Tikriausiai daugelis esame girdėję diskusijas apie motyvaciją įvairiose auditorijose, ar tai būtų konferencijos, darbinė, akademinė, ar net buitinė aplinka. Visgi, pesimizmo gaidų šiose diskusijose daugiau ir daugiau, būtent jaunų žmonių lūpose. Kodėl taip yra? Motyvacija yra pasekmė sunkaus darbo. Atlikęs darbą, pasiekęs rezultatą po sunkaus darbo, gauni satisfakciją, o tai tampa motyvacija imtis kito darbo, siekti kito tikslo. Todėl pačiame procese yra reikalingos žmogaus savybės ir jo vertybės - atsakomybės ir garbės jausmas. Pradėjęs turi padaryti gerai ir padaryti iki galo, čia ir dabar būti geriausiu, nemesti, nelakstyti nuo vieno sprendimo prie kito, o svarbiausia - prisiimti atsakomybę.
Yra tokia populiari frazė: „Sunkūs laikai gimdo stiprius žmones, stiprūs žmonės kuria gerus laikus, geri laikai gimdo silpnus žmones, o silpni žmonės kuria blogus laikus“. Šiandien aišku, kur esame, tačiau progresyviai visuomenei reikia stiprių, savo gyvenimą grindžiančių aukšta morale ir aukštą etinį standartą išlaikančių žmonių.
Ne veltui visuomenė labiausiai pasitiki Lietuvos kariuomene, nes tokių žmonių geriausia kalvė yra būtent Lietuvos kariuomenė. Drįsčiau teigti, kad daugelis karininkų laikosi nuostatos, siekiančios, kad karys savo tarnybą grįstų vidinėmis nuostatomis ir aristokratiškomis vertybėmis, tokiomis kaip drąsa, garbė, pagarba ir, svarbiausia, - atsakomybė. Matome Lietuvos kariuomenės dideles pastangas į pačios kariuomenės vertybių išgryninimą bei sėkmingą visapusišką kario ugdymą.
Taip jau yra, kad kariuomenė dėl savo prigimties yra konservatyvi organizacija, todėl lėčiau pritaiko naujausias vadybos tendencijas, kurios šiandien yra 21 a. žmonių pasekmės rezultatas. Kodėl pasekmės rezultatas? Pradėkime nuo to, kad šiandieninė vadyba taikosi prie šiandieninio žmogaus, kuris, nebijokime pripažinti, yra atitolęs nuo fundamentalių žmogiškų vertybių, atsakomybės ir, jei norite, sunkaus darbo. Galimai dėl šios priežasties vadybos mokslą, visų sektorių darbdavius skatina ieškoti naujų motyvacijos formų, kad būtų reguliariai „reanimuotas“ darbuotojas, kurio vidinė motyvacija darbui ar veiklai šokinėja kaip elektrokardiograma.
Vieno anksčiau Lietuvoje rezidavusio danų karininko buvo paklausta: „Kaip jūs motyvuojate savo komandą?“, - atsakymas buvo, - „Darbu. Niekaip nesuprantu, kaip gali komandą formuoti vakarėliai. Geriausias komandos stiprinimas yra bendras darbas. Žmogus, savo kelią grįsdamas garbės, pagarbos, atsakomybės ir profesionalumo vertybėmis nereikalauja, kad jis būtų dar kaip nors motyvuojamas. Jis principingai negali būti nemotyvuotas, nes priešingu atveju, ką reikštų atsakomybės ir garbės deklaravimas? Žmogus, laikydamasis šių vertybių, darbą atlieka gerai ir iki galo. Klausimų daugiau negu atsakymų.
Jei tai problema, kaip galime ją spręsti? Manau, kad vis dėlto, kultūros ir švietimo srityse turime pradėti grįžti prie žmogaus fundamentalių vertybių ugdymo. Atitolti nuo „pop kultūros“, kuri pasiglemžė visas mūsų gyvenimo sritis: nuo elementaraus socialinio gyvenimo, bendravimo ar pažado tesėjimo, iki gyvenimo, gyvenimo be prasmės, vartojant tik tai, kas pigu ir greita, ir, svarbiausia, nereikalauja (susi)mąstyti.
Žodis „motyvacija“ taip pat tapo populiariosios kultūros, minios ir bandos reikalu. Tikriausiai, sunku būtų rasti organizaciją, kurioje tai nebūtų vienas pagrindinių vadovų klausimų. Kodėl motyvacija tapo masės reiškiniu? Profesorius Leonidas Donskis yra sakęs: „Gyvename populiariosios kultūros dominavimo epochoje, masinė kultūra, vis dėlto yra tiek galinga šiuo metu, kad tiesą sakant, kartais susimąstai, kokia gi yra aukštojo meno, aukštosios kultūros ateitis?“. Gali kilti klausimas, kodėl kultūra ir menas yra susiję su šia tema. Pop kultūros reiškinį kiek lengviau būtų perprasti muzikos srityje. Muzikos genijus Mstislav Rostropovich kalbėjo, kad jaunimas klasikinės muzikos neklauso dėl mūsų pasikeitusio gyvenimo tempo. Klasikinei muzikai reikia laiko, o populiariajai muzikai - nereikia. Daug lengviau yra nueiti pasiklausyti trankios muzikos ir apstulbti nuo garso smūgių nei eiti į koncertą, kuriame yra prašoma išjungti telefoną dviem su puse valandos.
