Atrodo, kokia prasmė gyventi kartu, kai tiltai jau seniai sudeginti ir iš ankstesnių jausmų nieko neliko? Priežasčių gali būti ne viena. Pavyzdžiui, kartu užgyventas turtas, kurį nėra lengva padalyti pusiau. Bet jeigu materialines problemas vienaip ar kitaip išspręsti galima, tai psichologinės priežastys, verčiančios kartu gyventi du nesugyvenančius žmones, pastato tokį barjerą, kurio pramušti praktiškai neįmanoma.
Įdomu tai, kad skyrybų mažiau bijo tie sutuoktiniai, kurių šeimos istorijoje jų nebuvo, nei tie, kurių tėvai išsiskyrę. Patys prisimindami sunkius su šeimos iširimu susijusius vaikystės išgyvenimus, jie iš visų jėgų stengiasi nekartoti tėvų scenarijaus. O kai kurie tėvai mano, jei šeima kuriama siekiant turėti palikuonių, reikia „nešti tą kryžių“ iki galo, net kai jis tampa nepakeliamai sunkus ir bendras gyvenimas neteikia malonumo nei vienam.
„Dėl vaiko“ ar… dėl savęs?
Šeima formuoja vaiko pasaulio suvokimą ir patenkina svarbiausius psichologinius poreikius - saugumo, bendravimo, meilės. Pilnoje šeimoje mama tradiciškai (bet nebūtinai) kuria šiltą atmosferą namuose, tėtis atlieka kontrolieriaus ir vertintojo funkciją, susidūrę su problemomis puola kartu jas spręsti. Vaikas jaučia, kad už nugaros visada pasiruošę padėti tėtis ir mama.
Stengdamiesi saugoti santuoką „dėl vaiko“, tėvai šventai tiki, kad tai daro jo interesų vardan, galvoja, kad nepaisant atmosferos namuose, vaikui geriau augti pilnoje šeimoje nei su vienu iš tėvų. Spręsdami už vaiką, kas jam geriau, dažnai to nesuvokdami jie vadovaujasi savo pasąmoniniais motyvais. Pasitaiko situacijų, kai sutuoktiniai tampa priklausomi vienas nuo kito ir ta priklausomybė įspraudžia į santykių schemą „kartu blogai, atskirai - neįmanoma“. Tai - vienas blogiausių variantų vaikui.
Nepajėgdami susidoroti su nemaloniais tėvų įtemptų santykių sukeltais išgyvenimais, vaikai greitai išmoksta ieškoti tame naudos. Nuolat besiginčijantys tėvai - idealūs manipuliacijos objektai. Labai paprasta sulaukti dėmesio, švelnumo ir dovanų, tereikia palaikyti vieno kurio poziciją. O tapus „dviejų dievų tarnu“ viso to gėrio galima gauti dvigubai daugiau. Svarbiausia, veikti slapta ir nepakliūti apgaudinėjant. Šia strategija naudojasi didesni vaikai.
Vaikui niekada nebus gerai šeimoje, kurioje tėvai tarpusavyje kariauja, net jeigu tai - „šaltasis karas“. Bet kurio amžiaus vaikai yra jautrūs namuose tvyrančiai atmosferai. Ir jeigu vyresni paprastai tai parodo savo elgesiu - pradeda agresyviai elgtis su tėvais ir bendraamžiais, kartais bėga iš namų -, tai mažieji reaguoja labiau neurotiškai - pradeda sirgti. Dažnai vaikai tikisi, kad susirgę sulauks daugiau dėmesio iš tėvų, atitolins juos nuo barnių ir tokiu būdu sutaikys du pačius svarbiausius jiems žmones.
Maži vaikai sugeba greitai „persijungti“ pasikeitus situacijai. Jie gali būti linksmi ir aktyvūs gatvėje, vaikų darželyje, svečiuose pas draugus ar giminaičius. Ir tai tėvus klaidina, nes sudaro įspūdį, kad vaikas puikiai reaguoja į pokyčius šeimoje.
Ankstyvojoje vaikystėje vaikai nesugeba susigaudyti žmonių tarpusavio santykiuose ir yra linkę prisiimti kaltę dėl nuolatinių tėčio ir mamos barnių: „Jeigu mama su tėčiu barasi, reiškia aš blogas“. Tokias mintis lydi liūdesys, baimė, pyktis ir net įsiūtis. Šie jausmai mažina emocinį vaiko tonusą, atsiranda bendravimo sunkumų, jis jaučiasi vienišas ir atstumtas.
