Kurdami šeimą ir planuodami susilaukti vaikų, mes tikimės, kad mūsų santykiai truks amžinai. Deja, bet skyrybų šeimose skaičius, kaip liudija statistika, jei ne auga, tai bent jau išlieka stabiliai aukštas: kasmet Lietuvoje išsituokia apie 10-12 tūkstančių porų (palyginimui, susituokia apie 20 tūkstančių porų).

Vaikams tenka išgirsti tiesą, kad tėvai laisva valia priėmė sprendimą nebebūti kartu, tuo sukeldami jiems tokį skausmą ir bejėgiškumo, nesaugumo jausmus. Tėvai, jaučiantys didelę kaltę dėl skyrybų (ypač tas iš tėvų, kuris save laiko iniciatoriumi), gali sunkiau pastebėti (nesąmoningai) vaikų skausmą ir liūdesį, ignoruoti vaikų siunčiamus ženklus apie tokius jausmus, tuo tarsi saugodami save nuo dar didesnės kaltės. Vaikai gali būti tarsi nustumti į „antrą planą“, jeigu tėvai ypatingai stipriai kovoja tarpusavyje ir tuo pačiu labai kenčia dėl savo santykių nesėkmės. Tačiau tai tik skatina vaikus slėpti savo jausmus, neigti juos ir galimai „pervesti“ į kūno kalbą - ligas, elgesio sutrikimus.

Vaikai patiria baimę, nerimą, stiprius praradimo ir paliktumo jausmus, kaltę, vienišumą, gali prarasti pasaulio stabilumo jausmą. Vaikai gali pasitraukti iš socialinio gyvenimo, užsisklęsti savyje, pasinerti į savo vidinį pasaulį. Tam neretai pasitarnauja ekranai - kompiuteris, televizorius. Gali apleisti savo pareigas, konfliktuoti su jį auginančia mama (ar tėčiu) blaškytis tarp abiejų tėvų.

Beveik visi vaikai prisiima sau ir jaučia kaltę dėl tėvų skyrybų. Nors kaltė už tėvų skyrybas ir yra nepelnyta, tačiau jie prisiima sau šią atsakomybę. Ypač mažesni. Nukenčia vaikų savivertė - kadangi aplinka formuoja „idealios šeimos“ modelį, o skyrybų atveju šeima nebeatitinka to modelio, vaikai jaučiasi nepilnaverčiai. Tai trukdo bendravimui su bendraamžiais, skatina atsiskirti, sukelia pasimetimo, liūdesio, bejėgiškumo ir iniciatyvos praradimo jausmus.

Vaikų Reakcijos Į Skyrybas Pagal Amžių

Skirtingame amžiuje vaikai skirtingai suvokia ir priima tėvų skyrybas, tad bendraudami su vaikais turėtume atsižvelgti į jo amžių ir stengtis pateikti informaciją vaikui suprantamame lygmenyje.

Vaikai Iki 2-ejų Metų Amžiaus

Vaikai iki 2-ejų metų amžiaus dažnai nepamena gyvenimo pilnoje šeimoje. Kūdikis yra susikoncentravęs į save ir savo poreikius, tačiau jausdamas tėvų nerimą, dirglumą ir nervingumą vaikas gali taip pat tapti neramus, nustoti megzti emocinį ryšį su tėvais.

2 - 5 Metų Vaikas

2 - 5 metų vaikas jau supranta, kad vienas iš tėvų nebegyvena namuose. Šiame amžiuje pradeda vystytis vaiko moralė ir jis linkęs matyti ir įvardinti save kaip įvykių priežastį: dėl tėvų skyrybų ir nesutarimų kaltę prisiima sau. Bijodamas prarasti abu tėvus, vaikas reaguoja ypač audringai - pasikeičia jo elgesys: reikalauja daugiau tėvų dėmesio (tikrina ar yra mylimas), pykčio priepuoliai padažnėja, gali sutrikti miegas, atsirasti arba sugrįžti šlapinimasis į kelnes ar į lovą. Neretai stebimas vystymosi regresas: praranda jau įgytus įgūdžius naudotis stalo įrankiais, sėdėti ant puoduko, vėl ima čiulpti nykštį, prašosi nešiojamas, gali atsirasti tikai.

Reikėtų praleisti kuo daugiau laiko su vaiku, būti nuosekliais savo atsakymuose, užtikrinti vaiką, kad jis yra mylimas bei suprasti jo sielvartą.

