Džiazo istorija jau siekia šimtmetį. Kaip ir visa JAV kultūra, jis nėra toks senas, kokia yra Europos muzika. Bet kaip ir itin intensyviai bei įvairiapusiškai besiplėtojantis JAV kultūrinis gyvenimas, džiazas dėl daugybės savo krypčių, srovių, stilių bei asmenybių nėra lengvai pažįstamas ir perprantamas. Dažnai net kyla klausimas, ar į džiazą panaši muzika tikrai yra džiazas, kiek joje džiazo, o gal tai jau nebe džiazas ir panašiai. Apie XX a. vidurį, pradėjusi formuotis džiazo teorijai bei istoriografijai, daugelis rašytojų ir džiazo mėgėjų ėmė diskutuoti, kas gi apskritai yra tas džiazas, turintis tiek daug veidų.
Džiazo Apibrėžimas ir Savybės
Bene populiariausias būtų toks jo apibrėžimas: tai muzika, kurios pagrindas- improvizacija, o šaknys- bliuzas. Svarbios, bet ne visada lemiamos, yra ir kitos jo savybės- svingas, specifinis ritmas, atlikėjų virtuoziškumas, tik džiazui būdinga harmonija, net instrumentų derinimas. Būtent bliuzo “ pojūtis” išskiria džiazą iš kitų improvizacinės muzikos rūšių, pavyzdžiui, indų ragos ar New Age( “Naujasis amžius”).
Bet lygiai taip pat įvairių krypčių džiazo muzikoje galima išgirsti viso pasaulio muzikos elementų, pradedant įvairių tautų folkloru, roku, baigiant akademiniu avangardu, ir todėl džiazą galima vadinti bene demokratiškiausia muzika. Kaip rodo džiazo istorija, jo muzikantai ne tik noriai, bet ir sėkmingai muzikuoja su pačiu įvairiausiu krypčių muzikantais ir net kitų sričių menininkais. Džiaze naudojamos visos meninės priemonės, bet universalių receptų nedaug.
Džiazas - nuolat kintantis, evoliucionuojantis muzikos stilius. Per savo palyginti trumpą gyvavimo laikotarpį jis daug kartų keitėsi, buvo reformuotas. Nuo pat savo atsiradimo XX a. sandūroje džiazas buvo nuolat besivystantis, besiplečiantis ir besikeičiantis muzikos stilius, turėjęs keletą raidos etapų.
Džiazo Atsiradimo Data
Vienas iš didžiųjų klausimų, į kurį tikriausiai taip ir liks neatsakyta, - kada iš tikrųjų atsirado džiazas. Pirmieji džiazo įrašai padaryti 1917 m., bet pati muzika įvairiomis formomis gyvavo bent 20 m. Pirmuoju džiazo muzikantu laikomas kornetininkas Buddy Bolden, subūręs savo kolektyvą 1895 m. Šie metai ir laikomi džiazo gimimo data. 1895 m. Buddy Bolden subūrė savo kolektyvą. 1917 m. Įrašyta pirmoji pasaulyje džiazo plokštelė. 1917 m. sausio 30 d. grupė, pasivadinusi “ The Original Dixieland Jazz Band”, įrašė pirmąsias džiazo kompozicijas.
Džiazo muzika išskirtinė tuo, kad turi savo specifinius terminus: nuo pavadinimų iki pasaulio garsiausių džiazo atlikėjų pavardžių. Šie terminai kilę iš Amerikos juodaodžių slengo bei buitinės kalbos, todėl vertimai dažnai nebūna tikslūs, o kartais ir neįmanomi.
Džiazo ištakos yra regtaimas, Harlemo stride ir bugivugis. Ankstyvojo regtaimo atstovai- Scottas Joplinas, Joe Lambas ir Eubie’s Blake’as.
Svarbios Džiazo Figūros
Svarbiausia 1920-1930 m. džiazo muzikos figūra tapo trimitininkas ir dainininkas Louis Armstrong. Šios spalvingos asmenybės įvaizdis dažnai naudojamas ir kaip viso džiazo simbolis. Būdamas įdomus interpretatorius, Louis Armstrong yra ir dainavimo manieros scat išradėjas, kai vokalistas dainuodamas taria beprasmius skiemenis ir todėl gali sutelkti dėmesį į melodinę liniją, o ne į tekstą.
Džiazo Stiliai
Tradiciniam (senajam arba klasikiniam) džiazui priklauso orkestriniai stiliai: 1) nedidelių orkestrų, t. y. Naujojo Orleano stilius, Čikagos stilius, diksilendas; 2) didžiųjų orkestrų, t. y. bigbendo era.
