Susilaukimas vaikų - tai vienas svarbiausių ir nuostabiausių gyvenimo etapų daugeliui porų. Tačiau kartais gamta ar sveikatos būklė sudaro kliūtis, ir ilgai lauktas kūdikis nepasirodo. Šiandien medicina siūlo daugybę būdų, kaip padėti poroms, susiduriančioms su nevaisingumu, o viena iš svarbių priemonių - ovuliacijos stimuliacija.
Kas yra ovuliacijos stimuliacija?
Ovuliacijos stimuliacija - tai medikamentų, skatinančių ovuliaciją, vartojimas. Šie medikamentai skiriami moterims, kurių ovuliacija vyksta nereguliariai arba apskritai nevyksta. Įvairių šalių nacionalinių sveikatos institutų duomenimis, su ovuliacija susijusių problemų turi 25-30 % moterų. Įprastai ovuliacija įvyksta, kai subrendusi kiaušialąstė išsiveržia iš kiaušidės, kad spermatozoidai galėtų ją apvaisinti. Tiesa, kiekvienos moters ciklo trukmė yra skirtinga, tad visiškai normaliu laikomas ir 21-35 dienų ciklas. Kai ovuliacija yra visiškai nenuspėjama nei pagal intervalą, nei pagal trukmę, šis sutrikimas dar vadinamas oligoovuliacija.
Ovuliacijos stimuliacijos tikslas - padidinti moters tikimybę susilaukti kūdikio įprastu lytinių santykių būdu, pasitelkiant pagalbinį apvaisinimą ar kitą nevaisingumo gydymo būdą. Moterims, kurioms po ovuliacijos stimuliacijos ir toliau tęsiasi ovuliacijos sutrikimai, gydytojai gali rekomenduoti superovuliaciją.
Kaip stimuliuojama ovuliacija?
Ovuliacijos stimuliacijai naudojami įvairūs medikamentai, tarp kurių:
- Klomifeno citratas: Tai kiaušinėlio atsipalaidavimą iš kiaušidės stimuliuojanti veiklioji vaistų medžiaga. Dažniausiai vaistas skiriamas moterims, kurių hipofizės (smegenų liaukos) hormonų patologijų nėra, tačiau nevyksta tipiniai mėnesinių ciklui būdingi hormonų pokyčiai. Vaistas įprastai pradedamas vartoti 3-5 ciklo dieną, o jei mėnesinių nėra, gydymas pradedamas bet kuriuo metu.
- Gonadotropinai: Jie sudaryti iš dviejų hormonų - liuteinizuojančio ir stimuliuojančio folikulus. Pastarieji skatina kiaušinėlių vystymąsi, o juos įprastai gamina hipofizė. Dėl gonadotropinų kartais per intensyvaus kiaušinėlių stimuliavimo juos reikia atidžiau stebėti.
- Aromatozės inhibitoriai: Šio tipo vaistai yra labai veiksmingi pacientėms, sergančioms policistinių kiaušidžių sindromu. Vaisto indikacijos - panašios kaip klomifeno citrato.
- Vaistai, mažinantys gliukozės kiekį kraujyje: Ovuliaciją skatinantys vaistai kartais gali sukelti kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromą.
Dažniausiai stimuliacija pradedama 2, 3 arba 5 ciklo dieną. Apžiūrai echoskopu paskiriama 9, 10, 11 ar 12 ciklo dieną, kad būtų galima įvertinti, kaip vystosi kiaušinėliai kiaušidėse ir koks yra gimdos gleivinės storis. Vidury ciklo gali tekti echoskopuotis 1-3 kartus. Kai kiaušinėliai subręsta, skiriami „sprogdukai“ (hCG preparatai), kurie suveikia maždaug po 36 valandų ir sukelia ovuliaciją. Tinkamas ovuliuoti folikulas laikomas nuo 18 mm, o 26 mm jau gali būti peraugęs ir nebetinkamas. Gleivinės storis prieš pat ovuliaciją geriausias apie 10 mm ir šiek tiek daugiau, tačiau kartais pakanka ir 8 mm ar net 6 mm, svarbu, kad ji būtų trisluoksnė. Jei prasideda mėnesinės, ciklo pradžioje 2-3 ciklo dieną būtina pasitikrinti echoskopu dėl galimų cistų, ir tik tada pradėti sekančią stimuliaciją.