Yra šeimų, kur sutuoktinių ginklas - abejingumas. Jie gali net nesipykti, susitarti gyventi kartu dėl vaikų, bet kiekvienas - savo gyvenimą. Iš šalies tokie santykiai gali atrodyti visai priimtini, bet būtent abejingumas sukuria vaikui tuštumos jausmą - niekas niekam nereikalingas, taip pat ir jis.
Įtampa namuose, kuriuose nepriimta atvirai reikšti savo jausmų, žaloja vaiko psichiką. Įpratęs slopinti emocijas, jis ir užaugęs nesugebės adekvačiai vertinti situacijų ir bendrauti su žmonėmis, nes jausmų demonstravimas jam iš karto siesis su santykių nutraukimu.
4 galimi variantai
Ir toliau gyventi kartu. Jeigu nesantaikos siena - tik šeimyninės krizės atspindys ir yra nors menka galimybė santuoką išsaugoti, verta pasistengti. Tik svarbu pripažinti, kad tai darote ne dėl vaiko, o dėl savęs ir savo santykių. Negalima užkrauti atsakomybės naštos vaikui, stengiantis patraukti jį į savo pusę. Kad ir kokio amžiaus būtų, jis nesugebės suprasti tikrųjų tėvų nesantaikos priežasčių. Visiškai slėpti savo jausmų taip pat negalite. Kalbėti apie tai, kad kartais būna situacijų, kai santykiai tarp žmonių pablogėja - reikia, ypač jei vaikas užduoda klausimų. Santykių aiškinimasis - nemaloni scena, kurios vaidinti prie vaikų griežtai negalima. Taip pat nevertėtų gliaudyti skyrybų temos, kol abu ar vienas iš partnerių galutinai nusprendžia žengti tą žingsnį.
Gyventi atskirai, bet santykių neužbaigti. Toks variantas pasitaiko tarp sutuoktinių, kurie nesugebėję taikiai ir mažiau skausmingai išspręsti nesutarimų būdami dar susituokę, tęsia kovą ir po skyrybų, įtraukdami į ją vaikus, siekdami nuteikti juos vienas prieš kitą. Dažniau tokia situacija susiklosto, kai vienas kuris santuoką nuraukia dėl trečio asmens. Keršto strėlė labiau sužeidžia ne tą, į kurį buvo paleista, o patį kerštautoją. Be to, kad tėvai nesusitvarko su neigiamais jausmais, vaikas negali tapti „atpirkimo ožiu“.
Išsiskirti. Vaikas lieka su vienu iš tėvų, o kitas dažnai jį lanko. Šis variantas beveik idealus, jei buvę sutuoktiniai susitikimo metu nesiaiškina santykių, o vaikas gali bendrauti su abiem tėvais tiek, kiek nori. Stereotipai, kad tėčiui išėjus iš namų sūnus nemato, kokį vaidmenį namuose atlieka vyras, o dukros teisingą požiūrį į vyrus iškreipia dėl tėčio išėjimo atsiradusios nuoskaudos ir nelaiminga mamos patirtis, suveiks tik tada, jei mama, nusivylusi visa vyriškąja gimine, priims sprendimą „gyventi dėl vaikų“. Jeigu ji į vaikų auklėjimą įtrauks visus giminaičius-vyrus, neužsidarys tarp keturių sienų, formuosis adekvatus vaikų požiūris į abiejų lyčių atstovus.
Skyrybų atveju vaikas reikalauja ypatingai daug dėmesio. Suaugusiųjų užduotis - įtikinti jį, kad skiriasi tėtis ir mama, bet nei vienas nesiskiria su juo. Kuo mažesnis vaikas, tuo paprasčiau priima bet kokią gyvenimo situaciją. Jam gerai tas, kas gerai mamai ir tėčiui. Tai vienoje, tai kitoje šeimoje. Lietuvoje šis variantas nėra paplitęs, bet Vakarų šalyse populiari praktika, kai, pavyzdžiui, per mokslo metus vaikas gyvena su mama, o prasidėjus atostogoms išvyksta pas tėtį. Tačiau ir čia yra povandeninių srovių. Gyvendamas dviejose šeimose vaikas įgyja galimybę bet kada išeiti iš mamos pas tėtį ar atvirkščiai, jei kas nors jo netenkina.
Vieno atsakymo į klausimą „tai ką daryti?“ nėra.