Deja, bet tas pats atsitiko beveik su visa mus supančia aplinka, kuri determinavo daugelį visuomenių. Apibendrinant, galima sutarti, kad turime grįžti prie žmogaus fundamentalių vertybių ugdymo, kultūrinio lavinimo ir siekio, kad žmogus taptų geresnis, o ne vien tik statistinės rinkos dalimi. Turime nustoti motyvaciją, vadybą ar kitus instrumentus suprasti kaip reanimacijos palatą. Daugelyje dalykų norint ką nors pakeisti iš esmės, reikia didelių pastangų ir laiko resursų, o rezultatas lieka siekiamybe tik ilgalaikėje perspektyvoje. Taip pat ir su motyvacija. Lengviau sugalvoti motyvacinę priemonę, negu siekti pakeisti žmogaus savastį iš esmės.
Nostalgijos 90-iniams paskatinti žiūrovai iš palėpių traukia treningiukus, vandamkes, apteškes, nupučia dulkes nuo kasečių (paklausykit, kaip muzons gerai plešia), vaizdo grotuvų. Prisipjaustę šlapenkos ir agurkiukų, prisimena anuos neatmenamus laikus - tuos laukinius, šiek tiek apgriautus, bet širdžiai mielus. Tai - interneto folkloras, o kas jį paleido į pasaulį, jau sunku ir atsekti. Laukiniai 90-iniai neabejotinai buvo sunkūs laikai, kurių metu brendo stiprūs žmonės.
Filmo personažas Rimantas Kmita ir dabartinis akademikas, literatas, literatūrologas dr. Rimantas Kmita susitikę pakeltų bokalą už tuos laikus, kurie juos suformavo. Kalbėtųsi apie prarasto laiko grožį, apie nutrintą Pietinį rajoną, apie pergalės ir pralaimėjimo jausmą. Knyga „Pietinia kronikas“ - savotiškas meilės laiškas tiems Šiauliams, kurių šiandien nebėra. Miestą pakeitė euroremontai, integracija, migracija. Kalbos dalykai romane „Pietinia kronikas“ galėjo pasirodyti įžūlūs, ypač VLKK, bet tokia šiauliečių tarmė, kurios neišbrauksi iš istorijos ar vadovėlių. Kmita pakėlė literatūroje vėją, kurio taip trūko. Autentiškos, nenušlifuotos kalbos grožis atspindi laikmetį, vietą ir žmones. Į kino ekraną perkelta ne tik vietinė šiaulių šnekta, bet ir daug to laiko popkultūros ženklų. Personažus įklijavę į „Bix“, „Foje“ koncertus ar to laikotarpio turgų, filmo kūrėjai tikrai sukūrė audiovizualinės nostalgijos jausmą.
Nors vis dar ginčijamės: ar tikrai galime jausti nostalgiją sovietizmui, postsovietiniam persitvarkymui, blokadai? Užaugimas (angl. Bręsdami pamažu suprantame, kad gyvenimas yra padielkė, kaip tai raiškiai apibūdina pats Rimantas. Prieš akis atsiveria vis daugiau neteisybės. Tapimo savimi kelionė šioje knygoje ir filme kažkuo primena didelio populiarumo sulaukusį Sally Rooney romaną „Normalūs žmonės“ (prieš tai rubrikoje „Penktadienio knyga ar kinas?“), tik jeigu visa istorija būtų parašyta iš Konelio perspektyvos, o veiksmas vyktų 90-iniais Lietuvoje. Rimantas ir Konelis galėtų susitikti regbio lauke, kovoti vienas prieš kitą norėdami patikti aplinkiniams ar bent jau tai vienai merginai. Abu vaikinai ieško savęs, savo balso. Knygos ir rašymas abiem atvejais tampa keliu į brandą.
Skaitydami eilėraščius apie nuvažiuojančius traukinius ar besibaigiantį gyvenimą, galėjome nieko nesuprasti ir visai ne tai tarp eilučių įskaityti. Kitoje šalyje, Didžiojoje Britanijoje, Edinburge, 1993 m. Irvine’as Welshas išleido „Traukinių žymėjimą“. Šiame romane personažai darė žymiai daugiau klaidų - tiesa, dėl heroino. Kam reikalingas gyvenimas, kai galima gauti dar vieną dozę?