Pradinukai (6-11 Metų)

Pradinukai (6-11 metų) jau labai gerai supranta, kad tėvai nebegyvens kartu. Tačiau jų fantazijos apie tai, kad tėvai susitaikys ir vėl bus šeima taip pat labai stiprios. Jie savo mintyse vis dar kovoja su tuo skirtumu tarp fantazijos ir realybės. Tuomet kūnas reaguoja į tą netekties, atstūmimo (to tėvo, kuris išėjo) skausmą ir vaiką ima varginti galvos, pilvo skausmai, pykinimas, odos ligos, įvairūs psichosomatiniai simptomai. Pasikeičia elgesys mokykloje: vaikas gali labai pasinerti į mokslus, kad užsimirštų arba atvirkščiai - visai apleidžia mokymąsi dėl to, kad jo mintys klajoja kitur, suprastėja atmintis, dėmesys išblaškytas, jis pamiršta atlikti namų darbus. Taip pat neretai kyla įvairūs konfliktai su bendraamžiais - tokiu būdu vaikas tarsi savo vidinį skausmą išlieja į išorę, už šeimos ribų.

Suaugusieji turėtų būti atidūs ir jautrūs vaikų baimėms. Reikėtų užtikrinti vaiką, kad jo poreikiai bus patenkinti, kalbėtis su vaiku apie jo mintis ir jausmus.

Vyresnieji Mokyklinukai Ir Paaugliai (12-17 m.)

Vyresnieji mokyklinukai ir paaugliai (12-17 m.) supranta kas yra skyrybos, tačiau gali kilti sunkumų priimant esamą realybę bei šeimoje atsirandančius pokyčius. Paauglystės laikotarpiu prasideda atsiskyrimo nuo tėvų stadija ir nors tuo metu tėvų autoritetas mažėja, tačiau yra labai svarbus pamatinės šeimos stabilumas, kaip saugumo garantas šiuo kritiniu vaikui laikotarpiu. Net jei paauglys nori būti paliktas ramybėje, vienas iš tėvų ar abu tėvai gali siekti jo draugystės ir kompanijos dėl jų pačių išgyvenamo vienišumo jausmo. Labai dažna situacija, kai skyrybų metu šeimos pirmagimis perima suaugusiojo vaidmenį buityje, tėvo ar mamos vaidmenį jaunesniesiems broliams, seserims. Abu tėvai turėtų dalyvauti vaiko gyvenime, pažinti jo draugus, rasti bendrų užsiėmimų.

Tėvų Skyrybų Poveikis Mergaitėms Ir Berniukams

Ankstyvame suaugusiojo amžiuje vaikus iš išsiskyrusių tėvų šeimų persekioja baimė, kad tėvų likimas laukia ir jų.

Vaikas, praradęs priešingos lyties tėvą, neturi galimybės išmokti tinkamų elgesio normų su kita lytimi, nebent šeimoje yra vyresnių sesių ar brolių. Tyrimų duomenimis berniukams yra sunkiau psichologiškai prisitaikyti. Taip yra dėlto, kad dažniausiai vaikai lieka gyventi su mama, o su tėčiu bendrauja tik savaitgaliais arba dar rečiau. Tai sutrikdo lytinės identifikacijos eigą, jiems trūksta nuolatinio vyriškos lyties pavyzdžio, kurį galėtų imituoti. Berniukai sulaukia mažiau paramos iš aplinkos, gal būt todėl, kad jie dažnai į skyrybas reaguoja impulsyviu, priešišku elgesiu, savikontrolės stoka, mokymosi problemomis. Berniukai dažniau susiduria su prieštaringu auklėjimu, ne visada adekvačiomis bausmėmis, tėvų nesutarimu auklėjimo klausimais. Vyriausias šeimoje sūnus gali bandyti perimti šeimos vyro vaidmenį, ginti mamą, konfliktuoti su tėvu, bandančiu mamą įžeisti.

Mergaitės daugiau linkusios į depresyvų elgesį, nerimo padidėjimą, vengia bendravimo, ilgai tikisi, kad tėvai susitaikys, dažniau nesąmoningai juos „taiko“ sirgdamos.

Pagrindinės Vaikų Išgyvenamos Emocijos

Gėda labiausiai kamuoja pirmaisias mėnesiais tik sužinojus, kad tėvai skiriasi - tai jausmas, kad vaikas nebėra „normalus“, jo šeima nėra „ideali“, o jis pats „niekam nereikalingas ir nieko nevertas“.

Kaltė - kuo vaikai mažesni, tuo jie dažniau jaučiasi kalti. Tačiau bent dalį kaltės sau prisiima visi vaikai. Tam įtakos turi vaiko raidos stadija. Vaikai iš prigimties egocentriški, t.y. jie jaučiasi esantys visa ko centre. Kadangi neretai tėvai ir pykstasi dėl vaikų auklėjimo, todėl vaikas ir gali jaustis tėvų ginčų priežastimi.

Baimė kyla dėl to, kad sumažėja saugumo jausmas, pasaulis „slysta iš po kojų“, niekuo negalima pasitikėti, nes patys artimiausi ir svarbiausi žmonės jį „išduoda“. Vaikai rimtai pradeda bijoti būti patys palikti tėvų: „Jeigu tėvų tarpusavio meilė baigėsi, tai ar negali kada nors baigtis tėčio ar mamos meilė man?“. Be tėvų vaikai neišgyventų ir tai labai natūrali baimė, pagrįsta instinktu išlikti.

