Ar esate stebėję šiltadaržiuos auginamus retus atogrąžų augalus? Jie, atvežti iš karšto ir drėgno klimato ir persodinti šaltosios šiaurės paunksmėn, auga ir bręsta neįprastinėse sąlygose tik ypatingos priežiūros dėka. Netekę gimtosios dirvos syvų, jie gyvena ir minta svetimąja. Tačiau žydi ir mezga vaisių, meta lapus tik pagal savosios žemės įpročius. Ir, štai, kai mūsuose pavasaris -visa augmenija puošiasi įvairiaspalviais žiedais - tie, išplėšti iš savo dirvonų “tremtiniai”, barsto savo geltoną liūdesį svetimoje žemėje, ruošdamiesi žiemai. Ir kai musų žemelės veide sustingsta žiemos suledėjusi šypsena - jie, lyg tas atžagareiviškas dabita, einąs prieš laiko srovę su savo atgyvenusia mada - krauja pumpurus ir ruošiasi savosios padangės žydėjimo šventės paradui.
V. Ir man nekartą tos svetimos ir lepios gėlės primindavo trapią jauną moterį. Ji ne savo tėvų žemėje sukūrusi šeimą, vistik sugeba išauginti savo meilės vaisių pagal senuosius prosenelių napročius. Išmoko jį melstis tėvų kalba, vaiko sieloje įžiebia savosios žemės ilgesio ugnelę. . . Ir tų besistiepiančių gyveniman atžalėlių širdyse gyvena motinos žemė su visais jos viltingais pavasariais ir nykiais rudenimis. Tad, stebint gamtos gyvenimą, savaime gimsta logiška patyrimo išvada: Savoji žemė natūralus lopšys ir augalo ir ... Jis tarsi įauga žemėn su visais jo šalies įsikerojusiais medžiasi ir pagrįstai baiminasi žolės likimo, kuri, sausa ir nušienauta, metama ugnin.
Ir vis dažniau mane apninka tokios mintys, stebint gyvenimą, šuoliuojantį dideliais moderniais žingsniais. Ir vis daugiau iškyla rūpesčio plaštakių, plazdančių mūsų išeivijos dienose, bevystančiose be savosios žemės rasos. Atsidūręme svetimoje aplinkoje. Sukrovėme lizdus į svetimus medžius. Ir baiminamės pagrįstai, kai įvairios gyvenimo audros ima supti tuos medžius.. Dairomės, nuogąstaudami, kad tie svetimi medžiai, suteikę mums prieglobstį, siaučiančių vėjo sūkurių nebūtų nulaužti, ar bent jų šaka, kurioje supasi mūsų mažylių gūžta, nenugarmėtų į tamsiąją sūkuringą prarają. Rodos, ten šniokščia svetimomis bangomis šnaranti upė. Tada manome: mūsų beplunksniai, dar su netvirtais sparnais, nemokėtų lakiai pakilti, kaip mes. Gal tik, geriausiu atveju, išlikę gyvi - ropom rėpliotų pasiklydę po svetimus klonius. Ir taip galvoti turime pagrindo, nes gi mes - tie atsakingieji už jaunosios kartos ateitį.
Taip, esame didžiojoje kryžkelėje. Joje susiduria du keliai: mūsų ir musų protėvių pėdomis numintas, tėvynės žvaigždėtu dangaus skliautu gobiamas ir antrasis - siaubus, nepažįstamas, mūsų koja neišbandytas, neįprastas ir baugus. Tokiu būdu, štai, susiduria lietuviškos tradicijos, lietuviškas mintijimas su svetima aplinka, globiančia mūsų dabartį. Prieš akis - ateitis» lyg ūkais apipintas neperregimas slėnis. Šitokioje sankryžoje atsidūrę, turime padaryti blaivias išgyventų įvykių išvadas, turime nusmaigstyti ateities smaigstės.
