, pabrėždamas, kad svarbiausia šv. Jėzaus Teresės nešama žinia mums - tai jos mokymas apie maldą. Teresė moko mus melstis klausydama Dievo ir kalbėdama su Juo, melsdamasi pati.
Šventoji Teresė Marten (Thérèse Martin) gimė Alansono mieste, Prancūzijoje, 1873 m. sausio 2 d. Liudviko Marteno ir Zelijos Geren, kurie buvo kartu kanonizuoti 2015 m., šeimoje. Po motinos mirties 1877 m. rugpjūčio 28 d. Teresė su šeima persikėlė į Lizjė miestą. Žmogišką ir dvasinę Teresės brandą lydėjo ypatingos malonės, jos leido augti žinant begalinį Dievo gailestingumą, rodomą kiekvienam žmogui. Per 1883 m. Sekmines ji patyrė nepaprastą malonę - Švč. Mergelės Marijos užtarimu pagijo nuo sunkios ligos. 1884 m. Teresė turėjo didelį troškimą sekti savo seserų Paulinos ir Mari pėdomis ir atsidėti kontempliatyviam gyvenimui karmeličių vienuolyne Lizjė. Piligriminėje kelionėje į Italiją, per Lizjė vyskupijos tikinčiųjų susitikimą su popiežiumi Leonu XIII, ji drąsiai paprašė Šventojo Tėvo leisti jai įstoti į karmeličių vienuolyną būnant tik 15 metų. Gavusi leidimą, įstojo į vienuolyną 1888 m. ir davė įžadus 1890 m.
Teresės kelionė į šventumą buvo sustiprinta didelių pasitikėjimo Dievu išbandymų, apie kuriuos ji liudijo savo užrašuose, laiškuose ir maldose, akimirkomis. Jos mokymas taip pat atsiskleidžia eilėraščiuose ir nedideliuose spektakliuose, kuriuos rašė poilsiui su seserimis. Bendradarbiaudama ruošiant novicijas, ji ėmė skleisti savo dvasines patirtis, aprašytas „Mažajame dvasinės vaikystės kelyje“ (Lietuvoje žinomos kaip „Mažasis kelelis“ - red. past.). 1896 m. balandžio 3 d. naktį iš Didžiojo ketvirtadienio į Didįjį penktadienį Teresei pirmąkart pasireiškė liga, galiausiai nuvedusi į mirtį. Šiuo laikotarpiu ji buvo stipriai susitelkusi į savo pašaukimą būti plakančia širdimi Bažnyčioje, kuri yra mylima, mylinti ir kurianti meilę. Blogėjant sveikatai, Teresė buvo perkelta į ligoninę. Anksčiau, tamsią tikėjimo naktį, ji teigė: „Aš nemirštu, o žengiu į gyvenimą.“ 1897 m. rugsėjo 30 d., būdama 24 m., ji išėjo iš šio gyvenimo tardama žodžius: „Mano Dieve... Kanonizuota popiežius Pijaus XI 1925 m. gegužės 17 d., šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė ir šv. Pranciškus Ksaveras po dvejų metų buvo paskelbti visuotiniais misijų globėjais. 1997 m. spalio 19 d. šv. Jonas Paulius II paskelbė ją Bažnyčios mokytoja.
Savo autobiografijoje „Vienos sielos istorija: rankraštis C“ šv. Teresė aprašo jėgą, su kuria Dievas įtraukė ją į vienovės su Savimi sūkurį: „Suprantu, Viešpatie, kad kai siela leidžiasi įtraukiama į Tavo aliejų kvapą, ji nebegali bėgti viena, o visos jos mylimos sielos seka ją; tai vyksta be suvaržymų, be pastangų, tai natūrali jos traukos prie Tavęs pasekmė. Kaip srauni upė įteka į vandenyną, paskui save tempdama viską, su kuo susidūrė kelyje, taip ir siela, o Jėzau, panyra į bekraštį Tavo Meilės vandenyną, susirinkdama visus lobius, kuriuos turi.
Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresės užsidegimas buvo nušviestas ir maitinamas vienovės su Viešpačiu per nuolatinę maldą, Jo Žodžio meditaciją, sakramentinį gyvenimą ir bendrumą su seserimis vienuolyne. Apmąstymas buvo būdas išvystyti gilesnį kasdienį įvykių suvokimą. Tie, kurie visiškai atiduoda save Dievui, tampa Dievo dovana visiems, o jų egzistencija, visiškai ir laisvai atiduota dieviškajai garbei, skelbia ir skleidžia Dievo pirmumą ir žmogaus, sukurto pagal jo paveikslą ir panašumą, transcendenciją. Šios mažos šventosios užsidegimas išreikštas visišku jos pasitikėjimu Dievu ir troškimu pasidalinti savo susitikimo su Dievu patirtimi su kitais, visuotinės bendrystės glėbyje. Ji matė, kad pasitikėjimas Dievu yra galingas atsivertimo būdas; gyvendama, kad atsakytų į Jėzaus troškimą būti mylima, ji norėjo mylėti Jį ir padaryti, jog Jį mylėtų, pasiūlyti jam meilę už Meilę. Didžiausias Teresės troškimas - šventumas - neatskiriamas nuo jos troškimo išgelbėti visus žmones, ypač neturtingiausius. Gyvenimas, pasiūlytas Dievui, susijungiant su auka Kalvarijoje, gauna malonę tarnauti Jam ištikimai, kūrybingai ir energingai; tai esminė tiesa, iš kurios išauga pastoracinė sielovada ir misijų darbas. Tai aktyvaus ir kontempliatyvaus gyvenimo sąveika, vykstanti kiekvieno, kuris atsiliepia į Viešpaties šaukimą, širdyje ir besivystanti mistiniame Kristaus kūne, kuriame įvairūs nariai suderina savo konkrečią misiją, palaikydami ir praturtindami vienas kitą.
„Norėčiau skelbti Evangeliją visuose penkiuose žemynuose pakaitomis, net ir pačiose tolimiausiose salose. Būčiau misionierė ne kelerius metus, bet nuo sukūrimo pradžios iki amžių pabaigos. Tačiau svarbiausia, mano Mylimas Gelbėtojau, praliečiau dėl Tavęs kraują, net iki paskutinio lašo... Kankinystė buvo mano jaunystės svajonė [...], tačiau negaliu apriboti savęs trokšdama vienos kankinystės. Teresė aukojo savo kančias už pašaukimus ir misionierių darbą ir bandė tai paaiškinti savo seserims, kurios stebėjo šias pastangas, nesuprasdamos jos stiprių motyvų. Teresės gyvenimas išseko, tačiau didžiulis užsidegimas leido įgyvendinti troškimą nesiilsėti net po mirties. Laiškuose dvasiniams broliams misionieriams Teresė pabrėžė, kaip su jos pagalba per maldą ir meilę gali būti lengviau panaudojami Jėzaus Kristaus suteikti apaštaliniai ginklai. Ji buvo tvirtai įsitikinusi Mažojo kelelio grožiu ir buvo nukeliavusi iki Viešpaties Širdies, su savimi nusivesdama visus misionierius ir visas jiems patikėtas sielas. „O mano Jėzau! Dėkoju, kad išpildei vieną iš didžiausių mano troškimų - turėti brolį, kunigą, apaštalą [...]. Tu žinai, Viešpatie, kad vienintelis mano siekis yra padaryti Tave žinomą ir mylimą. Dabar mano troškimas bus išpildytas. Dangiškasis Jėzau, išgirsk maldą, kurią siunčiu už jį, norintį tapti Tavo misionieriumi. Apsaugok jį pasaulio pavojuose. Leisk jam nuolat justi praeinančių dalykų nereikšmingumą ir tuštybę bei laimę jų nekęsti dėl Tavo meilės. Tegul jis tęsia šį didingą apaštalavimą su visais, šalia esančiais.“
Būdama vienuole karmelite Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė per savo trumpą gyvenimą, atrodytų nieko ypatingo nenuveikė. Apie išskirtinį šios merginos pasaulį sužinome iš trijų sąsiuvinių, kurie po jos mirties buvo išleisti knygos “Vienos sielos istorija” pavidalu. Vartant Teresės užrašus bergždžia ieškoti kažkokios teologinės sistemos, sudėtingų minties konstrukcijų ar įmantrių literatūrinių pasažų. Čia viskas paprasta ir suprantama. Ko gero, atsakymas paprastas, kaip ir pati Teresėlė. Šios jaunos prancūzaitės raštuose glūdi paprastumas ir patirtis. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės pasaulyje nėra jokių vizijų, asketinių pratybų, maldos technikų. Visko pamatas - troškimas gyventi tikrą krikščionišką gyvenimą. Taip, kaip ši karmelitė gyveno su Dievu, gali gyventi visi: sveiki ir ligoniai, vaikai ir suaugusieji, džiugūs ir laimingi, liūdni ir tūkstančių rūpesčių slegiami, negalintys link Dievo skubėti didžiuliais žingsniais. Vis dėlto Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės krikščioniško gyvenimo “pamokos” yra apibendrinamos žodžiais “mažasis kelias”.
