Naujagimių anatomijos muziejai pasaulyje ir Lietuvoje saugo ne tik anatominius pavyzdžius, bet ir liudija apie medicinos istoriją bei mokslinius atradimus. Tarp eksponatų randama ir preparatų, vaizduojančių vaisiaus vystymosi defektus, tarp jų ir sklaidos sutrikimus. Šie eksponatai suteikia vertingos informacijos apie gemalo vystymosi etapus, galimus sutrikimus ir profilaktines priemones, padedančias išvengti rimtų apsigimimų.
Gemalo vystymosi etapai ir galimi sutrikimai
Žmogaus gemalo vystymasis - tai sudėtingas ir preciziškas procesas, prasidedantis nuo apvaisinimo ir tęsiantis iki gimimo. Bet koks šio proceso sutrikimas gali lemti įvairius vystymosi defektus.
Pirmoji savaitė: Segmentacija ir kelionė
Po apvaisinimo prasideda zigotos dalijimasis į blastomerus, vadinamas segmentacija. Šis procesas trunka apie 24-30 valandų. Blastomerai intensyviai dalijasi, bet neauga iki motininės ląstelės dydžio. Skylančio gemalo užuomazga keliauja kiaušintakiu gimdos link apie 3 paras. Mitybai reikalingos medžiagos gaunamos iš kiaušinėlio trynio atsargų ir kiaušintakio gleivių. Žmogaus segmentacija yra visiška, t. y., skyla visa gemalo užuomazgos masė. Trečiąją parą gemalas susideda iš 12-16 blastomerų ir vadinamas morule. Morulė tankėja, keičiasi ląstelių forma, susidaro tarpląstelinės jungtys. Apie ketvirtąją parą morulė patenka į gimdos ertmę ir virsta blastocista. Išoriniai blastocistos ląstelės sudaro trofoblastą, o viduje lieka embrioblastas, iš kurio vėliau formuojasi gemalas, amnionas ir trynio maišas. Iki implantacijos blastocista laisvai migruoja gimdos ertmėje, maitinama gimdos liaukų sekreto. Šeštąją parą trofoblastas pradeda gaminti fermentą, kuris ištirpdo dalį skaidriosios srities, ir blastocista "išsirita". Išsilaisvinusi blastocista prilimpa prie gimdos gleivinės, prasideda implantacija. Jau po 24-48 val. po apvaisinimo gemalo ląstelės pradeda išskirti imunosupresinį baltymą - ankstyvąjį nėštumo faktorių (EPF).
Literatūroje teigiama, kad nuo trečdalio iki pusės visų apvaisintų kiaušinėlių nepasiekia morulės ar blastocistos stadijos ir žūsta dėl nekokybiškos segmentacijos. Dalis apvaisintų kiaušinėlių net nepradeda skilti, dažniausiai dėl chromosomų sutrikimų.
Antroji savaitė: Implantacija ir dvilapės blastocistos susidarymas
Antrąją savaitę vyksta blastocistos implantacija į gimdos gleivinę. Normaliai šis procesas vyksta užpakalinėje ar priekinėje gimdos dugno ar kūno sienelėje, kuomet gleivinė yra sekrecijos fazėje. Apie 7-ąją parą blastocista pradeda skverbtis į gimdos gleivinę, trofoblastas pasidalija į citotrofoblastą ir sinciciotrofoblastą. Sinciciotrofoblastas gamina proteolizinius fermentus, ardančius gleivinės audinius, rezorbuoja suardytus produktus, fagocituoja ląstelių liekanas ir pradeda sekretuoti žmogaus chorioninį gonadotropiną (ŽCG). Implantaciją palengvina ir suaktyvėjusi gleivinės ląstelių apoptozė. Žmogaus gemalo užuomazgos implantacija vadinama tarpaudinine, nes blastocista visiškai panyra į duobutę, kurios anga užsidengia fibrino kamšteliu. Blastocistą supa gleivinės jungiamasis audinys, kuriame vyksta decidualinė reakcija: gleivinė storėja, paburksta ir tampa pilnakraujė, joje daugėja jungiamojo audinio, leukocitų ir atsiranda atkrintančiosios plėvės decidualinių ląstelių. Sinciciotrofoblasto kiekis sparčiai didėja, jame atsiranda ertmių - lakūnų, į kurias išsilieja motinos kraujas. Pradeda formuotis placentinė kraujotaka. Apie 12-13-ąją parą po apvaisinimo gimdos gleivinės implantacinės duobės kraštai apauga epiteliu ir visiškai užgyja.
