XX amžiaus vidurio lietuvių prozoje ir lyrikoje neretai vaizduojamas brandžių asmenybių dvilypumas. Dvilypumas gali pasireikšti įvairiais būdais - dažniausiai žmogus sako viena, bet daro kita, slepia vidinį „aš“, kad galėtų pasiekti kažkokį tikslą, susikuria lūkesčius, kurie neatitinka tikrovės. Apie tai rašė Antanas Škėma romane „Balta drobulė“, Vincas Mykolaitis - Putinas romane „Altorių šešėly“ bei Salomėja Nėris eilėraščių rinkinyje „Prie didelio kelio». Neretai meniškos prigimties žmonės išgyvena asmenybės dvilypumą.
Apie tai rašė Antanas Škėma, 1944 m. emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, kur išleido savo pirmąjį ir vienintelį romaną „Balta drobulė“. Romano pagrindinis veikėjas Antanas Garšva - poetas, emigrantas, asmenybės dvilypumą išgyvenantis dėl menišką prigimtį neatitinkantį liftininko darbą didžiausiame Niujorko viešbutyje. Rašydamas romaną, be abejo, autorius rėmėsi asmenine patirtimi, nes pats Amerikoje dirbo liftininku. Romano protagonistas Antanas Garšva, kaip ir pats autorius, užaugo inteligentų šeimoje, dėl sovietų okupacijos turėjo pasitraukti į Vakarus, kur nepavyko rasti darbo, bent minimaliai atitinkančio menininko prigimtį. Dirbdamas lifto operatoriumi svetimoje šalyje, jis viduje jaučiasi labai blogai, bet tai niekam nerūpi. Antanas Garšva jaučia, jog praranda asmenybės individualumą, nes negali realizuoti savęs kaip poeto, išgyvena dvilypumą turėdamas prisitaikyti prie svetimos, jam nepalankios, aplinkos ir žmonių, kuriems jis nesvarbus. Todėl netgi paūmėja liga (veikėjas serga nepagydoma psichikos liga neurastenija). Niekam negali atsiverti, sakyti, jog monotoniškas darbas varo iš proto, jis dėvi teatrinį kostiumą primenančią uniformą. Garšvos pašaukimas - kūryba, o jo išsikeltas tikslas - įsiamžinti literatūros istorijoje. Bet vilkėdamas šią uniformą, būdamas tik numeriu 87, žmogus nebeturi teisės būti savimi, taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą ir elgesį. Privalomos baltos pirštinės uždengia motinos dovanotą žiedą, tai Garšvos asmens tapatybės ženklas ir simbolinė jungtis su praeitimi bei Lietuva. Garšva „Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje“ nebesijaučia žmogumi, o tik didelio mechanizmo dalimi. Kita vertus, Garšva neturi pasirinkimo. Rašytojo darbas yra kilnus, kaip teigė to meto egzistencialistas Alberas Kamiu, bet ir nelengvas, reikia įkvėpimo, kad žodžiai būtų verti žmonių dėmesio. Dėl nepagydomos ligos ir finansinių nepriteklių jis negali atsisakyti darbo, taip pat trūksta ir įkvėpimo, todėl eilėraščiai lieka neužbaigti, svajonė išleisti knygą tolsta. Vienintelė skaitytoja yra emigrantė iš Lietuvos, buvusi istorijos mokytoja Elena. Galiu daryti išvadą, jog Garšvai, meniškos prigimties žmogui, neįmanoma suderinti nuobodų darbą su kūryba, jis taip pat negeba pritapti svetimoje valstybėje, dėl to progresuoja nepagydoma psichikos liga.
Kita dalis žmonių pasirenka jiems netinkamą profesiją arba gyvenimo būdą, o tai supranta tik vėliau, todėl kenčia dvilypumą. Asmenybės dvilypumo problemą kelia Vincas Mykolaitis - Putinas intelektualiniame psichologiniame romane „Altorių šešėly“. Pagrindinis veikėjas šešiolikmetis Liudas Vasaris išgyvena asmenybės dvilypumą dėl netinkamo asmeninio kelio pasirinkimo. Įstoja į kunigų seminariją, kurioje besimokydamas supranta, kad jo pašaukimas ne kunigo, o poeto. Suvokęs prigimtinę dovaną - talentą kurti - nori rašyti, pažinti gyvenimą, bet negali mesti kunigystės dėl tėvų. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio - psichologinės savianalizės - kūrinys moderniojoje XX amžiaus vidurio lietuvių literatūroje ir skirtingai nei Antanas Škėma, Putinas teigė, jog jo romanas nėra autobiografija. Protagonistas manė, kad kunigo darbas jam bus tinkamas dėl tėvų noro, troškimo tarnauti Lietuvai ir pajusti gyvąjį Dievą. Tai buvo jo stojimo į seminariją motyvai. O Vasario tėvai, ūkininkai, suprato, kad Liudas netikęs ūkio darbams, be to, kunigo profesija pelnys šeimai garbę. Liudas šešerius metus mokėsi kunigų seminarijoje, dirbo Kalnynų parapijoje vikaru ir galiausiai tampa žinomu rašytoju, tik tada atsisakė kunigystės. Tokį gyvenimo pasikeitimą lėmė 18 metų kančios ir dvilypio gyvenimo, norint suderinti savyje kunigą ir poetą. Romane nuolat keliamas klausimas: ar gali tas pats žmogus būti ir kunigas, ir poetas? Liudui, kaip poetui, reikia laisvės, jis nori pažinti žmones, skaityti pasaulietinę literatūrą, bet kunigo asketiškas gyvenimo būdas to neleidžia. Visi žemiški malonumai - meilė tarp vyro ir moters, teatras ir muzika, apsilankymas kavinėje - draudžiami kunigui. Kyla problema: apie ką reikia Liudui rašyti, jeigu jis negyvena pasauliečio gyvenimo? Liudas Vasaris prarado pačius gražiausius savo jaunystės metus, nuolat kankindamasis vien dėl to, kad pasirinko netinkamą profesiją. Kūrinio autorius, kuris irgi buvo kunigas, gerai jautė ir suprato pagrindinį veikėją. Praėjus dvejiems metams po romano išleidimo, Putinas metė kunigystę, nes, anot jo, kūryba nedera su religija, dvilypumas veda prie savęs, kaip asmenybės, sunaikinimo. Taigi, Liudas Vasaris atsisako kunigystės ir skiria visą laiką kūrybai, galiausiai pasirinkdamas profesiją, kuri atitinka jo būdą ir prigimtį.