Sakoma, senieji nesupranta jaunųjų. Jaunystė - kaip tvirtina filosofai - tenkinasi paradoksais, mėgsta pavojus ir žengia ne atsargiais žingsniais, bet neapgalvotais šuoliais neria į gyvenimo verpetus. Gi gyvenimo subrandinta, patyrimu besivadovaujanti senoji karta mėgsta labiau atsargumą ir kartais neryžtingai, konservatyviai laikosi tada, kai, jaunųjų manymu, reikia veikti staigiai ir karštai. Betgi jau taip yra - dviejų kartų, dviejų epochų žmogus yra savaime skirtingai mąstantis. Tačiau mums rūpi ne individuali asmens galvosena, o tautos individas, jo veiksmai ir poelgiai. Jie, noroms nenorams, yra susieti su savo krašto, savos tautos būdingomis etninėmis ir dvasinėmis savybėmis. Vadinasi, mes norėtume, kad mūsų tautos kamieno atžala neatitektų svetimiesiems, atitrūkus ir savo galvojimu ir savais veiksmais. (Čia suprantame ne vien poelgius, bet dvasinės kūrybos vyksmą). Tada ir mūsų kultūrinės vertybės nubyrėtų jau nebe į lietuvišką kraičio skrynią, kurios lobiais ir mes patys mitome, turtindami ją ir tausodami ateisiančioms kartoms. Ir, mūsų galvojimu, ir naujai žengianti po mūsų karta turėtų tuos surinktus šimtmečių bėgmėje turtus neišbarstyti į svetimus vėjus.
Deja, susidūrę su dabarties uolomis, mes išvystame, kad jos yra augštos ir laiko dantų kol kas neįtrupinamos. Ant jų sodinti, sėti ir daiginti lietuviškąjį daigą yra nepaprastai sunku ir kartais atrodo, net neįmanoma. O betgi nėra neprotinga! Netgi būtina! Tautinės gyvybės tęstinumas reikalauja natūralios, nepertraukiamos kartų grandinės. Negalime gi būti traša - savo krauju vešliai auginti svetimuosius kultūros daigus. Pakankamai pavyzdžių pririnktume mūsų istorijoje, kai lietuviškas kraujas lapojo svetimais žiedais ir džiugino svetimą akį ir širdį. Iš klaidų mokomės! O toji pražilusi močiutė istorija mums porina: dviem pasaulėžiūrom, dviem kultūrom istorijos arenoje susidūrus, visuomet laimi veržlesnė ir stipresnė. Nevisada betgi čia vaidmenį vaidina tautos kiekybė. Dažniausiai- dvasinis šviežumas, kūrybinė potencija, naujas požvilgis ir naujų laikų supratimas bei žaibinis įvertinimas. Ir mes tad rankų nenuleisdami, norime kietoje svetimybės uoloje išlaikyti savąjį lietuviškąjį vynuogyną. Ir širdyje viliamės - duok Dieve, kad mūsų jaunieji vynuogyno daigai, augdami čia, akmenuotoje dirvoje, išleistų lietuviškas vynuoges, kurių spausto vyno kiekvienas gurkštelėjęs, tartų: “Geras, senas puikių uogų vynas!”.
Šito pasieksime, jei jaunąsias vynuoges - savąjį jaunimą - auginsime, prižiūrėsime ir brandinsime lietuviškoj aplinkoj. Nevengdami, žinoma, palaistyti savitais lietuviško “raugo” syvais - lietuviškais senais mūsų šeimos papročiais, lietuviškom mūsų prosenelių senojom tradicijom, supažindindami jaunimą su valstybinio mūsų gyvenimo pasiektais kultūriniais laimėjimais. Visa tai nejučiomis įskiepys pagarbą ir autoritetą anų laikų žmonėms. Juk kiekvienas įdomus kūrinys, sukėlęs tam tikro susidomėjimo, tuoj pat teikia asociacijų ir minčių apie jo kūrėją. Todėl, mūsų manymu, pats didžiausias uždavinys: kaip sudominti mūsų jaunimą lietuviškąja kultūra. Ir kaip jį atitraukti nuo taip gaivalingai ir veržliai besiveržiančios svetimybės srovės.