Pyktis kyla dėl tėvų elgesio - jų konfliktų, nebendravimo, per didelio jų dėmesio ir mėginimų nureikšminti situaciją. Vaikai pyksta paprastai ant abiejų tėvų, nes abu jie vienodai svarbūs.

Gilūs skausmas ir liūdesys dažniausiai pasireiškia kūno simptomais - ligomis. Vyresni vaikai gali užsidaryti savo pasaulyje - įninka į knygas, filmus ar kompiuterinius žaidimus, kad prarastų realybės jausmą ir tuomet nejaustų to liūdesio ir skausmo.

Kaip Tėvai Gali Padėti Vaikams?

Kai mes matome, kad vaikas verkia, nes ilgisi išėjusio tėčio ar mamos, nereikėtų jo raminti sakant “viskas bus gerai” ar “tėtis greitai grįš”. Vaikui reikia suaugusiojo supratimo ir patvirtinimo, kad jo skausmas ir ilgesys yra normalūs ir priimtini jausmai, kad bet kokios emocijos, ar tai būtų ašaros ar pyktis (tinkamai išreikštas) yra priimtinos ir geros. Jam svarbu matyti ir suprasti, kad ir suaugęs liūdi taip pat kaip ir jis. Taigi, leiskime vaikui išgyventi visas emocijas, tačiau taip pat labai svarbu neleisti vaikams manipuliuoti susidariusia situacija. Dažnai, jausdami kaltę dėl skyrybų, tėvai leidžia vaikui nedaryti vienų ar kitų pareigų ar ignoruoja elgesio problemas. Analogiškai tuo pat metu ir vaikui reikia tėvų, kurie būtų itin kantrūs, rūpestingi ir dėmesingi, kokie iki šiol dar ir nebuvo.

1. Nevengti Kalbėtis Su Vaiku

1) Nevengti kalbėtis su vaiku apie esamą situaciją, svarbu jam pasakyti, kad „kartais man būna labai liūdna dėl išsiskyrimo su mama/tėčiu ir gali atrodyti, kad geriau apie skyrybas su manim nekalbėti, tačiau svarbu kalbėtis apie tai, kas rūpi ar sunku. Tada sunkumas mažėja“. Svarbu patikinti vaiką, kad jis gali užduoti įvairius su skyrybomis susijusius klausimus kiekvieną kartą, kai jie kyla, ir jeigu mes iš karto nežinosime atsakymo, nieko tokio. Galime pagalvoti ir vėl grįžti prie užduoto klausimo.

2. Įtraukti Vaiką Į Pokyčius

2) Kiek įmanoma labiau įtraukti vaiką į planuojamus pokyčius: tėvai (geriau abu) turi atvirai su vaikais pakalbėti ir paaiškinti jiems susidariusią situaciją, kad vaikas turėtų aiškumą apie tai, kas vyksta ir apie tai, kas bus su juo. Užtikrinkime vaiką, kad abiem tėvais jis gali pasikliauti. Svarbūs klausimai: Su kuriuo iš tėvelių vaikas gyvens? Kur gyvens tėvelis (mamytė)? Kada ir kaip matysis su tėveliu (ar mamyte), kuris išsikraustys? Kaip matysis su seneliais, pusbroliais, pusseserėmis ar tetomis? Kaip atostaus? Ir pan. Leiskime ir pačiam vaikui užduoti rūpimus klausimus. Jei vaikas ne iš karto juos užduoda, ir vėliau raskime progą su juo pasikalbėti apie tai, kas jį neramina. Nuraminkime vaikus. Patikinkime savo vaiką, kad nors suaugusieji ir nebegyvens kartu, jie visada liks tėvais ir rūpinsis juo.

3. Kuo Mažiau Konfliktuoti Vaiko Akivaizdoje

3) Kuo mažiau konfliktuoti vaiko akivaizdoje: nederėtų viso skyrybų proceso metu ir po to, kaltinti antrą pusę dėl skyrybų. Labai svarbu suprasti, kad kol jaučiamas užslėptas pyktis, nusivylimas ar kiti panašūs jausmai sutuoktiniui, šiuos jausmus reikia atskirti nuo savo, kaip tėvų vaidmens. Kartais tai lengviau pasakyti nei padaryti, tad pakliuvus į tokių jausmų pinkles reikėtų nebijoti kreiptis profesionalios pagalbos. Tai būtų didelė parama tiek vaikui tiek patiems tėvams susigaudyti savo jausmuose. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad vaiko santykiai su tuo tėvu, su kuriuo gyvena priklauso nuo santykių su antruoju iš tėvų. Tam reikia kad abu tėvai palaikytų santykius, jei ne teigiamus, tai bent neutralius. Priešingu atveju beveik neįmanoma išvengti lojalumo konflikto. Tokia dilema gniuždo vaiką ir neigiamai veikia jo santykius su abiem tėvais.