Asmenybės dvilypumą gali lemti ne tik asmeninio kelio pasirinkimas, bet ir politinės pažiūros, kurioms atsirasti įtakos turi politinės aplinkybės. Salomėjos Nėries biografija ir karo metų lyrika atskleidžia asmenybės dvilypumo problemą. Eilėraščiuose „Maironiui“, „Namo“ bei „Tolimas sapnas“ lyrinis subjektas prabyla tarsi pati poetė Nėris. Nuo mažens mėgusi meną, buvusi religinga neoromantinės pasaulėjautos poetė, Kauno universitete baigusi literatūrą, vokiečių kalbą ir pedagogiką, iš anksto buvo pripažinta kaip talentinga poetė. Už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu...“ ji gavo valstybinę literatūros premiją.
Straipsnio tikslas yra aptarti, kaip kito feminisčių požiūris į motinystę ir kokius pokyčius ši teorija įnešė į motinystės, kaip kasdienio reiškinio, tikrovę. Siekiama apžvelgti esmingesnes moderniojo, “antrosios bangos” feminizmo požiūrio į motinystę raidos tendencijas, padėjusias pamatus nūdienos daugiabalsiam postmoderniam feminizmui, apie kurį analitikai teigia, jog “feminizmų yra beveik tiek pat, kaip ir feminisčių” [5, 141]. Turbūt visame Vakarų pasaulyje populiarus stereotipas, esą feminizmas ir motinystė susiję tarpusavyje tik kaip dvi priešybės. T.y. sakoma ir rašoma, kad feministės neturi vaikų, feminizmas neigia motinystę praktikoje. Kalbant apie motinystę ne kaip apie praktiką, bet kaip apie globos, pasiaukojimo principą, manoma, jog feminizmas taip pat skatina ne jį, bet, priešingai, nepriklausomo individo autonomiją ar, jei norite, savanaudiškumą ir egoizmą. Na o individualizmas bent jau lietuvių kultūroje iki šiol turėjo labiau neigiamą nei teigiamą reikšmę. Tačiau bent kiek atidesnė pažintis su feminizmo teorija rodo priešingą tendenciją: feminizmas ypač domisi motinyste, kaip kertiniu moters gyvenimo aspektu. Anglakalbėje literatūroje tyrinėtojos išskiria bent penkias veikalų apie motinystę rūšis (pagal Phoenix ir Woollett) [9,1-2]:
- Vystymosi psichologijos tekstai, aptariantys motinystę, pagrįsti empiriniais motinos požiūrio į vaiko gimimą, ryšio su kūdikiu tyrimais. Juose aptariamos idėjos dažnai veikia populiaresnius veikalus bei sveikatos profesionalų veiklą.
- Vaikų auginimo vadovėliai, dažnai parašyti praktikuojančių medikų, kartais psichologų, kurie iš esmės yra “kulinarijos knygos” (‘cookbooks’), nurodančios moteriai, kaip teisingai prižiūrėti vaiką.*
- Mokslinės studijos, kuriose dėmesys sutelktas ties perėjimu į motinystę ir pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais ar keleriais metais.
- Autobiografiniai tekstai, kuriuose kalbama apie buvimo su motina ir/ar motinystės patirtį.**
- Feministiniai tekstai, kuriuose motinystę teoretizuoja kaip esminę moterų gyvenimo dalį, paveikiančią moterų padėtį socialinėje struktūroje ir būdus, kuriais tolesnė karta kuria savo lyties tapatumą. Daugelis šių raštų ypatingą dėmesį skiria motinos ir dukros santykio psichodinamikai.