Tvirtu žingsniu pro tribūną V. Tolygu sraigės lindėjimui uždaram kiaute, ar Štrauso galvos kišimui smėlin. Gyvendami svetur, nevenkime pasisavinti tai, kas neprieštarauja mūsų papročiams, ar kas tikrai būtų naudinga lietuviškan vainikan įpinti. Susiduriant su įvairiomis kultūromis bei tautomis, savaime praturtinamas ir namų židinys. Tik jau šičia, žinoma, atsargiai viskas turi būti perleidžiama per tautinio galvojimo ir kriterijaus spektrą. Ir tai tegali atlikti jau subrendęs, nusistovėjusių tvirtų pažiūrų, su savitu galvojimu žmogus. Mūsų pirmasis rūpestis būtų - duoti mūsų jaunimui lietuvišką dvasinį turinį, padėti jam suformuoti grynai lietuvišką veidą ir subrandinti tvirtą ir pastovia pasaulėžiūrą, atremtą gimtosios šalies tautinėmis tradicijomis. Jos vienos yra tas stiprusis pagrindas, ant kurio remiasi visos kitos žmogiškosios ypatybės. Taigi, ir lietuviškas charakteris. Ir lietuviškas galvojimas. Užtat reikia jaunimą pirmiausiai supažindinti su savo namų kiemu - su savo tautos pasiektais laimėjimais visose gyvenimo srityse. Kad ir palyginti būtų kas. Ir čia pirmasis slenkstis, kurį tektų peržengti-šeima, kurioje tą natūralų pirminį lietuvišką auklėjimą gautų bręstas, besivysiąs jaunasis lietuvis. Savaime čia jį šildytų gimtoji kalba, senieji šeimos ir švenčių papročiai, šeimos patriarchalinis didingumas tėvo asmenyje - autoritetas, natūralus prisirišimas motinos meilėje ir pagarboje. Neužmirškime ir lietuviškos mokyklos-to liaudies žodžio, dainos sparnuotos, sprogstančio ir linksmojo liaudies sąmojaus. Ji - lietuviškų dvasinių vertybių tarpininkė tarp šeimos ir visuomenės.
Organizacijos ir tradicijos
Viena tokių patrijotinių, tautinių ir garbingų lietuviškų organizacijų yra Ramovė. Sakau, garbinga tai organizacija, nes jos eilėse susibūrę tie, kurie sumezgė šimtmečiais nutrukusį mūsų valstybinio gyvastingumo mazgą. Tai tie, kurie pirmieji atsiliepė taip pat entuziastingai, kaip ir visų laikų jaunimas į idealistinį šūkį: “Tėvynė pavojuje!”. Ramovė - lietuviškoji jungtis, jungianti ir buvusį Lietuvoje karį ir tuos, kurie jau čia yra šią garbingą kiekvieno vyro ir piliečio pareigą atlikę. Maža to - Ramovė nėra grynai “karinė” ar “profesinė” organizacija. Ji buria visus be pasaulėžiūros skirtumo. Jos tikslas - ugdyti tėvynės meilę visuose lietuviuose, nenutraukiant ryšį su Tėvyne ir svetimose pakrantėse. Tai lyg savotiška praeities ir dabarties lietuviškų kario tradicijų grandis - tęsėti ir perduoti ateities kartoms, simboliškai tariant, tąjį kardą, kuriuo lietuvis karys nuo amžių gynėsi nuo jį supančių pančių, kovėsi dėl išlikimo būti laisvam ir nepriklausomam. Tad Ramovė įpareigoja tesėti šią tradiciją, perduodant ją priaugančiam naujokynui. Jaunimui, mano galva, ši organizacija būtų viena tinkamiausių.
Ir, štai, vėl iškyla tradicijų klausimas. O kieno gali būti gražesnės ir lietuviškesnės tradicijos jei ne kario. Čia ir sugyvenimas, ir petys petin su senimu nuomonių supanašėjimas - jaunimo ir senimo bendrųjų tautinių - lietuviškųjų - pasaulėžiūrų jungiamoji tautinė grandis. Juk nesvarbu, pagaliau, kokia bus ateitiesLietuvos santvarka, bet svarbu, kad tokia ateities Lietuva iš viso egzistuotų! O šito Ramovė ir siekia. Joje išmoktų mūsų jaunimas, kaip reikia mylėti savo tautą, gerbti senolių palikimą aukotis jos labui. Aukos prasmė yra pati pagrindinė šio sambūrio žymė. Ligi šiol nėra pasitaikę, kad lietuvis karys šmeižtų savo Tėvynę. Nėra buvę atsitikimų, kad jos nariai pasielgtų negarbingai. Autoritetas yra gerbiamas, kaip ir žilas plaukas mūsų geroj senoj tėviškėj. Ramovė pavyzdys - kaip visų pažiūrų lietuviai gali puikiai sugyventi, nes jų širdyse dar neišblėsęs pareigos savam kraštui jausmas. Ir brangios mūsų istorinės praeities gerbimo simbolis - kario tradicijos - gyvena kiekvieno mūsų krūtinėse. Jų išmokti jūs, jaunieji, galėtumėt įstoję į Ramovę.