Kol vyksta implantacija, tęsiasi segmentacija. Embrioblastas pasidalija į du lapelius: epiblastą ir hipoblastą. Tarp epiblasto ląstelių atsiranda ertmė, kuri virsta antriniu amnionu. Iš hipoblasto kilusios ląstelės apriboja didelį pirminį trynio maišą. Antrosios savaitės pabaigoje pirminis trynio maišas suplyšta ar supliukšta ir virsta antriniu trynio maišu. Negemalinė mezoderma apsupa galutinį amnioną ir trynio maišą, iš vidaus iškloja blastocistos ertmę - susidaro gaurelinis dangalas. Sutankėjusios negemalinės mezodermos ląstelės, siejančios uodeginį gemalo galą su gaureliniu dangalu, vadinamos jungiamuoju stiebeliu, kurio vietoje atsiras bambos virkštelė. Taigi embrioblastas virsta dvilapiu gemaliniu disku, o blastocista - dvilape blastocista. Susidarius dvilapei blastocistai, baigiasi žmogaus gemalo segmentacija.
Trečioji savaitė: Gastruliacija ir gemalinių lapelių formavimasis
Trečiąją savaitę vyksta gastruliacija - procesas, kurio metu susidaro trys gemaliniai lapeliai: ektoderma, endoderma ir mezoderma. Gemalinių lapelių formavimosi šaltinis - epiblastas. Savaitės pradžioje uodeginiame epiblasto gale susiformuoja pirmykštė linija, kurios galvinis galas pasibaigia sustorėjimu - Henzeno (Hensen) mazgu. Iš linijos susidaro pirmykštė vaga, o iš mazgo - pirmykštė duobė. Vagos ir duobės ląstelės pradeda grimzti bei kryptingai migruoti po epiblastu. Gemalinė endoderma ir chorda yra kilusios iš ląstelių, įsimovusių pro pirmykštės vagos priekinį galą ir pirmykštę duobę. Dalis šių ląstelių invaginuoja iki pat hipoblasto, įsiterpia tarp jo ląstelių, nustumia jį į gemalinio disko kraštus ir sudaro gemalinę endodermą. Kitos ląstelės migruoja tiesiai į galvinį disko galą ir formuoja stuburo stygos ataugą, kuri virsta stuburo styga, arba chorda. Chorda - gemalinio disko ašis. Pro pirmykštę vagą įsimovusios ląstelės migruoja po epiblastu kraniolateraline kryptimi ir formuoja gemalinę mezodermą. Epiblasto ląstelės, nepraėjusios pro pirmykštę duobę ir vagą, duoda pradžią gemalinei ektodermai.
Būsimo gemalo kūnas formuojasi į priekį nuo pirmykštės duobės, todėl gemalinis diskas auga kranialine kryptimi, o pirmykštė vaga trumpėja, kol išnyksta (4-osios savaitės pabaigoje). Ektodermą ir endodermą atskiria mezodermos lapelis visame gemalinio disko plote, išskyrus ryklinę burnos membraną ir kloakos membraną. Tarp chordos priekinio galo ir ryklinės burnos membranos yra priešchordinis lapelis, kurio ląstelės skleidžia molekulinius signalus, kurie skatina būsimų smegenų ir kitų galvos struktūrų sklaidą (cefalizaciją). Taigi dvilapis diskas virsta trilapiu gemaliniu disku, o dvilapė blastocista - trilape. Trečiosios savaitės pabaigoje ektodermoje prasideda neuruliacija, o mezodermoje - somitogenezė ir vaskuliogenezė. Neuruliacija - tai neuroektodermos (nervinio vamzdžio ir skiauterės) susidarymas, kurį stimuliuoja chorda. Pastaroji skatina virš jos esančios ektodermos ląsteles aukštėti ir sutankėti. Taip ektodermoje susidaro nervinė plokštelė, kuri pradeda įlinkti, susidaro nervinė vaga, jos šonuose - klostės. Klostėms suaugus susidaro nervinis vamzdis - galvos ir nugaros smegenų užuomazga. Jo galuose lieka atviros angos: galvinis ir uodeginis neuroporas. Klostėms suaugant, vamzdis atsiriboja nuo paviršiaus ektodermos. Dalis klosčių ląstelių atsiskiria ir išsidėsto abiejose pusėse tarp vamzdžio ir paviršiaus ektodermos. Taip susidaro nervinė skiauterė. Jos ląstelės greitai pasklinda po visą gemalą ir diferencijuojasi į periferinės nervų sistemos, antinksčių šerdies, širdies tarpskilvelinės pertvaros, pigmentines ir kitokias ląsteles. Iš paviršiaus ektodermos vėliau formuosis viso kūno odos epitelis ir jo dariniai.