Nevaisingumo gydymo metodai ir dilemos
Nors ovuliacijos stimuliacija yra svarbus žingsnis siekiant susilaukti vaiko, nevaisingumo gydymas dažnai yra ilgas ir sudėtingas procesas. Kartais poros susiduria su dilemomis, susijusiomis su pagalbinio apvaisinimo procedūromis, embrionų skaičiumi, šaldymu ir genetine diagnostika.
Diskusijos dėl pagalbinio apvaisinimo įstatymo atskleidžia skirtingas nuomones. Kai kurie ekspertai, pavyzdžiui, prof. Juha Tapanainenas, nurodo problemas, susijusias su 3 embrionų perkėlimu į moters gimdą. Tačiau prof. Angelija Valančiūtė teigia, kad tokie teiginiai yra visuomenės ir politikų klaidinimas, pabrėždama, kad stimuliacija embrionų ir kiaušialąsčių šaldymui yra visiškai tokia pati. Ji taip pat akcentuoja, kad kiaušialąsčių šaldymo technologija yra labai ištobulinta, vis populiarėja ir ja naudotis dėl įvairių priežasčių gali daugybė pacientų.
Priimto įstatymo šalininkai teigia, kad jis, drausdamas lytinių ląstelių donorystę, užkerta kelią nuo vėžio pasveikusiems žmonėms susilaukti vaikų. Profesorė A. Valančiūtė tikina, kad tai yra švietimo problema - susirgę žmonės nėra informuojami apie galimybę užšaldyti savo lytines ląsteles prieš gydymą.
Viešoje erdvėje taip pat dažnai pasigirsta teiginių, jog kiaušialąsčių šaldymo procedūra yra daug brangesnė. Tačiau prof. A. Valančiūtė pastebi, kad yra ligonių kasų įkainiai, pagal kuriuos, priėmus įstatymą, kompensacijas gaus ir privačios, ir valstybinės įstaigos.
Pagalbinio apvaisinimo negalima vadinti gydymu, nes tai tik pagalba porai susilaukti vaikų. Teisingiau būtų sakyti, kad tai yra tiesiog pagalba. O gydymas yra tuomet, kai detaliai ištiriamas moters ir vyro organizmas, ir bandoma įveikti konkrečią priežastį, nes ne visada poros iš tiesų būna nevaisingos. Labai dažnai tai padeda ir net nereikia pagalbinio apvaisinimo. Pirmiausia reikėtų ieškoti priežasties ir tik tuomet siūlyti pagalbinį apvaisinimą, kai pačiai porai natūraliu būdu pastoti nepavyksta.
Ar pagalbinis apvaisinimas visada garantuoja nėštumą?
Svarba ir laukimas
Nevaisingumas - tai liga, kuri nėra nei mirtina, nei išoriškai matoma, dėl jos dažniausiai fiziškai neskauda, tačiau ja sergantieji pereina tokius pragaro ratus, kurie sunkiai įsivaizduojami tiems, kurie turi laimę niekada su ja nesusidurti. Tai yra ir palaiminimas - kuomet gali į savo artimą žmogų atsiremti, pasiguosti, kuomet suvienija bendra kančia, ir prakeiksmas, kuomet pora pradeda kaltinti vienas kitą. Visos bevaikės ne savo valia poros mėgina ieškoti gilesnių, filosofinių šios ligos priežasčių, mėgina tekusius išbandymus aiškinti kaip asmenybės ir santykių augimo, tvirtėjimo, vidinio motinystės jausmo brandinimo ir panašiomis kategorijomis.
Pirmieji laukimo metai praėjo tiesiog… belaukiant. Pagal gydytojų rekomendacijas, pirmuosius metus siūloma tiesiog gyventi įprastą gyvenimą, nieko neskaičiuoti, neplanuoti, mėgautis artumu ir tikėtis, kad anksčiau ar vėliau tas išsvajotas vaikelis ateis. Antrieji laukimo metai jau nebuvo tokie pasyvūs. Tuo metu man buvo truputį per trisdešimt, todėl delsti toliau atrodė beprasmiška. Pradėjome su vyru nuo tyrimų - mano ir vyro hormonų tyrimai, vyro apsilankymas pas urologą, įvairių bakterijų tyrimai. Rezultatas - viskas gerai. Esame visiškai sveiki, jokiomis lytiniu keliu plintančiomis ligomis nė vienas nesergame.