Getting a Divorce with Kids: What Parents Need to Know
Rosalinda Sedaka (Rosalind Sedacca), skyrybų ir tėvystės trenerė, Skyrybų, orientuotų į vaiko interesus, koncepcijos autorė ir tarptautiniame lygmenyje pripažintos knygos “Kaip pranešti vaikams apie tėvų skyrybas?” autorė, teigia, kad sprendimas nesiskirti dėl vaikų yra tik fizinis pasirinkimas, kuris, iš tiesų, neįvertina, kokį emocinį ir psichologinį skausmą vaikai patiria, kai tėvai yra kartu tik „dėl vaizdo”. Vaikas nemato pavyzdingo santuokinio gyvenimo, ir atvirkščiai, jam suaugus santuoka jį baugins, todėl jos vengs.
Džiaugsmas, harmonija, bendradarbiavimas, pagarba ir laimė - visi šie santykių elementai neegzistuoja tarp tėvų, kurie emociškai yra išsiskyrę, bet vis dar gyvena kartu. Vaikai tai jaučia, yra sutrikę ir dažnai kaltina save dėl nelaimingų tėvų. Jų vaikystė nedvelkia ramybe, todėl tolimesniame gyvenime juos lydi nerimo ir kaltės jausmas. R. Sedaka teigia, kad tėvai, supratę, kad santuokoje yra nelaimingi ir nusprendžia skirtis, bet skyrybų metu didžiausią dėmesį skiria vaiko poreikiams, padaro žymiai geresnį sprendimą visiems šeimos nariams.
Anot R. Sedakos, jos tėvai iš tikrųjų turėjo skirtis jau ankstyvoje santuokos stadijoje. Jie abu buvo nelaimingi būdami kartu, negerbė vienas kito, ir užaugino du vaikus namuose, kuriuose tvyrojo pyktis, įtampa, nesantaika ir dažni triukšmingi barniai. Ji prisimena, kai vieną dieną mama paklausė, ar ji turėtų skirtis su tėčiu. “Ne”, verkdama atsakė. Ji norėjo mamos ir tėčio kaip ir visi kiti vaikai. Nors jos vaikystė buvo liūdna ir emociškai nesaugi, ji bijojo pagalvoti, koks būtų gyvenimas, jei tėvai išsiskirtų. Šiandien R. Sedaka žvelgia atgal ir jaučia, kad tai buvo klaida. Jos tėvai nebuvo blogi žmonės, tik jie visiškai vienas kitam netiko. Jų bendravimo įgūdžiai buvo skurdūs ir diena iš dienos namai buvo mūšio laukas, o kiekvienas siekė tą mūšį laimėti bet kokia kaina. Tikroji kaina, žinoma, buvo jų vaikų gerovė. Dėl šių priežasčių R. Sedaka nusprendė eiti kitu keliu, kai jos santuoka griuvo. Vaikystės patirtis intuityviai padiktavo, kaip nesielgti skyrybų metu. Ji susikoncentravo ties tuo, kaip padėti vaikui išgyventi tėvų skyrybas: kartu su buvusiu vyru jį prižiūrėjo, priėmė svarbius sprendimus jo auklėjimo klausimais ir išlaikė gerus santykius visą dešimtmetį, kol vaikui suėjo dvidešimt. Nepaisant skaudžios vaikystės, R. Sedaka vis dar tiki santuoka ir yra laimingai ištekėjusi antrą kartą.
Jos patarimas nelaimingiems sutuoktiniams būtų toks: jei esate subrendę ir pasiryžę pasinaudoti profesionalaus patarėjo paslaugomis prieš skyrybas, idealiu atveju, susigrąžinsite pozityvų emocinį ryšį ir pajausite norą išlikti santuokoje. Tačiau jei vaikai auga karo zonoje ar apatiškoje nemeilės aplinkoje, skyrybos gali būti langas į sveikesnį, laimingesnį gyvenimą tiek vaikams, tiek tėvams.