Šioje vietoje reiktų prisiminti porą Biblijos ištraukų, tiesiog įkūnijusių “mažosios Jėzaus gėlelės” gyvenimą. Visų pirma - tai Jėzaus žodžiai apaštalams: “Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė” (Mt 19, 14). Tik tampant mažu, t.y. visiškai pasikliaujant Viešpačiu, nesileidžiant į sudėtingus ir problemiškus svarstymus, įeinama į Dievo karalystę. Mažas yra tas, kuris išdrįsta priimti šventumo iššūkį, nepaisydamas savo silpnumo, priemonių skurdumo. Teresė puikiai matė tą akivaizdžią prieštarą tarp didingo mūsų pašaukimo išgyventi bendrystę su Dievu ir mūsų žmogiškojo silpnumo. Šventoji sako, kad ji jaučiasi per silpna, per maža savo jėgomis tobulumo laiptais kopti Dievo link, todėl tiki, jog prie “mažiuko” nusileis Jėzaus rankos, kurios pakylės jį iki Dievo. Tuo tarpu mažoji karmelitė siūlo drąsiai kelti akis į Dievą. Čia galime prisiminti kitą Šventojo Rašto vietą, 131 psalmę, puikiai atspindinčią Teresės dvasingumą. “Viešpatie, mano širdis nėra išdidi nei mano žvilgsnis neišpuikęs. Nesiimu didžių dalykų, nei to, kas pranoksta mano jėgas<…>Pasitikėk Viešpačiu, Izraeli, ir dabar, ir amžinai!”. Psalmininkas apgieda pasitikėjimo būseną. Ji reiškia ne tam tikrą pasyvumą, bet vidinį aktyvumą, kai pasitikime Dievu, jo visagalybe, kai nepabūgę savo silpnumo ryžtamės išsakyti jam net sunkiausiai įgyvendinamus troškimus.