Tarp lietuviškųjų raštų šia tema dominuoja vaikų auginimo vadovėliai, iš esmės nėra nei plačiau savajai motinystei ar motinai skirtų autobiografinių veikalų (ryškesnė išimtis - Janinos Degutytės Atsakymai (1996)), nei juoba feministinių tekstų. Feminizmo teorijos požiūris į motinystę kito ir tebekinta. Simone de Beauvoir Antrojoje lytyje kritiškai įvertino susiformavusią motinystės instituciją, pabrėždama biologinį fatalizmą. Antrojoje lytyje skyrius apie motinystę, “Motina”, pradedamas teiginiu, kuris atspindėjo pokarinės Prancūzijos požiūrį į moterį ir kuris tebėra gyvas iki šiol: “Savo fiziologinę lemtį moteris iki galo realizuoja kaip motina; būtent čia jos gamtinis pašaukimas, nes visas jos organizmas orientuotas rūšiai išsaugoti” [1, 559]. Tačiau Beauvoir prieštaravo tokiai nuostatai, teigdama, jog “žmonių visuomenė niekad nepaliekama vien gamtos valiai. O ypač reprodukcinė funkcija jau kone visas amžius nebepriklauso vien nuo biologinio atsitiktinumo, ji jau kontroliuojama individų valios” [1, 559]. Taigi Beauvoir atrodė svarbu skatinti prieinamą kontracepciją ir legalius abortus. Tokia nuostata - kad motinystė turi būti laisvai pasirenkama ir nuoširdžiai geidžiama - šiandien paplitusi tarp įvairiausių įsitikinimų žmonių, diskutuojama tik dėl metodų, kaip to pasiekti.
Šiandien dauguma feminisčių yra abortų šalininkės, nors ir laiko jį kraštutine priemone. Tačiau diskusijos apie motinystę jau nebėra pradedamos, kaip XX a. viduryje, kalbomis apie abortus ir kontracepciją, kadangi jie prieinami daugelyje šalių. Tarp feminizmo nuostatų svarbus griežtas moteriškumo ir motinystės atskyrimas: moteris neturi būti tapatinama su savo biologinėmis ir socialinėmis funkcijomis. Kadangi ilgus šimtmečius moteris buvo vertinama pagal sugebėjimą gimdyti, motinystės analizė ir suprobleminimas feministiniam mąstymui buvo svarbus. 7-8-ojo dešimtmečio moterys išties buvo išaugusios su Antrąja lytimi. Tačiau, nežiūrint Beauvoir Antrosios lyties enciklopediškumo ir ligi šiol neblėstančio populiarumo, ji buvo smarkiai kritikuojama vėlesnių feminisčių. Be daugelio pagrįstų priekaištų (ji bjaurėjosi moters kūnu ir laikė jį kliūtimi moteriai siekti transcendencijos; motinystė jai buvo atgrasi grynai fiziologinė funkcija ir pan.).
Tačiau svarbu suprasti, jog požiūris į motinystę yra susijęs su Vakarų mąstyme įsigalėjusiu dualizmu, kai siela atskiriama nuo kūno ir moteris tradiciškai laikoma labiau susijusia su kūnu ar nuo jo priklausoma. Vyro kūrybingumas, pavyzdžiui, siejamas su jo dvasiniais sugebėjimais, o moters - su reprodukcija. Tad XIX-XX sankirtoje, sufražizmo laikais, kai pirmieji universitetai nusprendė priimti moteris (tiksliau, buvo priversti pradėti jas priimti), siekianti mokslo moteris paprastai buvo netekėjusi ir neturinti vaikų. Tokiai moteriai apibūdinti egzistavo specialus terminas - “naujoji moteris” (new woman). T.y. individualistinėje feminizmo tradicijoje reprodukcija buvo atmetama pabrėžiant teisę moteriai aktyviai veikti visuomenėje. Pavyzdžiu galėtų pasitarnauti Virginios Woolf Savas kambarys, kuriame kalbama tik apie būtinybę turėti 500 svarų per metus, t.y. pragyvenimą, ir nuosavą kambarį. Woolf vaizduotėje moteris mokslininkė pati neturėjo užsidirbti duonos ir neturėti vaikų. Dar daugiau: ji svarstė, “[k]ą gi veikė mūsų motinos, kad nepaliko mums jokio turto” [15,27] ir atsakė: “[s]ukrauti turtą ir dar išauginti trylika vaikų - šito neįveiktų jokia gyva būtybė” [15, 29]. Kitaip tariant, dar šio amžiaus pradžioje moterys realiai susidurdavo su problema: šeima, vaikai ar karjera. Ir jos turėdavo rinktis. Ištekėjusiai viduriniosios klasės moteriai netiko dirbti mokamo darbo. Per XX a. padėtis pakito iš esmės. Pagrindine problema, kamuojančia daugelį moterų, tapo klausimas, kaip suderinti motinystę su profesine karjera. Tačiau jis nebesprendžiamas radikaliu būdu - arba-arba, bet ir šeima, ir karjera. Tiesa, kad tai suderinti nėra lengva net ir tada, kai visuomenė remia motiną (pvz., kai yra prieinamas ir nebrangus vaikų darželių tinklas). Ir priežastis yra, mano nuomone, ne tiek socialinė, kiek psichologinė: motinystė yra idealas, kurio realizacija gyvenime niekada nebūna tobula. Paprastai tariant, kad ir kiek stengtųsi, moteris visada ras pagrindą priekaištauti sau, kad kažko vaiko auklėjime nepadarė iki galo, o patriarchatas “postfeministiniuose” Vakaruose valdo šiandien moteris per jų savigraužą ir baimes. Beauvoir penktajame, o Sulamith Firestone aštuntajame dešimtmetyje akcentavo biotechnologijos, pirmiausia abortų ir kontracepcijos, reikšmę siekiant lygybės. Firestone, taip pat kitos anstyvosios antrosios bangos feministės, manė, kad reprodukcijos technologijos išvaduos moterį iš nėštumo ir gimdymo. Tačiau antrosios bangos feminizmas atsigręžė į idėją, kad sugebėjimas gimdyti yra ir moterų stiprybė ir dėmesį nukreipė nuo motinystės kaip kūniškumo į dvasios sferą ir socialinę vertybę.
