Čiunė Sugihara (jap. 杉原千畝 = Sugihara Chiune, 1900 m. sausio 1 d. Mine - 1986 m. liepos 31 d. Kamakuroje) - Japonijos diplomatas, konsulinis pareigūnas, 1939-1940 m. rezidavęs Kaune kaip Japonijos imperijos vicekonsulas. Jo ryžtingi veiksmai, nepaisant oficialios politikos, išgelbėjo tūkstančius gyvybių.
Čiunė Sugihara gimė 1900 m. sausio 1 d. Japonijos Gifū prefektūros Minės miestelyje, vidutiniokų šeimoje. Tėvas Jošimis Sugihara dirbo mokesčių inspekcijoje, o motina Jacu Sugihara buvo kilusi iš labiau pasiturinčios šeimos. Čiunė buvo antrasis iš penkių sūnų ir vienos dukters. Nuo pat vaikystės jis svajojo tapti anglų kalbos mokytoju ir sunkiai mokėsi, tačiau finansinės sunkumai sutrukdė jo studijas. Sugihara nusprendė pasukti kitu keliu - laikė egzaminą, kad gautų stipendiją ir galėtų studijuoti diplomatinėje tarnyboje už valstybės lėšas.
Jo diplomatinė karjera prasidėjo Harbine, kur jo gabumai buvo pastebėti. 1924 m. Sugihara, studijavęs rusų kalbą Harbino universitete, buvo paskirtas į Japonijos konsulatą Harbine kaip rusų kalbos ekspertas. Vėliau jis dirbo Mandžiūrijos užsienio reikalų tarnyboje, o 1935 m. grįžo į Japoniją. 1937 m. Čiunė buvo paskirtas į Japonijos konsulatą Helsinkyje, Suomijoje. 1939 m. jis tapo konsulu Japonijos konsulate Kaune, Lietuvoje.
Sugihara atvyko į Kauną 1939 m. ir įsteigė Japonijos konsulatą profesoriaus Juozo Tonkūno išnuomotame name. Tuo metu Europoje vyko neramumai. 1939 m. Vokietijai ir Sovietų Sąjungai okupavus Lenkiją, nemaža dalis Lenkijos žydų pabėgėlių ieškojo prieglobsčio Lietuvoje ir bandė gauti vizas, norėdami išvykti į užsienį. Nacių režimo persekiojimas Europoje stiprėjo, o žydų genocidas (Holokaustas) prasidėjo nuo „Žydų pašalinimo“ akto, paskelbto Vokietijoje 1933 m. balandį, vėliau išplitusio į Austriją, Čekoslovakiją ir Lenkiją. Žydų pabėgėliai bėgo nuo Holokausto.
Tuo metu Japonijos vyriausybė laikėsi neutralumo politikos žydų klausimu. Išduodant imigracines vizas reikalauta, kad būtų laikomasi imigracijos formalumų ir asmenys turėtų pakankamai lėšų pragyvenimui. Dauguma pabėgėlių neatitiko šių reikalavimų. Č. Sugihara tris kartus konsultavosi su Japonijos Užsienio reikalų ministerija (URM) dėl tolesnio elgesio ir instrukcijų, tačiau gavo neigiamą atsakymą: "Neišduokite vizų niekam, kas negali laikytis tinkamų procedūrų."
1940 m. liepos 18 d. rytą, likus nedaug laiko iki konsulato uždarymo, prie Japonijos konsulato Kaune susirinko žydų pabėgėliai iš vokiečių okupuotos Lenkijos. Jie prašė tranzitinių vizų į Japoniją, tikėdamiesi išsigelbėti nuo karo ir persekiojimo. Nors Sovietų Sąjunga siūlė pilietybę okupuotos Lietuvos gyventojams, dalis žmonių vis tiek norėjo emigruoti, ypač rabinai, jezuito studentai, intelektualai ir įvairių žydų bendruomenių lyderiai. Dėl karo eskalacijos ir sugriežtintų sienų kontrolės, šalys vis labiau atsisakė priimti pabėgėlius.
Č. Sugihara buvo pasiryžęs padėti. 1940 m. liepos-rugpjūčio mėn. jis kartu su žmona konsulate pradėjo išdavinėti vizas asmenine iniciatyva. Daugelį kartų jis ignoravo taisykles, išduodamas 10 dienų galiojančias tranzitines vizas į Japoniją. Atsižvelgiant į jo pareigas (jis buvo tik konsulinis pareigūnas, o ne ambasadorius) ir Japonijos URM praktiką, tai buvo beprecedentinis atvejis. Siekdamas išgelbėti kuo daugiau gyvybių, Sugihara susitarė su SSRS tarnautojais dėl žydų kelionės Transsibiro geležinkeliu, penkiaguba kaina nei įprasta. Dirbdamas iki 18 valandų per dieną, jis išduodavo ranka pasirašytas vizas, viršydamas įprastinę mėnesio statistiką.
Per dieną jis stengėsi išduoti 200-300 vizų. Kai kurie šaltiniai teigia, kad iki jo išvykimo jis išdavė vizas 2140 asmenims, kurios taip pat apėmė apie 300 kitų asmenų, daugiausia vaikų. Tikslus išduotų vizų skaičius nežinomas, tačiau manoma, kad Sugihara išdavė apie 6000 tranzitinių vizų, taip išgelbėdamas apie 40 000 žmonių palikuonių.