Asmeninė patirtis: dilema tarp likti ir išeiti
„Atėjau čia su tikslu išsipasakoti. Situacija tokia, kad su vyru esam kiek daugiau nei 10 metų kartu. Toks jausmas, kad per visus tuos metus buvimo su juo praradau save. Prasidėjo jo teroras ir pavyduliavimas, noras mane kontroliuoti. Nebegalėjau net į parduotuvę duonos nusipirkti be jo, nes jau skambindavo ir rėkdavo, kur aš, ar jau pas kitus esu. Išvadindavo šliundra, jei bedradarbiui labas pasakydavau. Lyg viso to būtų negana, aš neplanuotai pastojau. Jo mama, sužinojusi apie tai, iš karto pradėjo kalbas apie vestuves. Pati ji turi geriantį vyrą, kuris visą gyvenimą ją lupo ir tesė už plaukų. Pati irgi esu iš panašios šeimos. Mama tyli lyg pelytė ir tėvas tironas. Matyt, nenuostabu, jog pati užsileidau saviškį ant galvos. Susituokėm Lietuvoj, Anglijoj gimė sūnus. Jis mažai padėdavo man su vaiku, išeidavo kada užsinorėdavo pas draugus, gerdavo, sužinojau, kad nevengdavo ir narkotikų. Pamaniau tuomet, kad gyvenimas žlugo, aš Anglijoj su mažu vaiku ir vyru, geriančiu ir vartojančiu. Norėjau grįžti į Lietuvą, bet nebebuvo už ką. Susiradau anglę draugę su vaikais, kai sūnus paaugo, duodavau jai jį ir pati eidavau į darbą. Surinkusi paskutinę drąsą ir jėgas pasakiau jam, kad palieku. Prasidėjo jo maldavimai nepalikt, prižadėjimas, kad pasikeis. Grįžom kartu į Lietuvą, jis susirado darbą, sūnus pradėjo eiti į darželį, darbą susiradau ir aš, nuomavomės butuką. Atrodė, kad tikrai žmogus keičiasi, stengiasi, gydėsi priklausomybes, vėl krito į tą š… vėl kilo. Yra turėjęs reikalų su policija, nes pagavo su narkotikais mašinoje, yra buvę, kad man nežinant išsinuomavo sodo namelį žolei auginti, irgi pagavo. Žodžiu, jam tik per siūlo galą pavyko išvengti kalėjimo. Su juo man tikrai nebuvo saldus gyvenimas. Buvo kalbėta, šaukta, bartasi. Jo mama verkdama sakydavo jam baigti tuos reikalus su narkotikais, mano mama iš kito galo sakydavo jį palikti. Bet nutiko gyvenimas ir prieš 2 metus jam matyt atsiliepė tas narkotikų vartojimas ir jis susirgo psichine liga, yra gulėjęs du kartus psichiatrinėje. Prasideda jam visokios paranojos, neteisingi įsitikinimai. Diagnozė - šizofrenija. Sunku jam buvo ir, matyt, dar vis yra su tuo susitaikyti. Dabar jis geria vaistus, dirba lengvą sėdimą darbą, nes negalima su šia liga persidirbti ar per daug pavargti. Sūnus jau eina į mokyklą. Jis myli tėtį, o vyras myli jį. Jų ryšys stiprus, nors sūnus kol kas dar nežino tikrosios priežasties, kodėl tėtis gulėjo du kartus ligoninėje. Vyras nuo vaistų yra daug ramesnis, lėtesnis, labiau mieguistas. Toks apmaudas apima kartais, kad noris pranykti. Nei likti su juo, nei palikti. Palikusi ką laimėsiu? Išdraskysiu tik šeimą. Nežinau net ko noriu iš mamų, sėdinčių šiame forume. Niekas nepaims ir nenugyvens mano gyvenimo už mane. Bet jo, kartais taip gaila, jog gailiuosi, kad iš vis su tuo prasidėjau. Nebeliko pas mus nieko, nei sekso, nei kokių pasimatymų, nei bučinių, na, kartais jis inicijuoja bučinį. Bet toks tiesiog jausmas, jog meilė deja išgaravo, prisipildžiau jo, nenoriu kartais jo net matyti. Taip gera, kai esu darbe ar su sūnum vieni du namie. Tik jis pasirodo, iš kart nuotaika sugriūna ir net nežinau tikrosios priežasties visų šių jausmų. Pareina namo iš darbo ir žiūri tom šuns akim į mane, lyg žinotų, ką jam jaučiu. O ką man belieka sakyti?“