1976 m. amerikiečių poetė, trijų sūnų motina, “padorią” santuoką pakeitusi lesbiniu ryšiu, Adrienne Rich išleido veikalą Iš moters gimusi. Tai klasika tapęs veikalas, susintetinęs aštuntojo dešimtmečio debatus apie motinystę, paremtas ir patirtimi, ir įvairių sričių specialistų atliktais tyrimais. Ji aistringai, kaip būdinga 8-ojo dešimtmečio feministėms, kritikavo susiformavusią motinystės instituciją, teigdama, jog
Motinystės institucija nėra tapati vaikų auginimui ir auklėjimui, kaip heteroseksualumo institucija nėra tapati intymumui ir seksualinei meilei. Jos abi sukuria receptus ir sąlygas, kuriomis pasirinkimai daromi ar blokuojami; jos nėra “realybė”, bet jos nubrėžė mūsų gyvenimo aplinkybes. (…) Ir motinystės patirtis, ir seksualumo patirtis buvo nukreiptos, kad tarnautų vyrų interesams; elgesys, grėsmingas šioms institucijoms - toks kaip nesantuokiniai ryšiai, abortai, lesbietiškumas - laikomas nukrypimu ar nusikaltimu. (…) Motinystė “šventa” tol, kol atžala yra “teisėta” - t.y. kol vaikas turi pavardę tėvo, teisiškai valdančio motiną [13, 33-42].
Rich palietė daugelį antrosios bangos feminizmą dominusių problemų, tokių kaip motinų ir dukterų santykiai, depresijos, vaikžudystė, matrofobiją etc. “Matrofobija” reiškia ir motinos baimę, ir baimę tapti motina, t.y. būti tokia, kaip tavo motina. Rich kritikavo ir dualistinį moters vazdinio skilimą į aseksualią Madoną ir Babilono paleistuvę. Ši problema, atrodo, domino ne tik 8-ojo dešimtmečio feministes (pvz., Julią Kristevą), bet lieka aktuali iki šiol:
Dvi idėjos plaukia greta viena kitos per visą patriarchalinę mitologiją, sapnų simboliką, teologiją, kalbą: viena - kad moters kūnas nešvarus, ištvirkęs, iškrovos, kraujavimų vieta, pavojingas vyriškumui, fizinės ir moralinės taršos šaltinis, “Šėtono vartai”. Kita vertus, kaip motina moteris naudinga, šventa, švari, aseksuali, maitinanti; o fizinis motinystės potencialas - tas pats kūnas su jo kraujavimais ir paslaptimis - yra jos vienintelis likimas ir gyvenimo pateisinimas. Šias dvi idėjas moterys, net ir nepriklausomiausios iš mūsų, kurios, atrodo, gyvena laisviausiai, yra giliai internalizavusio. [13, 34].
Aštuntajame dešimtmetyje, drauge su ekofeminizmo iškilimu, itin išpopuliarėjo archelogijos atradimais (pvz., Kretos kultūros) pagrįstos teorijos apie matrilinijinę santvarką ir Motinos Deivės religiją, egzistavusią Europoje iki patriarchato įsigalėjimo. Deivės religijos tyrinėtojų, tarp jų Marijos Gimbutienės, teorijos teigia, kad“[i]ki patriarchato įsigalėjimo priešistorinės visuomenės buvo subalansuotos, sveikos ir tvirtos” [4,234]. Domėjimasis matristine kultūra, kurioje, kaip manoma, moters galia gimdyti vaikus buvo jos sudievinimo priežastis, buvo atsvara androcentrizmui ir patriarchatui. Šias teorijas ypač mėgo ekofeministės, naujosios raganos, gamtos ir Motinos Deivės garbintojos. Tikėti jomis arba ne, mėgti arba ne, - tai asmens apsisprendimo, pasaulėjautos klausimas. Adrienne Rich jas laikė romantizuotomis, tačiau suprato ir teigiamą pusę. Panašiai mano amerikiečių teologė Rosemary Radford Ruether:
Mano nuomone, ši “nuopolio iš rojaus” istorija yra mitas, galingas šiuolaikinis mitas. (…) Ji iš naujo įsivaizduoja prarastą alternatyvą, kuri buvo už mūsų ir kurią uždengė besiformuojanti dominacinė sistema [12, 29-30].