1940 m. rugsėjo 4 d. konsulatas buvo uždarytas. Liudininkų teigimu, paskutinėmis akimirkomis prieš išvažiuojant į Vokietiją, konsulas pildęs vizas netgi traukinyje Ryga-Berlynas, jas pasirašytas mesdavęs pro traukinio langą. Kai kurie pabėgėliai naudojo jo vizas keliauti per Sovietų Sąjungą į Vladivostoką, o vėliau laivu į Kobę, Japoniją. Kai kurie likę Japonijoje buvo perkelti į Šanchajų, kur jau buvo didelė žydų bendruomenė.
Sugihara buvo perkeltas į Prahą, vėliau į Bukareštą, Rumunijoje. Pasibaigus karui, 1947 m. grįžęs į Japoniją, Č. Sugihara atsistatydino. Japonijos vyriausybė jam išmokėjo išeitinę kompensaciją ir suteikė pensiją. Jis dirbo įvairius darbus, kad išlaikytų šeimą. 1947 m. mirė jo jaunesnysis sūnus Harukis.
1968 m. vienas iš Sugiharos išgelbėtų žydų, Jošua Nišri, aplankė jį Japonijoje. 1969 m. Sugihara aplankė Izraelį, kur jį pagerbė Izraelio vyriausybė. 1985 m. Izraelio Holokausto memorialas „Yad Vashem“ suteikė jam „Tiesiojo tarp tautų“ garbės vardą.
Paklaustas apie savo motyvaciją, Sugihara sakė: "Norite žinoti mano motyvaciją, ar ne? Na. Tai tokie jausmai, kuriuos bet kas pajustų, kai iš tikrųjų pamato pabėgėlius veidu į veidą, maldaujančius su ašaromis akyse. Jis tiesiog negali nejausti jiems užuojautos. Tarp pabėgėlių buvo senelių ir moterų. Jie buvo tokie beviltiški, kad bučiavo man batus. Taip, aš mačiau tokius vaizdus savo akimis. Taip pat jaučiau, kad Japonijos vyriausybė Tokijuje neturėjo vieningos nuomonės. Žmonės Tokijuje nebuvo susivieniję. Man atrodė kvaila su jais bendrauti. Taigi, aš apsisprendžiau nelaukti jų atsakymo. Žinojau, kad kažkas tikrai skųsis man ateityje. Bet aš pats maniau, kad tai būtų teisingas poelgis. Nėra nieko blogo išgelbėti daugybę gyvybių... Žmogiškumo, filantropijos... kaimyniškos draugystės dvasia..."
Čiunė Sugihara mirė 1986 m. liepos 31 d. Kamakuroje. Nepaisant pripažinimo Izraelyje ir kitose šalyse, Japonijoje jis ilgą laiką išliko beveik nežinomas. Jo mirtis atkreipė dėmesį į jo humanitarinius poelgius Antrojo pasaulinio karo metu ir suteikė galimybę peržiūrėti jo, kaip diplomato, reputaciją gimtojoje šalyje.
Lietuvoje Č. Sugiharos atminimas yra labai gerbiamas. 1991 m. Vilniuje jo vardu pavadinta gatvė. 1999 m. buvo įkurta viešoji įstaiga „Sugiharos fondas - diplomatai už gyvybę“, siekianti skleisti tolerancijos idėjas. Buvusiame Japonijos konsulato pastate Kaune (Vaižganto g. 30) įrengtas Memorialinis Sugiharos namų muziejus. Nuo 2001 m. kasmet renka Tolerancijos žmogų. 2000 m. gegužės 19 d. tame pačiame pastate įkurtas VDU Japonistikos studijų centras. 2001 m. spalio 2 d., minint Č. Sugiharos 100-ąsias gimimo metines, Vilniuje pasodinta 200 japoniškų sakurų alėja - Japonijos dovana Lietuvai. 2005 m. japonų kūrybinė grupė sukūrė vaidybinės dokumentikos filmą „Vizos šešiems tūkstančiams gyvybių“. 2015 m. Kaune sukurtas turistinis maršrutas „Sugiharos kelias“. 2017 m. įkurta Sugiharos grupė Kauno ir Japonijos ryšių plėtrai, vėliau tapusi Kauno-Japonijos draugystės asociacija. Nuo 2017 m. rudens organizuojama Sugiharos savaitė.
Č. Sugiharos istorija primena apie pilietinės drąsos, humaniškumo ir asmeninės atsakomybės svarbą net ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Jis yra įkvėpimo šaltinis ir priminimas, kad vieno žmogaus ryžtas gali pakeisti daugelio žmonių likimus.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1900 | Č. Sugihara gimė Japonijoje. |
| 1939 | Paskirtas Japonijos vicekonsulu Kaune, Lietuvoje. |
| 1940 m. liepos-rugsėjo mėn. | Išdavė tūkstančius tranzitinių vizų žydų pabėgėliams. |
| 1947 m. | Po grįžimo į Japoniją atsistatydino iš diplomatinės tarnybos. |
| 1985 m. | „Yad Vashem“ suteikė „Tiesiojo tarp tautų“ garbės vardą. |
| 1986 m. | Mirė Japonijoje. |
| 1991 m. | Vilniuje jo vardu pavadinta gatvė. |
| 1999 m. | Įkurtas „Sugiharos fondas - diplomatai už gyvybę“. |
| 2001 m. | Vilniuje pasodinta sakurų alėja. |
| 2005 m. | Sukurtas dokumentinis filmas „Vizos šešiems tūkstančiams gyvybių“. |
