Vaiko gimimas yra vienas didžiausių stebuklų gyvenime, tačiau daugelis porų susiduria su sunkumais siekiant šio tikslo. Laimei, medicinos pažanga siūlo įvairius gydymo būdus, palengvinančius natūralų pastojimo procesą. Pagalbinis apvaisinimas, pradėtas taikyti dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, tapo vilties šaltiniu milijonams šeimų visame pasaulyje.
Kas yra apvaisinimas?
Apvaisinimas, arba fertilizacija (lot. fertilisatio, fecundatio) - tai sudėtingas ir nuoseklus procesas, kurio metu susijungia vyriškoji (spermatozoidas) ir moteriškoji (kiaušialąstė) lytinės ląstelės (gametos). Susijungus jų branduoliams, atsiranda nauja ląstelė - zigota, iš kurios vėliau vystosi naujas organizmas (gemalas). Kitaip tariant, apvaisinimas - tai augalų ir gyvūnų lytinių ląstelių (gametų) susiliejimas.
Natūralus apvaisinimas: kelionė iki tikslo
Natūralus apvaisinimas dažniausiai įvyksta kiaušintakio ampulėje, ne vėliau kaip per 12 valandų (kai kurių autorių duomenimis - per 24 valandas) po ovuliacijos ir ne vėliau kaip per 2 paras (kai kurių autorių duomenimis - per 3 paras) po ejakuliacijos. Lytinio akto metu į moters makštį patenka keli šimtai milijonų spermatozoidų (nuo 200 iki 600 milijonų), tačiau kiaušintakių ampulę pasiekia tik apie 200-500 iš jų.
Spermatozoidas juda dėka savo uodegos banguojančių ir sukamųjų judesių 1,5-3 mm/min greičiu. Gimdoje jam "padeda" šarminė terpė ir gimdos sienos raumenų susitraukimai, kiaušintakiuose - sienos raumenų ir jie išsklaido folikulines ląsteles. Prieš patekdami į kiaušialąstę, spermatozoidai turi praplaukti per gimdos ertmę ir atsidurti kiaušintakyje. Šį kelią jie įveikia per 2-2,5 valandos. Remiantis naujausiais duomenimis, gyvybingi ir tinkami apvaisinimui jie išlieka 2 paras.
Į kiaušintakį patekusią kiaušialąstę labai greitai apspinta armija išgyvenusių spermatozoidų. Tuomet ir prasideda visas veiksmas. Turėtumėte žinoti, kad pati kiaušialąstė visuomet yra tik X chromosomos nešiotoja, o spermatozoidai būna dviejų tipų: X ir Y chromosomų. Jeigu su kiaušialąste susijungia X chromosomos spermatozoidas, tuomet užsimegs moteriškos lyties embrionas (XX), o jeigu kiaušialąstė susijungs su Y chromosomos spermatozoidu, užsimegs vyriškos lyties embrionas (XY). Vadinasi, galima drąsiai teigti, kad būsimojo vaiko lytį iš esmės nulemia spermatozoidas, o dar tiksliau, jo savininkas - būsimo kūdikio tėvas.
Pirmojo pro spindulinį vainiką prasiskverbusio spermatozoido galvos citolema jungiasi prie skaidriosios srities receptorių, glikoproteinų ZP3. Tai sukelia spermatozoido akrosominę reakciją, kurios metu plyšta akrosomos pūslelė, esanti priekiniame jo galvos poliuje ir pripildyta fermentų. Išorinė akrosomos pūslelės membrana daugelyje vietų susilieja su spermatozoido citolema ir joje buvę fermentai - akrozinas, esterazė, neuraminidazė ir kt. - išsilieja ir pradeda toje vietoje ardyti skaidriąją kiaušinėlio sritį.