Viena iš forumo dalyvių, atsakydama autorei, pataria: „Autore, jūs šeimos niekada neturėjote. Jūsų vyras jūsų niekada nebuvo pasirinkęs pirmu numeriu. Aš tai išlydėčiau vyrą pas jo mamą. Tegul ji rūpinasi. Geras laikas skirtis, kol uošvienė gyva. O sūnus tėtį gali matyti, kada panorės. Jei apeliuot į vaiko meilę tėvui, tai, žinokite, vaikas myli bet kokį tėvą. Net ir geriantį. Jis kol kas platesnės perspektyvos nemato. Ir dar. Jūsų padėtis šiuo metu labai gera. Jūs jauna, sveika, vaikas paaugęs. Aš jūsųs vietoje susidėčiau konkretų planą, ko siekiu. Kelčiau kvalifikaciją. Bandyčiau karjerą. Ar verslą užkurčiau. Planuočiau būsto įsigijimą. Linkiu išsiskirti, sustiprėti psichiškai ir materialiai.“
Autorė svarsto: „O kaip tuomet sūnus? Jis myli tėtį, mėgsta su juo leisti laiką. Vyras tikrai atranda su juo pabūti laiko. Išsiskirdama paliksiu vaiką kaip ir be tėvo. Kas kad turės susitikimų grafiką. Vis mėtausi ir nežinau ką daryti. Kartais noriu, kad jis mane paliktų, nes man pačiai tai per sunku. Stabdo sūnus ir tas matyt iš mamos gautas kvailas įsitikinimas, kad vaikas turi augti pilnoj šeimoj. Nors pati gyveno su mano tėvu iki pat jo mirties, taip ir neišsiskyrė, bet man sakydavo saviškį palikti. Gal pati suprato, kad negerai, jog liko su tironu gyventi ir leidosi mušama ir žeminama tiek ilgai. Gal pradėjo manyje matyti save, nežinau. Nors ir ji pati ne geresnė, psichologinio smurto per ją turėjau užtektinai. Gal dėl to leidžiausi vyro kontroliuojama nuo padažytų lūpų iki to, kas mano drauguose feisbuke. Nors ne kartą atsiprašė už praeitį, atrodė, kad tikrai atgailauja, bet tiek pribiesino dušią, kad sunku atleisti viską, ką yra pridirbęs. Ir dar ta jo liga. Kaip dabar atrodys, lyg aš jį palieku, nes susirgo psichine liga. Jo mama sako, kad reikia jį suprasti, jam duoti laiko susitaikyti su diagnoze. O kas man padės susitaikyti su vyro diagnoze, kas mane supras? Atsibodo tiesiog vaidinti stiprią ir kad viskas man gerai. Nes man negerai. Nekenčiu kartais jo ir kad sugriovė man gyvenimą. Nekenčiu ir savęs už savo kvailus gyvenimo sprendimus. O galėjau jį palikti, kai dar nebuvau nėščia, nes vaikas mus surišo visam gyvenimui. Taip norėčiau atsukti laiką atgal...“
Kita forumo narė pataria: „Skirtis ir kuo greičiau. Apie kokį šeimos išdraskymą kalbama, kai jokios šeimos nėra... Vaikas tėtį galės mylėti ir toliau, o jūs pagaliau turėsite šansą gyventi normalų gyvenimą, būsite laimingesnė ir pati, o tuo pačiu - ir sūnus. Blogiausias dalykas vaikams yra, kai tėvai, kurie vienas kito nemyli, pykstasi ir t.t. kartu gyvena "dėl vaikų".“
Autorė vėl svarsto: „O kaip tuomet sūnus? Jis myli tėtį, mėgsta su juo leisti laiką. Vyras tikrai atranda su juo pabūti laiko. Išsiskirdama paliksiu vaiką kaip ir be tėvo.“
Trečia narė atsako: „Nekaltinkit kito dėl savo pačios sprendimų. Tai skirtis lygu imtis atsakomybės? Kad skirtis, tai reikia pinigų tam, nėra taip viskas paprasta. Yra vaikas, yra turtas. Kaip visuo tuo pasidalinti? Kad aš tikiu, jis net nenorės skirtis. Žinant jo charakterį, nustos dar vaistus gerti, jei paduosiu skyrybom.“
Dar viena komentatorė ragina: „Tai skirtis lygu imtis atsakomybės? Kad skirtis, tai reikia pinigų tam, nėra taip viskas paprasta. Kol pati saves už kupros neistrauksit iš šios situacijos, tol ir nersit vis gilyn. Lyg ir suvokiat, kad nei tos šeimos nėra, nei laimės, nei noro būti kartu. Čia net nekalbant apie vyro ligą, nes ne dėl jo ligos visos jums pataria sukti skirtingais keliais. Bet tuo pačiu jūs tiek randate pretekstų nieko nekeisti, kad net neverta jus įtikinėti: vaikas, kuris liks be tėvo; teisių į vaiko dalybos; šaldytuvai pusiau; vyras nenorės skirtis; vyras nustos vartoti vaistus ir tt. NU IR KA? Ko jūs noresit pati po 30 metų? Kazkokio nepasidalinto šaldytuvo? Namus palikusio ir savo šeimą sukūrusio sūnaus padėkos už jūsų auką, likus gyventi su nemylimu ir jūsų nevertinančiu vyru? Tai yra jūsų gyvenimas ir jūsų sprendimai. Laiko neatsuksite ir praeities nepakeisite. Bet galite keisti ateitį. Ar bus lengva? Jokiu būdu. Ar su laiku tapsite laimingesne? Tikrai taip.“