Jei norime būti tikrais, gerais lietuviais, privalome daryti visa, kad tokie ir būtume: išlaikykime savo žemės, kurios neturime po savo kojomis, papročius, nesidrovėkime ir svetimiesiems parodyti savąsias plunksnas. (O jos ištik-rųjų nėra jau tokios suodinos, kaip kartais tūlas nesubrendėlis ir nenuvokiantis kad vaizduojasi). Kiekvieno žmogaus vertė priklauso nuo to, kiek jis yra skirtingas, originalus ir savaimingas savo kūrybiniame darbe. O tautiškumas - didžiausias žmogaus originalumas. Nesgi kiekvienos tautos individas yra įdomus savo nepakartojamu ir savaimingu reiškimusi plačioje žmonijos jūroje. Ir Augščiausiojo Kūrėjo valia žmogus ateina į šį gražų žydintį klonį, pats žydėdamas tautiškumo žiedais, paženklintas savo gimimu, kaip vienos kurios tautos sūnus. Ir šioje žemėje jis reiškiasi tik per savo tautą.
Istorinis kontekstas ir Suvalkijos regionas
1918 m. pasaulyje nuo ispaniško gripo masiškai mirė jauni žmonės. Pirmojo pasaulinio karo nualinta Marijampolė svajojo apie valstybės nepriklausomybę. Mieste šėlo marodieriai, vagys ir plėšikai. Pasak prieškario Marijampolės legendinio istoriko dr. K. J. Totoraičio „Prieš tris šimtus su viršum metų kaimai, kurie yra dešiniajame Šešupės krašte, priklausė Prienų parapijai. Iš kitos upės pusės buvo Vilkaviškio parapijos valdos. Lietuvoje devynioliktame amžiuje dvarininkai rengė viešas ūkio parodas. Manoma, kad tokios parodos buvo svarbi ne tik ūkio, bet ir tautinio lietuvių atgimimo dalis. Iš tokio tipo renginių 1911 m. išsiskyrė paroda vykusi Marijampolėje.
1938 metų sausio mėnesio penktą dieną suėjo penkiolika metų nuo atidaryto ir sėkmingai naudojamo geležinkelio Kazlų Rūda-Šeštokai ruožo. Tą dieną Marijampolėje į geležinkelio stotį rinkosi minios žmonių. Senuose šaltiniuose teigiama, kad Marijampolės apskritis pirmoje Lietuvos respublikoje pagal plotą buvo penkiolikta visoje Lietuvoje. Apskrityje gyveno šimtas tūkstančių gyventojų. Buvo trylika miestų ir bažnytkaimių, ir beveik devyni šimtai kaimų, dvarų ir vienkiemių. Pirmoje Lietuvos respublikoje (1918-1940) Marijampolės Basanavičiaus aikštėje stovėjo ilgos, vientisos trobos. Senkromiais vadintuose pastatuose ilgus dešimtmečius buvo vystoma prekyba. Viduje buvo įvairiausios krautuvės, prekiaujančios galanterija, manufaktūra, kolonialėmis (importinėmis) prekėmis. Prieškario Kalvarija: Šv. Prieš pirmąjį pasaulinį karą mieste buvo įsikūrusios stambiausios apskrities įmonės. Prašmatniose kareivinėse stovėjo caro kariuomenės pulkai. Buvo milžiniškas kalėjimas, kuriame 1905 m. kalėjo sukilėliai.