Visuomenė sukuria melagingai įmantrią logiką, kad įtrauktų ir pakeistų tuos, kurių elgsena nesutampa su vyraujančia. […] Pasirink mus. Pasirink gyvenimą. Pasirink mokėjimus pagal užstato dydį; pasirink skalbimo mašinas; pasirink automobilius; pasirink sėdėjimą ant suolelio ir stebėjimą, protą bukinančius ir sielą naikinančius reginius, kišdamas su****ą šlamštą kartu su valgiu sau į burną. Pasirink puvimą, apsišlapinimą ir pasidergimą namuose ir erzink egoistiškus, su****us vaikpalaikius, kuriuos pats pagaminai. Pasirink gyvenimą. Rentonas - destruktyvus personažas, tvarkingo gyvenimo išgąsdintas jaunuolis, kuris, kaip ir Rimantas, pats supranta, kad „gyvenims yra debils“. O kad toks nebebūtų, reikia pasikeisti. Tokie pokyčiai kino filme ar knygoje vadinami „personažo arka“, savotiška adaptacija.
Kitoje garsioje knygoje ir filme „Kovos klubas“ (autorius Chuckas Palahniukas, režisierius Davidas Fincheris) minimas kino juostos pakeitimas, dar vadinamas cigaretės nudeginimu (angl. cigarette burn). Matau čia tvirčiausius ir ištvermingiausius pasaulio vyrus. Tačiau jūsų gabumai švaistomi veltui. Po velnių, visa karta dirba degalinėse arba padavėjais. Vergai su baltais antkakliais. Reklama išmoko mus norėti mašinų ir drabužių, dirbti nemylimus darbus ir pirkti mėšlą, kurio mums visai nereikia. Istorijoje mes tikri vidutiniokai. Be tikslų ir be vietos. Neturim nei didžiojo karo, nei didžiojo nuosmukio. Mūsų didysis karas dvasinis, nuosmukis - tai mūsų gyvenimas. Užaugome prie televizorių ekranų svajodami tapti milijonieriais ar pramogų pasaulio įžymybėm, bet to nebus. Pamažu imame tai suprasti. Ar tokie įniršę vyrai kelia chaosą?
„Taikos“ laikai gimdo silpnus žmones, kurie sukuria sunkius laikus. Istorija kartojasi, o jei ir nesikartoja, tai tikrai rimuojasi, kaip kad sakė Markas Twainas. Prisitaikymas prie laukinių laikų augina skūrą, ruošia mus kovai. Rimantas, Konelis ar Rentonas galėtų įkurti savo kovos klubą, bet jame susiremtų ne su vartotojiška kultūra, o šiuolaikinio pasaulio politinėmis grėsmėmis.
Adaptacija - tai procesas, kurio metu literatūros kūrinys (pvz., knyga) yra pritaikomas kitai meno formai (pvz., filmui, televizijos serialui ar teatrui). Adaptacija - evoliucinis procesas, kurio metu populiacija geriau prisitaiko prie aplinkos. Šis žmogus dalyvauja ekonomikoje, politiniame Lietuvos gyvenime, bendrauja su savo draugais ir artimaisiais. Jis balsuoja, jis rašo komentarus internete, nes šie laikai mums padovanojo galimybę, turint kompiuterį, internetą ir bent jau vieną rankos pirštą, reikšti savo nuomonę, diskutuoti, engti, žeminti, girti, palaikyti.
Taip pat paprastas žmogus ir skaito. Ilgai skaityti jis nemoka, nes neužtenka dėmesio, skaito tik lietuviškai arba, dar geriau, rusiškai (paprastas žmogus įtikėjęs, kad rusai kokybiškesnes žinias rodo), jaunesni bando skaityti angliškai, bet tik labai paprastus tekstus. O internetas tiesiog pilnas melagingo turinio, skirto paprastam žmogui. Ten yra pilna išgalvotų istorijų apie akropoliuose grobiamus vaikus, ten yra prirašytos įspūdingos tirados apie tai, kad visi verslininkai ir kapitalistai vagys (jei verslininkų nebūtų, nebūtų mokesčių ir paprastas žmogus galėtų maitintis gilėmis ir samanomis, bet tiek toli paprasto žmogaus mintis nenubėga), pilna puslapių, kuriuose kalbama apie skiepų žalą, tuo pačiu, mažomis raidėmis (legal disclaimer puslapyje, patikrinkite) tie puslapiai sako, kad jų informacija nepatikrinta, kad jos negalima naudoti kaip medicinos patarimo ir kad šiaip jau reiktų kreiptis į daktarus, jei jau susirgai. Bet tai nesustabdo paprasto žmogaus įtikėti į melą, šarlatanizmą ir fantazijas be pagrindimo.