Žinomi du pagrindiniai džiazo stiliai- Niū Orleano ir Čikagos. Pirmuoju oficialiuoju džiazo stiliumi laikomas Niū Orleano stilius, atsiradęs dar prieš 1920 m., tik jo įrašai padaryti daug vėliau. Jo žymiausi atstovai buvo Joe “ King” Oliveris ir jo “ Creole Jazz Band”, Jelly’s Rollas Mortonas ir jo “Red Hot Peppers”, Louis Amstrogas ir jo “ Hot Five” bei “ Hot Seven”. Žymiausi Čikagos stiliaus atstovai- Jimmy’s McPartlandas, “Bud “ Freemanas, “Bix” Beiderbecke ir kt.
Tradiciniam džiazui priskiriami Naujojo Orleano ir Čikagos stiliai, diksilendas, svingas ir jo atmainos. Taip pat jam priskiriama afroamerikietiški vokalinės muzikos žanrai: gospelas, spiričiueliai, baladės, archajiškasis bliuzas bei instrumentinės muzikos fortepijoniniai žanrai - regtaimai, stride, boogie-woogie ir kt.
Naujojo Orleano džiazo stilius - pats seniausias džiazo stilius, susiformavęs XIX a. pab.-XX a. pr. Šis stilius turėjo labai didelę reikšmę tolimesnei džiazo raidai. Naujojo Orleano stilių formavo nedideli orkestrai, groję įvairiose Naujojo Orleano pasilinksminimo vietose: gatvėse, kavinėse, burlaiviuose ir kt. Ilgainiui atsirado pagrindiniai Naujojo Orleano stiliaus džiazo atlikėjai - džiazo tėvu tituluojamas L.Armstrongas, K.Oliveris, K.Ory ir kiti. Jų vadovaujami orkestrai plačiai išgarsėjo ir prisidėjo prie tolimesnės džiazo raidos. Naujojo Orleano stilius grindžiamas liaudies melodijų improvizavimu. Buvo suformuota grojimo ir improvizavimo tvarka: melodiją groja kornetas, jam pritaria klarnetas ir ritminių instrumentų grupė. Trombonas groja boso liniją ir taip išlaiko visą kūrinio harmoninį pagrindą. Ritmikai būdingas ketvirtinių beat’as. Dėl akcentuojamų stipriųjų takto dalių N.Orleano stiliaus kompozicijos turi daug maršui būdingų požymių.
XX a. II dešimtmetyje, išpopuliarėjus kitiems džiazo stiliams, Naujojo Orleano stilius buvo užmirštas. 3-ojo dešimtmečio pradžioje kariuomenė buvo demobilizuota, o JAV vyriausybė 1920 m. išleido įstatymą, draudžiantį prekiauti alkoholiu, todėl pramoginis gyvenimas N. Orleane sumažėjo. Čikagos ir Niujorko užeigose dominavo šokių muzika. „Dansingų“ publikai N. Orleano stiliui būdinga stichinė polifonija netiko - reikėjo, kad šokėjai aiškiai girdėtų lengvai įsimenamą melodiją ir jos ryškiai ritmizuotą akompanimentą, o ne sudėtingą stichinės polifonijos muzikinį kūrinį. Be to, reikėjo ilginti muzikinius kūrinius, kadangi džiazmenai turėjo išgroti visą naktį nekartodami kūrinių, todėl būtina sukaupti ypatingai didelį repertuarą.
Tokiu būdu susiformavo naujas kūrinių atlikimo būdas: pirmiausiai visi solistai kartu (tutti) sugrodavo dainos ar bliuzo temą (ji galėjo būti ne tik grojama, bet ir dainuojama), po to tos temos harmoninės struktūros pagrindu visi solistai po vieną iš eilės improvizuodavo. Galiausiai, kūrinio pabaigoje, vėl visi kartu sugrodavo temą. Kartais improvizuoti neturinčiais prasmės skiemenimis imdavo ir vokalistai - tokia dainavimo maniera buvo pavadinta - scat. Čikagos stilius nuo N. Orleano praktiškai skyrėsi tuo, kad jame be stichinės kolektyvinės improvizacijos (būdingos pastarajam) vis didesnį vaidmenį vaidino solistai patys atlikdami improvizacijas. Pirmuoju solistu-improvizatoriumi, pamėginusiu groti ilgesnes išplėtotas improvizacijas, tapo iš N. Orleano į Čikagą 1922 m.
Bigbendo Era
Bigbendai- tai dešimties ir daugiau muzikantų džiazo grupė, susidedanti mažiausiai iš trijų trimitų, keturių ar daugiau saksofonų , dviejų ar daugiau trombonų ir akompanuojančios “ritmo sekcijos”, kurioje gali būti įvairios fortepijono, gitaros, kontraboso ir mušamųjų kombinacijos. Tikrasis šio džiazo stiliaus suklestėjimas prasidėjo apie 1930 metus kartu su vadinamąja svingo era.
Išskiriamos dvi bigbendų rūšis: svingo arba hotbendus( “karštuosius”), ir sweet band (“ melodinguosius”). Pirmieji pranoko antruosius temperamentingumu, svingo pojūčiu bei didesniu skaičium solinių improvizacijų. Žymiausi svingo bigbendų lyderiai buvo Countas Basie’s, “Duke” Ellingtonas, Bennie’s Goodmanas; o melodingųjų bigbendų - Glenas Milleris, Wayne’as Kingas, Freddy’s Martinas.