4. Nepaversti Vaiko Konfliktų Įrankiu

4) Nepaversti vaiko konfliktų įrankiu: vaikui sunkiausia girdėti replikas, kad jis „visai kaip tėvas ar motina“, „tik tavo zyzimo man dabar ir betrūko“, įvairius kaltinimus mamai ar tėčiui, taip pat būti atsakingu už tėvų emocinius sunkumus.

5. Rūpintis Savimi

Prasidėjus skyrybų procesui tėvai pirmiausiai turėtų atsigręžti į save. Vienas svarbiausių dalykų, įtakojančių vaiko savijautą skyrybų metu ar po jų yra tai, kaip jo tėvai ir kiti artimieji tuo metu elgiasi. Tėvai turėtų rūpintis savimi tiek emocine, tiek socialine bei finansine prasme. Rūpintis savimi emociškai reiškia, kad tėvai turi pripažinti daugybę juos užplūdusių jausmų. Tai nėra lengva. Jie gali jausti pyktį, susirūpinimą, kaltę, nesaugumą, depresiją, baimę, gali jaustis vieniši ir praradę savitvardą. Kartais tėvai jaučiasi nuvylę savo vaikus ir ima abejoti savo saviverte. Taip pat gali atsirasti įvairių neracionalių baimių, pvz.: kad vaikas nustos juos mylėti. Šie visi jausmai nuolat maišosi ir tai yra normalu ir natūralu. Norint padėti savo vaikui su tokiais jausmais reikės susitvarkyti ir juos pergyventi.

6. Suteikti Galimybę Matytis Su Abiem Tėvais

5) Suteikti vaikui galimybę kuo dažniau matytis su abiem tėvais ir po skyrybų. Nepaisant to kiek laiko vaikas leidžia su kiekvienu iš tėvų, po skyrybų jis turi dvejus namus. Tėvai turėtų suprasti, kad niekuomet nereikia vertinti ar kritikuoti kito tėvo namų. Reikėtų sutarti dėl bendrų taisyklių abiejuose namuose. Ko gero, daugumoje šeimų tai nėra taip paprasta, tačiau svarbu kad vaikas jaustų tėvų atsakomybę už tai. Tėvas, negyvenantis kartu su vaiku turėtų vaikui skirti savo namuose vietą, kuri priklausytų būtent jam. Tai gali būti atskiras kambarys, ar kambario kampas (priklausomai nuo galimybių), tačiau vaikas jausis svarbus, žinodamas, kad jis taip pat priklauso tiems namams. Nelaikykime vaiko “svečiu” savo namuose. Vaiką galima įtraukti į visus ruošos darbus (ar tai būtų kambarių tvarkymas ar pietų ruošimas. Jeigu esi mama ar tėtis, nereiškia, kad apie savo asmeninį gyvenimą gali pamiršti. Kur kas geriau, jei vaikas kasdien matys besidžiaugiantį gyvenimu tėvą (mamą), kuris savo vaikui gali duoti kur kas daugiau emocinio palaikymo.

Tėvams tarpusavyje bendrauti dažnai trukdo seni konfliktai, kaltės jausmas ir baimė prarasti ryšį su vaiku arba kitaip tariant vaiko meilę. Vaikams pakankamai sunku pereiti nuo šeimos santykių, kur sistemoje buvo mama-tėtis-vaikas prie diadinių santykių, kai sistema sudaryta iš dviejų: mama-vaikas arba tėtis-vaikas. Kartais būna, kad pats vaikas nenori susitikti su vienu iš tėvų. Tai reiškia, kad nesąmoningai vaikas sprendžia vidinį konfliktą bausdamas tėvą/mamą dėl skyrybų arba išreiškia pyktį ir nuoskaudą, kad jį paliko (nesąmoningai paverčia vieną iš tėvų kaltu ir blogu, o kitą - nekaltu ir geru). Vaikas lyg atsisako vieno iš tėvų tam, kad galėtų laisvai būti su kitu. Vaikui, kuris myli abu tėvus ir tuo pačiu neturi tam teisės, tampa labai sunku: „mama laukia iš manęs, kad aš kartu su ja nustosiu mylėti tėtį, o tėtis to paties laukia santykyje su mama. Ypatingai sunki situacija vaikams kyla tada, kai po skyrybų tėvai visai nustoja bendrauti tarpusavyje ir vaikai tampa žinučių nešiotojais: „pasakyk tėvui, kad jis dar nesumokėjo…“, „pasakyk mamai, kad Kalėdas švęsi su manim“ ir t.t. Gali būti, kad išsiskyrus lieka daug nuoskaudų tarp suaugusiųjų, tačiau svarbu rasti kitus suaugusius, kuriems tėvai galėtų išlieti savo nepasitenkinimą ir neužkrautų jomis savo vaikų. Skyrybos yra nelengvas periodas visiems šeimos nariams, visi išgyvena įvairiausius jausmus ir svarbu su savo išgyvenimais nelikti vieniems ir nepalikti vienų vaikų.