Būtent todėl Šv. “Mažajame kelyje” vyksta įprasti ir kasdieniniai dalykai, nesijaučiama kaip ryškiai apšviestoje scenoje, niekas tavęs nešlovina ir negiria. “Mažajame kelyje” niekas neiškyla virš paprasto žmogaus gyvenimo lygio. Tik būtinai reikia vieno: didelės, stiprios ir ištikimos meilės, su kuria atliekamos kasdieninės pareigos. Visiškai nesvarbu, kur ir kas bebūtum: mokykloje ar darbe, tarnautum ligoniui ar pats gulėtum bejėgis ligos patale… “mažajame kelyje” neturi reikšmės tai, ar tu pakėlei adatą nuo žemės, ar pastatei namą. Dievas nžiūri mūsų darbų didingumo, o tik meilės, su kuria juos atliekame. - meile deganti siela negali nieko neveikti. Jei tu žinotum, ką aš planuoju nuveikti kai būsiu danguje…aš vykdysiu misiją…ten prasidės mano pasiuntinybė - mokysiu mylėti gerąjį Dievą taip, kaip aš jį myliu. - aš niekada netikėjau, kad galima tiek daug iškentėti. - aš jums atsiųsiu šviesą. - aš nesigailiu, kad pasiaukojau meilei. O ne, aš nesigailiu. Iš šių eilučių galime pajusti kokia begaline meile Dievui ir žmonėms degė šv. Dievo meilės "užburta"
Kas gi tu esi, šv. Terese, kad tau reiškiama pagarba jau seniai peržengė Katalikų Bažnyčios „teritoriją“? Pasak teologo, žinomo biografinių knygų autoriaus Kristiano Feldmano (Christian Feldmann), tavimi žavisi ne tik įvairūs religijų bei kultūros pasaulio asmenys, bet tave teigiamai vertina kai kurie ateistai monarchistai, o antai Kaire musulmonai (!), norėdami tave pagerbti, pastatė net katalikišką baziliką. Turbūt geriausiai šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresės (Teresė Marten) trumpo, bet nepaprastai prasmingo gyvenimo meilės auką, kuri liepsnojo ant Viešpaties Dievo aukuro, apibūdino popiežius Pijus X: „Ji didžiausia XX a. šventoji“. Galėtume pridurti, kad Teresė iš Lizje yra ir viena labiausiai žinomų šventųjų. Nors nuo šv. Teresės mirties ir gimimo Dangui datos mus skiria 113 metų, tačiau jos pasirinktas mažasis tobulumo kelias (nepaisant mūsų visuomenės dvasinę sveikatą ardančio sekuliarizmo vėžio) visada skatins juo eiti tuos, kurie trokšta priklausyti tiktai Dievui ir mylėti kiekvieną žmogų. Būtent - kiekvieną, nes Evangelijos aukščiausia dorybė - meilė bekompromisiškai atmeta bet kokį nerangumą, idant maldose net priešams galėtume linkėti tiktai gera (Mt 5, 43 - 48).
Išskirtinis Teresės evangelinis artimo meilės liudijimas buvo skirtas 30 - mečiui žudikui Anri Pranciniui, kai jis 1887 m. Paryžiaus gatvėje pasmaugė laisvo elgesio moterį ir jos vienuolikametę dukrą. Ši tragedija sukėlė pasipiktinimo bangą, kuri persirito per visą Prancūziją. Tuo tarpu Teresė, būdama tik keturiolikos, ne kaltina (kaip kiti) Prancinį, bet pasiryžta jį atvesti į atsivertimą. Ji jį pavadina „pirmuoju savo nusidėjėliu“, užsako už jį šv. Mišias ir ištisas savaites meldžiasi už tai, kad jis nenueitų į amžinybę be atgailos. Prancinio mirties dieną nušvito viltingas pragiedrulis. Kai budelis jau ruošėsi giljotina nubausti nusikaltėlį, staiga baimės gniaužiančiu balsu jis paprašo šalia stovintį abatą paduoti kryžių ir, visiems matant, tris kartus jį pabučiuoja… Po to iškart jam įvykdoma mirties bausmė. Teresė skaito laikraštyje „La Krua“ šio savo „globotinio“ paskutinių gyvenimo akimirkų aprašymą ir iš laimės nebesulaiko ašarų. Jos viso gyvenimo pagrindinę nuostatą - visada pagelbėti artimui - geriausiai apibrėžia jos mėgstamiausia šv. Teresės Avilietės citata: „Tūkstantį kartų atiduočiau savo gyvybę, kad išgelbėčiau vieną sielą“.