Svingo eros muzikoje dėmesio centru tampa solistas, o ne grupinė improvizacija, todėl ima didėti ir solisto grojimo manieros bei jo instrumento tembro reikšmė. Žymiausiais svingo muzikantais laikomi saksofonininkai C. Hawkinsas, L. Youngas, B. Websteris, trimitininkai-R. Eldridge’as, H. Edisonas , pianistai- T. Wilsonas, J. Stacy’s, dainininkės D. Washington ir E.
Modernusis Džiazas
Antrojo pasaulinio karo pradžia sutampa su nauja džiazo srove- moderniuoju džiazu. Čia džiazas atsiskiria nuo šokių muzikos, kokią grojo diksilendai ir bigbendai. Moderniuoju džiazu istorikai vadina daugelį džiazo stilių, atsiradusių po svingo eros, ir bibopas laikomas pirmuoju iš jų. Nuo pastarųjų stilių muzikos jis skyrėsi sudėtingesne harmonija bei dideliu atlikėjų virtuoziškumu.
Bibopo tėvais laikomi saksofonininkas Ch. Parkeris ir trimitininkas D. Gillespie’s. Pats stilius susiformavo apie 1940 m., o jo pavadinimas siejamas su Ch. Parkerio ir kitų bibopo muzikantų akcentuotomis improvizuojamų frazių pabaigomis, kurios taip ir skambėjo: “.bebop!” .
Bibopo raida inspiravo naują muzikantų požiūriį tiek į akompanavimą, tiek į solavimą. Virtuoziškiausios daugelio muzikantų solo partijos pasižymėjo ne tik sudėtingu ritmu, bet ir aliteracijų bei chromatizmų gausa. Standartinė džiazo combo sudėtis- kvartetas arba kvintetas ( saksofonas ir / arba fortepijonas, trimitas, bosas, būgnai), įprasta bibopo muzikantams, faktiškai nepasikeitė iki šiol. Žymiausi bibopo muzikantai: saksofonininkai Ch. Parkeris, S. Crissas, trimitininkai D. Gilespie’s, F. Navarro, pianistai B. Powellis, A.
Cool džiazo stilius buvo apibūdinamas kaip “vėsi” reakcija į greitus bibopo-kartais vadinamo hot jazz, t.y. ugningojo, - tempus bei komplikuotas mmenines idėjas. Pirmieji šio stiliaus įrašai siekia 1948 m., o jo pradininku paprastai laikomas trimitininkas Milesas Davisas. Harmonija čia buvo išryškinama saksofono ir trimito kontrapunktu. Cool džiazas dažnai vadinamas Vakarų pakrantės džiazu ( west coast jazz).
Hardbopo( hard bop) terminas išplito Xxa. 6-ojo dešimtmečio viduryje tarp žurnalistų ir įrašų kompanijų, siekiant išskirti šį stilių iš kitų , atsiradusių iš bibopo. Manoma, jog hardbopas atsirado kaip priešprieša ramiam ir intelektualokam cool džiazui, tęsiant bibopo tradicijas. Nuo pastarojo jis skyrėsi pirmiausia savo artumu bliuzo ir soul muzikai.
Muzikantai buvo labiau linkę kurti savo temas, užuot naudoję improvizacijoms populiarias melodijas, kaip tai darė bibopininkai. Yra net keli hardbopo porūšiai. Tai funky hard bopas( pianistas Horacijus Silveris), soul džiazas( Bobby’s Timmonsas, Lesas McCannas, Jimmie’s Smith’as), mainstream hard bop( Artas Blakey’s ir jo “Jazz Messengers”, “Jazz Crusaders”, Cliffordas Brownas).
Klasikinėje Europos muzikoje iki XX amžiaus vienas kompozitorius paprastai atstovaudavo vienai epochai arba vienam stiliui. kuris plėtojosi taip pat greitai kaip amerikiečių civilizacija, viena asmenybė nebūtinai laikosi vieno stiliaus. XXa. 7-ojo dešimtmečio, džiazo pasaulyje iškilo visa plejada asmenybių, kurių dauguma šiandien laikomos iškiliausiais džiazo kūrėjais. Bene ryškiausia 7-ojo dešimtmečio asmenybė buvo keleto pagrindinių džiazo stilių kūrėjų- Milesas Davisas. Žymiausias jo albumas buvo “Kind of Blue”, kuris laikomas modall jazz ( derminio džiazo) albumu.