Sugrįžkim 83 metus atgal į praeitį. Pasivaikščiokim Marijampolės mieste karštos vasaros dienomis. Aplankykim senąjį miesto sodą, turgų, pašešupį. Ką tik iškilusį miesto rajoną - Tarpučius. Pirmoje Lietuvos respublikoje vasaromis, didžioji Lietuvos dalis, kaip ir šiais laikais, skubėjo atostogas praleisti pajūryje. Populiariausias kurortas tuo metu buvo Palanga. Prabėgo daugiau nei aštuoniasdešimt metų ir atrodo niekas nepasikeitė. Marijampolė kultūros centro židiniu buvo vadinama dar prieš pirmąjį pasaulinį karą. Pirmoje Lietuvos respublikoje (1918-1940) gimnazijų ir mokyklų gausa, didelis bibliotekų skaičius kultūringo miesto vardą tik dar labiau sustiprino.
Kazlų Rūdos savivaldybėje, netoli Kaunas-Marijampolė pagrindinio kelio yra ramus Plutiškių kaimelis. Visais laikais buvo parapija. Pirmoje Lietuvos respublikoje Plutiškes supo Sasnavos, Igliaukos, Šilavoto, Veiverių ir Skriaudžių tikinčiųjų bendruomenės. Neseniai viename proto mūšių žaidime išgirdau marijampoliečio sukurtą klausimą, kuris skambėjo maždaug taip: „Šeši - iš Aukštaitijos, šeši - iš Žemaitijos, šeši - iš Suvalkijos ir du iš užsienio. S. Lietuvoje, 1923 metais gyventojų neraštingumas siekė 33 procentus. Todėl vėliau buvo įvestas visuotinis privalomas pradinis mokslas.
Regiono prekybos sostine vadintame Vilkaviškyje vyravo keturių klasių lietuvių, žydų, ir vokiečių mokyklos ir dvi gimnazijos. Laikraštis „Paštininko žodis“ 1927 m. meta akmenuką į Marijampolės miesto valdininkų daržą. Žymiausio Lietuvos prekybos miesto titulą atiduoda Vilkaviškiui. Tiesa Marijampolė įvardinama, kaip Lietuvos kultūros lopšys. Pirmojo lietuviško spektaklio autorius. Kalvarijos rajone, Gulbiniškių kaime gimusio valstiečio sūnus. Jo slapyvardis „Keturakis“ ateities kartoms tapo sinonimu lietuviškai scenai, viešam vaidinimui. Trijų dalių komedija “Amerika pirtyje” 1899 m.
Senovėje čia žaliavo karališkieji miškai, kurie driekėsi iki Žuvinto ežero. Buktos vietovardis galėjo kilti nuo lenkiško žodžio, reiškiančio palias, pelkes, ar vokiško - „užutekis“. Kairiajame Nemuno krante prieš Skirsnemunę, nuostabiai gražioje vietoje stovi Gelgaudiškio bažnytkaimis. Miesteliui pradžią davė garsusis Gelgaudiškio dvaras. Tarpukario zanavykai didžiavosi gražia mūrine bažnyčia, pradžios mokykla, paštu, gariniu malūnu, krautuvėmis ir didele plytine. Dešimt kilometrų ilgio ir keturių km. pločio klampios pelkės. Jų viduryje, tarp Žuvinto palių ir Amalvo ežero, stūkso Dievo ir žmonių užmirštas kampelis.
1827 m. Liudvinavo miestelyje stovėjo 125 namai, kuriuose gyveno 1138 gyventojai; apie dvaro gyventojų skaičių nieko nesakoma. Po nuslopinto sukilimo dvaras, užimantis 423 margus, 1836 m. atiteko Rusijos armijos generolui leitenantui Teodorui Bergui. Senasis, istorinis Vilkaviškis kartais atsidurdavo tarpukario laikraščių apžvalgose. Miestui tai buvo šiokia tokia reklama. Sakoma, kad blogos reklamos nebūna, bet kartais reporterių antraštės sukeldavo pyktį ir nusivylimą. Išspausdavo šypseną ar ašarą.