Viena forumo dalyvių, atsakydama į autorės abejones, teigia: „Tai skirtis lygu imtis atsakomybės? Kad skirtis, tai reikia pinigų tam, nėra taip viskas paprasta. O jūs norit, aišku, kad vyras pats išeitų, jums viską palikęs. Nu kur jis eis? Skirtis galima dėl sutuoktinio kaltės. Yra tam pagrindo dar ir kiek. Vartoti ar nevartoti vaistus jo reikalas. Jis neturi apiformintos globos, tad yra veiksnus asmuo. Jūs už jį neatsakinga. Gyventi su tokiu vyru - anokia stiprybė.“
Kita komentatorė pastebi: „Pirma, įdomu, kiek dar kartų bandysit „gelbėti“ šeimą, kurios nėra? Santuoka nėra šeima. Šeima yra tada, kai tiek partneriai, tiek atžalos yra laimingi ir džiaugiasi vienas kito artumu ir meile. Kur pas jus tai yra? Iš jūsų pusės vaikui ir atvirkščiai yra. Jūsų vyras nei jį myli, nei jo reikia. "Myli" nes prisidirbo su savo sveikata ir suveikė cinkutis, kad jeigu nemylės - niekas jo neprižiūrės senatvėj. O kai jūs ėmėt jausti tik neigiamas emocijas jam - sveikinu. Nusiėmėt rožinius akinius 🙃 Kas dar neaišku.? Kaip manot, kaip jaučiasi vaikas, kai aukojat savo metus balvonui, kuris pradėjo ale vertint ką turi, kai jau batai jam? Kai prisidirbo maksimaliai? Kai sveikata atgal nesugrįš, kas yra jo paties kaltė? Ar manot, kad vaikas nejaučia, kad esate nelaiminga?“
Skyrybos ne visada yra vaikų sielvarto priežastis. Viskas priklauso nuo to, kaip tėvai pristato situaciją vaikui. Jei jų reakcija yra rami ir subalansuota, vaikas situaciją suvokia ramiau. Štai keletas šeimos terapeuto rekomendacijų ir taisyklių, kaip papasakoti vaikui apie skyrybas ir tinkamai elgtis šioje situacijoje:
- Labai svarbu atsižvelgti į vaiko amžių. Naujienas apie skyrybas jam reikia pranešti tokiu lygiu, kad jis galėtų interpretuoti situaciją ir padaryti teisingas išvadas. Iš esmės teisinga išvada yra ta pati: mama ir tėtis negyvena kartu, bet jie mane myli ir gerbia vienas kitą.
- Pasirinkite pokalbiui tinkamą aplinką. Įsitikinkite, kad pokalbyje dalyvauja abu tėvai, ir pasirinkite patį ramiausią vaiko gyvenimo momentą - kai jis ne alkanas, ne sergantis, ne pavargęs, neišgyvena dramatiškos pirmos meilės ar pasiruošimo sunkiam egzaminui. Ramioje aplinkoje pateikite vaikui bendrą versiją apie tai, kas vyksta, o vidinius ginčus palikite už uždarų durų.
- Nemeluokite, bet ir nesakykite tiesos, kurią jam bus sunku suprasti ir priimti. Vaikai jaučia melą ir tai turės įtakos jų pasitikėjimui jumis. Atminkite, kad susidūręs su situacija žmogus turi turėti jėgų ją įveikti.
- Priimkite vaiko emocijas. Būkite pasirengę, kad pirmosios reakcijos bus šokas, ašaros, pykčio priepuoliai ir kaltinimai. Parodykite kuo daugiau takto ir santūrumo, priimkite vaiką su jo emocijomis ir būkite pasirengę atsakyti į visus jo klausimus. Kai vaikas norės pasikalbėti su jumis, su partneriu, su jumis abiem, suteikite jam galimybę, nepalikite jo vieno su sielvartu.
- Neliepkite vaikui rinktis. Reikalavimas atsakyti į klausimą, ką myli labiau, yra moralinio piktnaudžiavimo elementas ir manipuliavimo priemonė. Už to slypi vienas dalykas - noras įskaudinti savo partnerį, priversti jį manyti, kad jis yra prastas tėvas ar bloga motina. Vaikas niekada neturėtų būti verčiamas rinktis tokį sprendimą.