Tačiau daugelis feminisčių sutinka, jog simbolinis ir materialus „kuria vienas kitą”. Simbolinių moterų tarpusavio, motinos ir dukros ryšio formų atskleidimas suteikia impulsų šių santykių reprezentacijos kultūroje analizei. Ir yra manoma, jog krikščionybė nėra pateikusi išsamesnio motinos ir dukros ryšio modelio. Phyllis Chesler knygoje Moteris ir beprotybė, kuri yra būdingas antrosios bangos feminizmo veikalas, teigia, jog Vakarų kultūroje “[m]otinos neturi pinigų nei žemės perduoti dukroms. Jų palikimas yra kapituliacija - per lengvabūdiškumą ar sunkų darbą”, todėl mergaitėms itin stinga fizinės globos ir galios bei žmogiškumo palikimo iš savosios lyties suaugusiųjų (“motinų”) [2, 17-18]. Motinystė aštuntajame-devintajame dešimtmetyje susilaukė išsamios įvairių sričių feminisčių analizės, trunkančios iki šiol. Susiformavusios moterų/lyties studijos tarsi atvedė motinystę į akademiją. Tačiau ir šiandien psichologai susiduria su kontrastu tarp dėmesio kūdikiui ir nedėmesio motinai vystymosi psichologijoje [9, 2]. Motinystė garbstoma kaip aukščiausias moterų gyvenimo fizinis ir emocinis pasiekimas, tačiau tapusios motinomis, kaip tampa dauguma, moterys atranda, jog kasdieniniai vaiko priežiūros rūpesčiai yra socialiai nuvertinti ir pažeminti iki individualaus namų ūkio. Pripažįstama esminė prieštara tarp socialinės konstrukcijos, teigiančios, jog vaiko auginimas ir priežiūra priskirtini privačiai sferai, ir tuo pat metu reiškiamo visuomenės susirūpinimo moterimis, kurios neatitinka šios konstrukcijos (pvz., vienišos motinos, motinos paauglės, tačiau ir vyresnės nei 40 metų moterys) [9, 15]. Suvokimas, jog motinystė gali būti itin komplikuotai išgyvenama, stiprėja. Studijų pavadinimai šiandien skamba, pvz., Motinystė ir dvilypumas, - pripažįstant, jog “Niekam iš mūsų neatrodo lengva visiškai pripažinti, jog mes sykiu mylime ir nekenčiame savo vaikų. (…) Motiniškojo dvilypumo sąvoka smarkiai įsišaknijusi psichoanalizės teorijoje” [11, 17].
Filosofė ir rašytoja Julia Kristeva, dirbanti ir kaip psichoanalitikė praktikė, esė Stabat Mater (pirmąsyk išspausdintas 1977), kalba apie Mergelės Marijos kultą ir jo įtaką katalikiškajai motinystės ir moteriškumo sampratai. Anot Kristevos, “[k]rikščionybė, be abejo, yra rafinuočiausias simbolinis konstruktas, kur moteriškumas (…) sutelktas motinystėje” [7, 495] Feminizmas, paneigęs daugelį tradicinių požiūrių į motinystę, taip pat nepasiūlė nieko pozityvaus ir negali paaiškinti, kodėl moterys nori turėti vaikų. Kristevai rūpėjo suprasti, “[k]as gi šioje motinystės reprezentacijoje, šioje vienintelėje, kuri paneigia abi lytis, turi galią sukelti tiek moterų troškimą susitapatinti, tiek ir labai subtilų kišimąsi tų, kurie turėtų saugoti simbolinę ir socialinę tvarką?” [7, 517]. Kristeva išvardija kelis punktus, kodėl, jos nuomone, Mergelės figūra buvo tokia įtaigi (įkūnija vyro atsisakymą, paranojišką valdžios troškimą, laiko ir mirties įveikimo fantazija etc). Tačiau Kristeva teigia, kad jei konkreti moteris norėtų pasiekti moteriškąjį (Mergelės) idealą, galėtų padaryti tik tapdama vienuole, kankine arba pasitraukdama iš “’žemiškųjų’ sąlygų”. Todėl šis modelis nėra veiksmingas šiuolaikinei moteriai, kuri susiduria ir su lytimi, ir su mirtimi. Be to, Mergelės Marijos mitas neapėmė moterų tarpusavio, motinos ir dukters ryšio. Naujosios etikos, kurią daugelis vadina globos etika, o Kristeva - eretika, būtinybė yra daugelio šiuolaikinių mąstytojų rūpestis. Per paskutinius tris dešimtmečius vis labiau abejojant technologijų dominavimu, išaugo dėmesys sąlygoms, kuriomis moterys gimdo, atgijo įsitikinimas, kad nėštumas ir gimdymas nėra liga ir nereikalauja medikų intervencijos, jei nėra komplikuotas. Pribuvėjų istoriją imta laikyti moterų istorijos dalimi. Tapo akivaizdu, kad, pasak Robbie E. Davis-Floyd, modernioji medicina tik transformavo perėjimo ritualus [3]***. JAV feministės įsteigė alternatyvių gimdymo namų, prisiminti gimdymai namuose, atkreiptas dėmesys į praktiką tų šalių, kur gimdymai namuose nebuvo tapę retenybe (pvz., Olandijos) ir jų priežiūra tebebuvo moterų akušerių rankose. Šį sąjūdį palaikė ir feministės (ypač JAV), ir akušeriai (prancūzų Frederick Leboyer, Michel Odent). “Gimdymo atgimimas” pakeitė tvarką ligoninėse - atsirado “kūdikiams ir mamoms draugiškos” klinikos, 8-ajame dešimtyje į Amerikos ligonines pradėti įleisti tėvai ir kiti “pašaliniai”, pastaraisiais metais kyla diskusijos dėl rutininių procedūrų, atliekamų naujagimiams, būtinumo (JAV ligoninėse rutininė procedūra tebėra berniukų apipjaustymas [6, 364-365]).****