„Šventumo esmė yra ne vienokios ar kitokios pratybos, o širdies nusiteikimas, dėl kurio mes, vargani ir maži, suvokdami savo silpnumą ir beatodairiškai pasitikėdami Dievo tėvišku gerumu, nuolat jaučiamės esą Jo rankose“, - rašė šv. Teresė, šiais žodžiais apibūdindama savo „mažąjį kelelį“ ir trokšdama būti nuolanki kaip smėlio grūdelis, kuris tarp kitų daugybės smėlio smilčių yra nepastebimas. Ji stengėsi gyventi šiuo įsitikinimu: „Aš noriu būti užmiršta ne tik pasaulio, bet ir savęs pačios, idant nebeturėčiau kitokio troškimo, kaip mylėti gerąjį Dievą“. Paprasti jos žodžiai ir kokia gili juose slypinti motyvacija! Ar tai nėra kvietimas, matant jos pačios užsidegimą, klausti savęs: „O aš, ar išties stengiuosi mylėti Dievą taip, kaip Jis dabar to nori iš manęs?“ Ne veltui Jėzus mums sako: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21). Šventųjų širdys yra visiškai „prisirišusios“ prie vienintelio lobio - Viešpaties. Šios širdys yra šio lobio „užburtos“. Tai įvyksta jokiu būdu ne žaibiškai, tarsi mago lazdele mostelėjus, bet laipsniškai, kaskart vis plačiau atlapojant savo širdį maldingam Dievo žodžio priėmimui. Kai žmogus disciplinuotai skiria laiko jo Kūrėjui, kad su Juo galėtų artimiau bendrauti, tada ilgainiui laikas virsta amžinybės kilimu, kuriuo besimeldžiantysis vis artėja prie Jėzaus Širdies ir nebepajėgia atskirti, kur yra jo paties širdis ir kur joje tas neįkainojamas lobis. Jį apsvaigina Dievo meilės gėrimas, kuris yra gyvojo vandens šaltinis, trykštantis į amžinąjį gyvenimą (Jn 4, 14). Šv. Teresė leidosi Viešpaties malonės pagaunama ir įtraukiama į Jo meilės svaigulio epicentrą. Tik dėl to, kad ji, visa širdimi ieškodama Dievo, Jam visiškai pasiaukojo, ji galėjo ir džiaugsme ir skausme tarti: „Meile liepsnojančiai dieviškai Širdžiai aš pavedžiau viską, aš bėgu lengvai… Man liko tik vienas mano turtas - gyventi meile“. Ir ji mylėjo iki paskutinio atsidūsėjimo…
Kai 1897 m. Lizje karmeličių vyresnioji ir kitos vienuolės pagaliau suprato, kad Teresės tuberkuliozės liga pasiekė kritišką stadiją, tik tuomet ji buvo atleista nuo visų nelengvų įsipareigojimų vienuolyne. Bet jau buvo per vėlu. Teresės sveikatos būklė nesustabdomai ėjo vis prastyn. Dar 1897 metų kovo 19 dieną ji šmaikščiai seseriai Agnesei pažada: „Kai aš būsiu ten, viršuje, trumpa mano ranka tarsi taps daug ilgesnė“, o jau rugsėjo 29 dieną prasideda agonija, ir ji pašnabždom sako vyresniajai: „Aš niekada nesugebėsiu numirti!.. Kada aš pagaliau visai uždusiu? Nebegaliu daugiau!“ Teresės vos pakeliama kančia tampa panaši į Nukryžiuotojo agoniją, kai Jis merdėdamas taria: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! (Mt 27, 46). Tačiau rugsėjo 30 dienos vakare paskutiniai šv. Teresės žodžiai, kai jos gyvybė kybojo ant plauko, buvo tie, kuo jos siela visą gyvenimą alsavo: „Mano Dieve… aš… myliu… Tave!“ Galėtume kiekvienas savęs klausti: „Ar verta taip stengtis mylėti Dievą ir artimą, kad paskui, gyvenimo saulėlydyje, ne tik mūsų virpančios lūpos, bet svarbiausia - darbai bylotų, jog nebuvome atsainiai numoję ranka į Dekalogo viršukalnę - Viešpaties Dievo meilę?