Tretieji gydymo metai prasidėjo rimtais darbais. Kadangi mūsų nevaisingumo priežastis nebuvo nustatyta (diagnozė - „neaiškios kilmės nevaisingumas“), turėjome didelę viltį, kad užteks vienos ar kelių pačių paprasčiausių procedūrų - inseminacijų (IUI, jos metu laboratorijoje apdorota sperma sušvirkščiama tiesiai moteriai į gimdą). Kadangi mano ciklas visada buvo reguliarus, ovuliacija vyko, gimdos gleivinė užaugdavo gera, pirmąją IUI darėme natūraliame cikle, be papildomos kiaušidžių stimuliacijos. Deja, nesėkmė. Toliau - dar viena inseminacija, jau stimuliuotame cikle - pastoti nepavyko.
Ketvirtieji gydymo metai. Mums jie buvo lemtingi. Buvome apsisprendę daryti IVF (apvaisinimas mėgintuvėlyje, kuomet iš moters organizmo, tiesiai iš kiaušidės, paimamas subrandinta kiaušialąstė, iš vyro - sperma, ir laboratorijoje jie „sujungiami“). Tas žodis „dirbtinis apvaisinimas“ yra gąsdinantis, todėl poroms, kurios dvejoja būtent dėl šios priežasties, siūlau tiesiog įsigilinti į procedūros esmę ir eigą - to dirbtinumo ne tiek jau daug ir yra… O dvasine ir emocine prasme viskas yra taip tikra ir skausminga, išgyvenama realių žmonių, kad apie jokį dirbtinumą negali būti nė kalbos.
Po perkėlimo aš iškart išvažiavau į ligoninę. Ten praleidau 10 dienų, nuolat lašino skysčius, baltymus, nes hiperstimuliacijos pasekmės vis aštrėjo…. Po dešimties dienų prasidėjo menstruacijos, tapo aišku, jog IVF nepavyko. Per dvi dienas išnyko beveik visi hipertsimuliacijos požymiai, ir aš fiziškai beveik sveika, tačiau emociškai sugniuždyta ir visiškai nenėščia, iškeliavau namo. Gydytoja prisipažino, kad labai nerimavo ir buvo beveik tikra, kad viskas baigsis kur kas liūdniau, todėl labai stebėjosi mano organizmo atsparumu ir gebėjimu išgyti. O aš tiesiog dar kartą supratau, kad žmogaus galimybių ribos yra nenuspėjamos, o moters ištvermė ir dvasinė stiprybė yra neįtikėtina jėga.
Po keleto mėnesių, pavasariui prasidėjus, aprimus emocijoms, susitaikius su viskuo, kas lemta, atėjo nenumaldomas noras pasiimti pirmąsias „snaigutes“. Buvo tvirtai nuspręsta vaistų daugiau nebevartoti, todėl, gydytojai visiškai pritarus, atšildytų snaigučių perkėlimą nuspręsta atlikti natūraliame cikle, be stimuliacijos. Iš šešių atšildytų embrionų išaugo dvi puikios blastocistos, ypač geros kokybės. Gydytojai buvo itin pozityviai, geranoriškai nusiteikę, žadėjo sėkmę. Perkėlimas vyko labai sklandžiai ir greitai, priminė inseminacijos procedūrą. Keistas jausmas buvo apėmęs tas dešimt dienų iki pirmojo kraujo tyrimo…
Pasak medikų, dažniausiai pavyksta pastoti po pirmosios, antrosios ar trečiosios pagalbinio apvaisinimo procedūros, tačiau kartais kelias iki sėkmingo nėštumo būna gerokai ilgesnis. Po pagalbinio apvaisinimo procedūros pastoja apie 50-60 procentų moterų, tačiau kiekvienos poros istorija skirtinga.
tags: #stimuliacija #vaikeliui #susilaukti #kas #tai