Pranešime spaudai mokyklos ,,Eureka“ mokytoja J. Petkuvienė remdamasi asmenine darbine patirtimi ir mokslininkų įžvalgomis apžvelgia, kokios būna vaikų reakcijos į skyrybas, ir pateikia keletą patarimų palengvinti šeimos santykių krizę tėvams ir mokytojams.

Kas Nutinka Tėvų Skyrybų Metu?

Otavos universiteto mokslininkės Catherine M Lee ir Karen A Bax teigia, kad vaikai, patyrę tėvų skyrybas, keletą mėnesių po įvykio demonstruoja įvairias emocines ir elgesio reakcijas. Tėvams išsiskyrus, vaikai gali regresuoti: elgtis taip, lyg jie būtų daug jaunesni, todėl gali atsirasti šlapinimasis į lovą, „prilipimas“, košmarai, rūpesčiai ar nepaklusnumas, pasireikšti nerimo ir depresijos simptomai, vaikai gali atrodyti irzlesni, reiklesni, taip pat patirti socialinių santykių nesutarimų ir problemų mokykloje. Paaugliai gali parodyti savo sielvartą netinkamai elgdamiesi arba užsisklęsdami savyje. Jiems gali būti sunku susikaupti mokykloje.

Jungtinės Karalystės Karališkojo Psichiatrijos koledžo mokslininkai išskiria, kad vaikas gali jausti:

• netekties jausmą;
• baimę likti vienam;
• pyktį ant vieno ar abiejų tėvų dėl santykių nutrūkimo;
• kaltę;
• atstūmimą ir nesaugumą;
• „plėšymąsi“ tarp abiejų tėvų.
• norą grįžti atgal.

Net jei tėvų santykiai buvo labai įtempti ar smurtiniai, vaikai vis tiek gali turėti prieštaringų jausmų dėl išsiskyrimo. Daugelis vaikų trokšta, kad jų tėvai būtų kartu.

Skyrybos Paveikia Net Kūdikius

JAV tėvams skirto leidinio „Parents“ žurnalistė Laura Broadwell, remdamasi Amerikos Pediatrų asociacijos medžiaga, teigia, kad nors kai kuriems tai gali būti netikėta, skyrybos paveikia net kūdikius. Kūdikystėje vaikai gali jausti įtampą namuose (ir tarp tėvų), bet negali suprasti konflikto priežasčių. Jei įtampa tęsiasi, kūdikiai gali tapti irzlūs ir kibūs, ypač šalia naujų žmonių, ir dažnai gali pasireikšti emocijų protrūkiai. Jie taip pat gali regresuoti arba turėti vystymosi vėlavimo požymių.

Kaip Į Tėvų Skyrybas Reaguoja Vaikai Nuo 18 Mėnesių Iki 3 Metų Amžiaus?

Skyrybos gali emociškai ir psichologiškai paveikti vaikus nuo 18 mėnesių iki 3 metų. Šiais vaiko metais pagrindinis vaiko ryšys yra su tėvais, todėl bet kokį didesnį namų gyvenimo sutrikimą gali būti sunku priimti ir suprasti. Be to, maži vaikai yra susitelkę į save ir gali manyti, kad dėl jų tėvai išsiskyrė. Jie dažnai verks ir norės daugiau dėmesio nei įprastai, grįš prie nykščio čiulpimo, priešinsis savarankiškumo ugdymui, išsiugdys baimę būti paliktiems arba jiems bus sunku užmigti ar miegoti vieniems naktį.

3-6 Metų Vaikų Reakcija Į Tėvų Išsiskyrimą

Skyrybos yra sunkiai suprantamos ir 3-6 metų amžiaus vaikams, daugiausia dėl to, kad jos sukelia baisų netikrumo jausmą. Ikimokyklinukai nesupranta skyrybų sąvokos ir nenori, kad jų tėvai išsiskirtų - kad ir kokia įtempta jų namų aplinka. Kaip ir maži vaikai, ikimokyklinio amžiaus vaikai gali manyti, kad jie galiausiai yra atsakingi už savo tėvų išsiskyrimą. Jie gali jausti neaiškius ateities jausmus, pykti, turėti nemalonių minčių ar idėjų arba juos gali kamuoti košmarai.

