Sofija Kanaverskytė (1935 m. birželio 20 d. Perekšliuose, Smilgių valsčiuje - 2024 m. spalio 23 d. Klaipėdoje) - iškili Lietuvos dailininkė, scenografė ir pedagogė, kurios kūrybinis kelias driekiasi per daugiau nei pusę amžiaus. Jos darbai paliko gilų pėdsaką Lietuvos kultūroje, o kūrybinis palikimas yra tikrai įspūdingas.
Kūrybinės Veiklos Pradžia ir Darbas Teatre
Sofija Kanaverskytė 1958-1964 m. studijavo scenografiją Lietuvos valstybiniame dailės institute. Po studijų jos keliai susikirto su Juozu Miltiniu, Lietuvos teatro legenda ir Panevėžio teatro įkūrėju. Šis susitikimas tapo reikšmingu etapu jos kūrybiniame gyvenime.
1964-1966 m. ji dirbo dailininke-statytoja Panevėžio dramos teatre pas režisierių Juozą Miltinį. Nors iš pradžių santykiai buvo harmoningi, vėliau režisierius jaunai scenografei ėmė reikšti vis daugiau priekaištų, jų nuomonės dažnai nesutapdavo. Jam nepatiko eskizai, dekoracijos, kostiumai. Be to, vienvaldis teatro lyderis ėmė reguliuoti ir Sofijos asmeninį gyvenimą. S. Kanaverskytė, slegiama tokios aplinkos, pasiprašė atleidžiama. Panašiu keliu pasuko ir ryškiausi Panevėžio teatro aktoriai Stasys Petronaitis bei Algimantas Masiulis, kurie taip pat neištvėrė J. Miltinio diktatūros.
1966-1968 m. Sofija dirbo pirmąja scenografe Jaunimo dramos teatre Vilniuje. Pakviesta dirbti dailininke statytoja į Vilniuje besikuriantį Jaunimo teatrą, Sofija kurį laiką dvejojo. Po J. Miltinio "muštro" jai atrodė, kad jau nieko nesugeba. Tačiau po pirmųjų darbų sostinėje nepilnavertiškumo jausmas išnyko. Režisierės Aurelijos Ragauskaitės vadovaujamam Jaunimo teatrui S. Kanaverskytė sukūrė scenografiją ir kostiumus spektakliui „Mokytojas“. Iš viso S. Kanaverskytė šalies teatrų scenose sukūrė daugiau kaip 80 įvairių scenografijos projektų. Nuo 1995 m. daugeliui teatrų Lietuvos ir užsienio teatruose spektakliams kūrė scenografiją. Ji sukūrė scenografiją ir kostiumus apie 50-čiai spektaklių Lietuvos ir užsienio teatruose.
Pedagoginė Veikla ir Susidomėjimas Tekstile
Nuo 1975 m. Klaipėdos Universiteto režisūros katedroje dėstė scenografiją. Menininkė Klaipėdos universitete 35 metus dėstė scenografiją. Nuo 1975 m. iki 1995 m. dėstytojavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete.
Atitolusi nuo teatro ir masinių renginių, Sofija Kanaverskytė susižavėjo tekstile ir surengė apie 30 personalinių parodų. Susidomėjusi batika ir sendinta aliejine tapyba, ji sukūrė įspūdingų kūrinių. Surengė daugiau nei 20 personalinių parodų. Dalyvavo grupinėse Lietuvos ir Klaipėdos dailininkų parodose.
Vėliavų Ciklai ir Kiti Meniniai Darbai
Tarp įsimintiniausių darbų - vėliavų ciklas „Lietuvos valdovai“, kuriame pavaizduotos istorinės asmenybės: karalius Mindaugas ir jo žmona Morta, didieji kunigaikščiai Algirdas, Kęstutis, Gediminas, Vytautas, Jogaila, Kazimieras. Kitą vėliavų ciklą S. Kanaverskytė skyrė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Dar vienas jos vėliavų ciklas skirtas Lietuvos prezidentams - Antanui Smetonai, Daliai Grybauskaitei, dabartiniam šalies prezidentui Gitanui Nausėdai, buvusiam Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui ir dviejų kadencijų prezidentui Valdui Adamkui. Netgi šeštojo Lietuvos prezidento Rolando Pakso, pašalinto iš pareigų per Seimo inicijuotą apkaltos procesą, atvaizdas pavaizduotas vėliavoje. S. Kanaverskytė teigė, kad tokie darbai įprasmina dabarties ir praeities jungtį.