Kitas šio laikotarpio gigantas- Johnas Coltrane’as. Jis išleido legendinį albumą “ Giant Steps”. Kita originali asmenybė- Thelonious “Sphere” Monkas, kuris pasižymėjo kampuotomis nneprognozuojamomis improvizacijomis. Didelę įtaką darė džiaze ir Billas Evansas, vienas subtiliausių baladžių atlikėjų. Ypač verta dėmesio B. Evanso harmonija, primenanti prancūzų kompozitoriaus C. Debussy kūrybą.
Afro-Cuban ir Latin jazz- tai tradicinių Lotynų Amerikos, pirmiausia Kubos, ritmų junginys su ankstesniais džiazo stiliais- svingu ar bibopu. Latin jazz terminas atsirado 6-me dešimtmetyje, kai džiazo muzikoje buvo pradėti naudoti karibų ir kitų Lotynų Amerikos šalyse gyvenančių etninių grupių ritmai. Žymiausi Latin jazz atstovai: perkusininkai Tito Puente, Willie’s Bobo , Mongo Santamaria ir kt.
Afro-Cuban jazz- tai kubietiškų ritmų ir džiazo junginys. Išpopuliarino šį stilių Dizzy’s Gillespie’s. Kitas unikalus Pietų Amerikos ritmų junginys su džiazu- bosanova, braziliškasis džiazas. Tai naujoji bbanga džiaze. Ji suminkštino klasikinės sambos ritmo, cool džiazo ir klasikinės europietiškos harmonijos mišinys.
Laisvojo ir avangardinio džiazo terminai atsirado XX a. 7- ojo dešimtmetyje įvardyti tokioms esminėms džiazo naujovėms, kuriose įprastos formos, melodija ir harmonija buvo neįtikėtinai pakeistos arba išvis nenaudojamos. Pirmųjų laisvojo džiazo įrašų autoriumi laikomas pianistas Lennie’s Tristano( 1949). Kitas žymiausias eksperimentatorius- pianistas Cecilis Tayloras, išimtinai grojęs atonaliąją muziką ir laikomas bene virtuoziškiausiu ir energingiausiu visų laikų džiazo pianistu. Taip pat žymūs M.R. Ambramsas, J. Coltrane’as, O. Colemanas, A. Braxtonas, Sun Ra.
Fusion, išvertus iš anglų kalbos, reikštų “lydinį”. Šis terminas buvo vartojamas norint apibrėžti naują 8-ojo dešimtmečio džiazo kryptį( stilių mišinį), iš pat pradžių vadintą džiazroku( jazz rock). Buvo bandoma džiazroku įvardyti labai įvairią muziką: ir 7-ojo dešimtmečio pabaigos “Brass Rock” kolektyvus, naudojant pučiamųjų instrumentuotes ir įvairius džiazo eksperimentatorių ansamblius.
Stiliaus evoliucija prasidėjo 1967m. pabaigoje, o 1969 m. M. Davisas subūrė plejadą muzikantų, jau anksčiau eksperimentavusių su roku ir džiazu. Tarp jų - gitaristas J. MMcLaughinas, klavišininkai Ch. Corea, H. Hancockas, saksofonininkas W. Shorteris ir kt. 8-ojo dešimtmečio viduryje į fusion įsiliejo ir roko pasaulio gigantai- K.Emersonas, Fr.
Terminas “ postmodernus džiazas” žymi laikotarpį, ne stilių ar kryptį. Džiazo muzika po 1970 m. yra įvairių stilių mišiniai. “Postmodernus džiazas”apibūdina pastarųjų trijų dešimtmečių džiazo muzikos “padangę”. Šio džiazo eksperimentai tapo pagrindinėmis inspiracijomis XX a. avangardo lyderiams- D. Douglas, J.Zornui, M. Melford, M. Shippui.
Šiuo laikotarpiu atsiranda ir New Age muzika, kaip ir to paties pavadinimo dvasinis judėjimas. Pradininku laikomas P. Sandersas. New Age džiazas išpopuliarėjo po 1980m. Jis išsiskiria gausiu elektroninių instrumentų naudojimu, švelnia harmonija ir meditatyvia nuotaika. Žymiausiais džiazo muzikantais, paveiktais New Age estetikos, yra laikomi P. Winteris, P. Hornas, K. Jarretas, G. Winstonas, “ Oregon”.
Kitos dvi kryptys- acid ir hip hop džiazas. Acid džiazo tėvynė- Londono naktiniai klubai, šaknys- fusion, Latin bei soul džiazo muzika. Pirmieji eksperimentatoriai- DJ’ai, iš kurių žymiausias- G.Petersonas. Acid būdingi programuoti ritmai. Hip hopo džiazo tėvynė- JAV, jo kūrėjai- juodaodžiai muzikantai. Milesas, M. Davisas, “ De La Soul”, “The Jungle Brothers”ir kt.