- Neigiamas emocijas pasilikite sau. Labai dažnai vaikas tampa išstumto pykčio auka, kai yra kaltinamas, kad yra panašus į savo tėvą, motiną ir pan. Susilaikykite - kvaila kaltinti jį tuo, dėl ko jis jokiu būdu nėra kaltas. Jis nepasirinko savo genetikos. O tai, kad jis turi jus erzinančių bruožų, yra vienas iš veiksnių, dėl kurių jums reikia ieškoti psichologinės pagalbos, kad lengviau išgyventumėte skyrybas.
- Bendraudami su vaiku nesureikšminkite skyrybų temos. Pernelyg didelis susitelkimas yra toks pat žalingas, kaip ir problemos nutylėjimas. Tiesiog leiskite jam žinoti, kad esate šalia ir kad jis gali bet kada pasidalyti savo jausmais su jumis.
- Nekeiskite savo vaiko įpročių. Neapkraukite vaiko papildoma veikla ir neatimkite iš jo pomėgių. Stenkitės netrikdyti vaiko gyvenimo ritmo ir būdo, nes tai yra tam tikras stabilumas, kuriame jis jaučiasi patogiai ir laimingai.
- Stebėkite vaiko elgesio pokyčius. Bet kokie elgesio svyravimai neturėtų likti nepastebėti. Miego sutrikimai, sunkumai mokantis, bendraujant su draugais - visa tai yra pavojaus signalai, ir jei nežinote, kaip tinkamai reaguoti į tam tikrus pokyčius, turėtumėte kreiptis psichologinės pagalbos.
- Venkite būti pernelyg globėjiški. Yra ir kita medalio pusė, kai tėvas, kuris liko atsakingas už vaiką, bando jį „mylėti“ tenkindamas kiekvieną jo norą. Tokiomis sąlygomis neįmanoma išmokyti vaiko savarankiškumo ir paruošti jį suaugusiųjų gyvenimui. Jei dėl didelio kaltės jausmo, kad nesugebate išsaugoti santuokos, pradėsite pernelyg lepinti vaikus, užauginsite infantilius žmones.
- Laikykitės vieno auklėjimo stiliaus. Nepriimtina, kad vienas iš tėvų ką nors uždraustų, o kitas - leistų. Pavyzdžiui, mama draudžia valgyti „McDonalds“, o tėtis ten veža. Toks požiūris yra tiesioginis kelias į neurotiškų ir manipuliatyvių tėvų auklėjimą. Bet kuris protingas žmogus turi suprasti: šie ar kiti nukrypimai, kurie susiformuos vaikui, neliks be pasekmių ir rikošetu atneš problemų, kurios jus dar labiau vargins.
Apibendrinant. Jei jūsų, kaip vyro ir žmonos, santykiai yra užbaigti, tėvystės formatas nėra užbaigtas. Vaikas yra bendra atsakomybė. Kiekvienas turi atlikti savo vaidmenį, kad vaikas taptų savarankišku, sveiku ir pilnaverčiu žmogumi.
Vaikai skyrybas išgyvena giliai ir jautriai, o neigiamų trumpalaikių ir ilgalaikių pasekmių tikimybė yra daug didesnė vaikams, kurių tėvai išsiskyrę, nei vaikams iš neišsiskyrusių šeimų. Nors tėvų skyrybos kelia didelį pavojų vaikams, dėl ko reikia susirūpinti, tyrimai rodo, kad šios pasekmės nėra vienodos visiems vaikams ir jos nėra neišvengiamos. Ankstesniuose straipsniuose jau aptarėme, ko reikia sveikai vaiko raidai ir koks tėvų elgesys gali turėti neigiamą poveikį vaikams. Visiems tėvams pravartu suprasti, kad ne skyrybos žaloja vaikus - skyrybų neigiamas poveikis gali būti trumpalaikis ir vaikai gali sėkmingai prisitaikyti prie pokyčių, jeigu jų tėvai jaučia pareigą pirmiausia pasirūpinti savo vaikais.