6-11 Metų Vaikų Reakcija

Dėl skyrybų mokyklinio amžiaus vaikai nuo 6 iki 11 metų gali kovoti su apleistumo jausmais. Jaunesni vaikai, ypač 5-8 metų vaikai, gali nesuprasti sąvokos ir jaustis taip, tarsi tėvai su jais skiriasi. Jie gali nerimauti praradę vieną iš savo tėvų ir įsivaizduoti, kad jų tėvai sugrįš. Tiesą sakant, jie dažnai tiki, kad gali „išgelbėti“ savo tėvų santuoką. Vaikai nuo 8 iki 11 metų gali kaltinti vieną iš tėvų dėl išsiskyrimo ir lygiuotis į „gerus“ tėvus prieš „bloguosius“. Jie gali apkaltinti savo tėvus niekšiškumu ar savanaudiškumu, įvairiais būdais reikšti savo pyktį: muštis su klasės draugais, pykti ant viso pasaulio arba tapti nerimastingi, uždari ar prislėgti. Kai kuriems vaikams skyrybų pasekmės pasireiškia fiziškai - skrandžio sutrikimai ar galvos skausmai dėl streso, taip pat netikri simptomai, kuriais siekiama likti namuose ir neiti į mokyklą.

Patarimai Tėvams

Otavos universiteto mokslininkės Catherine M Lee ir Karen A Bax aprašo, kad tėvų konfliktas prieš skyrybas, jų metu ir po jų turi kenksmingą poveikį vaikams. Tačiau mokslininkai ir gydytojai sutaria, kad vaikui yra naudinga palaikyti santykius su abiem tėvais, išskyrus sunkių santuokinių konfliktų ir prievartos atvejus. Neretai nutinka taip, kad vienas iš tėvų nebedalyvauja vaiko gyvenime. Jei taip atsitinka, vaikai gali patirti dvigubą žalą - psichologinę tėvų netektį ir finansinės paramos praradimą. Todėl pagrindinis iššūkis besiskiriantiems tėvams yra užmegzti naujus bendrus tėvų santykius su buvusiu sutuoktiniu. Ekspertai pataria tėvams atidėti į šalį savo neigiamus jausmus ir užmegzti bendradarbiavimo tipo santykius su buvusiu sutuoktiniu.

Ar Yra Amžius, Kai Vaikai Yra Apsaugoti Nuo Neigiamų Tėvų Išsiskyrimo Padarinių?

Tėvai dažnai kreipiasi į psichologus dėl skyrybų laiko ir klausia, ar yra amžius, kai vaikai yra apsaugoti nuo neigiamų tėvų išsiskyrimo padarinių. Kaip ir minėta anksčiau, visų amžiaus grupių vaikai jautriai reaguoja į tėvų skyrybas. Be to, vaikai jautriai reaguoja į visus tėvų konfliktus, įskaitant užgniaužtą priešiškumą. Tėvus turėtų nuraminti tyrimo išvados, kad vaikai taip pat jautriai reaguoja į konfliktų sprendimą. Net labai maži vaikai žino, kad ginčas buvo išspręstas. Be to, jei vaikai turi galimybę matyti, kaip išsprendžiamos problemos, jiems taip pat naudinga išmokti svarbių problemų sprendimo įgūdžių. Vadinasi, klausimas yra ne skyrybų laikas, o kaip išspręsti konfliktą su partneriu, rasti būdą bendrauti ir bendradarbiauti.

Skyrybų proceso metu suaugusieji patiria emocijų kalnelius, kuriems jų vaikai yra itin jautrūs. Labai svarbu, kad tėvai per daug neapkrautų vaiko savo nelaimingumu ar dirglumu. Be to, pereinamuoju skyrybų ir skyrybų laikotarpiu suaugusiųjų tėvystės įgūdžiai susilpnėja. Deja, tuo metu, kai vaikams ypač reikia paramos, šilumos, daugelis tėvų yra mažiausiai pasirengę tai suteikti.

Jungtinės Karalystės Karališkojo Psichiatrijos koledžo mokslininkai pataria, kad tėvai, kurie išsiskiria, gali padėti savo vaikams:

• įsitikinkite, kad vaikai žino, jog vis dar turi du mylinčius tėvus, kurie ir toliau juo rūpinsis;
• apsaugokite savo vaikus nuo suaugusiųjų rūpesčių ir pareigų;
• aiškiai parodykite, kad atsakomybė už tai, kas vyksta, tenka tėvams, o ne vaikams.

Šie dalykai padės jūsų vaikui:

• būkite atviri ir kalbėkite. Jūsų vaikas ne tik turi žinoti, kas vyksta, bet ir jausti, kad gali užduoti klausimus;
• įtikinkite juos, kad jie vis tiek bus mylimi ir jais rūpinsis abu tėvai;
• skirkite laiko praleisti su vaiku;
• nemeluokite vaikui, ištesėkite pažadą susitikti;
• parodykite, kad jus domina jūsų vaiko nuomonė, tačiau aiškiai nurodykite, kad tėvai yra atsakingi už sprendimus;
• tęskite įprastą veiklą ir rutiną, pavyzdžiui, susitikite su draugais ir šeimos nariais;
• atlikite kuo mažiau pakeitimų. Tai padės jūsų vaikui pajusti, kad, nepaisant sunkumų, artimieji vis dar jais rūpinasi ir kad gyvenimas gali būti pakankamai normalus;
• svarbu neįtraukti vaiko į konfliktą.