1980-1990 m. “ pop jazz” muzika bei muzikantų kūryba pakrikštyta “ Instrumental Pop”. XX a. 8-ame ir 9-ame dešimtmetyje kartu grįžta ir ankstyvojo džiazo stilių muzika. Iškyla naujoji muzikantų karta, pasivadinusi “The Young Lions”- jaunaisiais liūtais. Lyderis- trimitininkas W. Marsalis. Jam tebuvo 18 m. , kai jis grojo su Artu Blakey’u ir jo grupe “Jazz Messengers”. Ši asmenybė ir kiti “ liūtai” lieka moderniojo džiazo trdicijų tęsėjais, bet savo gyvenimo būdu jie labai skiriasi nuo ankstesniųjų šios muzikos atlikėjų. Jie pasižymi išsilavinimu, erudicija bei skoningais kaklaraiščiais. Šie žmonės įrodė, kad džiazo pasaulis- ne vien narkomanai, pritapėliai ir t.t. Žymiausi “ liūtai”- trimitininkai R. Hargrove’as, W. Roney’s, pianistai M. Robertsas, B. Freenas, saksofonininkai D. Harrisonas, B.
Europos Įtaka Džiaze
Kiekviena šalis turi tam tikrą skaičių žmonių, kurie savo gyvenimą pašvenčia džiazui. Didžioji Britanija turi J. McLaughliną, D. Hollandą ir kitus, Vokietija- A. Mangelsdorfą, C. Bauerį, G. Sommerį ir kt., Norvegija- Janą Garbareką , K. Krog , Švedija- S. Hasselgardą, Danija- B. Stiefą, L. Doky, Belgija- J. “ Toots” Thielmansą, Austrija- M. Mantlerį, J. Zawinulą, Vengrija- A. Zollerį, G. Szabą, Šveicarija- Fr. Ambrossetį, Gr. Gruntzą, OOlandija- W. Breukerį, H. Benniką, Prancūzija- M. Solalį, P. Favre, Ispanija- T. Montuliu, Italija- E. Ravą, Lenkija- T. Stanko, Z. Seifertą, Čekija- J. Hammerį, J.
Europoje džiazą pradėta groti 20 a. 1 dešimtmetyje. 1920 Hocho konservatorijoje Frankfurte prie Maino kompozitoriaus Mátyáso Seiberio (1905-60) iniciatyva pradėta mokyti džiazo. Žymesni to meto atlikėjai: gitaristas Django Reinhardtas (1910-53), smuikininkas S. Grappelli, pianistas Martialis Solalis (1927-2024; visi Prancūzija), pianistas Tete Montoliu (1933-97, Ispanija), gitaristas René Thomasas (1926-75), saksofonininkas Bobby Jasparas (1926-63; abu Belgija), smuikininkas Svendas Asmussenas (1916-2017, Švedija), gitaristai Gáboras Szabó (1936-82), Elekas Bacsikas (1926-93; abu Vengrija). 4 dešimtmetyje Paryžiuje susibūrė žymiausias to meto džiazo ansamblis Le Quintette du Hot Club de France (veikė 1934-49). 20 a. 5 dešimtmetyje džiazas paplito beveik visoje Europoje.
Džiazas Lietuvoje
Žymiausias džiazo ansamblis, dirbęs Lietuvoje 1971-1986 m. ir sulaukęs tarptautinio pripažinimo, buvo Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasavo trio, sutrumpintai GTČ. Šiuo metu Lietuvoje yra gana daug gerų džiazo atlikėjų, čia rengiami tarptautiniai festivaliai, mūsų muzikantai koncertuoja įvairiose šalyse.
V. Čekasino ir kitų pedagogų darbas Vilniaus B. Dvariono muzikos mokykloje, Lietuvos muzikos akademijoje bei Klaipėdos universiteto Menų fakultete davė puikių rezultatų. Tikrai galima didžiuotis mūsų saksofonininku Petru Vyšniausku ir Vytautu Labučiu. Paskutiniu metu itin produktyviai ir kūrybiškai dirba klavišininkas Dainius Pulauskas. Gerai žinomi atlikėjai: vokalistė ir fleitininkė Neda Malūnavičiūtė, pianistai Tomas Kutavičius, Olegas Molokojedovas, Saulius Šiaučiulis, Gintautas Abarius, Arūnas Šlaustas, Artūras Anusauskas, Egidijus Buožis, trimitininkas Vitalijus Ramoška, trombonistai Skirmantas Sasnauskas, Vytautas Pilibavičius, klarnetininkas Pranas Narušis, gitaristai Juozas Milašius, Eugenijus Jonavičius, Vladas Slavinskas, Artūras Chalikovas, bosistai Leonidas Šinkarenka, Vladislavas Borbovskis, kontrabosininkai Eugenijus Kanevičius, Arnoldas Gurinavičius, būgninkai Gediminas Laurinavičius, Arkadijus Gotesmanas, Arvydas Joffė, Linas Būda, saksofoninkai Aleksandras Fedotovas, Liudas Mockūnas, Danielius Praspaliauskis.
Perspektyvūs muzikantai- saksofonininkas Janas Maximovičius, R. Paulikas, T. Botyrius, kontrabosininkas V. Nivinskas, būgnininkas M. Brazaitis.