Tyrimais nustatyta, kad pilna šeima sudaro sveikos vaiko psichinės raidos pagrindą tik tuo atveju, jei tėvai geba atlikti tėvystės funkcijas, išlaikydami savo, kaip sutuoktinių artumą, siekia apsaugoti vaiką nuo baimės, kad jo meilė vienam iš tėvų pakenks jo santykiams su kitu, grės mamos / tėvo netektimi arba sukels jo / jos neapykantą. Visuotinai sutariama, kad vaikai, įsipainioję ar įpainioti į motinos ir tėvo tarpusavio konfliktus, patiria stiprų lojalumo konfliktą, kuris kenkia vaiko psichinei sveikatai. Tai paveikia ne tik vaikus iš iširusių šeimų, bet ir pilnose šeimose gyvenančius vaikus, jei vienas su kitu konfliktuojantys tėvai sąmoningai ir nesąmoningai vaikuose ieško sąjungininkų. Vadinasi, svarbiausias sveikos vaiko raidos veiksnys yra tėvų gerovė ir gebėjimas veiksmingai atlikti savo tėvystės vaidmenį - nesvarbu, ar tėvai gyventų santuokoje, ar yra išsituokę. Tačiau skyrybų metu ar po jų tėvų vaidmuo keičiasi - jie tampa dviem atskirais savo vaiku besirūpinančiais tėvais. Palaikyti taikius santykius ir bendradarbiauti tėvams nėra lengvas uždavinys, nes jie patys tuo metu išgyvena įtampą ir emocinę sumaištį.
„Jaučiuosi išduota, sugniuždyta… neįsivaizduoju, kaip gyventi dabar, kai ji nusprendė nutraukti santykius… negebėjau išsaugoti šeimos… kažką ne taip padarėme… ne to tikėjausi, kas dabar bus, ką pasakyti draugams, tėvams… kaip išgyventi, kur dabar gyventi?“ - tai labai dažnai pasitaikantys suaugusiųjų, kurių santykiai nutrūko, išgyvenimai ir mintys. Daugeliui tėvų padeda suvokimas, kad kai ką šioje iš pažiūros nevaldomoje krizinėje situaciją yra įmanoma kontroliuoti ir kad tai labiausiai turės įtakos vaiko gerovei tėvų išsiskyrimo ar skyrybų metu - tėvų galioje yra tarpusavio priešiškumo ir konflikto trukmės valdymas, rūpinimosi vaiku kokybė bei tėvų ir vaikų santykių kokybė.
Juk tėvų pasirinkimo klausimas, kokia nuostata vadovautis - kas skiriasi: vyras ir moteris, ar tėvai arba vienas iš tėvų su vaiku (-ais)? Ir kieno poreikiai pirmiausia - vaiko ar tėvų? „Gal daug kam gali atrodyti keista, tačiau skyrybos mane tam tikra prasme paaugino, o ypač kaip mamą… manau, kad tapau atidesnė ir gerokai supratingesnė. Buvo labai sunku išgirdus, kad vyras nori skirtis… aš pradžioje jaučiausi siaubingai, rėkiau, verkiau, maldavau, nes niekaip nenorėjau susitaikyti su skyrybomis. Kol neišgirdau savo tėvų kalbantis, kad mūsų vaikas yra nusiminęs, kad tėvams jis neberūpi, kad dabar jis nebeturės šeimos ir kad praras tėvą, ir kad augs kaip koks našlaitis. Tada supratau, kad pamiršau savo… na, tiesą sakant, mūsų vaiką… kad turiu kažką daryti.. kad mes kartu su vyru turim kažką daryti, kad vaikas nenukentėtų. Pasitarusi su psichoterapeutu, pasikalbėjau su vyru ir mums pavyko susitarti, kad abu turime pasirūpinti vaiku, kad jis nesijaustų apleistas, kartu aptarėme, apie ką turime pasikalbėti su vaiku. Ir mums pavyko… mūsų vaikui tik šešeri, bet kaip jis giliai mąsto… kaip jis myli mus. Ir jis turi šeimą, tik dabar jau kitokią. Tai moters, išgyvenusios jai netikėtas skyrybas, patirtis. Daugelis suaugusiųjų, kurie išgyvena ar jau yra išsiskyrę, patiria panašių skausmingų išgyvenimų. Ir todėl, kad tėvai galėtų išlikti dėmesingi savo vaikams, tenka svarbi ir dažnai sunki užduotis - tinkamai pasirūpinti savimi. Stresas dėl skyrybų dažnai sukelia daugybę nepageidaujamų miego, apetito ir fizinės įtampos pokyčių, o dar prisideda papildomi rūpesčiai dalijantis tėvystės pareigas dviejuose skirtinguose namuose, finansinis tų pačių pajamų padalijimo poveikis atsiradusioms papildomoms išlaidoms padengti (ekonominė abiejų tėvų situacija dažniausiai blogėja), santykių su draugais ir anytomis / uošviais ir kitais giminaičiais pokyčiai.