Toliau pateikti patarimai gali būti naudingi.

Venkite:

• klausti „su kuo norėtum gyventi, brangioji?“;
• klausti savo vaiko, ką veikia buvęs partneris;
• naudoti savo vaiką „kaip ginklą“, kad susigrąžintumėte buvusį partnerį;
• kritikuoti savo buvusį partnerį.

Jei jums sunku padėti savo vaikui susidoroti su esama šeimos situacija, gali prireikti specialistų pagalbos. Tačiau jei elgiamasi jautriai, dauguma vaikų gali gerai prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir ilgainiui neturėti sunkumų.

Patarimai Mokytojams

„Dažnai vaikas, kurio šeima patiria tėvų skyrybas, pasikeičia ir mokykloje. Tokie vaikai dažniau konfliktuoja su bendraamžiais, siekia bet kokio dėmesio iš mokytojų ir kitų vaikų, dažniausiai neigiamo, kadangi jo sulaukti pavyksta greičiau“, - mintimis dalijasi J. Petkuvienė.

Misūrio universiteto mokslininkai Kim Leon ir Leanne Spengler teigia, kad mokyklos gali atlikti svarbų vaidmenį padedant vaikams pozityviai prisitaikyti prie tėvų skyrybų. Svarbiausias būdas - bendradarbiavimas tarp tėvų ir mokytojų. Tai reiškia, kad tėvai nuolat informuoja mokytojus apie svarbius vaiko gyvenimo įvykius, o mokytojai - apie vaiko veiklą mokykloje. Iškilus problemai, mokytojas ir tėvai dirba kartu, kad išspręstų problemą. Tiek mokytojas, tiek tėvai pateikia savo požiūrį į problemą ir kartu randa sprendimus.

Jei tėvai neseniai patyrė įtemptus gyvenimo pokyčius, tokius kaip skyrybos ar pakartotinė santuoka, jų dėmesys gali būti sutelktas į įvykius jų gyvenime. Norint gauti informaciją, gali prireikti papildomos mokytojų iniciatyvos, tačiau dėl vaiko gerovės tikrai nerekomenduojama pasiduoti. Labai svarbu, kad mokytojas bendrautų su abiem tėvais, neignoruotų vieno iš tėvų. Pavyzdžiui, teiktų rekomendacijas, vaiko pažangos aprašymus, pakvietimus į mokyklos renginius abiems tėvams.

Mokytoja J. Petkuvienė sako, kad pedagogai gali paskatinti tėvus užsiimti kokia nors veikla kartu su vaiku namuose, dalintis veiklų idėjomis, pastebėtais vaiko talentais ar pomėgiais. Mokykla gali kurti bendruomenę, kurios nariai gali padėti vieni kietiems. Bendruomenė gali būti kuriama per įvairius projektus, iniciatyvas, renginius“, - dalijasi pašnekovė.

Mokslininkai Kim Leon ir Leanne Spengler teigia, kad klasėje mokytojas gali ugdyti toleranciją visokioms šeimoms, drąsinti vaikus kalbėti apie savo šeimą, taip ugdant vaiko savivertę. Taip pat labai svarbu mokyti vaikus tinkamai išreikšti emocijas. „Normalu jaustis piktam ar nesaugiam vykstant dideliems pokyčiams šeimoje. Tačiau svarbu vaiką mokyti, kaip su iškilusiais jausmais jis gali susitvarkyti. Reikia stabdyti netinkamą vaiko elgesį, jei jis kelia pavojų kitiems, tačiau neakcentuoti prasto vaiko elgesio nei jam pačiam, nei jo tėvams, kadangi vaikas siekia dėmesio trumpiausiu keliu, kaip tik jį gali gauti, dažniausiai per neigiamus dalykus. Apie netinkamas vaiko elgesio raiškas reiktų aptarti jam negirdint ir pasiruošus tam tikras rekomendacijas jo tėvams. Svarbu pasidžiaugti vaiko pasiekimais ar pastangomis“, - pataria mokytoja.

Apibendrinant, tėvų skyrybos paveikia bet kokio amžiaus vaikus. Vaikams gali pasireikšti elgesio ir emocinių sunkumų. Svarbiausia - įgyvendinti bendradarbiavimą tarp besiskiriančių tėvų. Mokykla taip pat turi didelę reikšmę vaiko gyvenimui, todėl mokytojams bendradarbiaujant su tėvais, galima prisidėti prie geresnės vaiko savijautos šiuo sunkiu šeimai metu.