Artūras Novikas ėmė eksperimentuoti su lietuviškomis dainomis, kai suaranžavo Miko Vaitkevičiaus „Pienę“. Pamatęs, kaip į šią lietuvių mėgstamą dainą reaguoja užsieniečiai, nusprendė imtis daugiau lietuviškų kūrinių. „Jazz Land“ gyvavo 20 metų. Paskutinis grupės koncertas įvyko 2006 m. Dirbti su vaikais Artūrui sekėsi. Moksleivių vokalinis kolektyvas pradžioje buvo pristatomas kaip Lietuvos vaikų ir jaunimo centro džiazo merginų vokalinė grupė, bet galiausiai tapo „Jazz Island“. Per tą laiką keitėsi „Jazz Island“ kartos, užaugusius moksleivius keitė kiti. Sunku ir suskaičiuoti, kiek iš viso jaunų žmonių yra dainavę „Jazz Island“. Vis dėlto galiausiai Artūrui tapo sudėtinga dirbti Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, kur buvo orientuojamasi ne į kokybę, o kiekybę, ir savo laiką reikėjo skirti ne muzikos mokymui, o dokumentų pildymui. Dainavimo kokybė tuo metu Lietuvoje taip pat išgyveno tikrą krizę. Tokiame kontekste 2004 m.
Mokytojas ėmė aranžuoti jiems vis sudėtingesnius kūrinius: lietuviškas sutartines, džiazo, bliuzo, populiariąsias Lietuvos ir pasaulio dainas, klasikinę muziką. Jie ne tik išmoko derėti dainuodami keliolika skirtingų partijų, bet ir imituoti muzikinių instrumentų garsus - smuiko, violenčelės, trimito, būgno ar kitų.
Ar Džiazas Turi Vaikų?
Jėgų pusiausvyra kinta tyliai, džiazas tebėra itin vyriška muzika, bet atrandanti savyje vis didesnės įvairovės ir galimybių. „Moteris su saksofonu“ nebėra nei oksimoronas, nei kokia keistybė. Įžengusios į instrumentininkų gretas dar ankstyvosiomis džiazo eromis Lil Harding-Armstrong, Mary Lou Williams, Melba Liston, Dorothy Ashby atvėrė galimybes iškilti, pasiekti didžiulės įtakos ir autoriteto 20 a. Niekam nebetenka pasakoti, kas yra „Kaunas Jazz“ kvietimu šiemet atvykstanti Candy Dulfer, nes visų lyčių saksofonininkai siekia tokios preciziškos garso kontrolės, kokia taip natūraliai ir tarsi be pastangos būdinga jai. Sunku nepamesti galvos dėl Hiromi, kuri kovo 7 d. kaimyninėje Latvijoje savo neįtikėtina galingos aistros ir antžmogiško tikslumo derme stebins publiką, supama simfoninio orkestro. Lietuvoje jau turėjome progą šiek tiek susipažinti su Emma Rawicz prieš trejus metus, kai ji sudalyvavo Euroradijo džiazo orkestre. Unikali tiek tarp pagrindinės srovės, tiek tarp avangardo muzikantų, Mary Halvorson kažkokiu būdu atranda naujų raktų, kurie atrakina visas duris išvien. Jos sonorinis pasaulis tiek pat neįprastas, kiek ir patrauklus. Intensyviai analizuojami, žavintys kritikus jos albumai keičia dabarties džiazo sampratą ir ribas. Greta Mary Halvorson iškart kyla minčių apie dažną jos partnerę ir taip pat savo instrumento kategorijos lyderę 2025 m. „DownBeat“ kritikų apklausoje - vibrafonininkę Patricią Brennan. Atrodė, jos galių maksimalus atsiskleidimas įvyko prieš dvejus metus pasirodžius albumui „Breaking Stretch“, kuris daugelio džiazo leidinių buvo įtrauktas į ryškiausių metų leidinių sąrašus, ir kurio koncertinį atlikimą kovo 5 d. transliuojame per LRT Klasiką (įrašas dar 30 dienų bus prieinamas LRT radiotekoje). Pastarąjį darbą į geriausiųjų 15-uką įtraukė laidoje „Kitas laikas“ gerbiamas kolega Domantas Razauskas. Samara Joy atstovauja tradiciškai moteriškai vokalo sričiai, bet turime pažymėti perfekciją ir artistinę galią, pranokstančią instrumentą. Samara Joy dainuoja taip, kaip dainuodavo Sarah Vaughan, Ella Fitzgerald, Betty Carter, Carmen McRae ir Dinah Washington. Jos pasisekimo mastelis - retas džiazo pasaulyje, ir jis nėra susijęs su jokiais tarpžanriniais lydiniais, bendradarbiavimais su pop garsenybėmis ar nemuzikiniais dėmesio pritraukimo