Sofija Kanaverskytė pristato visus tris dekoratyvinių vėliavų ciklus, sukurtus pastarųjų penkerių metų laikotarpiu ir skirtus Lietuvos istorijai: „Lietuvos valdovai“, „Lietuvos didieji“ ir „Lietuvos Respublikos Prezidentai“. Tradicines bažnytines vėliavas primenantis kompozicijų formatas ir eksponavimo būdas suteikia parodai santūraus iškilmingumo. Pirmasis 2015 m. visuomenei pristatytas dekoratyvinių vėliavų ciklas „Lietuvos valdovai“ įamžino šlovingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpį. Ciklas turėjo ilgą priešistorę: romantišką Barboros Radvilaitės atvaizdą aplikacijos ir siuvinėjimo stiklo karoliukais technikomis dailininkė buvo sukūrusi dar 2007 m. Jubiliejinių 2018 metų išvakarėse S. Kanaverskytė užbaigė Lietuvos atkūrimo 100-mečiui skirtą ciklą „Lietuvos didieji“, kurį sudaro dvylika dekoratyvinių vėliavų su iškiliausių XIX a. pab.-XX a. lietuvių tautinio sąjūdžio atstovų, valstybingumo žadintojų, nepriklausomybės siekėjų ir puoselėtojų, valstybės, visuomenės ir kultūros veikėjų, pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvių atvaizdais, pradedant nuo Jono Basanavičiaus ir baigiant Justinu Marcinkevičiumi. Dailininkė naudojo lietuvišką, rankomis austą lininę drobę, daug kruopštumo reikalaujančius darbus kūrė aplikacijos ir siuvinėjimo technikomis.
2019 m. pabaigoje dailininkė pristatė trečiąjį dvylikos dekoratyvinių vėliavų ciklą „Lietuvos Respublikos Prezidentai“, kuriame pateikiami I Lietuvos Respublikos ir atkurtos II Lietuvos Respublikos Prezidentų - Antano Smetonos (1884-1944), Aleksandro Stulginskio (1885-1969), Kazio Griniaus (1866-1950), Algirdo Mykolo Brazausko (1932-2010), Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės, Gitano Nausėdos - ir kitų aukščiausių šalies vadovų atvaizdai. Autorė naudojo medvilninį audinį ir naują technikų - batikos, aplikacijos, tapybos ir dekupažo - derinį. Jai buvo svarbu per išskirtines asmenybės atskleisti XX a. Lietuvos istoriją, sukurti pakylėtą nuo kasdienybės, poetišką atmosferą. Lakoniškos detalės - Trispalvės motyvai, heraldiniai ženklai, ąžuolo lapų girliandos, lietuvių liaudies juostų raštai, gaidų fragmentai, javų lauko, tamsaus miško ar spalvingų gėlių motyvai - padeda subtiliai apibūdinti vaizduojamų asmenų veiklą, idėjas, laikotarpį. Pasak parodos autorės, „tapyboje tokių portretų turime nemažai, bet atlikti juos tekstilės technikomis buvo tikras iššūkis“. Būtent toks romantizuotos poetinės vizijos išsiskleidimas iš rankdarbio, iš medžiagiškų dalykų daro šiuos ciklus įtaigius.
Neseniai kartu su jauna klaipėdiete dailininke R. Cibauskaite surengtoje parodoje „Kontrastai“ ji pristatė 12 asambliažų, kuriuos pati vadina koliažais. Juose naudojami įvairūs šiuolaikiniai artefaktai - dantų krapštukai, kokteilių šiaudeliai, šakelės, audiniai, monetos, papjė mašė technika ir tekstilė.
Kūrybos Įamžinimas Knygoje ir Socialinės Akcijos
Uostamiesčio Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje vykusiame kūrybos vakare atsiskleidė dar viena S. Kanaverskytės talento pusė - paaiškėjo, kad menininkė įvaldžiusi ir rašytojos plunksną. Už kūrybą ir gyvenimo nuopelnus jai buvo suteiktas garbingas Klaipėdos kultūros magistro vardas.
S. Kanaverskytę į beletristiką pastūmėjo pažintis su klaipėdiete skulptore Violeta Skirgalaite. Ilgametė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovė V. Skirgailaitė kažkada pagelbėjo atvykusiai į uostamiestį ir neturėjusiai kur gyventi Sofijai - priglaudė studijų draugę su dukrele savo dviejų kambarių bute. „Jau buvome solidaus amžiaus damos, kai Violeta parodė, nepatikėsit, apie šimtą išsaugotų mano laiškų, rašytų jai, kai dar dirbau Panevėžio dramos teatre. Skaičiau juos ir prieš akis plaukė įvykiai, pokalbiai, jaunystėje išgyventos dramos. Tuomet ir nusprendžiau išbandyti jėgas atsiminimų žanre“, - knygos atsiradimo aplinkybes atskleidė S. Kanaverskytė.
„Gyvenimas gražus“ - gal kiek ironiškas S. Kanaverskytės autobiografinės knygos pavadinimas. Vaikystę praleidusi Perekšlių kaime netoli Panevėžio, ji dar matė ginkluotus stribus, kurie šlavė pasiturinčių valstiečių svirnus ir varė juos į kolūkius. „Tėvas nenorėjo stoti į kolūkį, neiškentęs įtampos išėjo iš namų - pasislėpė nuo vienų ir kitų. Tada mūsų sodybą užgriuvo vadinamieji „liaudies gynėjai“, išsivežė motiną. Neiškvotę, kur pradingo tėvas, uždarė ją į kalėjimą Šilutėje. Daugiavaikė šeima liko be maitintojų“, - pasakojo S. Kanaverskytė. Knygoje „Gyvenimas gražus“ atgyja ne tik S. Kanaverskytės vaikystė, studijos, darbas teatruose, spektakliai, jų scenografijos, masiniai renginiai, garsūs aktoriai ir režisieriai, su kuriais jai teko bendrauti. Autorė prisimena ir skausmingai apmąsto kūrybos prasmę, sudėtingą menininko profesiją ir pašaukimą. Kai kurie S. Kanaverskytės atsiminimų puslapiai paženklinti tragiškais įvykiais, psichologinėmis dramomis, artimųjų praradimais ir dvasiniais sukrėtimais. Tačiau menininkė įpratusi į visas negandas žvelgti filosofiškai, visada tikėdamasi, kad bus geriau.