Giedrė Gutautė Klimienė

Tėvų skyrybos yra gana dažnas reiškinys šiais laikais, dėl to tai viena iš dažniau pasitaikančių krizinių situacijų vaikams. Dauguma tyrimų rodo, jog tėvų skyrybos nepraeina be pasekmių vaikams. Tėvų skyrybos yra stiprus stresinis išgyvenimas vaikui, kuris vėliau gali pasireikšti vystymosi, emociniais ir elgesio sutrikimais. Nesantaika, konfliktai šeimoje, prasidedantys jau prieš skyrybas, sumažėjęs, arba perdėtas tėvų dėmesys vaikui, atsiskyrimas nuo vieno iš tėvų neigiamai veikia vaiko psichologinį gerbuvį. Vaikui gali pasireikšti tokie sutrikiamai kaip tikai; enurezė (naktinis šlapinimasis); depresija; regresas; prieraišumo sutrikimai - nesaugus prieraišumas, atsiskyrimo nerimo sutrikimas; priešiškumas, agresytvumas; somatinės ligos; mokymosi sunkumai; sumažėti savivertė.

Tai, kaip vaikas išgyvena skyrybas ir kokias pasekmes tėvų skyrybos gali atnešti, labai priklauso nuo vaiko amžiaus skyrybų metu.

Išsiskyrusių šeimų vaikams yra didesnė psichologinių problemų rizika. Tyrimai rodo, jog nepriklausomai nuo lyties ir nuo laiko, praėjusio po skyrybų, išsiskyrusių tėvų vaikams labiau būdingi depresiškumo, priešiškumo, agresijos ir nerimastingumo požymiai. Išsiskyrusių šeimų vaikai pyktį dažnai naudoja kaip savisaugą prieš nerimą prarasti meilę.

Tyrimai atskleidžia, jog tėvų skyrybos turi ilgalaikes negatyvias pasekmes vaikams. Pasekmės juntamos netgi vaikui suaugus. Ypač jos juntamos gebėjimo kurti ilgalaikius romantinius santykius srityje. Išsiskyrusių tėvų vaikai, būdami suaugę yra labiau linkę turėti neigiamą požiūrį į santuoką, prasčiau jaučiasi psichologiškai, dažnai ir patys patiria nestabilumą savo santykiuose su antrąja puse. Tėvų skyrybos žalingai įtakoja gebėjimą mylėti ir būti mylimam. Ankstyvame suaugusiojo amžiuje vaikus iš išsiskyrusių tėvų šeimų persekiojo baimė, kad tėvų likimas laukia ir jų. Kai išsiskyrusių tėvų vaikai užauga, jiems trūksta teigiamo vyro ir moters gyvenimo kartu stabiliuose santykiuose pavyzdžio - ir tai virsta pagrindine kliūtimi jų vystymosi kelyje.

Norėdami bent šiek tiek sumažinti žalingas skyrybų pasekmes vaikui, besiskiriantys tėvai, kad ir kaip jiems būtų sunku, turi skirti reikiamą dėmesį ne tik savo, bet ir vaiko išgyvenimams. Jie turėtų: kalbėtis su vaiku apie esamą situaciją, kiek įmanoma labiau įtraukti vaiką į planuojamus pokyčius, kuo mažiau konfliktuoti vaiko akivaizdoje, nepaversti vaiko konfliktų įrankiu, suteikti vaikui galimybę kuo dažniau matytis su abiem tėvais ir po skyrybų.

Skyrybos - tai vienas iš sudėtingiausių išbandymų šeimos gyvenime, kuris paliečia ne tik partnerius, bet ir jų vaikus. Vaikai dažnai jaučia nerimą, nesaugumą ir praranda stabilumo jausmą, kai šeimos dinamika kardinaliai keičiasi. Tokiais momentais kyla klausimas: kaip tėvai gali padėti savo vaikui ar vaikams, užtikrinant vaiko emocinį stabilumą, nepaisant vykstančių pokyčių?

Vienas veiksmingiausių sprendimų po skyrybų - bendratėvystės modelis. Šis požiūris skatina abu tėvus aktyviai dalyvauti vaiko gyvenime, užtikrinant, kad jų ryšys su vaiku išliktų stiprus ir palaikytų jo emocinę gerovę. Tačiau bendratėvystė reikalauja ne tik susitarimo tarp tėvų, bet ir atitinkamų įgūdžių - pagarbaus bendravimo, atsakomybės pasidalijimo ir gebėjimo spręsti konfliktus.

Šiame straipsnyje aptarsiu, kaip bendratėvystė gali padėti vaikams susidoroti su skyrybų padariniais ir užtikrinti jų emocinį stabilumą. Pasidalinsiu praktiniais patarimais, kurie padės tėvams įgyvendinti šį modelį efektyviai, kartu kuriant harmoningą aplinką vaikui augti.

tags: #skyrybu #pasekmes #vaikams

• Vilniaus lopšelis-darželis „Strazdelis“
• Svarbaus transporto priemonės komponento apžvalga
• Naujos gyvybės pradžia
• Clostilbegyt ir FSH vaisingumo gydyme
• Svarbiausi patarimai nėščiosioms