Dabartinės santuokų mažėjimo ir šeimos netvarumo didėjimo tendencijos rodo, jog Lietuvoje su kiekvienais metais daugėja žmonių, nesuvokiančių moralinio įsipareigojimo, kaip vertybės savaime, ir dėl to negebančių moraliai įsipareigoti tiek artimajam, tiek ir savo valstybei. Atsakomybės ir įsipareigojimų vengiantys asmenys nėra pajėgūs sukurti stiprios visuomenės. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta nuostata, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.“ Prieš 26 metus, kai absoliuti dauguma Lietuvos piliečių šią Konstitucijos nuostatą patvirtino referendumu, tai atrodė savaime suprantamas ir sunkiai nuginčijamas teiginys. Šiandien Lietuvoje jau galima aiškiai jausti, jog egzistencinė šeimos svarba visuomenei ir valstybei nebėra aiškiai suvokiama ir vis dažniau šeima traktuojama kaip tiesiog kiekvieno atskiro piliečio individualus pasirinkimas. Liberalios demokratijos politiniame kontekste klaidingai atskiriant laisvę nuo atsakomybės, šiandieninio jaunimo tarpe egzistuoja savotiškas požiūrio dvilypumas šeimos klausimu: iš vienos pusės labai teigiamai pasisakoma šeimos atžvilgiu ir tuo pačiu metu labai pozityviai žiūrima į kohabitaciją (vadinamąjį gyvenimą „susimetus“). Jaunosios kartos tarpe vyraujant tokiam prieštaringam požiūriui, šeima netenka savo, kaip vertybės, statuso ir tampa tiesiog vienu iš gyvenimo būdo variantu, kuriam, esant poreikiui, kiekvienas individas gali sugalvoti pakaitalą. Taip šeima atsiejama nuo moralinių įsipareigojimų ir tampa labiau ekonominės naudos ir skonio reikalu. Nuo pat antikos laikų, kai prasidėjo pirmieji filosofiniai apmąstymai apie valstybę ir politiką, iki 20-ojo amžiaus šeima buvo visuotinai pripažįstama kaip nekvestionuojama ir gyvybiškai svarbi valstybės dalis, kurią būtina saugoti visomis išgalėmis. Nuo pat Aristotelio, kuris teigė, jog „šeima yra ankstesnė ir būtinesnė už valstybę“ iki 1948 m. Šeima yra ypatingos rūšies aplinka, kurioje formuojasi tiek asmens individualumas, tiek gyvenimui bendruomenėje reikalingi įgūdžiai. W. B. VDU Santuokos ir šeimos studijų centro mokslininkai tvirtina, jog gyvenimas santuokoje, lyginant su kartu gyvenančiomis nesusituokusiomis poromis ar išsiskyrusiais, yra naudingesnis tiek vaikams, tiek patiems suaugusiems. Lygindami gyvenančių santuokoje ir kohabitacijoje ar išsiskyrusių suaugusių asmenų sveikatos (fizinės, psichinės ir gyvenimo trukmės), šeimos pajamų ir smurto atvejų rodiklius jie teigia, jog santuokoje gyvenantys asmenys pasižymi geresne sveikata, patiria mažiau smurto ir yra labiau patenkinti tarpusavio ryšiais, nei kohabituojantys ar išsiskyrę asmenys. Daugelis šeimos struktūros poveikio vaikų harmoningam vystymuisi statistiškai patikimų tyrimų parodo, jog palankiausios sąlygos vaiko raidai yra sudaromos neišsiskyrusių biologinių tėvų (t.y. Reprezentatyviame „Naujų šeimos struktūrų“ tyrime sociologas Mark Regnerus parodo, jog homoseksualių partnerių šeima visų pirma pasižymi vaikus traumuojančiu labai dideliu nestabilumu: iš 2988 respondentų (jau suaugę vaikai) tik 40 gyveno su motina ir jos partnere ilgiau nei 3 metus. Su dviem vyrais augantys vaikai patyrė seksualinę prievartą 3 kartus dažniau, o su dviem moterimis - 4 kartus dažniau nei vaikai, augantys su dviem biologiniais tėvais. Kaimyninių valstybių ekspertai įvardina, kad ne tik konkrečios šeimos politikos priemonės, tokios kaip šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimo galimybės, parama gausioms šeimoms, išplėtotos paslaugos poroms, tėvams, krizių prevencija, mokestinės lengvatos vaikus auginantiems ir pan.; bet ir teigiamas visuomenės požiris į šeimą yra labai svarbus individui renkantis kurti šeimą ar sprendžiant dėl vaikų skaičiaus šeimoje [5]. 2018 m. kovo 1 d. įsigaliojusiame LR Šeimos stiprinimo įstatyme numatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos švietimo ir kultūros srityje turi imtis priemonių padėti šeimai parengti vaikus ir jaunimą savarankiškam gyvenimui, kurti funkcionalią ir darnią šeimą, ugdyti brandžias, dorovingas, savarankiškas, atsakingas, gebančias bendradarbiauti ir kurti savo ir bendruomenės gyvenimą asmenybes. Vienu iš pagrindinių šeimos stiprinimo įgyvendinimo principų yra įtvirtinta tėvų teisė ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus, t.y. tėvai ir globėjai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu, renkasi jų ugdymo formą pagal savo įsitikinimus, jeigu tai neprieštarauja teisėtiems vaiko interesams. Naujasis Šeimos stiprinimo įstatymas įtvirtina pakankamai tvirtus teisinius pamatus požiūrio į šeimą gerinimui Lietuvoje. Vis dėlto, kad šie Šeimos stiprinimo įstatymo principai ir prievolės būtų iš esmės įgyvendinti praktikoje, būtini atitinkami pakeitimai šiandien Lietuvoje veikiančioje mokyklinio ugdymo sistemoje.