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė (Teresė iš Lizjė, Thérèse de Lisieux, tikras vardas Teresa Marten, dar vadinama Šv. Kūdikėlio Jėzaus Terese, pranc. Sainte Thérèse de l’Enfant Jésus et de la Sainte Face, Šv. Teresėlė; 1873 m. sausio 2 d. - 1897 m. Teresė gimė 1873 m. Alansono mieste Prancūzijoje laikrodininko Lui Marteno šeimoje. Kai Teresei buvo ketveri metai, jos mama mirė nuo vėžio. Šeima persikėlė į Lizje. Kai Teresei buvo devyneri metai, ji labai susirgo ir atsidūrė ant mirties slenksčio. Kai Teresei buvo 15 m., 1889 m. ji pirmą kartą pabandė įstoti į vienuolyną, bet vyskupas jai atsakė, motyvuodamas tuo, kad ji per jauna. Nepadėjo ir kelionė į Romą pas popiežių Leoną XIII, bet vyskupas, įsitikinęs, kad Teresės noras nėra momentinis, pakeitė savo sprendimą, ir jos svajonė išsipildė - ji tapo karmelite. Po 7 metų Teresė susirgo tuberkulioze. 1897 m. rugsėjo 30 d. ji mirė būdama tik 24 metų, ir liko nutolusio vienuolyno nežinoma vienuolė.
Praėjus metams po mirties, vienuolyno vyresnioji išleido Teresės autobiografiją, pavadintą „Vienos sielos istorija“ tik 2 tūkstančių tiražu. XX a. 1907 m. popiežius Pijus X pirmą kartą išreiškė norą, kad Teresė būtu pagerbta. Šventoji Teresė iš Lizje 1923 m. balandžio 29 d. buvo beatifikuota ir 1925 m. gegužės 29 d. 1929 m. atsižvelgus į vis didėjanti piligrimų skaičių prie šventosios kapo Lizje mieste buvo pastatyta Šv. 1997 m. Lietuvoje yra kelios Šv. Dabar jos relikvijos (palaikai) vežiojami po visą pasaulį. 2007 m. Šventosios Teresės pagrindinis supratimas ir svarstymas - „mažasis kelias“. Ji rašė: „Meilę galima įrodyti veiksmais, o kaip aš galiu išreikšti savo meilę? Aš negaliu padaryti didelių žygdarbių.
Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė (1873-1897) - vienuolė karmelitė, Bažnyčios mokytoja, viena iš mylimiausių ir žinomiausių šventųjų. Dar vadinama Lisieux (Lizjė) Terese, Karmelio Gėlele ar tiesiog meiliai - Teresėle. Ji yra Prancūzijos ir pasaulio misijų globėja, ją gerbia ir kitų krikščioniškųjų konfesijų išpažinėjai ir netgi nekrikščionys. Teresė Marten (Teresse Martin) gimė Prancūzijoje, Alansone (Alençon), 1873 m. sausio 2 d. giliai tikinčių, atsidavusių katalikų Luiso Marteno (Louis Martin) ir Zelijos Geren (Zélie Guérin) šeimoje. (Beje, Teresėlės tėvai dėl savo tikėjimo ir gyvenimo liudijimo yra paskelbti Dievo tarnais.) Teresė buvo jauniausia iš penkių seserų. Būtent darnioje ir mylinčioje šeimoje Teresėlė gavo pirmąją tikros tėviškos bei motiniškos meilės patirtį. Šios meilės patirtis persmelks jos santykius su Dievu. Laimingasis Teresėlės gyvenimo laikotarpis pasibaigia 1877 m. rugpjūčio 28 d. mirus mamai. Po jos mirties tėvas su dukromis išsikrausto į Lizjė. Po mamos mirties Teresė iš guvios ir džiaugsmingos mergaitės virsta itin jautria ir drovia. Ją apninka skrupulai. Veikiausiai dėl didelių emocinių žaizdų Teresėlė netgi suserga. Iš rimtos ligos patalo pakyla per 1883-ųjų Sekmines, regis, antgamtiškai išgijusi Mergelės Marijos užtarimu. Šis laikotarpis labai svarbus ir Teresės dvasiniam brendimui. 