Spermatozoidui prisiglaudus prie kiaušinėlio, susijungia abiejų lytinių ląstelių citolemų baltymai, vyksta kiaušinėlio citolemos depoliarizacija, o citoplazmoje padidėja kalcio jonų koncentracija. Tai lemia kiaušinėlio antrosios mejozės pabaigą, kai iš antrinio ovocito susidaro subrendęs kiaušinėlis, turintis haploidinį chromosomų rinkinį, ir nedidelis antrinis polocitas, kuris išstumiamas į aplinkinį trynio tarpą. Be to, tai įjungia tolesnį dalijimosi ir metabolizmo mechanizmą bei sukelia žievinę (kortikinę) reakciją.
Žievinės reakcijos metu kiaušinėlio žievės granulės išlieja savo turinį į aplinkinį trynio tarpą. Atsipalaidavę šių granulių fermentai modifikuoja ZP3 receptorius. Vyksta skaidriosios srities zoninė reakcija, todėl kiti spermatozoidai prie šių receptorių prisijungti nebegali ir nepajėgia prasiskverbti pro skaidriąją sritį. Taigi skaidrioji sritis tampa polispermijos bloku ir dabar vadinama apvaisinimo dangalu. Būtent dėl šios priežasties tik vienas vienintelis spermatozoidas „įveikia“ visus kiaušinėlio dangalus ir jį apvaisina (tai monospermija).
Kiaušinėlio paviršiuje, kur prisiliečia spermatozoido galva, susidaro apvaisinimo kūgis. Susiliejus citolemoms, susilieja ir gametų citoplazma. Spermatozoido galva ir uodega įplaukia į kiaušinėlio citoplazmą, o jo citolema lieka išorėje. Tolesnis spermatozoido kelias vadinamas lytinio susijungimo keliu. Jo galvutė su branduoliu pasisuka 180° kampu, uodega degeneruoja. Abiejų ląstelių branduoliai dabar vadinami moteriškuoju ir vyriškuoju probranduoliais, persitvarko. Jie didėja, artėja vienas prie kito, netenka apvalkalų. Tai vadinama probranduolių šokiu. Jiems susiliejus į vieną apvaisinto kiaušinėlio, arba zigotos, branduolį susidaro nauja ląstelė - vienaląstė gemalo užuomazga - zigota. Netrukus susidaro dalijimosi verpstė.
Nevaisingumas: problema, reikalaujanti dėmesio
Neretai pasitaiko atvejų, kai porai nepavyksta pastoti natūraliai. Nevaisingumas yra apibrėžiamas kaip negalėjimas pastoti per vienerių metų laikotarpį (ir/ar daugiau), kai reguliarių lytinių santykių metu nenaudojamos jokios barjerinės bei kitos kontraceptinės priemonės, kurios padėtų apsisaugoti nuo nėštumo. Jei moteris yra 35 metų ar vyresnė, šis laikotarpis sutrumpėja iki 6 mėnesių. Kuo moteris vyresnė, tuo jos kiaušidžių rezervas yra mažesnis.
Nevaisingumą gali diagnozuoti gydytojas akušeris - ginekologas, šeimos gydytojas ar kiti gydytojai specialistai. Nevaisingumas tampa vis aktualesne problema visame pasaulyje. Europoje stebimas vaisingumo mažėjimas su kiekviena karta. Nevaisingų porų statistika panašiai svyruoja visose šalyse, natūraliu būdu vaikelio susilaukti negali kas šešta septinta šeima, t. y. 15-18 proc. susituokusių porų.
Daugelis porų pasaulyje nuolatos bando išsigydyti nevaisingumą ir pastoti, tačiau dažnai manoma, jog dėl nepastojimo gali būti kalta tik moteris. Apie 35 proc. porų nustatomas poros nevaisingumas, o 8 proc. Beveik 9 proc. Atliekant spermos analizę, vertinama jos koncentracija, spermatozoidų judėjimas bei jų morfologija. Šį tyrimą vertina specialistas. Šiek tiek nukrypęs nuo normos ribų tyrimas nereiškia, kad vyras yra nevaisingas.
Poros nevaisingumą maždaug lygiomis dalimis gali lemti moters arba vyro nevaisingumas, rečiau - abiejų partnerių nevaisingumas. Manoma, kad Lietuvoje su nevaisingumu susiduria apie 10-20% porų.
Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą
Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą, pirmiausiai porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Tai gali būti lytinių santykių laiko parinkimas, atitinkami medikamentai, mikrochirurginė operacija.
Pagalbinis apvaisinimas: sprendimas nevaisingumo problemai
Pagalbinis apvaisinimas - tai medicininė procedūra, kuri padeda poroms susilaukti vaikų, kai natūrali pastojimo galimybė yra sumažėjusi arba neįmanoma. Nuo pagalbinio apvaisinimo sukūrimo, naudojant pagalbinio apvaisinimo technologiją, visame pasaulyje jau gimė daugiau nei 8 milijonai kūdikių.
Pagrindiniai pagalbinio apvaisinimo etapai:
- Specialistų konsultacija. Specialistas, visų pirma, surinks moters ir vyro anamnezę (ligos istoriją), paklausinės apie menstruacijų ciklą, lytinius santykius ir pan.
- Moters tyrimai: hormoniniai tyrimai, ultragarsinis tyrimas, kiaušintakių pratekamumo tyrimas, gimdos kaklelio tyrimas, laparaskopija, histeroskopija ir kt.
- Vyro tyrimai: pagrindinis tyrimas yra spermos tyrimas.
- Gydymo parinkimas ir gydymo plano sudarymas.
- Pagalbinis apvaisinimas.
- Kiaušidžių stimuliacija. Prasidėjus naujam moters ciklui (dažniausiai 2 ciklo dieną, tačiau gydytojas gali rekomenduoti ir kitaip) moteris turi į pilvą leistis vaistus, skatinančius folikulų augimą. Folikulų augimas yra vertinamas atliekant echoskopiją maždaug ciklo viduryje.
- Intrauterininė inseminacija (IUI). Šios procedūros metu specialiai paruošta vyro sperma yra sušvirkščiama tiesiai į gimdą, t.y. apvaisinimas vyksta moters kūne.
- Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF). Stimuliacijos pagalba subrandintos kiaušialąstės yra surenkamos transvaginalinės punkcijos būdu. Įvykus apvaisinimui, embrionai yra auginami inkubatoriuje 2, 3 arba 5, 6 dienas.
- Nėštumo patvirtinimas ir tolimesnė nėščiosios priežiūra.
Kaip veikia IVF | Vaisingumo istorija | BBC Žemės mokslas
Pagalbinio apvaisinimo metodai:
- Intrauterininė Inseminacija (IUI): Pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Atliekant IUI specialiai paruoštos spermos ląstelės naudojant specialų kateterį yra patalpinamos tiesiai į moters gimdą. Būdas patrauklus, nes nereikia chirurginės invazijos ir nejautros. Tai nesudėtinga ir neskausminga procedūra. Intrauterininė inseminacija atliekama natūraliame cikle ovuliacijos metu arba ovuliaciją stimuliuojant vaistais.
- Apvaisinimas Mėgintuvėlyje (IVF): Geriausiai žinomas pagalbinio apvaisinimo metodas pasaulyje. Pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje (ne moters kūne) yra metodas, kai iš moters kūno, po stimuliacijos vaistais, surinktos kiaušialąstės yra sujungiamos su išgrynintais laboratorijoje vyro spermatozoidais. Taip apsivaisinimas įvyksta mėgintuvėlyje.
- ICSI (Intracitoplazminė Spermos Injekcija): Pirmiausia sprendžia vyrų nevaisingumo problemas, tokias kaip prastas spermatozoidų judrumas, sumažėjęs jų skaičius ir nesugebėjimas prasiskverbti į kiaušialąstę. Taikant šį metodą, moters kiaušialąstės yra patalpinamos į mėgintuvėlį, tuomet po vieną spermos ląstelę yra tiesiogiai įšvirkščiama į kiekvieną kiaušialąstę.
Sėkmės faktoriai
Ir IUI, ir IVF procedūrų sėkmė priklauso nuo daugybės faktorių: poros fizinės sveikatos ir psichologinės būsenos, patiriamo streso ir įtampos neigiamo poveikio, gyvenimo būdo, vyro ir moters anksčiau persirgtų ligų, partnerių amžiaus, moters svorio, kuris lemia hormonų apykaitą.