Ir tam yra kelios priežastys. Pirmoji - internete paprastas žmogus yra ne vienas. Jų yra dešimtys, šimtai tūkstančių. Todėl savo bukai surašytomis manipuliacijomis jie gali laisvai dalintis ir vienas kitą padrąsinti, nes, na, jei ne vienas galvoju, kad žemė plokščia, tai gal ji iš tikrųjų plokščia? Antroji priežastis - informacija, kuria minta paprastas žmogus, yra labai patraukliai surašyta ir padeda žmogui pasijusti neteisingai nuskriaustu, pažemintu. Jam sukuriami priešai - visi turtingesni, labiau išsilavinę. Visi politikai, kurie kalba ne apie nemokamą maistą, butus ir kitus socializmo mitus, o apie tai, kad reikia dirbti, norint uždirbti, yra paverčiami priešais, prieš kuriuos reikia kovoti. Visi, kurie moka anglų kalbą, gali būti greitai apšaukti lietuvių kalbos išdavikais ir paverčiami priešais, tuo pačiu pateisinant savo neraštingumą.
Taip po truputį kinta paprasto žmogaus vertybės. Pasakant tiksliau - kvailumas ir didžiavimasis tuo kvailumu tampa vertybe. Kai esi kvailys, ir tuo didžiuojiesi, jautiesi tikrai laisvai - visi, kad yra kažkuo už tave pranašesni, yra grėsmė tau ir verti bausmės, politikai kalba specialiai tau sukurtais lozungais, žada susidoroti su priešais, tau nereikia daug galvoti, nes anglų kalba, tobulėjimas, prisitaikymas prie besikeičiančio pasaulio yra tik ponų išmislas, o ponus tuoj sutvarkys išrinkti lozunginiai politikai ir va tada tai pagyvensim! Bet svarbiausia - nereikia kaltinti savęs, nes kaltinami visi kiti. Kai esi kvailys, lengva ignoruoti, kad skiepai yra vienas didžiausių žmonijos laimėjimų, padvigubinę vidutinę gyvenimo trukmę ir išnaikinę pragariškas ligas. Labai lengva nematyti, kad rinkos ekonomikoje kainas ne kažkas užkelia, o jos kస్తాయి, atsižvelgiant į vartojimą. Tada vis tiek galima po penkis kartus per savaitę eiti į parduotuvę, pirkti degtinę, alų ir krūvas maisto ne pagal kišenę, būti viena labiausiai nutukusių tautų, o pakilus kainoms (nes jei perki, vadinasi, reikia, o jei reikia, vadinasi, kaina kyla. Kai nereikia - kaina leidžiasi. Kuo mažiau pirksi, tuo geresnės bus kainos) kaltinti verslininkus, nes, na, jei net Premjeras juos kaltina, tai jie tikrai kalti! Kvailybė yra tapusi vertybe. Ir paprastam žmogui taip gyventi yra ženkliai lengviau ir patogiau. Todėl Lietuvai artėja sunkūs laikai.
Išrinkti populistai, pasakojantys pasakas apie „kovojimą su oligarchais“, yra tie patys paprasti žmonės, be gabumų, be anglų kalbos, be ambicijų ir be modernumo. Jie neskaito pasaulio literatūros, jie negali susitarti su užsienio investuotojais, jie negali mūsų šalies vesti pirmyn, nes yra tiesiog kvaili. Norite pavyzdžio? Prašom. Šimtas Anglijos finansinių paslaugų kompanijų nori persikelti iš Londono į Lietuvą arba kurią panašią ES šalį. Jie mokės mokesčius, jie bus kontroliuojami, suteiks krūvą darbo vietų. Jie nori pasirinkti protingai, pasirinkti atvirą, modernią valstybę. Lietuvos bankas ir investicijų pritraukimo tarnybos kreipiasi į Seimo pirmininką ir Premjerą, prašydami pagalbos pritraukti šias investicijas, kurios atneš daugiau pinigų biudžetui, o tai reiškia darželiams, mokykloms, poliklinikoms, keliams, kultūrai ir kitoms sritims. Tai paklauskite savęs, ar ši valdžia sugebės bendrauti su tuo šimtu užsienio kompanijų, ką jie galės jiems pasakyti ir kiek daug už tuos pinigus galės nuveikti Estija ir jos valdžia, kurie su mumis konkuruoja tiesiogiai?
Pabaigai pridėsiu labai gerą frazę, pasakytą rašytojo G. Michael Hopf - sunkūs laikai padaro žmones stiprius, stiprūs žmonės padaro laikus gerus, geri laikai padaro žmones silpnus, silpni žmonės padaro sunkius laikus. Pagalvokite, kur mes esame ir kas mūsų laukia, nes aišku kaip ant delno - kvailumas, o tai yra didžiausias silpnumas, yra pagrindinė šios dienos paprasto lietuvio vertybė.