1884 m. gegužės 8 d. ji priima Pirmąją Komuniją. Tai išgyvena kaip be galo artimą susitikimą su Jėzumi, tiesiog ištirpimą Jame. Tais pačiais metais, birželio 14 d. Teresėlė labai sąmoningai priima Sutvirtinimo sakramentą. Keturiolikmetę Teresę perkeičia staigi ir visą ją apimanti Kalėdų malonė. Ją pati Teresėlė apibūdina, kaip „darbą, kurio neįveikiau per dešimt metų, Jėzus padarė per vieną akimirką, pasikliaudamas mano gera valia, kurios man niekada netrūko“. Ji jaučiasi atgavusi sielos tvirtumą, atsikrato vaikystės ydų ir trūkumų. Teresė staiga subręsta ir pradeda bėgti per gyvenimą „milžino žingsniais“, nes Jėzus jos vidinę tamsą pavertė šviesos srautu. „Patyriau tvirtąjį ir galingąjį Dievą“, - rašo Teresė. Veikiai po savo atsivertimo Teresė pradeda žygius dėl stojimo į Karmelį. Ji jau pajėgia kovoti dėl savo tikslo. 1887 m. lapkričio 20 d. 1888 m. balandžio 9 d. ji įstojo į Lizjė Karmelį, 1890-ųjų rugsėjo 8-ąją, per Švč. M. Marijos Gimimo šventę, davė pirmuosius vienuolinius įžadus.
Teresė įstojo į Karmelį neturėdama jokių iliuzijų ir ne dėl to, kad norėtų vėl būti su savo anksčiau į tą patį vienuolyną įstojusiomis vyresnėmis seserimis. Jos troškimas - aukotis dėl sielų, melstis už žmones, ypač už kunigus. Ji ir pati trokšta tapti šventa. Įkvėpimo savo paieškoms semiasi iš Evangelijos. Tai irgi Teresės drąsos ir nepriklausomumo įrodymas. Jos laikais nebuvo įprasta ieškoti įkvėpimo Dievo žodyje, greičiau - jo komentaruose. Teresės neguodžia jokie komentarai, nė šventųjų gyvenimų aprašymai. Ji mato didžiulę prarają tarp jų ir savęs. Mūsų karmelitę apšviečia ši Šventojo Rašto eilutė: „Jei kas yra mažasis, teateinie pas mane!“ (Pat 9, 4). Šiuose žodžiuose ji atpažįsta save. O Iz 66, 12-13 atranda atsakymą, ką Dievas darys su tuo mažuoju: „Kaip mažyliai būsite nešiojami ant jos rankų, sūpuojami ant jos kelių. Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus“. Pasitikėjimo kelio „įkūnijimas“ - Teresės sukurtas Pasiaukojimo Gailestingajai Meilei aktas. 1895 m. birželio 9 d., per Švenčiausiosios Trejybės iškilmę, ji pasiaukoja Gailestingajai Dievo Meilei. Taip atsiskleidžia didžiulė Teresės drąsa, nepaisant labai aiškaus savo menkumo suvokimo. Pasiauojimo akte ji nevardija jokių savo nuopelnų, bet prašo patį Dievą būti jos šventumu. Ji net atsisako savo nuopelnų („pasirodysiu Tavo akivaizdoje tuščiomis rankomis, nes neprašau Tavęs, Viešpatie, skaičiuoti mano darbus“). Teresė Dievo Gailestingajai Meilei pasiaukoja deginamąja auka, maldaudama Dievą ją „sunaikinti“.