Dailininkė buvo daugiau kaip 20 metų veikusios akcijos „Ant gerumo sparnų“ iniciatorė. Jos metu Klaipėdos dailininkai LDS nariai savo darbus kasmet dovanojo Klaipėdos jūrininkų ligoninei. Jos paraginti uostamiesčio menininkai kasmet mielai dovanojo savo kūrinius Klaipėdos jūrininkų ligoninei, kuriais puošiami koridoriai, ligonių palatos ir gydytojų kabinetai. Tenykštėje meno galerijoje jau sukaupta daugiau kaip 600 įvairių darbų.
Kita Veikla ir Pomėgiai
S. Kanaverskytė beveik du dešimtmečius apipavidalindavo Jūros šventes Klaipėdoje. Pasitelkusi gabius studentus, ji siekė išvaduoti masinius renginius viešosiose erdvėse nuo įsišaknijusių sovietinės propagandos ir agitacijos stereotipų, svajojo juos pakylėti iki braziliškų karnavalų lygio. 1984-2002 metais dirbo tradicinių Klaipėdos Jūros šventės karnavalų vyriausiąja dailininke.
Tuo pat metu ji darbavosi uostamiestyje įkurtoje Dailės instituto Vizualinio dizaino katedroje, dėstė Klaipėdos universiteto Menų fakultete.
Nuo meno pasaulio ji nenutolo: dailės mokykloje dėstė tapybą, inscenizavo mėgėjiškus spektaklius.
S. Kanaverskytė nuo jaunumės moka ir mėgsta kurti rūbus. „Pati sau rūbus siuvu nuo 10-ies metų. Viską pasisiuvu: ir paltus, ir kostiumėlius. Siuvau ne tik sau, bet ir miesto ponioms. Pavyzdžiui, Zitai Tallat-Kelpšaitei siūdavau rūbus, kuriais ji stebindavo Klaipėdą. Tarybiniais metais, kai nieko negalėdavome nusipirkti, rengdavausi savo siūtais rūbais ne tik pati, bet ir puošdavau stilingiausias Klaipėdos damas, tarp kurių buvo ir aktorių. Pasiūdavau ir dukrai“, - pasakojo menininkė.
Dar vienas neeilinis S. Kanaverskytės pomėgis - kalėdinių sveikinimų kūrimas. 2021-ųjų Kalėdoms ji sukūrė 75 sveikinimus, kurių negalima vadinti tiesiog atvirukais. Tai atskiri meno kūriniai iš karoliukų, juostelių, įvairiausių skiautelių ir kitų dekoratyvinių dalykų.
Apžvalga ir Palikimas
Sofija Kanaverskytė viena užaugino dukrą, kuriai buvo vos šešeri, kai ji neteko tėčio. Menininkė džiaugiasi, kad kūrybiškumo geną perdavė ir dukrai, ir anūkei.
Jei kūrybą galima būtų paversti skaičiais, S. Kanaverskytės nuveiktus darbus apibūdintų tokia statistika: ji yra sukūrusi scenografijas 80-iai spektaklių įvairiuose Lietuvos teatruose, surengusi 30 savo darbų parodų, kuriose eksponavo dekoratyvinės tekstilės, tapybos, piešimo, dizaino ir teatrinio meno grafinius kūrinius.
Vienu reikšmingiausių savo darbų autorė laiko tris dekoratyvinių vėliavų ciklus „Lietuvos valdovai“, „Lietuvos didieji“ ir „Lietuvos Respublikos Prezidentai“, sutalpintus į leidinį „Vardan tos“. Visi šie kūriniai skirti Lietuvos istorijai.
„Reikšmingiausias mano darbas Klaipėdai - tai, kad 18 metų buvau Klaipėdos jūros švenčių karnavalo vyriausiąja dailininke. Mums pavyko iš šių karnavalų išstumti sovietinį politinį agitacinį turinį, ėmėmės kurti lietuvišką šventės eisenų kryptį, akcentuoti tautinius, etnografinius ir pajūrio motyvus. Taip stengėmės kelti lietuvišką dvasią. Paskutinė mano surengta šventinė eisena įvyko 2000-aisiais. Dariau tai su Renginių režisūros katedros studentais dar iki Klaipėdos universiteto įkūrimo“, - teigė S. Kanaverskytė.
2021 m. išrinkta Klaipėdos miesto kultūros magistre, o 2022 m. - „Metų klaipėdiete“. Nuo 1996 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
tags: #sofija #kanaverskyte #gime