Motinystės vertę galima tyrinėti atsižvelgiant į tai, ką ji reiškia mūsų gyvenamoje kultūroje. Anot doc. E. Kačkutės, vadovaujantis tradiciniu moteriškumo supratimu, motinystė suteikia simbolinį kapitalą: aplinkinių pagarbą, tam tikrą statusą, tapimo visaverte moterimi įspūdį. Motinystė gali suteikti ir egzistencinį išsipildymo, savo likimo pateisinimo ir pilnatvės jausmą. „Susilaukti vaikų nėra altruistinis veiksmas, tai - asmens pasirinkimas, susijęs su egzistenciniu žmogaus išgyvenimu. Motinystė yra susijusi su filosofine savęs suvoktimi“, - įsitikinusi doc. E. Jai antrina Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkė dr. Lina Šumskaitė sakydama, kad mums visada rūpėjo savo giminės pratęsimas. O mažos valstybės arba tos, kurios susiduria su karu ar kitomis grėsmėmis, visuomenės senėjimu, dar labiau orientuojasi į gimstamumo skatinimą ir savo tautos gausinimą, apsaugantį nuo kalbos ir tautos išnykimo. Kaip pavyzdį galime nurodyti Izraelio valstybės politiką - ši šalis dosniai finansuoja pagalbinio apvaisinimo priemones, kad moterys susilauktų daugiau vaikų ir taip kompensuotų žydų tautos praradimus, patirtus Antrojo pasaulinio karo metais. Todėl Izraelio valstybės suminis gimstamumo rodiklis lenkia daugelio šalių. Pasaulio banko duomenimis, 2018 m. „Prieš šimtą metų vaikai buvo reikalingi tam, kad būtų darbo jėga ir pagalba žemės ūkyje. Moderniojoje visuomenėje tai virto emocinio poreikio patenkinimu - vaikų susilaukiame tam, kad jie suteiktų laimę, džiaugsmą, pilnatvės jausmą“, - aiškina dr. L. Pasak doc. E. Kačkutės, pagal idealią moters ir motinystės konstrukciją vaikai visiems tėvams, o ypač motinoms, turėtų būti svarbūs ir vertingi, bet tyrinėjant motinystės patirtį pasidaro aišku, kad taip būna ne visada ir ne visoms motinoms. „Lietuvoje dominuoja oficialus, saugus ir konservatyvus motinystės ir idealios šeimos (tėvas, mama ir vaikai) naratyvas, tačiau šalia jo vis laukia progos prasiveržti įvairios „deviacijos“ - tai, kas netelpa į tą gražų motinystės paveikslą. Ir iš tiesų dažniausiai nevyriausybinių organizacijų atstovai į viešą tradicinės motinystės diskursą įneša abejonių - kalba apie kitokias motinystės patirtis: išsiskyrusias, smurtą patiriančias, romų tautybės, negalią turinčias motinas, dviejų motinų šeimas“, - vardija doc. E. Vienišos, turinčios negalią mamos iš valstybės sulaukia mažai dėmesio ir paslaugų. „Pavyzdžiui, Vakarų šalyse neseniai kilo „Apgailestavimo dėl motinystės“ (angl. #Regretting Motherhood) judėjimas, kurio metu kai kurios moterys prabyla apie tai, kad turėdamos vaikų gailisi jų susilaukusios“, - pasakoja dr. L. Į kylantį moterų judėjimą atsiliepė ir mokslininkės. Kaip pasakoja doc. E. Kačkutė, izraelietė sociologė Orna Donath, atlikusi kokybinį tyrimą (interviu) su 23 Izraelio motinomis ir jo pagrindu 2015 m. Amerikoje išleidusi knygą „Regretting Motherhood. A Study“, atskleidė, kad tos moterys, kurios vaikų susilaukė dėl valstybėje priimto tautos išlikimo skatinimo lūkesčio, gali apgailestauti, kad nepasirinko sąmoningai ir gyvenime padarė ne tą, ką norėjo ar galėjo padaryti. Nemažai tyrimų įrodo, kad moterys dėl motinystės praranda ne tik įprastą gyvenimo būdą, bet ir dalį karjeros galimybių bei finansinės nepriklausomybės. Jos, būdamos panašaus amžiaus kaip vyrai ir pradėjusios karjerą vienu metu, profesinėje srityje atsilieka arba apskritai po vaiko gimimo nebegrįžta į buvusią profesinę veiklą. Dr. L. Šumskaitės teigimu, moterų išsilavinimo švaistymas ar karjeros stabdymas dėl įsitraukimo į motinystę dažniau įvyksta konservatyviose visuomenėse, kuriose vyrauja stigmatizuotas supratimas apie motinystės ir darbo derinimą, ribotą vyro įsitraukimą į vaikų priežiūrą. Pavyzdžiui, 2019 m. Čekijoje R. M. Markovos-Volejničkovos ir kt. atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad toje visuomenėje vyrauja įsivaizdavimas, jog moterys verslininkės, augindamos mažus vaikus, daug lengviau suderins motinystę ir darbą nei dirbdamos samdomą darbą. Tokios dvigubos naštos moterims fenomenas įvairiais laikotarpiais