būdais. Panašų tobulumo siekį stebime stambiųjų ansamblių meno srity. Diriguoti ir rašyti muziką orkestrams - moteriškas darbas. Tuo mus visus jau įtikino Carla Bley (1936-2023), Satoko Fujii ir Maria Schneider. Greta jų paminėkime fenomenaliąją Miho Hazamą. Panašiu formatu mėgsta dirbti ir Anat Cohen, turinti dešimties narių ansamblį, bet jos tikroji supergalia - solistinis virtuoziškumas ir improvizacinių minčių srauto neišsenkamumas. Atlikdama brazilų muziką, semitų dermių prisodrintas kompozicijas, liedama įmantrias polifonines pynes su savo broliais Yuvaliu ir Avishaiumi Cohenais - ji nuginkluoja ekspresijos turtingumu ir tobulu žėrėjimu, kuris suformavo kritikų įprotį skirti jai simpatijas. Kontraboso nominacijoje išsiveržti į pirmąją vietą šiame kritikų reitinge - gerokai sudėtingiau, bet Linda May Han Oh atsidūrė antrojoje, kvėpuodama į nugarą legendiniam meistrui Ronui Carteriui. Malonu pažymėti, jog septynių autorinių albumų diskografiją turinti elitinė Niujorko atlikėja, dalyvaujanti Dave‘o Douglaso, Terri Lyne Carrington, Pato Metheny, Joe Lovano ir daugybės kitų iškilių muzikantų projektuose, groja ir lietuvių saksofonininko Kęstučio Vaiginio albume „Unexpected Choices“. Jos scenos bičiuliai yra avangardo scenos legendos kaip Anthony‘is Braxtonas ir naujieji pranašai kaip Mary Halvorson. Ne mažesnio dėmesio susilaukia (pirmoji?) moterų džiazo supergrupė „Artemis“. Šiuo metu tai yra kvintetas, kurį sudaro pianistė Rene Rosnes, trimitininkė Ingrid Jensen, tenoro saksofonininkė Nicole Glover, kontrabosininkė Noriko Ueda ir būgnininkė Allison Miller. Nors trijuose albumuose publikuotos kompozicijos nesiveržia už nusistovėjusios pagrindinės srovės džiazo kalbos rėmų, supergrupės konceptas verčia permąstyti stereotipus, mat greta „moteriškųjų“ kategorijų kaip jautrus susiklausymas ir poetiškumas baladėse, „Artemis“ pasižymi ekspresijos vešlumu, intensyviais ritmais ir virtuoziniu puikavimusi, kuriuos vis dar linkstama priskirti vyrams...
Ar į kūrybinį džiazo lauką žengia ir Lietuvos talentingos moterys? O taip. Paula Bagotyriūtė meninės tiesos ieško ir ant fortepijono klaviatūros, ir jo viduje. Agnė Pasaravičienė pianistines priemones naudoja tradiciniais būdais, kurdama melodingas, vaizdingas, jaudinančias ir ryškias kompozicijas, ekspresyviai plėtojamas jos vadovaujamo kvarteto, įamžinto debiutinėje plokštelėje „Towards True Self“. Jų gretos galbūt nėra gausios, bet jos turi galimybę prirašyti tuos priešakyje išsidriekusius baltus lapus taip, kaip jos nori. Nes nėra taisyklės, nėra aiškaus modelio, kokia turi būti džiazo moteris. Ji gali būti galinga kaip vyras arba galinga kaip moteris.
Ištikimiausi Jazzu gerbėjai jau kurį laiką spėliojo, kokiu vardu garsioji pora pavadins savo sūnų. Žurnale „Žmonės“ atlikėja prisipažino, kad savo vaikeliui skyrė dvigubą vardą. „Majus Jonas iš naujo mus įkvėpė gyventi“, - leidiniui pasakojo neseniai tėvais tapusi pora. Delfi žiniomis, vaikelis gimė lapkričio 10 dieną. Liepos mėnesio pradžioje naujieną, jog Jazzu laukiasi pirmagimio, pranešė žurnalas „L'Officiel Lithuania“, kurio viršeliui atlikėją įamžino garsus fotografas Lukas Gricius. Interviu buvo teigiama, kad žinia apie į pasaulį ateinančią naują gyvybę Justę ir Donatą pasivijo kovo mėnesį Filipinuose. Atlikėja buvo atvira: nėštumo jos planuose dar nebuvo, todėl užgriuvusi nežinomybė kiek išgąsdino. Tačiau viso nėštumo metu ji švytėjo iš laimės. „Žinau, kad ir kas mums su Diudyte nutiktų, šis kūdikis bus tikros ir nuoširdžios meilės vaisius“, - sakė Jazzu pridurdama, kad „Mėnulio šviesoje“ - pirmoji daina, kurią atlikėja skyrė sūnui.