Ikigemalinis laikotarpis: lytinių ląstelių raida ir apvaisinimas
Prenatalinis laikotarpis dalijamas į tris tarpsnius: ikigemalinį, gemalo ir vaisiaus. Ikigemalinis laikotarpis (dar vadinamas progeneze) apima lytinių ląstelių raidą ir apvaisinimą. Lytinių ląstelių, arba gametų, raida - gametogenezė (moters - ovogenezė, vyro - spermatogenezė) - tai lyg pasirengimas apvaisinimui. Jos metu vyksta lytinių ląstelių mejozė, todėl chromosomų kiekis sumažėja dvigubai nuo diploidinio iki haploidinio rinkinio, kinta jų dydis bei forma.
Per spermatogenezę spermatozoidas netenka beveik visos citoplazmos. Kiaušinėlis, atvirkščiai, per ovogenezę didėja, nes daugėja citoplazmos, kurioje kaupiasi medžiagų užsimezgusiai gyvybei maitinti. Be to, gametos įgyja specialių struktūrų, pvz., spermatozoidas tampa uodeguotas, kad galėtų judėti, o kiaušinėlio citoplazmoje atsiranda organoidų, jį apsupa dangalai, kurie svarbūs apvaisinimui, implantacijai ir kt.
Apvaisinime dalyvauja subrendęs, t. y. Baigęs spermatogenezę, spermatozoidas. O kiaušinėlis mejozę užbaigia tik apvaisinimo momentu. Dar iki gemalo užsimezgimo gali sutrikti lytinių ląstelių raida. Tokios būklės vadinamos gametopatijomis. Jos gali lemti nevaisingumą, paveldimas ligas, įgimtas sklaidos ydas.
| Rodiklis | Spermatozoidas | Kiaušialąstė |
|---|---|---|
| Citoplazmos kiekis | Netenka beveik visos | Didėja |
| Judrumas | Turi uodegėlę judėjimui | Nėra judrus |
| Mejozės užbaigimas | Baigta iki apvaisinimo | Baigiama apvaisinimo metu |
Apvaisinimas - dviejų skirtingų tipų gametų susijungimas ir zigotos (naujo vienaląsčio organizmo arba daugialąsčio organizmo pirmosios ląstelės) susidarymas. Apvaisinime dalyvauja dviejų tipų lytinės ląstelės: moteriška kiaušialąstė ir vyriškas spermatozoidas. Iš zigotos pradeda vystytis naujas organizmas.
Lytinio akto metu į moters makštį patenka 300-500 milijonų spermatozoidų. Didžioji jų dalis žūva vos tik atsidūrę rūgščioje terpėje, ir tik patys atspariausieji sugeba prasibrauti toliau. Prieš patekdami į kiaušialąstę, spermatozoidai turi praplaukti per gimdos ertmę ir atsidurti kiaušintakyje. Šį kelią jie įveikia per 2-2,5 valandos. Remiantis naujausiais duomenimis, gyvybingi ir tinkami apvaisinimui jie išlieka 2 paras.
Į kiaušintakį patekusią kiaušialąstę labai greitai apspinta armija išgyvenusių spermatozoidų. Tuomet ir prasideda visas veiksmas. Turėtumėte žinoti, kad pati kiaušialąstė visuomet yra tik X chromosomos nešiotoja, o spermatozoidai būna dviejų tipų: X ir Y chromosomų. Jeigu su kiaušialąste susijungia X chromosomos spermatozoidas, tuomet užsimegs moteriškos lyties embrionas (XX), o jeigu kiaušialąstė susijungs su Y chromosomos spermatozoidu, užsimegs vyriškos lyties embrionas (XY). Vadinasi, galima drąsiai teigti, kad būsimojo vaiko lytį iš esmės nulemia spermatozoidas, o dar tiksliau, jo savininkas - būsimo kūdikio tėvas. Šiuo atveju gana svarbūs spermos ypatumai, kurie nulemia X ir Y tipų spermatozoidų kiekį. Savaime suprantama, kurių daugiau, tie turi didesnius šansus pasiekti galutinį tikslą.