Abipus chordos išsidėsčiusi mezoderma susiskirsto į paašinę, tarpinę ir šoninę. Paašinę mezodermą sudaro segmentuoti somitomerai ir somitai. Pirmieji somitomerai atsiranda 3-iosios savaitės pabaigoje abipus chordos galvinio galo. Kiti per dvi savaites (po tris poras per parą) susiklosto paeiliui kraniokaudaline kryptimi. Gemalo kakle ir kūne jie kompaktizuojasi ir virsta somitais, kurių iš viso susidaro 42-44 poros. Su šonine mezoderma somitus jungia tarpinė mezoderma. Šoninę mezodermą sudaro du nesegmentuoti lapeliai - somatinis ir vidurių. Pasieninis mezodermos lapelis kartu su paviršiaus ek…
Folio rūgšties svarba nėštumo metu
Folio rūgštis yra būtinas vitaminas normaliai smegenų funkcijai, protinei ir emocinei sveikatai palaikyti. Yra daug mokslinių įrodymų, kad folio rūgštis reguliuoja vaisiaus nervų sistemos formavimąsi ir saugo chromosomas nuo pakitimų, todėl ji yra gyvybiškai būtina nėščiosioms.
Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenis, per metus pasaulyje gimsta apie 300 tūkstančių naujagimių su nervinio vamzdelio defektais ir apie 12 apsigimimų tūkstančiui naujagimių kitose Europos valstybėse. Mokslinių studijų duomenimis, įgimtą stuburo ir nugaros smegenų išvaržą vidutiniškai turi 1 iš 1000 naujagimių ir tai yra antra pagal paplitimą įgimta patologija po Dauno sindromo. Europos maisto saugos tarnyba (EMST) patvirtino, kad folio rūgštis padeda apsaugoti būsimą naujagimį nuo labai sunkių smegenų ir nervų sistemos apsigimimų. Prieš pastodamos moterys turi gauti pakankamai vitamino B12 ir folio rūgšties tam, kad sumažėtų rizika, jog kūdikis gali gimti su sunkiomis galvos ir stuburo smegenų ydomis. Pakankamas folio rūgšties kiekis yra būtinas nėščiai motinai, kad vaisiui neišsivystytų nervinio vamzdelio sklaidos defektai, kurie gali lemti sunkią ligą visam gyvenimui ar net mirtį.
Moksliškai įrodyti ir dažniausiai pasitaikantys du įgimti stuburo patologijos defektai yra spina bifida (stuburas būna su įgimtu plyšiu, kuomet nesuauga slankstelių lankai) ir anencefalija (smegenų nebuvimas). Paskutinių dešimtmečių moksliniai tyrimai įrodė, kad folio rūgšties vartojimas planuojant pastoti (mažiausiai mėnesį iki pastojimo) ir iki 12-16 nėštumo savaitės sumažina nervinio vamzdelio defektų riziką iki 70 proc. Remiantis tarptautiniais moksliniais tyrimais nustatytas reikiamas folio rūgties kiekis - apie 400 mikrogramų (μg) per dieną. Folio rūgšties yra visose žalialapėse daržovėse (salotose, poruose, petražolėse, špinatuose, brokoliuose), pupelėse, avokaduose, lęšiuose, saulėgrąžose, kepenyse, inkstuose, kiaušiniuose, juodoje duonoje, baravykuose, riešutuose.
Lietuvos įgimtų vystymosi defektų ir paveldimų ligų registro LIRECA duomenimis, vidutinis nervinio vamzdelio defektų dažnis Lietuvoje 1993-2005 m. buvo 15,2 atvejo 10 000 naujagimių. Patobulėjus prenatalinės diagnostikos metodams bei profilaktiškai vartojant nėštumo metu folio rūgštį, nugaros smegenų išvaržų paplitimas po 1997 m. sumažėjo ir šiuo metu yra apie 4,6 atvejo 10 000 naujagimių.
Infekcijos nėštumo metu ir jų poveikis vaisiui
Nėštumo metu svarbu vengti infekcijų, kurios gali pakenkti vaisiaus vystymuisi. Kai kurios infekcijos, pavyzdžiui, raudonukė ar toksoplazmozė, gali sukelti rimtus vaisiaus vystymosi sutrikimus, įskaitant ir sklaidos defektus.
Raudonukė
Apie 90 procentų kūdikių, kurių motinos pirmosiomis 8-10 nėštumo savaitėmis užsikrečia raudonuke, gali turėti klausos, regėjimo ar smegenų veiklos sutrikimų. Didesnė ir persileidimo ar priešlaikinio gimdymo grėsmė.