Po truputį grįžta į darbus Neseniai J. Arlauskaitę-Jazzu buvo galima pamatyti tiesioginiame „X faktoriaus“ eteryje, tuo metu sūnumi namuose rūpinosi jos mylimasis Donatas, o į svečius atvyko ir Justės tėtis Gintaras. „Tėtis sakė atvažiuos aplankyti - atvažiuoja kasdien, visi šeimoje dėl vaiko yra išprotėję. Sakė, žais šachmatais, atšvęs mėnesį, kai gimė mūsų didžiausias stebuklas. Ir, žinoma, žiūrės „X faktorių“ - mano šeimoje jo nepraleidžia niekas!“ - kiek anksčiau atviravo Justė.
Atlikėja neslepia - ji tikrai neketina būti užsidariusi namuose. „Dozuosiu darbus ir žmones, tačiau nežadu užsidaryti namuose. Galėjau sau leisti nedirbti kad ir metus, tačiau nemanau, kad tai yra būtina“, - sakė Jazzu. Vos prieš mėnesį vaikelio susilaukusi dainininkė pasakojo, kad dabar pirmoje vietoje jai yra vaikas, o štai darbus dabar galima sumažinti. „20 metų plėšiausi, ir, galiu pasakyti, kad kartais visai be reikalo. Neatsitiks nei daugiau, nei mažiau. Vis tiek galiausiai atsidursi ten, kur tau vieta, gausi tokias pamokas, kokias turi išmokti“, - tikina dainininkė.
Mylimajam - tik gražiausi žodžiai Apie savo mylimąjį Donatą Justė visuomet kalba iš meilės spindinčiomis akimis. „Nepatogūs klausimai“ laidos metu Jazzu ne kartą pakartojo, kad jiedu jaučiasi puikiai būdami vienas šalia kito. „Jis labai plati asmenybė - protingas, gražus, todėl mes esame tolygūs partneriai. Jau eina šešti metai, kai esame kartu. <...>. Žinojau, kad esu verta meilės, bet kad tokios didelės - negalėjau pagalvoti“, - atsivėrė pašnekovė. Sulaukusi klausimo apie vestuves Justė šyptelėjo ir patvirtino, kad su Donatu yra sugalvoję svajonių vestuvių planą. Jo įgyvendinti nepavyksta dėl vienintelės priežasties - laiko trūkumo. „Kiekvienais metais artėjant vasarai sakom: na, gerai, gal šią vasarą jau reikia susituokti, aš taip noriu būti tavo žmona, aš taip noriu tave vadinti savo vyru. Tačiau tada kas nors atsitinka: vasarą kas antrą dieną koncertai, jam - varžybos, tada sugalvojam restoraną pasistatyt, tuomet - ir namą, paskui - sodyboj žemės nusipirkti. Užpuola buitis, kad tai gražiai būčiai laiko nebelieka. Aišku, mūsų pats buvimas kartu atperka daug dalykų, - sakė laidos viešnia. - Bet mes šnekamės, esame sugalvoję savo svajonių vestuves. Kaip jos atrodo? Jos tiesiog labai daug kainuoja. Sakėm, kai mes tuoksimės, bus labai daug žmonių ir savaitę niekas neis į darbą, kurie bus mūsų vestuvėse. <...>. Noriu vestuvių, kurios būtų susijusios su mumis ir mūsų istorija. Žinau, kad mes tuoksimės bažnyčioje, norėčiau, kad priesaiką sakytų visi mūsų draugai, galbūt choru. Norėčiau, kad būtų daug gamtos, kad tai būtų labai tarzaniška, labai daug reivo, labai daug muzikos, labai daug meno.“ Ilgą laiką vaikų nenorėjusi turėti J. Arlauskaitė dabar itin laiminga ir šalia Donato jaučiasi puikiai. „Labai džiaugiuosi ir džiaugiuosi mūsų buvimu kartu ir man jau mes dviese esam šeima. Kitas dalykas - aš esu 33-ejų metų moteris, kuri tik neseniai pradėjo suprasti, ką ji čia veikia ir apie ką ji iš viso yra. Galvojau, kad kūdikį reikėjo turėti kokių 27-erių, tai, ačiū Dievui, taip įvyko, jog atsirado mano gyvenime Donatas“, - anksčiau paklausta apie vaikus atviravo žinoma atlikėja.
„Tada buvo didelis karjeros vingis, kai gavau kontraktus, kuriuos norėjau, - prieš pat karantiną. Pagalvojau, kaip puiku, kad turiu tam laiko. O tada atėjo karantinas, dabar galvoju, gal per karantiną reikėjo tą vaiką „šauti“? Bet aš labai tikiu, kad kada bus, tada ir lemta. Suprantu, kad tai galima planuoti ir kad viskas yra mūsų rankose, bet aš labai pasitikiu visata, savo kūno signalais, intuicija. <...>. Tikrai nesvarstau, ką daryti, kad tik tai neįvyktų. Bus, tai bus, bet kol kas dar nėra tokio - „darom“ vaiką, nes jau dabar laikas“, - bene prieš metus pasakojo Jazzu.