Manoma, kad iš dalies spermatozoidų pasiskirstymą nulemia ir genetika, juk yra šeimų, kur iš kartos į kartą gimsta tik tos pačios lyties kūdikiai. Tačiau kalbant apie būsimo vaikelio lytį ne mažiau svarbus faktas, kad X ir Y chromosomų spermatozoidai skiriasi: X chromosomos spermatozoidai stambesni ir jie lėčiau juda už Y chromosomos spermatozoidus. Tačiau, nors pastarieji ir judresni, jie mažiau atsparūs ir greičiau žūva. Vadinasi, „berniukiškos chromosomos” nešėjai greičiau pasieks susitikimo vietą, tačiau jeigu lemtingas susitikimas neįvyks 48 valandų laikotarpyje, jie tiesiog žus. O „mergaitiškos chromosomos” nešėjai tikslą pasieks vėliau, tačiau, jeigu ovuliacija jau bus įvykusi ir kiaušialąstė bus pasiruošusi apvaisinimui (o laukti ji gali ne ilgiau 24 valandų), lemtingas susitikimas įvyks.
Jei norite padidinti savo galimybes pastoti, reikia mylėtis kelias dienas prieš ir po išskaičiuotosios ovuliacijos dienos: kiaušinėlio gyvenimo trukmė yra 24 valandos, o spermos ląstelių - iki 4 dienų, todėl susidaro maždaug 6 dienų vaisingas langas. Taigi, jeigu lytinis aktas įvyko prieš ovuliaciją (esant normaliam 13-14 dienų ciklui), išlieka didesnė tikimybė susilaukti mergaitės, nes greitosios Y chromosomos atbėgs anksčiau laiko ir nesulauks susitikimo-ovuliacijos, o štai lėtosios X chromosomos atsidurs reikiamoje vietoje tinkamu laiku ir susiformuos lytinė XX ląstelė. Jeigu lytinis aktas įvyko per ovuliaciją arba pirmomis paromis po jos (14-15-ą normalaus ciklo dieną), tuomet judriosios Y chromosomos kiaušialąstę pasieks pirmos ir greičiausiai gims berniukas (XY).
Gyvybingi spermatozoidai, patekę į moters lytinius takus, gali išlikti gyvybingi ir tinkami apvaisinimui 2-3 paras, o kartais net 4-5 paras po ejakuliacijos. Tuo tarpu ovuliuota kiaušialąstė yra gyvybinga maždaug 24 valandas. Taigi, geriausias laikotarpis apvaisinimui įvykti yra subrendusio folikulo plyšimo metas, šitaip išsilaisvinant kiaušialąstei, taip pat 2-3 dienos prieš ovuliaciją.
Jei sperma patenka ant lytinių lūpų, į makšties prieangį, spermatozoidai per makštį gali pasiekti tuo metu subrendusią kiaušialąstę ir ją apvaisinti, taip pradedant normalų nėštumą. Pastoti tokiu būdu yra kiek mažesnė tikimybė nei spermai išsiliejus makštyje, tačiau ji pakankamai didelė.
Jei spermos pateko ant drabužių ar odos, bet ne tiesiai į makštį, tikriausiai nepastosite. Veikiausiai nepastosite ir tuo atveju, jei lašelis spermos pateko ant lytinių lūpų. Paprastai pastojama lytinio akto metu, kai sperma išsilieja prie pat gimdos kaklelio (t. y. vyras baigia viduje). Be to, turi būti palanki terpė spermatozoidams judėti (t. y. gleivės vaisingoje fazėje).
Atminkite, kad apvaisinimui užtenka vos vieno gyvybingo spermatozoido (viename mililitre spermos gali būti per 60 mln. spermatozoidų!). Tad nutrauktas lytinis aktas nėra laikomas kontracepcijos metodu. Jo patikimumas - apie 70 proc.