Suvalkijos regiono reikšmė tautiniam atgimimui
Prūsijos valdžion. Prūsijos dalis. ekonomiškai augančių Europos valstybių. Suvalkijos europėjimo procese. steigimu. iškiliomis asmenybėmis. pateko į Neapoleono įkurtos Varšuvos karalystės sudėtį. sulygintos piliečių teisės. ūkininkų vaikai pasinaudojo caro suteikta privilegija. pamokos. Maskvos universitete. dalyvauti kovose už Lenkijos atgimimą. taisyklės“. Ameriką. senove, dažniausiai iš romantinių lenkų poetų A. V. Sirokomlės, J. Kraševskio veikalų. maldaknygės buvo rašomos Suvalkijoje. lietuvybės žadintojų buvo kunigas A. J. Didžiosios Kunigaikštystės praeitį, o dr. V. idėją apie būsimos Lietuvos ateitį. ir Maskvos universitetuose. pirmojo istorinio romano ,,Algimantas“ autorius V. ,,Amerikos pirtyje“ autorius Keturakis bei kiti. Krokuvoje mokslų siekė poetas J. A. Petras Rimša. iš Suvalkijos (Sūduvos) regiono. Kalvarijos, dr. J. zanavykai - J. Vailokaitis, S. Banaitis, J. sienas. S. rūpesčiu vėliau pastatyta ir Kauno autobusų stotis. bankininko, finansininko, verslininko J. neįsivaizduojamas Lietuvos suklestėjimas. pagrindai. kunigų seminarijos įkūrėjas. J. Vilniaus Seimui 1904 m., Lietuvių konferencijai 1917 m. XIX a. vietinių bolševikų maištus. Šleževičiaus 1918 m. ginti Lietuvos per 1159 savanorių, iš jų 62 karininkai. ir būsimieji generolai - kariuomenės vadas Br. kilmės), karo prokuroras E. pulkininkas Mošė Dembovskis (žydas), generolai Z. Vitkauskas, V. Giedrys, J. Giedraitis. m. Jiezną. Per nesėkmingą karininko St. Jiezno puolimą vasario 10 dieną žuvo 18 savanorių. raudonieji išniekino subadę durtuvais. Po vasario 13 d. įrašė didvyrių vardus. Katiliaus, Alijošiaus Pumerio, Jono Paulavičiaus pavardės. kūrėjams dr. J. Basanavičiui ir dr. V. (skulptorius A.Žukauskas).
Lietuva per 10 minučių (geografija, žmonės, istorija)
Suvalkija, kaip regionas, turėjo ypatingą reikšmę lietuvių tautiniam atgimimui. Šiame krašte gimė ir kūrė daugybė iškilių asmenybių, kurios prisidėjo prie lietuvybės puoselėjimo ir valstybingumo atkūrimo. Nuo senovės čia žaliavo karališkieji miškai, o vėliau regionas buvo svarbus ūkinės ir kultūrinės veiklos centras. Nepaisant istorinių sukrėtimų, tokių kaip Rusijos imperijos ar kitų valstybių valdžia, Suvalkijos gyventojai išlaikė savo tautinę tapatybę ir aktyviai dalyvavo lietuvių tautiniame judėjime.
Regionas garsėjo savo pasiekimais ir įvairiose srityse. Pavyzdžiui, Vilkaviškis, vadintas prekybos sostine, turėjo keturių klasių lietuvių, žydų ir vokiečių mokyklas bei dvi gimnazijas. Marijampolė, nors ir nepralenkiama prekyboje, buvo laikoma Lietuvos kultūros lopšiu. Čia gimė pirmasis lietuviško spektaklio autorius, slapyvardžiu „Keturakis“, kurio komedija „Amerika pirtyje“ tapo svarbiu kultūriniu įvykiu.
Didelę įtaką tautiniam atgimimui darė ir dvasininkai, tokie kaip kunigas A. J. Suvalkijoje buvo rašomos maldaknygės, o regiono intelektualai, tokie kaip dr. V., formavo idėjas apie būsimos Lietuvos ateitį. Iš Suvalkijos kilę ir kiti žymūs veikėjai, tarp jų pirmojo istorinio romano „Algimantas“ autorius V. ir poetas J. A. Petras Rimša. Taip pat svarbu paminėti finansininkus ir verslininkus, tokius kaip J. Vailokaitis, kurių veikla padėjo pamatus Lietuvos suklestėjimui.
XIX a. vietinių bolševikų maištai ir vėlesni įvykiai, tokie kaip savanorių kovos už Lietuvos nepriklausomybę, taip pat atspindi Suvalkijos gyventojų pasišventimą Tėvynei. Organizacijos kaip „Ramovė“ tęsė karių tradicijas ir ugdė tautinę meilę, siekdamos išsaugoti lietuviškąją dvasią ateities kartoms.
tags: #suvalkija #tautiskumo #lopsys