buvo būdingas ir Lietuvoje. „Jis labai smarkiai vyravo sovietmečiu, po to buvo moterų grįžimo ir pasilikimo šeimoje etapas, kai tik vyras rūpinosi šeimos finansine gerove, nors šis etapas truko labai trumpai ir tik nedidelė dalis moterų jį patyrė Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Dabar vėl grįžtame prie dvigubos naštos moteriai - motinystės ir profesinės veiklos derinimo klausimų, kuriuos dažnu atveju pareguliuoja ir valstybės socialinė politika“, - tvirtina dr. L. Kita vertus, pasak doc. E. Dr. L. Šumskaitės teigimu, motinystės studijos yra neatsiejamos nuo bevaikystės tyrinėjimo, o vaikų neturinčių moterų ir vyrų skaičius auga tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Tarp reproduktyvų amžių baigusių 1970 m. gimimo kartos moterų Lietuvoje jis siekė 12,4 proc., o tarp 1953 m. gimusių moterų vaikų neturinčiųjų buvo tik 5,3 proc. (Margarita Gedvilaitė-Kordušienė, Vaida Tretjakova, Rūta Ubarevičienė, 2019). Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų Europos šalyse (Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje) ir kai kuriose Pietų Europos šalyse, kaip Italija, skaičiuojama net iki 20 proc. Sprendimas susilaukti vaikų gali būti ne tik iš anksto priimtas, bet ir aplinkybių pakoreguotas ar nulemtas. Mokslininkai Petra Buhr ir Johannesas Huininkas išskiria tris dažniausiai minimus bevaikystės tipus - nulemta aplinkybių, nulemta nevaisingumo ir savanoriška bevaikystė. Dr. L. Šumskaitė kartu su sociologėmis M. Gedvilaite-Kordušiene, Gražina Rapoliene ir V. Tretjakova 2017-2018 m. atliko vaikų neturinčių moterų kokybinį tyrimą, kuriame dalyvavo 44 28-71 metų moterys. Mokslininkės aiškinosi, kaip tiriamosios patiria bevaikystę ir kokių reakcijų sulaukia iš artimos aplinkos. Paaiškėjo, kad vyresnio amžiaus moterys sprendimo neturėti vaikų sąmoningai nepriėmė, didesnė dalis jų tiesiog neištekėjo, nesusirado partnerio ir gyvenimas pats už jas nusprendė. Doc. E. Kačkutės manymu, valstybė ir nacionalistinis diskursas moteris dažnai siekia pajungti savo tikslams ir tokioje visuomenėje savanorišką apsisprendimą neturėti vaikų padaro labai sudėtingą. Viešojoje erdvėje girdime aukštas profesines pozicijas gyvenime pasiekusių moterų paaiškinimus apie sąmoningą apsisprendimą nesusilaukti vaikų. „Moterys tvirtina jaučiančios, kad visiškai save realizuoja profesinėje srityje, pavyzdžiui, tokių išskirtinių profesijų atstovės kaip operos solistės, teatro artistės, rašytojos ar Holivudo aktorės. Profesijos padiktuotas intensyvus ir nesėslus gyvenimo būdas joms neleidžia rūpintis vaikais“, - sako dr. L. Tačiau doc. E. Kačkutė mano, kad moterys, nusprendusios neturėti vaikų, neprivalo aiškintis, turėti kokios nors kitos veiklos ar alternatyvos savo gyvenime ir kompensuoti pasirinkimą nebūti motina kuo nors kitu, pavyzdžiui, karjera. Iš žiniasklaidos ir literatūros tyrimų mokslininkės išskiria dar ir etinį bevaikystės pasirinkimo motyvą, tokį kaip sunki asmeninė vaikystės patirtis šeimoje ar traumuojantys karo, Holokausto, kitų įvykių išgyvenimai. Literatūroje neretai vaizduojamos moterys, kurios vaikystėje patyrė baisias traumas. Dr. L. Šumskaitė pabrėžia, kad dabartinėje visuomenėje ypač svarbiu motyvu neturėti vaikų tampa finansinių galimybių įsivertinimas. Vis dažniau susilaukti vaikų atidedama, kol įsigyjamas nuosavas būstas, susirandamas stabilus darbas. Jeigu tokio stabilumo nėra ir nusprendžiama, kad jo niekada ir nebus, vaikų taip pat gali būti nesusilaukta. „Gimstamumas padidėja tada, kai jaučiamas didesnis saugumas gyvenime. Jeigu jo profesiniame ar asmeniniame gyvenime nėra, bet valstybė turinčiuosius vaikų remia, tuomet susilaukti vaikų yra lengviau nei tose labai liberaliose visuomenėse ir šalyse, kuriose vyrauja individuali atsakomybė už vaikus, susieta su profesine karjera. Kaip sako doc. E. Kačkutė, visais atvejais, kad ir kokia liberali, konservatyvi ar feministinė ideologija valstybėje vyrautų, svarbu atskirti ideologiją nuo patirties tam, kad suprastumėme, jog ideologiją kuria žmonės ir ją galima keisti.