Teresę kankina nenumaldomi troškimai būti apaštale, kankine, kovotoja, kunigu, skelbti Evangeliją visuose penkiuose žemynuose. Tai neįmanoma. Apsimarinti, atsisakyti to? Atsakymą ji randa Pauliaus laiške korintiečiams (1 Kor 13 sk.). Ji rašo: „Meilė, gailestingumas bus mano pašaukimas. Supratau, kad jei bažnyčia yra kūnas, sudėtas iš atskirų narių, tai negali stigti Jai ir paties būtiniausio bei prakilniausio. Suvokiau, kad Bažnyčia turi širdį, o toji Širdis liepsnoja meile. Supratau, kad vien Meilė žadina Bažnyčios narius veiklai. Ir jeigu Meilė užgestų, apaštalai neskelbtų Evangelijos, kankiniai atsisakytų lieti kraują <…> Aš supratau, kad meilė aprėpia visus pašaukimus, kad meilė yra viskas, kad ji gyva visais laikais ir visur. Vienu žodžiu, meilė amžina. 1896 m. balandžio 3-ąją, naktį iš Didžiojo ketvirtadienio į Didįjį penktadienį, Teresėlę ištinka kraujoplūdis, pirmasis mirtinos ligos - džiovos ženklas. Ji jį sutinka tikėjimu - artėja susitikimas su Mylimuoju Sužadėtiniu Kristumi. Prieš pat įsismarkaujant ligai, ji, paprašyta Motinos Agnietės, baigė rašyti savo prisiminimų rankraščio pirmąją dalį. Kitas rankraščio dalis (B ir C) parašė jau sunkiai sirgdama. Teresei ligos laikotarpis sunkus ne tik fiziškai. Ją labiausiai kankino vidinė tamsa. Teresėlė darėsi panaši į Kristų ne tik fiziniais kentėjimais, bet ir dalijosi Jo apleistumu. Jos vidinė vienatvė, dvasinis išbandymas ją įvesdino į Getsemanės slėpinį. Jos agonija 1897 m. rugsėjo 30 d. buvo kaip ir Jėzaus, be jokios paguodos. Kai apie trečią valandą ji kryžiumi išskėtė savo rankas, atsiremdama į dvi seseris, dusdama ir ieškodama palengvėjimo, susirinkusioms aplink ją seserims ji labai priminė Nukryžiuotąjį. Iki paskutinio atodūsio - kaip Jėzus - ji liko suvokianti ir budri. Žodžiu, Teresė matė save mirštant. Ji galėjo paaukoti savo mirtį. Kad ir kaip baisu tai buvo, Švč. Veido Teresės mirtis negalėjo sukelti vien ašarų ir skausmo. Jos mirtis tapo džiaugsmo švente. Po Teresėlės mirties seserims karmelitėms išleidus jos rankraščius, prasidėjo Teresės žadėtasis rožių lietus, malonės, kurias jos užtariami gavo daugybė žmonių. Teresę šventąja paskelbė popiežius Pijus XI 1925 m. gegužės 17 d. Jis ją drauge su šv. Pranciškumi Ksaveru 1927 m. gruodžio 14 d. paskelbė ir visų misijų globėja. Teresėlės su tobulu paprastumu atskleista evangelinė išmintis paskatino popiežių Joną Paulių II 1997 m. spalio 19 d.
Teresė Marten (Thérèse Martin) gimė 1873 metais Prancūzijoje Alansono (Alençon) mieste. Kai jai buvo ketveri, mirė jos motina, ir senyvas tėvas jai skyrė visą savo meilę. Ši meilė buvo tokia stipri ir nuoširdi, jog, kai Teresė 1888 metais būdama penkiolikos paprašė leisti (tai buvo reikalinga dėl jos jauno amžiaus) stoti į karmeličių vienuolyną Lizjė, tėvas su tuo tuoj pat sutiko. 1890 m. ji davė įžadus. Pasiligojusi ir nebeturėdama jėgų, ji visgi neatsisakydavo jokio darbo, su džiaugsmu kęsdavo skausmus, viską aukodama „už nusidėjėlių sielas ir už Bažnyčios vargus“. Nuo 1895 sausio iki 1897 liepos ordino vyresniosios liepimu ji rašė savo autobiografiją „Vienos sielos istorija“, kurioje labai paprastai ir atvirai bei lakoniškai ir grakščiai aprašė savo dvasinį kelią. Teresė mirė 1897 metais sulaukusi vos dvidešimt ketverių. Mirdama ji šnabždėjo: „Negaliu kvėpuoti; negaliu mirti. 1925 metais Pijus XI paskelbė ją šventąja, o po dvejų metų - ir misijų globėja.