Toksoplazmozė
Ja galima užsikrėsti valgant maistą, kuriame yra parazito cistų (blogai išvirtą mėsą, neplautus vaisius ir daržoves), ar kitaip lietus katę, nes šis gyvūnas yra potencialus ligos nešiotojas.
Aspiracijos sindromas
Aspiracijos sindromas apima visas būkles, kurių metu pašaliniai skysčiai patenka į kvėpavimo takus ir plaučius. Dažniausiai aspiruojama maistu ar skrandžio turiniu, esant tam tikroms būklėms: gastroezofaginiam refliuksui, anatominiams defektams, rijimo sutrikimams bei neurologinei disfunkcijai. Aspiruojamas turinys pažeidžia kvėpavimo takus ir plaučius. Aspiracijos rizika didėja esant gastroezofaginiam refliuksui (GERL) - rūgštaus skrandžio turinio grįžimui į stemplę. Studijos rodo, jog aspiracija rūgščiu turiniu į plaučius sąlygoja kvėpavimo takų epitelio, alveolių linijinių ląstelių bei kapiliarų pažeidimus bei sukelia stiprią uždegiminę reakciją. Nors 84% kūdikių, jaunesnių nei 6 mėnesiai, dėl savo nebrandžios organizmo struktūros ir nervų funkcijos turi GERL, tačiau tik pusei iš jų kyla rimtesnių, kvėpavimo takų pažeidimą nurodančių simptomų. Medikų įsikišimo reikia 7% atvejų. GERL glaudžiai siejamas su bronchine astma. Jis nustatomas 25 - 80% sergančiųjų. Tačiau trečdalis pacientų, turinčių kvėpavimo takų pažeidimo požymius, neturi jokių stemplės pažeidimo simptomų. 70% rijimo sutrikimų turinčių pacientų turi besimptomę aspiraciją. Rizika aspiracijai didėja turint įgimtų anatominių lūpos - gomurio defektų.
Dažniausiai aspiracija pasitaiko vaikams iki pusės metų amžiaus ir turintiems sklaidos trūkumų, sergantiems bronchine astma, dirbtinai ventiliuojamiems pacientams ir sergantiems degeneracinėmis nervų sistemos ligomis.
Protinė negalia: mitai ir tikrovė
Svarbu atskirti protinę negalią nuo psichikos negalios. Protinė negalia - tai įgimtas ar įgytas intelekto deficitas, kuriam esant žmogui sunkiau įsiminti naujus dalykus, mokytis, dirbti darbus, reikalaujančius aukštosios protinės veiklos. Psichikos negalios sąvoka apima psichikos sutrikimus, pavyzdžiui depresiją, šizofreniją, generalizuoto nerimo sutrikimą ir kitus. Dažnas mitas, kad protinę negalią turintys yra agresyvūs. Tačiau agresija tikrai nėra būdinga visiems turintiems protinę negalią. Taip pat klaidinga manyti, kad protinę negalią turintieji nieko nesupranta. Intelekto sutrikimų turintis asmuo supranta tiek, kiek leidžia jo suvokimo lygis, jis sureaguos į pašaipią šypseną ar įžeidžiančią frazę priklausomai nuo jo mąstymo, suvokimo, dėmesio koncentravimo sugebėjimų.
Aktyvi veikla, bendravimas, gali pagerinti savijautą ir būti integracijos į visuomenę stimuliatoriumi, priešingai, nei nuolatinis buvimas namuose. Nėra matavimo vienetų, kurie leistų kitus žmones laikyti prastesniais ar mažiau vertais geresnio gyvenimo. Intelekto negalią turintys žmonės dažniausiai nemoka meluoti, drąsiai pasako kas patinka ir nepatinka, išreiškia meilę, yra paprasti, nuoširdūs. Visi sveiki, sergantys, protinę, psichinę negalią turintys žmonės yra lygūs. Nors kai kuriems iš jų reikia papildomos priežiūros, visiems asmenims turi būti ori vieta visuomenėje, tik reikia ją atrasti.
Anatomijos muziejų eksponatai, vaizduojantys vaisiaus vystymosi defektus, yra svarbus švietimo ir mokslinių tyrimų šaltinis. Jie padeda suprasti sudėtingus gemalo vystymosi procesus ir galimus sutrikimus, skatina sąmoningumą apie profilaktinių priemonių svarbą, tokių kaip folio rūgšties vartojimas nėštumo metu, ir infekcijų vengimą. Šie eksponatai primena apie būtinybę rūpintis motinos ir vaiko sveikata nuo pat pirmųjų nėštumo akimirkų.
tags: #sklaidos #defektu #turinciu #naujagimiu #eksponatai #anatomijos
